Neužtenka parašyti knygą, reikia, kad ji pasiektų skaitytoją

2025 m. išleista Linos Mickutės ir dailininkės Birutės Bikelytės Iliustruota Žemaitės gyvenimo ir kūrybos istorija yra trečia šių autorių parengta lietuvių rašytojų biografija: 2018 m. išėjo Iliustruota Vydūno gyvenimo ir kūrybos istorija, o 2020 m. – Iliustruota Vaižganto gyvenimo ir kūrybos istorija¹. Knygos išleistos kaip tam tikra serija ir yra tapačios struktūros: pasakojimą apie kūrėjo gyvenimo įvykius, asmenybę ir trumpus kūrinių pristatymus papildo atrinkti faktai apie to meto į vykius plačiajame pasaulyje, žemėlapiai, schemos, kūrinių citatos, nuotraukos iš archyvų ir komikso stiliaus iliustracijos.

Pradedant kalbą apie šias knygas pirmiausia svarbu aptarti jų adresatą. Autorės knygų įžangose kreipiasi į jaunąjį skaitytoją: „Nesitverdamos džiaugsmu, spaudžiame tau dešinę ir linkime geriau mąstytoją pažinti“ (Iliustruota Vydūno…, p. 7), „Linkėdamos drąsos ir šviesos, spaudžiame tau dešinę ir palydime į pažintį su Vaižgantu“ (Iliustruota Vaižganto…, p. 5), „(…) [L]inkėdamos įsikvėpti gyvenimo skrydžiui, kviečiame leistis į pažintį su mums jau šiek tiek pažįstama Julija Žymantiene-Žemaite“ (Iliustruota Žemaitės…, p. 3). Išryškintos frazės liudija emocingai išreikštą autorių įsitikinimą, kad šių iškilių kūrėjų gyvenimo pavyzdžiai sustiprins jaunų skaitytojų idealizmą ir paskatins siekti ne mažiau prasmingo gyvenimo. Interneto svetainė www.knygos.lt, siūlanti knygas potencialiems pirkėjams, vieną iš šių knygų taip pat pristato kaip skirtą jaunimui: „Knygoje suprantamai, vaizdingai ir jaunimui patraukliai pristatoma J. Tumo asmenybė.“ Pasirodžius Vydūno biografijai, aplinkybės taip susiklostė, kad ji buvo pasiūlyta paaugliams: „2018 m. išleista specialistų teigiamai į vertinta „Iliustruota Vydūno gyvenimo ir kūrybos istorija“ IBBY nominuota gražiausių dvispalvių knygų vaikams kategorijoje ir įtraukta į LNB teminį pažintinės literatūros sąrašą 5–8 klasėms.“² Galima numanyti, kad būtent komikso stiliaus iliustracijos paskatino susieti knygą su jaunesniais skaitytojais. Tačiau kaip senovėje pasakos, taip ir komiksai nėra skirti tik vaikams. Iliustracijų ir nuotraukų paskirtis šiose knygose daugeriopa: visų pirma jos vizualizuoja jau nebepažįstamus anų epochų daiktus, pamatome žmones, jų drabužius, knygas; schemos drausmina ar, atvirkščiai, skatina vaizduotę, o komiksai išryškina minimų asmenų santykius ir iš jų kylančius jausmus, taigi daro poveikį skaitytojo emocijoms, bet svarbiausia – leidžia pasakoti žaismingai, o žaismė bet kokio amžiaus skaitytojui kelia džiaugsmą, suteikia energijos, padrąsina.

Reikia pripažinti, kad visų trijų knygų turinys reikalauja intelektinių skaitytojo pastangų, gebėjimo ir noro gilintis į kito istorinio laiko socialines, kultūrines ir buitines aplinkybes. Žemaitė gimė 1845 m., taigi pasakojimai prasideda kone prieš du šimtus metų! Įtariu, kad retas paauglys ar jaunuolis savo malonumui pasiskaitys šias knygas. Lina Mickutė įžangoje pasakoja iš savo pačios skaitymo patirties: „Vieną vasarą kaip sąžinės priekaištas atsirado Vaižganto „Pragiedruliai“. Ta siaubingai stora knyga net neatversta spaudė mane kartu su mamos klausimu, ar jau perskaičiau“ (Iliustruota Vaižganto…, p. 4). Taigi čia rašytojo ir skaitytojos susitikimą lėmė mama, pasiremdama rekomenduojamų skaitinių sąrašu. Ko gero, ir šiuolaikinius gimnazistus, ir jų tėvus ne tiek smalsumas, kiek pragmatinis interesas gerai išlaikyti egzaminus galėtų paskatinti pasigilinti į šias gyvenimo ir kūrybos istorijas. Brandos egzaminų vertinimo normose ne kartą minimas stebuklingas žodis „kontekstas“: „Probleminis klausimas suprantamas kaip užduotis, reikalaujanti argumentavimo, savo požiūrio apsvarstymo, vertinimo remiantis pateiktu tekstu, kultūrine patirtimi ir kontekstu.“³ Reikalavimai labai ambicingi – iš šiuolaikinio gimnazisto, kuris didžiąją dalį savo laisvo laiko praleidžia virtualioje erdvėje (vienas Dievas težino, kaip toli jis ten nuklysta), tikimasi savo požiūrio, paremto kultūrine patirtimi ir kontekstu!

Autorių biografijos leidžia geriau pažinti jų gyvenamąją epochą, suprasti kūrinius, atskleidžia, dėl kokios gyvenimo patirties rašytojui rūpi būtent tie, o ne kiti dalykai. Skaitydami ir nagrinėdami kūrinius išnarstome personažų poelgius: kodėl Petras Kurmelis „renkasi nuotaką ne iš meilės, bet gobšumo“ (Iliustruota Žemaitės…, p. 42)? Ką dar, be savo motinėlės, jis gali kaltinti už savo nenuovokumą, už tai, kad visiškai nesusigaudo, kaip kuriami darnūs santykiai, kokie yra vyro ir moters vaidmenys šeimoje. „Autorė taiso tekstą ne kartą, kol Višinskis grąžina su prierašu, kad čia geriausias jos kūrinys“ (ten pat, p. 42). Sunku suprasti, kodėl Višinskiui taip patiko apsakymas: Kurmelis – visiškas mėmė, taip jį pavadindama nieko neturėčiau įžeisti, juk jis yra išgalvotas asmuo, neturi giminių, tų giminių anūkai ar jų vaikai nėra mūsų amžininkai. Su rašytojais kiek kitaip. Tai realūs žmonės, todėl ar moralu skaityti jų slapčiausius laiškus, čiupinėti pirštais jų sielas? Kaip papasakoti apie rašytoją be perteklinių interpretacijų: kito žmogaus siela, šeimos santykiai visada yra paslaptis. Turiu paliudyti iš savo patirties: mokiniai nori matyti iškilius žmones kaip elgesio pavyzdžius, nori jais žavėtis. Atsimenu, kaip kartą papasakojau apie Kazio Binkio bohemišką gyvenimą (pagal nuostabius Jono Aisčio prisiminimus) – mokiniai klausėsi nesišypsodami, supratau, kad darau kažką netinkamo. Panašiai nudelbė į suolus akis dvyliktokai, kai bandžiau papasakoti apie Antano Škėmos ir Birutės Pūkelevičiūtės meilę, kad juos sudominčiau dviejų gerų romanų parašymo aplinkybėmis. Mokiniai reagavo taip, lyg kalbėčiau dalykus, kurių tėvai vaikams, o mokytojai mokiniams neturėtų pasakoti. Normos pažeidimas gyvenime nėra gražus. Viena yra literatūros personažo ir visai kas kita realiai egzistavusio autoriaus meilė.

Sovietiniais laikais švietimo prievaizdai Žemaitės biografiją mokykloje stengėsi išnaudoti ideologiniams paistalams, tuo atgrasydami nuo jos kūrybos ištisas kartas. Gabrielės Tuminaitės režisuota „Marti“, nuo 2018 m. vis dar rodoma Valstybiniame Vilniaus mažajame teatre, prikėlė Žemaitės kūrinį naujam gyvenimui, atskleidė, kokius universalius moters sielos ir šeimos santykių aspektus pastebėjo ir savo kūrinyje pavaizdavo rašytoja. Spektaklio kūrėjai nutiesė skaudžias gijas nuo XIX a. iki mūsų dienų moters gyvenimo. Spektaklio sėkmė yra ir Žemaitės apsakymo pripažinimas. Nežinau, ar reikėtų džiaugtis tuo, kad asmeninis rašytojos likimas kelia ne mažesnį susidomėjimą nei kūryba. „Lietuvos“ ansamblio šokio spektaklyje „Žemaitė N. 18(0)“ ar dainininkei Rugilei atliekant dainą „Ikona Žemaitė“ jauni gražūs vyrai iš visos sveikatos blaškosi po sceną apsirišę galvas storomis skaromis. Ką tai galėtų simbolizuoti? Kažkodėl mane tai privertė prisiminti Petrą Kurmelį. Todėl kiek nerimavau dėl to, kaip autorės knygoje papasakos Julijos meilės Konstantinui istoriją. Be reikalo. Kaip apie Martos Raišutytės ir Vydūno draugystę, taip ir apie Julijos Žymantienės meilę pasakojama labai santūriai, vaizduotė pristabdoma ten, kur mūsų žinojimas baigiasi: „Puziniškio dvare, kaip kadaise Džiuginėnuose Lauryną, įsižiūri dvaro ūkvedį Konstantiną Petrauską. Pyksta Julija ant savęs, kad būdama 65 metų sena boba visai pameta galvą dėl perpus jaunesnio 32 metų vyriškio. Net nuo draugės Gabrielės tai slepia“ (Iliustruota Žemaitės…, p. 49). Pora santūrių sakinių apie jų susirašinėjimą ir deginamus laiškus. Birutės Bikelytės piešinyje subtiliai pasišaipoma iš rašytojos mylimojo piršlybų anūkei, o jai atsisakius – dukteriai: „Kol Žemaitė keliauja, jos meilės reikalai visai pakrinka…“ (Iliustruota Žemaitės…, p. 64).

Visose trijose knygose kiekvienas skyrius pradedamas pasaulio ir aprašomų kūrėjų asmeninio gyvenimo įvykių sugretinimu. Pavyzdžiui, 1866-ieji: Trečiasis Italijos Karalystės nepriklausomybės nuo Austrijos imperijos karas, Amerikos ir Europos žemynai sujungiami telegrafo ryšiu, Lietuvoje draudžiama lietuviška spauda, Julija ir Laurynas Žymantai pradeda savarankiškai ūkininkauti (Iliustruota Žemaitės…, p. 22). Telegrafo ryšys tarp žemynų yra techninio progreso ženklas. Bet techninis progresas netrukdo Austrijos ir Rusijos imperijoms dusinti pavergtas tautas. Lietuvos Didžioji Kunigaikštystė yra buvusi lygiavertė Rusijos priešininkė, už tai po trijų ATR padalijimų Rusija keršija: ne tik ištrina Lietuvą iš žemėlapio, bet ir ketina numarinti tautos dvasią – atima galimybę viešai kalbėti gimtąja kalba. Bet laisvo žmogaus, laisvos tautos, socialinio teisingumo idėjos per giliai įaugusios į karštesnes galvas, kad jas užgniaužtum. Julija ir Laurynas Žymantai nenori tarnauti dvaruose, „pradeda savarankiškai ūkininkauti“ (ten pat, p. 22). Ūkininkai neturi sau pono: XIX a. antroje pusėje jie labai sunkiu darbu ir tenkindamiesi labai skurdžia buitimi susikuria savo mažąją visatą.

O kokiais įvykiais iliustruotume 2026 m. pažangą? Gal labiausiai tiktų, kad ir jauni, ir seni mokosi naudotis dirbtiniu intelektu ir vis labiau juo pasitiki. Net stebėtina, kaip lengvai dirbtiniam intelektui perleidžiamas moralinio autoriteto ir sprendėjo, kas yra galutinė tiesa, vaidmuo. Kam būsimoms kartoms ką nors išmanyti apie Žemaitę ar kieno nors kito gyvenamąjį laiką? Dirbtinis intelektas per sveiku protu nesuvokiamą sekundės dalį perskaitys Žemaitės, Vydūno ir Vaižganto, kurie jam visiškai nerūpi, biografijas ir viską išdėstys papunkčiui. O žmogus? Jei jo sąmonė bus kaip baltas popieriaus lapas, jis bus priverstas tikėti dirbtiniu intelektu ir tik pakartoti jo pateiktus faktus, kontekstą ir požiūrį. Tokiu keliu eidama žmonija greitai taps tik priedėliu prie programos. Homo sapiens visatai nebebus reikalingas. Apskritai, nedaug išmanantis žmogus iš pačių teisingiausių faktų dažnai daro klaidingas išvadas. Paradoksalu, tačiau kuo dažniau pasitelkiamas dirbtinis intelektas, tuo daugiau reikia žinoti, suprasti ir atsiminti žmogui. Šiuolaikiniame pasaulyje būtent savo istorijos išmanymas gali sustiprinti moralinį asmens stuburą, suteikti jam pasitikėjimo savimi. Manau, jog šios trys knygos pasirodė pačiu laiku ir labai reikėtų, kad jos patektų į mokytojų ir mokinių rankas, kad būtų perskaitytos ir aptartos.

Knygų stilius itin lakoniškas, nes žodinis pasakojimas, matyt, turi derėti prie komiksų stiliaus iliustracijų. Galima tik nujausti, kiek medžiagos persijota, kad taip glaustai pasakojant būtų sudėti prasminiai akcentai, kad kūrėjo asmenybė ir darbai atsiskleistų pačiais svarbiausiais aspektais, nuolat atsižvelgiant į tai, kokį poveikį pasakojimas padarys skaitytojui, kokį suformuos jo požiūrį apie kūrėją. Visa tai verta perskaityti. Man dar prieš atsiverčiant knygą įdomiausia buvo, kaip vis stiprėjantis visuomenėje naratyvas apie Žemaitę kaip kovotoją už moterų teises paveikė šį pasakojimą apie jos gyvenimą. Įžangoje užsimenama, kad knygos dailininkei Bikelytei „labai artimos Žemaitės kovos už moterų teises idėjos“. Puiku, man irgi, tik, deja, gyvenime kova už moterų teises dažnai tampa rungtynėmis, kieno vertė didesnė – vyrų ar moterų. Knygoje peno tam teikia Lauryno Žymanto nepritarimas žmonos rašymui. „Nesuprasdamas žmonos užsiėmimo, nors Julija rašo tik naktimis ir po darbų, Žymantas vis priekaištauja dėl eikvojamo žibalo, popieriaus, rašalo – gi vienos išlaidos“ (p. 37). Galėtume padaryti išvadą, kad Laurynas yra tamsus žmogus, užjausti Juliją ir padėti tašką. Tačiau vyro ir žmonos santykiai į tokią primityvią schemą netelpa ir autorėms tai svarbu: „Tą patį 1897 m. rudenį P. Višinskis surengia Žemaitei kelionę pas Bitę. Iš pradžių baiminamasi, kad Žymantas neišleis, bet jis net pasisiūlo pavėžėti arkliais iki Šiaulių“ (p. 40). Viešajame to meto gyvenime dominuoja vyrai. „Kartą Juliją ypač sujaudina straipsnis „Varpe“, smerkiantis moteris už nešvarą, tinginiavimą ir apsileidimą. Pati patyrusi sunkią dalią šeimoje, atsikerta tekstu „Neturėjo geros motinos“ apie despotišką vyro elgesį su žmona. Apsakymas nepatinka „Varpo“ redaktoriams vyrams ir jie nusprendžia rašinio nespausdinti“ (Iliustruota Žemaitės…, p. 36). Situacija šiek tiek komiška: redaktoriai vyrai nenori net grožiniame kūrinyje būti negražūs. Nuostabu, kaip tikima spausdinto žodžio galia: jei vyrai bus kritiškai vaizduojami, apie juos visus skaitančioji visuomenė susidarys prastą nuomonę. Be abejo, negražu iš tuščios garbės sumetimų skriausti kūrėją moterį ir nespausdinti tikrai stipraus apsakymo! Skaitant net įsivaizduoti sunku, kad po šimto su trupučiu metų vyrai leisis scenoje aprišami moteriškomis skaromis!

Prancūzų institutas Lietuvoje dar prieš COVID-19 pandemiją rodė dokumentinį filmą apie dailininką Chaïmą Soutineʼą. Kūrinį pristatė viena iš jo režisierių, jau kone dešimtį metų vežiojanti filmą po pasaulį, kad jį pamatytų kuo platesnis ratas žmonių ir įdėtas darbas turėtų prasmę. Privačios JAV televizijos užsakymu neseniai pastatytam filmui apie politiko žmoną išleista dešimt milijonų, o jo reklamai – aštuoni milijonai dolerių. Ne milijonai čia svarbu, o tai, kad kūrinio sklaida kainuoja ne mažiau nei jo sukūrimas. Atlikau mažytį tyrimą: paprašiau dar dirbančių mokyklose bičiulių užeiti į savo miesto ir mokyklos bibliotekas ir paklausti, kiek jose yra aptariamų knygų ir kiek yra jų skaitytojų. Mano bičiulių mokyklų bibliotekose jų nėra. Miesto bibliotekose yra po vieną knygą ir dar po vieną fonduose. Skaitytos po vieną kitą kartą.

Atsimenu vieną vaikystės žaidimą, kurį griežtai draudė tėvai: atveri šulinio stogelio dureles ir įmeti akmenuką. Po kurio laiko iki viršaus ataidi pliumpt! ir stoja tyla. Į šitas knygas įdėta dalis jų autorių Linos Mickutės ir Birutės Bikelytės gyvenimo. To didelio darbo rezultatas puikus ir galėtų būti labai naudingas mūsų visuomenei, bet jį būtina pratęsti kitais projektais: reikia žmonių ir lėšų labai svarbių mūsų kultūros asmenybių gyvenimo ir kūrybos istorijų sklaidai, reikia papildyti anksčiau išleistąjį tiražą, nes knygų aiškiai išspausdinta per mažai. Kitaip tai tebus pliumpt į šulinį.

___________________

¹ Lina Mickutė, Birutė Bikelytė, Iliustruota Žemaitės gyvenimo ir kūrybos istorija, Vilnius: 700 eilučių, 2025, 72 p., ISBN 978-609-8288-15-5; Lina Mickutė, Birutė Bikelytė, Iliustruota Vydūno gyvenimo ir kūrybos istorija, Vilnius: VšĮ Socialinių inovacijų institutas, 2018, 64 p., ISBN 9786099578637; Lina Mickutė, Birutė Bikelytė, Iliustruota Vaižganto gyvenimo ir kūrybos istorija, Vilnius: VšĮ Socialinių inovacijų institutas, 2020, 64 p., ISBN 978-609-8288-03-2.

² „Teminiai literatūros sąrašai 5–8 klasėms“, interneto prieiga: https://www.lnb.lt/media/public/vaikams/T%C4%97vams_ ir_specialistams/literaturos_sarasas_5-8kl_02-15.pdf (žiūrėta 2026-02-09).

³ Cituota iš Lietuvių kalbos ir literatūros valstybinio brandos egzamino antrosios dalies užduoties bendrųjų vertinimo kriterijų projekto rankraščio, kuriuo remdamiesi mokytojai vertino bandomosios 2026 m. egzamino užduoties rašinius.

Žurnalas „Rubinaitis“, 2026 Nr. 1 (117)