Kaip pasakoti istorijas vaikams, kad augintume ir augtume
Dirbtinio intelekto, išmaniųjų įrenginių ir kitokių naujovių sraute Silkės Rose West ir Josepho Sarosy knygos Kaip pasakoti istorijas vaikams* pavadinimas gali nustebinti paprastumu. Kita vertus, tikriausiai labiausiai intriguoja neištartas šio klausimo tęsinys: kaip pasakoti istorijas vaikams, kurių rankose jei ne išmanūs įrenginiai, tai bent spalvingos paveikslėlių knygos? Ar apskritai įmanoma šiandienius vaikus sudominti paprastais istorijų pasakojimais?
Knygos autoriai – patyrę istorijų pasakotojai – į šį klausimą nedvejodami ir įtikinamai atsako teigiamai. Jų nuomone galima pasikliauti. Tai pedagogai, jau daug metų dirbantys su vaikais iki 7 metų, tad jiems gerai žinomi vaikų ir jų tėvų kasdieniai iššūkiai. Autoriai savo idėjomis aktyviai dalijasi socialiniuose tinkluose, istorijų pasakojimo klausimais konsultuoja tėvus ir mokytojus visame pasaulyje, tad ir ši knyga, beje, jau išversta į dvidešimt vieną kalbą, skirta šia tema besidominčiai bendruomenei. Knygoje, pasinaudodami proga, autoriai pateikia ne tik istorijų pasakojimo, bet ir vaikų iki 7 metų ugdymo patarimų, šiek tiek supažindina su vaiko raida, psichologinėmis teorijomis ir net moderniu neuromokslo požiūriu. Nuo pirmųjų knygos eilučių autoriai neslepia – jie siekia savo skaitytojus išmokyti kurti ne tobulas istorijas, o tarpusavio ryšį su vaiku. Istorijos pasakojimas vaikams yra ne tikslas, o priemonė. Todėl ir knygos adresatas gana platus: stengtasi parengti „trumpas gaires užimtiems tėvams“, „padėti tėvams, pedagogams ir globėjams pasakojant sukurti ilgalaikį artumą su vaikais“ (p. 183).
Istorijų pasakojimas vaikams – tikrai ne nauja tema. Dažniausiai patariama istorijas pasakoti išraiškingai, perteikiant emocijas, stengtis į pasakojimą įtraukti vaiką, kurti aiškią pasakojimo struktūrą, pasitelkti kasdienes vaiko patirtis, tinkamai parinkti istorijų pasakojimui laiką, numatyti trukmę. Devyniuose West ir Sarosy knygos skyriuose akcentuojamos šiek tiek kitokios žinutės: pasakodami, kurdami istorijas pasitelkite vaiko aplinką ir prie jos grįžkite („pasakojimo kilpa“), būkite savimi, pradėkite nuo paprastų istorijų, kol vaikai dar maži, pasakokite reguliariai. Autoriai tiki, jog kiekvienas iš mūsų yra pasakotojas, o mūsų gimę vaikai jį pažadina. Patarimais siekiama ne tik padėti jau konkrečioje pasakotojo situacijoje atsidūrusiam skaitytojui, bet ir šiek tiek plačiau pristatyti, paaiškinti istorijų pasakojimo reiškinį. Daugelis pateikiamų patarimų iš principo nėra nauji, bet pateikiami savitai, jaukiai, padrąsinant skaitytoją. Dėmesio centre ne konkreti istorija, bet konkrečiam vaikui tam tikroje situacijoje pasakojamos istorijos procesas, tad jo pradžia – vaiko aplinka ir jo gyvenimo įvykiai, aktualijos, gal net sunkumai. Brolių ir seserų susipykimas automobilyje, kai nėra ką veikti? Nuovargis ir sunki kuprinė žygyje? Norime nuraminti kenčiantį vaiką? Sunku užmigti? Situacijos lengvai atpažįstamos ikimokyklinio amžiaus vaikus auginantiems ar su jais dirbantiems suaugusiems žmonėms. Knygoje gausu ne tik patarimų, bet ir konkrečių pavyzdžių, kuriais mažiau patyręs istorijų pasakotojas gali pasinaudoti ir pasimokyti. Naudinga, kad skaitytojui suteikiama galimybė žvilgtelėti į istorijos kūrybos procesą: pavyzdžiai pateikiami su savotiška įžanga, atskleidžiančia, kokioje situacijoje šios istorijos atsirado, komentarais – savotiškomis istorijų autoriaus „mintimis balsu“. Taip sužinome ir labai praktiškų dalykų: pavyzdžiui, kad istorijos atsiranda, plėtojamos, kol galiausiai nusibosta ir yra pamirštamos. Mažiau patyrusiems tėvams ar pedagogams pravers priminimas, kad saldainis ar žaisliukas kaip apdovanojimas vaikui už elgesį tam tikrose situacijose gali būti keičiamas istorijų pasakojimu – dėmesiu ir tarpusavio ryšiu; kad istorijų pasakojimas gali tapti puikiu sprendimu, kai vaikams norisi pamokslauti. Pasakodami istorijas ne tik perteiksime vaikams savo vertybes, bet ir pamokysime neįkyriai, jautriai, negadindami nuotaikos nei sau, nei vaikams.
O kaipgi pačios istorijos? Knygoje nemažai istorijų ir konkrečių patarimų, kaip jas sukurti. Pavyzdžiui, patariama pasinaudoti mažomis būtybėmis, persikūnyti, pasirinkti keletą pasikartojančių temų ir prie jų nuolat grįžti, pasitelkti lėles ar šalia esančius daiktus. Šiuo požiūriu knyga šiek tiek primena Lietuvos pedagogams gerai žinomą ir mėgstamą Giannio Rodario Gramatikos fantaziją („Šviesa“, 2001, iš italų kalbos vertė Danutė Dapšauskienė). Esminis skirtumas – West ir Sarosy orientuojasi į jaunesnius vaikus ir į sakytinę pasakojimo kūrimo situaciją. Ypač nedrąsiam pradedančiajam istorijų pasakotojui lietuvių kalba išleisti Giannio Rodario trumpųjų istorijų rinkiniai, pavyzdžiui, Pasakos telefonu („Alma littera“, 2001, vertė Virgilijus Petrauskas, iliustravo Inga Marčiukaitytė) arba Šypsenos ilgumo pasakaitės („Baltų lankų leidyba“, 2012, iš italų kalbos vertė Asta Žūkaitė, iliustravo Sophie Fatus), galėtų būti savotiška ,,greitoji pagalba‘‘, įkvėpimo šaltinis, pratybos. Čia svarbu pabrėžti, kad skaityti vaikui labai naudinga, bet verta išbandyti ir istorijų pasakojimą – pajusite asmeniškai vaikui kuriamos pasakos ir nuoširdaus tuo metu vykstančio bendravimo privalumus. Todėl autoriai tiek daug dėmesio skiria tėvams padrąsinti. O padrąsinimo reikia, nes šiandieniai tėvai, autorių manymu, jaučiasi konkuruojantys su vaidybinių ir animacinių filmų režisieriais.
Autoriai vengia pamokslauti, bet skaitytojui nuosekliai – atvirai ar tarp eilučių – plėtoja kelis vertingus pasiūlymus. Pirma, autoriai akcentuoja individualų vaiko ir suaugusiojo ryšį, daug dėmesio skiria norėdami padrąsinti kurti konkrečiam vaikui, jo patirčiai, situacijai, suvokimo galimybėms pritaikytą istoriją. Antra, autoriai tėvams ir mokytojams siūlo savotišką kūrybiško elgesio pradžiamokslį: tėvų pasakojimai vaikams, pasitelkiami įvairiuose kontekstuose, – puikūs kūrybiško elgesio pavyzdžiai. Trečia, istorijų pasakojimas – labai geras vaiko kalbos ugdymo įrankis. Ir nors kalbos ugdymas bene mažiausiai akcentuojamas istorijų pasakojimo elementas, verta įsiklausyti į patarimus, pateiktus lyg tarp kitko: kūrinio pagrindinė mintis („pateikite žinutę“), pateikta tinkamame kontekste, bus paveikesnė, o joje užkoduotą patarimą klausytojas džiaugsis pats atradęs. Istorijos pasakojimo metu nebijokime pavartoti įdomesnių ar retesnių žodžių, jei reikia, stabtelėkime prie jų reikšmės, žaiskime žodžiais, siekime vaikų įsitraukimo: atsakymo į klausimą, komentaro ar tiesiog gesto, mimikos. Autorių idėjas galėtume sieti ir su šiandien populiarėjančia naratyvinio žaidimo metodika, terapinėmis pasakomis, tautosaka.
Ikimokyklinio amžiaus vaikų tėvams ar pedagogams pravers ir daugiau praktiškų vaikų ugdymo patarimų: istorijos padeda įvairiomis gyvenimo aplinkybėmis išlaikyti vaiko dėmesį, jos veikia raminamai, tad kartais yra „vienintelis tinkamas vaistas“ (p. 117). Istorijos gali padėti įsiminti nelengvą informacinę medžiagą (pavyzdžiui, sunkiai įsimenamą rašybos taisyklę, žinias apie vandens apytakos ratą), o istorijų pasakojimai gali susieti ne tik skirtingo amžiaus šeimos narius, bet ir bendruomenes.
Taigi West ir Sarosy knygai Kaip pasakoti istorijas vaikams netrūksta gylio: po pavadinime išsakytu pažadu išmokyti pasakoti istorijas vaikams slepiasi dėmesys tėvų ir vaikų santykiams, vaiko vaizduotės ir kalbos ugdymui. Šiame leidinyje laiku ir patraukliu būdu plačiai auditorijai primenama, kaip svarbu vaikams pasakoti istorijas. Net jei dėl gausios vaizdo įrašų, filmų ir knygų pasiūlos šiandienio vaiko gyvenimas kaip niekada anksčiau pripildytas pasakojimų. Leidinio struktūra ir bendravimo su skaitytoju stilius labai tinka pedagoginio pasirengimo neturintiems tėvams: daug pavyzdžių, praktinių pasiūlymų ir patarimų, svarbiausi dalykai pakartojami skirtingose situacijose, stengiamasi ne išmokyti, informuoti, o labiau įkvėpti, padrąsinti, dėlioti akcentus. Šiandienės didaktikos kontekste vertinga, jog kuriant istorijas siūloma susitelkti į procesą, o ne į rezultatą, siekti vaikų aktyvumo ir įsitraukimo, veiklas ir istorijas individualizuoti. Visi šie leidinio privalumai tiks ir mažiau patyrusiems ikimokyklinio amžiaus vaikų mokytojams. Labiau patyrusiems bus tiesiog malonu neskubant pasimėgauti skaitymu, pasisemti idėjų, kaip apie istorijų pasakojimą kalbėtis su vaikų tėvais, kaip jiems padėti. Džiugu, kad tėvams galime rekomenduoti leidinį apie istorijų pasakojimą lietuvių kalba. O rekomenduodami nepamirškime ir žodžiu priminti, jog istorijų pasakojimas vaikams, kaip ir skaitymas su vaiku, – reikšmingas tėvų ir vaikų bendravimo laikas, kai auga ne tik vaikas.
_____________________
* Silke Rose West, Joseph Sarosy, Kaip pasakoti istorijas vaikams, [iš anglų kalbos vertė Liucija Vakarė, iliustravo Rebecca Green], Vilnius: Vaga, 2021, 190 p., ISBN 978-5-415-02616-6.
Žurnalas „Rubinaitis“, 2026 Nr. 1 (117)
