Nuostabūs metai, kurių nebuvo (2025 m. lietuvių poezijos apžiūra)
Praėję metai vaikų poezijai buvo nuostabūs. Originalios temos, novatoriški žodžio formos ir turinio sprendimai, derantys su puikiomis iliustracijomis, stebinanti daug žadančių debiutantų gausa, brandūs vyresnių poezijos kūrėjų ieškojimai – visa tai neabejotinai liudytų aukštą poezijos vaikams lygį, jei tik nebūtų sakiniai iš, rodos, labai tolimos ateities, kai šios pasižadėtos apžvalgos autorius jau turbūt bus visiems laikams padėjęs ne tik šaukštą, bet ir rašiklį.
Kasmet dejuodamas ir skųsdamasis, koks skurdus atrodo poezijos vaikams laukas, turbūt situacijos niekaip nepagerinčiau, todėl šįsyk nusprendžiau vengti tiesioginės kritikos. Iš tiesų, kuo gi kalti tie regionuose leidžiami eilėraščių rinkiniai, kurių pavadinimuose lyg amžinai rožiniame paveiksle įsitaisę baravykai, musės, peliukai, varlytės, o jų antraštes užkloja gausybė deminutyvinių priesagų -elis, -ėlis variacijų, kad tik tam jaunajam skaitytojui būtų patogiau.
O gal jam ir patogu – jau greit padedant dirbtiniam intelektui pats galės kurti ne mažiau įspūdingas eiles, užklausoje suformulavęs sudėtingą algoritmą: „Parašyk eilėraščių ciklą apie rudenėlį ir malūnėlį trečios klasės mokiniui, turinčiam skaitymo sutrikimų, ir parašyk taip, kad tuos eilėraščius be problemų garsiai galėtų perskaityti mokytojas, kuris dėl švietimo sistemos sutrikimų yra tiek pervargęs, jog turi rimtų teksto suvokimo problemų.“
Jei taip pažvelgtume į praeitų metų poezijos rezultatus, sakytume, kad jie visai neblogi. Ar jau sakiau, kad yra daug malūnėlių, vandenėlio ir mažybinių vardų? Taip, jie poeziją vaikams tiesiog paverčia aukso fondu. Matote, kaip blizga tos vertybės viršelyje rėkiančiom spalvom? Įspūdinga, ar ne?
Jei rimčiau kalbėtume, turbūt tektų pripažinti, jog, nepaisant leidybinių algoritmų, švietėjiškų užsakymų, giminių pamaloninimo dovanų knygele, išskirti šioje srityje kaip galimas minėti poezijos vaikams knygas teatsirastų vos pora knygų (apie jas vėliau). Didžioji dalis kūrėjų bibliografijoje atsiduria dėl anksčiau minėtų, su kokybiška poezija ne itin susijusių priežasčių. Kūrėjų sąraše šmėkšteli Evelina Daciūtė, Nijolė Kliukaitė, Jonas Liniauskas, Robertas Keturakis, dar vienas kitas, o kur kiti? Matyt, kaupia jėgas, išbando save kituose žanruose.
Turbūt nieko keista, kad eilėraščių vaikams rinkiniai nepatenka į žinomesnių pernai metų rinkimų išklotines (išskyrus Daciūtės knygą Debesų karpytojai, kuri įtraukta į „Metų knygų rinkimų“ akcijos ilgąjį nominantų sąrašą). Tai irgi šį tą sako apie susiklosčiusią situaciją literatūros lauke. Vis dėlto, laikantis teksto pradžioje deklaruotos nuostatos neprasmegti dejonių liūne, galima tik apibendrintai pakartoti ankstesnių metų poezijos apžvalgų raktažodžius: pasikartojanti tematika, knygos-projektai (mėgėjiški tekstai arba tokios pat iliustracijos, arba ir tai, ir tai), pernelyg schematiški turinio sprendiniai, atmestinas eiliavimas (formos nepaisymas) – visa tai perša nelinksmą išvadą, kad pagrindinė tikslinė auditorija – skaitytojas (tegu ir mažasis, bet ne bukasis) – nuvertinamas iki nemąstančio švietimo sistemos vieneto, kuriam tereikia įbrukti dar vieną skaičiuotę, dar vieną istoriją apie žvėrelį kokiu nors skambiu žmogišku vardu, dar vieną knygelę iš tokių pat kepyklėlės.
Tarp pagrindinių 2025 m. vaikų poezijos knygų manajame sąraše turbūt atsidurtų dvi: jau minėta Evelinos Daciūtės Debesų karpytojai („Alma littera“) ir Jono Liniausko Žvaigždžių garažas („Slinktys“). Abiejuose rinkiniuose autoriai demonstruoja tą stiprybę, kurią galėjome matyti ir ankstesnėse knygelėse – dėmesį skambesiui. Galbūt ne visur pasiteisina klasikinis rimavimas, bet formą įvaldžiusiems poetams tai galimybė įtaigiai atskleisti norimą tematiką. Iš esmės tokia griežtesnė eiliuoto kūrinio struktūra leidžia lengviau kalbėti apie ne visai įprastus dalykus, pasitelkti nonsensą, paradoksą. Tai itin gražiai atsiskleidžia Liniausko eilėraščiuose „Rūkas“, „Tuščias rugsėjis“, „Žiemos uodai“ ir Daciūtės kūriniuose „Debesų karpytojai“, „Reikalai“, „Sapnas“. Tam tikra prasme autorių meistrystė, gebėjimas varijuoti forma, bet nenuklysti į eksperimentavimo ja sritį yra stiprioji šių poetų kūrybos pusė, kiek pridengianti pateikto rinkinio konceptualumo stygių, eklektiškumą.
Abu autoriai savo knygas pavadino pagal vieno rinkinyje esančio eilėraščio (bendrame kontekste tai tikrai vieni stipriausių rinkinyje) pavadinimą. Ši autorinė intencija tarsi leistų kalbėti apie tai, jog kūrėjai tiesiog sukaupė pakankamą eilėraščių pluoštą knygoms išleisti, o ne atrinko eilėraščius vedami kokios nors konceptualios idėjos.
Tarkim, Daciūtės atveju knyga padalyta į skyrius, tačiau, sukeitus eilėraščius vietomis ar net skyrių pavadinimus, ypatingos reikšmės knygos struktūrai tai, ko gero, neturėtų. Liniausko knyga nedaloma į jokius fragmentus, bet ją apgaubia papildomas (mano nuomone, knygelės likimą sunkinantis) švietėjiškas tikslas – knygutės iliustracijos (dizaineris Rokas Gelažius) paliktos skaitytojų tapsmui dailininkais (jas galima spalvinti). Ar tokia koncepcija pasiteisina, nesu tikras. Šiuo atveju poeto tekstai gal labiau prašytųsi gerų dailininko iliustracijų (nes jie to verti), o ne programuotų piešinių kontūrų. Daciūtės knygos iliustracijos (dailininkė Akvilė Magicdusté) atrodo tinkamai subalansuotos mažajam skaitytojui.
Vis dėlto pastaruosius išsakytus pastebėjimus būtų galima labiau laikyti šio teksto autoriaus bandymu atkreipti dėmesį į eilėraščių vaikams rinkinius, kurie verti būti 2025 m. poezijai skirtose lentynose. Tai, kad jų kasmet mažėja (šiemet be išlygų tegalėjau kalbėti apie dvi poezijos vaikams knygas), galbūt liudija, jog kitais metais sulauksime daugiau. Nes kada nors juk galėsim ištarti: „Praėję metai vaikų poezijai buvo nuostabūs.“
Žurnalas „Rubinaitis“, 2026 Nr. 1 (117)
