Pasaulio pažinimo malūnėlis

– Miela Rita, kada išmokai skaityti, kas išmokė?

– Nebuvau ypatinga. Nepradėjau skaityti nei trejų, nei penkerių. Kaip dauguma vaikų – septynerių, Lietuvoje, mokykloje. Tiesa, raides pažinau anksčiau, dar gyvendama Krasnovodske (Kaspijos jūros uostas), Turkmėnijoje. Tėtis jūrininkas padėdavo turkmėnams eršketus gaudyti, o aš turkmėnų vaikams rodžiau lietuviškas raides. Tėvai prenumeravo lietuviškus žurnalus, vartydama juos raides apvedžiodavau ir kurdavau raidžių istorijas. Vaikams patikdavo, ypač apie raidę K. Karakumai – nė vienas ten nebuvom, nors atrodė, kad visai šalia. Tereikia tėvams nematant išdrįsti iškeliauti. Iškeliavom. Deja, netoli tenuėjom. Matyt, tėvai nieko apie tą raidę neišmanė: pasivijo, sugrąžino, visi gavom pylos. Aš, kaip didžiausia nusikaltėlė, kampe turėjau stovėti. Nieko tokio. Kampe stovėjo ir etažerė su lietuviškais žurnalais. Tad kai rudenį grįžau su močiute į Lietuvą (tėvai dar kurį laiką draugavo su turkmėnais), Saulutė (I klasės vadovėlis) man šypsojosi, ypač džiaugėsi raidė L, o aš greit išmokau perskaityti žodį Lietuva. Taigi mano pirmieji mokytojai buvo lietuviški žurnalai Karakumų dykumoje.

– Kokia buvo Tavo pirmoji perskaityta knygelė?

– Vaikystėje rašytojos Sonės Tomarienės Užburtos birbynės tikrai mane užbūrė. Laivas grimzta į vandenį, malūnėlis mala nesustodamas, druskos pilna Baltijos jūra, nes aš burtažodžio paskutinius žodžius pamiršau, o gal tyčia nesakau? Juk taip smagu, taip lengva kartoti: „Abrakadabra! / Mėnuo sidabro!“ Be pabaigos kartoti ir vis ko nors norėti, norėti. O išmokti sustoti, suvaldyti begalines norų akimirkas, perskaityti burtažodį atvirkščiai? Pamėginkit. Ši knygelė iki šiol kartu su manimi – ji dabar pasakas anūkams mala, o jie pasaulį abrakadabrina. Argi vaikystė ne pasaka, ne gyvenimo magija?

– Ar Tavo vaikystėje tik knyga buvo svarbiausias langas į platųjį pasaulį, ar jau žiūrėdavai ir televizijos programas, vaikams (ir ne tik jiems) skirtus filmus?

– Knyga. Langų daug. Net nežinai, kurį pirmiau atverti. Pirma, antra klasė – Wilhelmo Hauffo, Hanso Christiano Anderseno, brolių Grimmų, lietuvių liaudies pasakos. Trečia, ketvirta klasė – Justinas Marcinkevičius, Kazys Binkis, Astrida Lindgren. Penkta klasė: keliauji krikšto mamai bulves padėti nuravėti ir sustoji pusiaukelėje, nes vos ne atmintinai išmokta pasaka ar eilėraštis dar be pabaigos – turi ją sugalvoti, o bulvės jau moja, jos irgi nori išgirsti, nes mano pabaigos būdavo kitokios. Šešta, septinta klasė – Victoras Hugo ir pirmas pabėgimas iš pamokų. Buvau pavyzdinga mokinė, tad tai, kad savaitę nelankiau mokyklos, mokytojams nesukėlė įtarimų, kaip ir tėvams, nes anksti ryte sąžiningai iškeliaudavau, tik ne į mokyklą, o pas pusseserę (jos tėtis buvo išvykęs į komandiruotę, mama anksti išskubėdavo į darbą). Abi skaitydavom: ką ji skaitė, neatsimenu, o aš – Hugo Vargdienius. Akys ašarojo. Tėvai sakė, kad nuo mokslo, o aš nedrįsau prisipažinti. Vyresnėse klasėse praleidinėti pamokų nebereikėjo, langą į pasaulį padėdavo atverti Žemaitė, Ieva Simonaitytė, Jonas Biliūnas, Kazys Binkis, Marcelijus Martinaitis, Sigitas Geda. Ėmiau ieškoti sąsajų su pasauline literatūra (Guy de Maupassantʼas, Stendhalis, Honoré de Balzacas, Ernestas Hemingwayʼus, Erichas Maria Remarqueʼas, Miguelis de Cervantesas, Icchokas Meras), mitų pasauliu (graikų mitai, Homeras). Kaip be filosofijos? Voltaireʼas, Diderot, Rousseau. Televizija? Negaliu sakyti, kad nežiūrėdavau, tačiau ten viskas sudėliota į dėžutes, jas atverdavo kiti – per daug teisingi suaugusieji, o man norėdavosi pačiai atrasti langą į pasaulį. Tą pasaulį atverdavo knygos. Išimtis – miuziklas „Velnio nuotaka“: jo dainas tyliai ir garsiai net per pamokas užsimiršusi išdainuodavau.

– Buvai uoli skaitytoja, bet ar yra knygų, kurios visam gyvenimui įstrigo atmintin? Ar knygas skolindavaisi iš bibliotekos, ar jas pirkdavo tėvai?

– Įsimintiniausias sunku išskirti. Su kiekviena keliaudavau vis į kitokį pasaulį. Jono Biliūno Kliudžiau, Jameso Krüsso Timas Taleris, arba parduotas juokas, Miguelio de Cervanteso Don Kichotas (abu neadaptuoti tomai) – neužmirštami kūriniai (būdavo, kad ir su draugais nesusitikdavau, nes su šiais veikėjais tekdavo ilgai diskutuoti, kartais guosti, o kartais susibarti). Buvo ir kitų nuostabių istorijų: Hauffo pasakos, Salomėjos Nėries Eglė žalčių karalienė, Justino Marcinkevičiaus, Ramutės Skučaitės, Kazio Binkio eilėraščiai, Žemaitės Kaip Jonelis raides pažino, Januszo Korczako Karalius Motiejukas Pirmasis, Kornelio Makuszyńskio Dvejetas tokių, kurie mėnulį pavogė, Pamelos Trevers Merė Popins, Marko Twaino Tomo Sojerio nuotykiai, Liselottės Welskopf-Henrich Harka. Šitas ir daug kitų knygų nupirko tėvai. Dar daugiau rasdavau bibliotekų lentynose. Svajojau turėti savo biblioteką. Tokia proga pasitaikė devintoje klasėje, kai muzikos mokytoja pasakė išsikraustanti gyventi kitur, todėl parduodanti savo biblioteką. Su tėvais susitariau: vasarą dirbsiu darželyje auklytės padėjėja, o uždirbti pinigai bus knygoms. Taip įsigijau savo pirmąją biblioteką. Vaikystėje rašytojos Sonės Tomarienės užsuktas pasaulio pažinimo malūnėlis sukosi toliau. Taigi maliau ir savas, ir miesto bibliotekos knygas, jos visos sutilpo į mano vaikystės dienas – argi aš ne Abrakadabra?

– Ar tėvų namuose knyga buvo svarbi? Ar jas skaitė tėvai, seneliai?

– Atsimenu tik babytę (mamos mamą) – mylimą, paprastą kaimo moterį, nepabūgusią keliauti traukiniais, laivu su manimi į tolimąją Turkmėniją ir atgal. Jos keistos, kartais baugokos istorijos ne gąsdindavo, o drąsindavo mane. Ji buvo nuostabi pasakotoja, o jos Dievas – paprastas ir artimas kaip ir ji pati. Deja, kartu buvom neilgai – iki man sukako devyneri. Iškeliavo taip ir nepatampiusi man už sijono, o juk prašiau: kai bus danguje, tegul taip man duoda žinią. Tebelaukiu. Babytei mirus, dažnai įvairias istorijas kurdavome kartu su tėčiu. Grįžęs iš jūros keliaudavo su manimi į žvaigždynus (astronomija domėjosi nuo vaikystės) arba deklamuodavo. Tėčiui patiko poezija, o mamai istoriniai romanai. Mama turėjo puikų balsą, dažnai dainuodavo, mokėjo nemažai liaudies dainų. Tėtis juokaudavo: jei nebūtų buhalterė, būtų operos dainininkė.

– Kada pradėjai rašyti? Kas Tau yra poezija?

– Visai nesiruošiau kada nors kažką rašyti. Nors, jeigu kalbėčiau apie kada nors, tai buvo toks labai ankstyvas poetinis „debiutas“. Atsimenu, antroje klasėje mokytoja perskaitė vieno poeto eilėraštį ir pasakė, kad niekas geriau už jį neparašys, nes tai poezija! „Pamanyk, – pagalvojau, – ir aš taip galiu.“ Grįžau namo ir sukūriau: „Kas čia sprogo? / Dujos dujos dujos, / Kas jas padegė? / Girtas tėvas tėvas tėvas.“ Tėtis nustebo – aš juk negeriu! Paaiškinau, kad čia ne apie jį – čia poezija! Likusi viena pradėjau abejoti, ar čia tikrai poezija. Iki šiol neišsiaiškinu, kas yra poezija, tiesiog paprašau Gedos Baltosios varnelės atskristi, nuskinti baltą jazminą ir lūpom pažymėti, kad pasaulis išgirstų: žodžiui reikia tylos, o vaikui meilės. Gal tai ir yra poezija?

Gyvenimas savaip surežisuoja likimą, o gal likimas gyvenimą? Tapau mokytoja, o auklėtiniai padovanojo odinę, poetų citatomis puoštą užrašų knygutę (deja, jos nebeturiu). Ką aš į ją rašysiu? Vaikai pasakė – eilėraščius. Taip ir gimė mokytoja su rašaluota poezija – Rašaluotų pirštų pėdos.

– Ar buvo tokių knygų, kurias skaitei pasislėpusi nuo suaugusiųjų?

– Manau, ne, nebent jau minėtąją Hugo knygą Vargdieniai. Priešai nugalėti, kolūkiai ir miestai klesti, sekso Sovietų Sąjungoje nėra. Kad vaikas auga pilve, sužinojau pirmoje klasėje, tuoj ant lapelio tą paslaptį užsirašiau, į buteliuką įkišau ir paslėpiau po langais tarp bijūnų – kaip sekretą. Paaugusi vasarodavau pas tetą Biržuose, o ten vaikai tuos dalykus geriau išmanė, apšvietė, kas ir kaip, sekreto nebeliko, vaikystės pasaulis užsivėrė, bet pasakų – ne.

– Žinau, kad studijavai lituanistiką, o Tavo kurse Vilniaus universitete mokėsi daug talentingų žmonių – dabar tai visoje Lietuvoje žinomi kūrėjai. Kaip anuomet jauteisi tarp jų ir kaip šiandien jautiesi? Ar išliko kokių nors draugysčių?

– Nebuvom tuomet nei įžymūs, nei labai žinomi. Tiesiog buvom savimi. Visus gebėjo sujungti (ir dabar tai daro) Rasa Senkutė, žymaus kalbininko Juozo Senkaus dukra. Nuoširdūs buvom, tikri, linksmi. Kaip ir dėstytojai. Prisimenu, profesorius Donatas Sauka, atsisėdęs ant stalo, dainuodavo liaudies dainas, o mes pritardavom. Kuratorė profesorė Aldona Paulauskienė po pirmo pusmečio mus, pirmakursius, pasikvietė į svečius (tuo metu mano mama su vaišėmis į bendrabutį atvyko – ir ją pakvietė). O kiek kartu dainuota, šokta, po Lietuvą keliauta (pas vieną kunigą Dzūkijoje pirmą kartą slėptuvėje išsaugotą Lietuvos trispalvę išvydau), naktimis užbėgę ant Gedimino kalno lietuviškas dainas dainuodavom, po to bėgdavom kur kojos neša, milicijos švilpuką išgirdę. Visaip laisvę artinom. Taigi buvau sava tarp savų. Dabar irgi nelabai kas pasikeitė – feisbuke turime savo grupę, kas penkeri metai susitinkam Vilniuje ir vėl atrandam save.

– Vis dėlto po studijų dirbti pradėjai Klaipėdos laikraščio redakcijoje ir tik vėliau pasirinkai mokytojos kelią.

– Baigusi devynias klases įsidarbinau vaikų darželyje auklyte, nes norėjau nusipirkti biblioteką. Patiko dirbti su vaikais, bet mokyklos, kaip ir daugelis, nemėgau, tikriau – jos sovietinės tvarkos. Redakcijoje viskas atrodė kitaip – lyg ir sąžiningiau. Naivuolė. Dešimtoje, vienuoliktoje klasėje lankiau Žurnalistų mokyklą prie Klaipėdos redakcijos, rašinėjau straipsnelius pačios pasirinktomis temomis, tad baigusi universitetą grįžau, atrodė, į pažįstamą aplinką, bet… Straipsniai turėjo būti apie partinius susirinkimus ir socializmo statytojų laimėjimus – esi jauna, pasrėbk ir tokios košės. Turėjau į gyvenimą žvelgti komunizmo kūrėjos akimis. Ką aš padarysiu, kad mano akys matydavo, ko nereikėjo matyti? Galva apsisukdavo nuo tokių regėjimų. Tiesa, kartais su užduotimi ir mokyklas aplankydavau, tada galva atsisukdavo – mokytojas gali duoti daugiau nei žurnalistas. Ko gero, panašiai galvojau skaitydama iš Staselio (Stasys Urniežius – Sąjūdžio laikais įkūręs jaunimo organizaciją „Gediminaičiai“, aktyviai kovojęs dėl Vilniaus miesto kultūrinio paveldo išsaugojimo) gautą disidento, Nobelio premijos laureato Aleksandro Solženicyno Gulago archipelagą ar iš Donatos (literatūrologė, humanitarinių mokslų daktarė Donata Mitaitė) gautas žemininkų eiles, iš kitų bendrakursių įvairiais pavidalais gautą dvasinį peną. Taigi mokytoja. Vieniems tai burtažodis, o kitiems keiksmažodis. O man kas? Buvau mokytoja, ir tiek.

– Internetas skelbia, kad Klaipėdos „Aukuro“ vidurinėje mokykloje lietuvių kalbos ir literatūros mokytoja dirbai nuo 1988-ųjų ir, kiek žinau, buvai labai mokinių mylima. 2000 m. pasirodė pirmoji Tavo eilėraščių knyga Rašaluotų pirštų pėdos. Kaip manai, ar būtum ją parašiusi, jeigu nebūtum dirbusi mokykloje?

– Sunku dabar įsivaizduoti. Turbūt būčiau. Tik kažin ar poezija būtų rašaluota. Eilėraščių knygą ir romaną Šauksmas (2007, 2009) įkvėpė mokyklinis gyvenimas. Mokykla – tai atskiras pasaulis. Mokykloje gyvena Kristijonas Donelaitis, Šatrijos Ragana, Judita Vaičiūnaitė, Vytautas Mačernis, Henrikas Radauskas, Antanas Škėma, Johannas Wolfgangas Goethe, Williamas Shakespeareʼas, Georgeʼas Orwellas, Oscaras Wildeʼas. Kiek pasaulių sutelpa mokykloje! Būdama tarp mokinių mokausi atskirti, kas yra tikra ir netikra. Džiaugiuosi, kai jų pėdos tampa rašaluotos ir kai jie nebijo peržengti tam tikrų ribų.

– Ar darbo mokykloje patirtis lėmė ir romano Šauksmas pasirodymą, kurio išėjo du leidimai? Ar jį rašei norėdama skaitytojams parodyti paauglių gyvenimą, kurį Tu puikiai pažįsti, ar atvirkščiai – bandei rasti dar vieną būdą kalbėtis su mokiniais?

– Mokykla mokė kalbėti ne tik mokinius, bet ir mane. Kalbėti apie skaudžius dalykus, apie suaugusiojo sužeistą vaiką, savimi nepasitikintį paauglį. Sudėtingas, uždaras paauglių pasaulis, kaip jį atrakinti? Mėginau atrakinti jų kalbėjimu, būti jų sielos kalba. Ta tema tuo laiku nei mokyklose, nei šeimose atvirai nebuvo kalbama. Sykį po pamokų stovėjau ant mokyklos laiptų, žvelgiau į šalia esantį miškelį, klausiausi paukščių čiulbėjimo ir pastebėjau paauglę, laikančią rankoje knygą ir kažko klausinėjančią mokyklos kiemsargio. Šis tylėdamas darinėjo šiukšliadėžės dangtį. Vaizdas tapo pirmuoju romano sakiniu: „Jis mėgo knygas ir mėgo mokyklos šiukšlynus.“ Paaugliai dažnai knygą paima ir pavartę numeta, o Šauksmo nenumetė. Manau, knyga paaugliams skaitytojams atliko psichologo vaidmenį, o suaugusiuosius taip pat įsileido į savo pasaulį.

– Kaip vaikai priėmė šį romaną? Kokių gavai pastabų?

– Kai rašiau, negalvojau, kaip vaikai kūrinį priims. Parašius atėjo palengvėjimas: jie skaito, girdi, klausinėja – jie priėmė Šauksmą! Juk kiek „dėdžių Povilų“, besišypsančių, glostančių vaikams galveles, ir anksčiau, ir dabar gyvena tarp mūsų. Bevardžių mergaičių irgi. 2009 m. Panevėžio „Minties“ gimnazijos mokinių parlamento iniciatyva vyko akcija „Aš skaitau, skaityk ir tu“. Bibliotekai nupirkta 18 egzempliorių pačių įdomiausių knygų, kurių aktyviausi skaitytojai ieškojo – penkiolika užsienio rašytojų kūrinių ir trys lietuvių autorių knygos: Lauros Sintijos Černiauskaitės Benedikto slenksčiai, Ritos Latvėnaitės-Kairienės Šauksmas, Kristinos Jokšaitės SOS karta¹. Kokių išgirdau pastabų? Viena įsiminė: galėjot dar atviriau, mokytoja. Galėjau, bet aš esu tas vaikas, kuriam sovietmetis pleistru užklijavo burną. Pleistrą jis nuplėšė, o baimės akys liko. Gal tos akys padėjo rasti tinkamą būdą prabilti?

– Ar knygos tema mokiniams aktuali?

– Manau, aktuali. Taip teigdama noriu pacituoti literatūros kritikės daktarės Donatos Mitaitės mintis: „Dažnai padejuojama, kad jaunimas neskaito. O ir kritikai ne kartą išsakę susirūpinimą, kad lietuvių literatūros aukštesniųjų klasių moksleiviams – tokios, kokią jie savo noru, o ne mokytojų verčiami skaitytų – beveik nėra. Siūloma tiesiog daugiau versti iš skandinavų, vokiečių kalbų. Susitikusi su romano Šauksmas skaitytojais įsitikinau: jaunimas tikrai skaito, domisi ir linkęs iki užkimimo diskutuoti, jei tik knyga užkabina jaunuoliams svarbias problemas ir kalba jiems suprantama kalba.“²

– Kas tokio amžiaus vaikams svarbiausia ir bendraujant su jais tiesiogiai, ir pasitelkus literatūrą?

– Bendraudamas turi būti labai natūralus. Jų neapgausi. Jei pyksti, taip ir pasakai. Ir pasakai, kodėl pyksti. Jei džiaugiesi – irgi nuoširdžiai. Turi būti nebanalus, nesaldus, nepaviršutiniškas, o svarbiausia – turi būti atviras. Reikia kalbėtis įvairiomis temomis (iš pradžių, kol nėra pasitikėjimo, geriau ne kalbinti, bet pačiam kalbėti). Knyga irgi padeda: skaitydami objektyviau įvertina save – tarsi iš šalies, per atstumą. Suvokia, kad ne jie vieni sukasi savo skausmo, abejonių, nepasitikėjimo karuselėje.

– Kaip keitėsi Tavo auklėtiniai? Kokie jie buvo, kai pradėjai dirbti mokykloje, ir kokie jie dabar?

– Laikas reliatyvus, taigi viskas pasikeitė ir niekas nepasikeitė. Vertybės yra amžinos. Laisvė – viena iš jų. Kai pradėjau dirbti mokykloje, jos siekę ir ją gavę žinojo, ką darys toliau. Dabar mokiniai laisvi, tačiau dažnas nežino, kaip su ta laisve gyventi. Meilė labai vertinama, empatijos jausmas dabar ypač svarbus. Atsakomybė – anksčiau už tave, dabar – už save. Bet čia turbūt visiems žinomi pastebėjimai. Būsiu nepopuliari ir pasakysiu, kad mano auklėtiniai nepasikeitė: ir anksčiau, ir dabar buvo ir yra tikri pokštininkai: vieną dieną rūpesčių, skausmo, nusivylimo, neapykantos kupini, kitą – džiaugsmo, juoko, laimės ir meilės. O iš tiesų pasikeitė tai, kad šiandienos mokykloje yra daugiau pasitikėjimo savimi, drąsos būti savimi.

– Kaip keitėsi mokinių vertybės? Ar anksčiau buvo lengviau su jais susikalbėti? Ar jų pasitikėjimas savimi neperžengia tam tikrų drausmės ribų? Dažnai galima išgirsti, kad dabartiniai mokiniai mokytojus vertina kaip aptarnaujantį personalą.

– Darbas mokykloje niekada nebuvo lengvas, bet man jis įdomus. Buvau savotiškai pašėlusi, visko prisigalvodavau: ir pamokas vakarais vesdavau, ir iš pamokų mokinius išsivesdavau. Su vienais auklėtiniais, užuot šėlę išleistuvių vakare, į Vengriją iškeliavome menininkų mekų aplankyti, Dunojumi paplaukioti ir saldžių vyšnių paskanauti. Kam trūko pinigų kelionei, kas kiek galėjo, į kepurę įdėjo, todėl keliavome visi, pinigų dar ir pramogoms liko. Ko tik mes neprisigalvodavome!

– Kaip manai, kokių knygų trūksta šiuolaikiniam jaunimui? Ar Tavo auklėtiniai buvo skaitantys, ar, kaip ir daugelis, nelabai?

– Knygų, keliančių klausimus, o ne duodančių paruoštus atsakymus. Sąjūdžio laikų mokiniai buvo ištroškę filosofinių tekstų, poezijos. Pirmoji auklėtinių laida turbūt buvo ypač skaitanti, išsiilgusi ne tik išorinės laisvės, bet ir vidinės – jos ir ieškojo knygose. Vėliau atėjo Paulo Coelho, Harukio Murakami metas. Dar vėliau – maginės fantastikos, nuotykių knygų laikas. Dabar, panašu, atsigręžiama į poeziją, vėl domimasi lietuvių autorių kūriniais. Bet visada buvo ir skaitančiųjų, ir neskaitančiųjų.

– Ar manai, kad knygų adaptacijos, mokykloje privalomi perskaityti knygų fragmentai yra geras sprendimas, ar priešingai – jos atpratino vaikus skaityti knygą nuo pradžios iki pabaigos?

– Šis klausimas jau yra ir atsakymas. Kai kurie praėjusių metų abiturientai, atsinešę iš mokyklos bibliotekos adaptuotą Vinco Mykolaičio-Putino romaną Altorių šešėly, prašė manęs paskolinti tikrąją knygą – be sutrumpinimų.

– Jeigu pati įkurtum mokyklą, kas joje būtų kitaip? Ko tikrai nedarytum, ką tikrai darytum?

– Visokių yra mokinių, ne vienam tenka taikyti individualią programą, bet vaizduotės kelionės metodas gyventų tokioje mokykloje, o adaptuotos knygos ar knygų fragmentai tikrai iškeliautų.

– Tavo antroji knyga jauniesiems skaitytojams jau visai kitokia. Knyga Kas tas Asis? skirta pradinukams.

– Ši knyga tarsi sluoksniuotas pyragas: paviršiuje nuotykiai, viduryje Kuršių, dar vadinamo Vėjų krašto, enciklopedija, kiti vaikų akiratį plečiantys dalykai, o pyrago pagrindas – klausimas, kas tu esi, kur tavo šaknys, kokia tavo tikroji istorija. Pasaka ilgai keliavo pas skaitytojus. Norėjau, kad tai būtų ir poetiškas tekstas (poetinė proza), ir savotiška Mažosios Lietuvos enciklopedija vaikams, ir linksma, pilna nuotykių istorija, ir mažas detektyvas (ar pavyks paršiukui išsiaiškinti, kodėl jis vis sapnuoja rašytoją, kodėl jam negalima lipti ant Didžiosios kopos, koks yra jo tikrasis vardas, ar vardas yra svarbu). Ne iš karto pavyko: iš pradžių vakarais sekiau dukrai pasaką apie linksmą paršiuką, bet tokių pasakų apie paršiuką yra nemažai, tad rankraštis nugulė į stalčių. O sykį viešėdama Nidoje ir iš Tomo Mano muziejaus terasos žvelgdama į Kuršių marias „išvydau“ liūdną rašytoją, irgi žvelgiantį į marias, šalia jo ratukuose sukiojosi linksmas paršiukas. Pasaką galima sekti, vaidinti, dainuoti, nes, nors siužetas vientisas, kiekvienas skyrius trumpas ir linksmas – šiuolaikiniam vaikui neatsibosta klausytis. Dailininkė, vaikiškų knygų iliustruotoja Ieva Babilaitė padėjo išvysti Pamario krašto spalvas.

– Kas paskatino knygą parašyti?

– Kadangi Asio ratukai stebuklingi, jis vieną vakarą ir atkeliavo – tiesiai nuo Didžiosios kopos atriedėjo. Žmonių kalba kalbant, noras vaikams parodyti, papasakoti, kokį nuostabų Pamario kraštą turime, kokia įdomi yra jo istorija, papročiai, kokia paslaptinga, nenuspėjama yra Mažoji Lietuva.

– Ar sulaukei tokio atgarsio, kokio tikėjaisi?

– Kai rašau, nieko nesitikiu, tada ramiai miegu, o vaikai, perskaitę Asį (Asiuką, kaip jį vadina mano trimetis anūkas), ne visada iš karto užmiega: dainuoja Asio daineles, juokiasi iš jo „gudrybių“, klausinėja, kur rasti varnauogių pievą, kaip prisirinkus varnauogių iš jų pasigaminti ledų. Iš knygynų Asis iškeliavo, bet bibliotekose tebeišdykauja. Nors knyga skirta pradinukams, ne vienas darželinukas, išvydęs paršiuką žaislų parduotuvėje, šaukia jį vardu, mojuoja, klausia, ar Asis surado rašytoją. Dar nežinau, bet turbūt teks visiems kartu ieškoti.

– Ar vaikai supranta tas svarbias problemas, kurias lukšteni šioje knygoje?

– Priklauso nuo brandos. Dar nuo to, ar vaikų artimieji kartu keliauja į žaismingą, bet mąstyti kviečiantį Asio pasaulį. Yra ir tokių gudročių, kurie man paaiškina, kas ir kodėl čia vyksta. Klausydamiesi ar skaitydami knygą vaikai gauna nemažai empatijos, bičiulystės vitaminų, kurių kartais pritrūksta, ypač pradėjus lankyti mokyklą.

– Pernai atsisveikinai su mokykla. Ir iš karto pasirodė Tavo puikus romanas suaugusiems skaitytojams Žalia varia. Ar išėjai todėl, kad nutarei daugiau laiko skirti kūrybai? O gal pavargai?

– Nepavargau. Edukacijos mane į Lietuvos mokyklas vis atskraidina – kuriam pamokas kartu su mano knygų veikėjais, žaidžiam, dainuojam. Su gimnazistais į Žalią varią jau irgi įšokom, keliaujam po vaizduotės pasaulį. Tiesiog pamaniau, kad reikia kaitos. Aš kažkada kaip jauna mokytoja atėjau į mokyklą, dabar atėjo laikas kito jauno mokytojo pasauliui.

– O kūryba?

– Ji visada su manimi: ir vakar diktuojant diktantą, ir šiandien besiginčijant su dirbtiniu intelektu. Tiesa, išeidama iš mokyklos galvojau, kad daugiau laiko liks sau. Bet dabar jau tuo abejoju.

– Ar dar ketini sugrįžti prie knygų vaikams rašymo? O gal jau koks kitas romanas pakeliui?

– „Mano varpeli, / suskambėk baltą naktį / tuščiame mokyklos koridoriuje, / kur tik sargas, šuo ir užmiršta kuprinė.“ Turbūt teks grįžti jos pasiimti – juk ir kūryba, ir gyvenimas pakeliui.

– Širdingai dėkoju už atsakymus.

__________________________

¹ Agnietė Prokuraitytė, „Ne aš knygą, o knyga prarijo mane“, Vakarų ekspresas, 2008 m. sausio 4 d. ² Donata Mitaitė, „Sužeistos paauglystės šauksmas“, Rubinaitis, 2008, Nr. 3 (47).

Žurnalas „Rubinaitis“, 2026 Nr. 1 (116)