„Mažojo princo“ planetos mano knygų lentynoje
Stovėjau gražiausiame Šiaurės Kinijos miesto Harbino knygyne ir nežinojau, ką iš jo parsivežti namo atminimui. Netikėtai kilo mintis – pirksiu Antoineʼo de Saint-Exupéry Mažąjį princą. Lentynoje tarp knygų, kurių pavadinimų negalėjau perskaityti, radau jį – pirmąjį savo kolekcijos egzempliorių. Tamsiai mėlynas viršelis, ant kurio tarp blizgančių žvaigždžių – lengvai atpažįstamos princo ir lapės iliustracijos. Būčiau atpažinusi knygą net ir nemokėdama skaityti hieroglifų.
Atsimenu, kad net karštą dieną tarp storų knygyno sienų buvo vėsu. Šalia manęs nekantravo nieko įdomaus sau neradę vaikai. Įsidėjau knygą į kuprinę ir išskubėjome ieškoti pažadėtų ledų. Tuo metu dar nežinojau, kad būtent nuo šios knygos prasidės mano kolekcija. Nežinojau ir to, kad Antoineʼo de Saint-Exupéry knygų kolekcininkų yra visame pasaulyje, taip pat ir Lietuvoje. Tuo metu, stovėdama gražiame knygyne su knyga rankose, tiesiog galvojau, kad tai bus puikus kelionės prisiminimas.
Mažasis princas buvo pirmoji knyga, kurią nuo pradžios iki pabaigos perskaitė mano tik išmokęs skaityti sūnus. Jam tuo metu buvo šešeri. Neapsakomai didžiavausi, kad būtent ši knyga tapo jo savarankiško skaitymo pradžia. Pradėjusi Mažojo princo knygas pirkti įvairiose pasaulio šalyse galvojau, jog vieną dieną visą kolekciją padovanosiu sūnui.
Mano kolekcijoje, be kiniško leidimo ir sūnaus pirmosios perskaitytos lietuviškos knygos, vietą rado ir mano pačios vaikystės Mažasis princas. 1982 m. išleista knyga, kaip parašyta, skirta vidutiniam mokykliniam amžiui. Neprisimenu, kada paėmiau knygą į rankas, bet dabar, vartydama ją, matau daug savo vaikystės ženklų. Ant knygos galinio viršelio vaikiška ranka pieštuku užrašyta kaina – „25 tal.“. Turbūt įsivaizdavau esanti knygyno pardavėja, o talonai man, jau nepriklausomos Lietuvos pradinukei, pasirodė geriau nei ant viršelio užrašyta kaina kapeikomis. Ši knyga – pageltusiais lapais, įplyšusiu viršeliu, su pačios piešta princo iliustracija knygos gale – man yra vienas vertingiausių kolekcijos egzempliorių.
Esu sulaukusi klausimų, kam reikalingos knygos arabiškais, kiniškais rašmenimis, kodėl turiu knygų kalbomis, kuriomis nieko nesuprantu. Tiesiog man taip įdomiau. Įdomu parsivežti dar vieną Mažąjį princą kaip kelionės suvenyrą, smagu nepažįstamame mieste ieškoti knygyno, jo lentynose, tarp daugybės knygų, rasti būtent šią knygą, o grįžus į namus ją vartyti, lyginti su kitomis knygomis, ieškoti panašumų ir skirtumų.
Kartais galvoju, kad kiekviena skirtinga kalba išleista knyga man yra kaip atskira planeta. Kelionės prisiminimų planeta, kurioje princas skirtingomis kalbomis pasakoja tą pačią, niekada neatsibostančią istoriją. Atsivertusi bet kurį savo kolekcijos egzempliorių galiu nusikelti ten, kur jį įsigijau. Prisimenu, kaip ėjau Valetos senamiesčiu ir ieškojau knygyno. Kaip Venecijoje netikėtai užtikusi ne itališkai išleistą Mažąjį princą tikslinausi, kokia kalba ta knyga parašyta. O pasirodo, kad Venecijos tarme. Iš Danijos skridau laikydama knygą rankose, nes ji netilpo į kuprinę. Paėmusi į rankas žemaitišką knygos leidimą prisimenu, kaip Vilniaus knygų mugėje nudžiugau sužinojusi, jog galvojama šią knygą išleisti ir kitomis lietuvių kalbos tarmėmis.
Mano nedidelėje kolekcijoje yra dvylika Mažojo princo knygų: dvi lietuviškos, po vieną žemaičių, kinų, arabų, danų, italų, švedų, maltiečių, anglų, prancūzų ir venecijiečių kalbomis ir dialektais išleistą knygą. Mažąjį princą arabų kalba reikia skaityti kitaip, nei mums įprasta – knyga verčiama nuo galo. Iliustracijos čia nespalvotos. Prancūziškojo leidimo knygos gale galima rasti autoriaus biografiją, vaikystės nuotraukų. Itališkasis leidimas – pirmojo, 1949 m. italų kalba išleisto, Mažojo princo pakartojimas. Pildau kolekciją pamažu – po vieną knygą iš savo kelionių.
Vaikai manęs klausia, ar suprantu, kas parašyta kitomis kalbomis. Nesuprantu. Bet man patinka tyrinėti, vartyti knygas. Kiekviena jų, tegu ir pasakojanti tą pačią istoriją, yra vis kitokia ir todėl ypatinga. Skiriasi knygų popieriaus kokybė, formatas, iliustracijos – vienose spalvotos, kitose ne.
Kolekcionuoju Mažojo princo knygas ne tam, kad perskaityčiau jas įvairiomis kalbomis. Kolekcionuoju, kad priminčiau sau – retkarčiais būtina pažiūrėti į pasaulį vaiko žvilgsniu. Gal tada ir aš pamatysiu dramblį smauglio pilve.
Mažojo princo draugų klubas ir tarmiškos knygos: https://www.facebook.com/groups/483027878091216/https://mazasis-princas.lt
Žurnalas „Rubinaitis“, 2026 Nr. 1 (117)
