J. D. Selindžeris ir penktojo dešimtmečio kultūros lūžis

Erškėčiuota jaunystės odisėja

Šių metų sausio pirmąją amerikiečių rašytojui J. D. Selindžeriui sukako 75 metai. Bet ar tikrai sukako? Šiandien apie rašytoją niekas nieko nežino – net to, ar jis tebėra gyvas.

Selindžerio kūryba negausi: vienas romanas, keturios apysakos ir apie trisdešimt novelių. Be abejonės, labiausiai jį išgarsino romanas Rugiuose prie bedugnės (Catcher In the Rye, 1951), iškilmingai vadintas „penktojo dešimtmečio moksleivių biblija“, o rašytojas, savo ruožtu – „kartos balsu“. Paviršutiniškesnių epitetų vargu ar begali būti. Iš tikrųjų Selindžerio ir besiformuojančios jaunimo kultūros tarpusavio santykis nebuvo toks tiesmukai paprastas.

Apie Džeromo Deivido Selindžerio vaikystę ir jaunystę nedaug kas žinoma. Šeima priklausė turtingesniajam viduriniosios klasės sluoksniui, taigi tėvas turėjo iš ko penkiolikmetį Džeromą išsiųsti į karo akademiją, kurią jis po dvejų metų baigė gana gerais pažymiais. Tada pradėjo ir rašyti. Pirmasis spausdintas Selindžerio apsakymas, pranašingai pavadintas The Young Folks, dienos šviesą išvydo 1940 metais Story chrestomatijoje. Truputį vėliau jis nesėkmingai siūlė Niujorko laikraščiui istoriją, kurios herojus buvo vienas jaunuolis, vardu Holdenas Kaulfieldas. Tuo laiku Selindžeris būtų tapęs vienu iš žymiausių garsaus laikraščio autorių.

Selindžeris dalyvavo antrajame pasauliniame kare, o jam pasibaigus atsidėjo rašytojo darbui. Aistringiausias jo kūrybos tarpsnis – 4-ojo dešimtmečio pabaiga – 5-ojo dešimtmečio pradžia, o jo iškiliausia viršūnė, žinoma, buvo romanas Rugiuose prie bedugnės. Tačiau populiarus jis tapo tik po kelerių metų. Po Rugiuose prie bedugnės pasirodę novelių rinkinys Devynios istorijos (Nine Stories, 1954) bei Frenė ir Zujis (Franny and Zooey, 1961), į kurią buvo įdėtos dvi apysakos, taip pat turėjo nemažą pasisekimą. Tačiau paskutinieji Selindžerio kūriniai buvo sutikti be didesnio susižavėjimo.

Moksleiviško amžiaus* problema

Selindžerio prozos centre beveik be išimties atsiduria su įvairiais sunkumais besigrumiantys labai jauni žmonės. Svarbiausios Selindžerio temos – siekimas atrasti dvasios ramybę ir prisitaikyti prie visuomenės ieškant priimtinesnių vertybių. Po antrojo pasaulinio karo tokiems ieškojimams būta savų priežasčių. Jungtinės Valstijos tapo supervalstybe tiek politine, tiek populiariosios masinės kultūros prasme. Kartu joms teko išgyventi įvairių lūžių ir permainų. Vystantis ekonomikai, smarkiai pakilo gyvenimo lygis. Nauji technologijos laimėjimai ir išsilavinimo galimybių gerėjimas atsispindėjo visos visuomenės sanklodoje.

Patriarchališkai (ir baltajai) dominuojančiai kultūrai teko susidurti su etninių mažumų, feministinio judėjimo bei jaunimo kultūros kilimu, ir šis susidūrimas nebuvo be trinties. Priartėjus 6-ajam dešimtmečiui, subkultūrų neišsipildžiusios viltys, negalėjimas laisvai skleistis prasiveržė garsiais savo teisių reikalavimais masinių judėjimų forma.

Kad labiau paaiškėtų „Selindžerio reiškinys“, verta iš arčiau panagrinėti jaunimo kultūros formavimąsi 5-ojo dešimtmečio Jungtinėse Valstijose. Pasak anglų roko sociologo Simono Fričo, jaunimo maištingumą ypač lėmė autoritetų susilpnėjimas. Patriarchališka šeimos sankloda nebesąlygojo pasirinkimo darbo ir išsilavinimo, sekso ir santuokos, laisvalaikio ir vartojimo srityse. Masinės informacijos priemonės daugiau negu anksčiau teikė žinių apie pasirinkimo riziką ir galimybes.

Fričas pabrėžia, kad iš pradžių visa tai palietė tik viduriniąją klasę, tačiau pamažu didesnės pasirinkimo galimybės tapo prieinamos ir „žemesniosioms klasėms“. Pasak Fričo būtent tada su moksleiviško amžiaus sąvoka ėmė sietis ideologiniai akcentai (tik 6-ajame dešimtmetyje pradėta kalbėti apie „jaunimą“). Fričo samprotavimai pirmiausiai tinka Anglijai, tačiau labai panašaus jaunimo supriešinimo radosi ir Jungtinėse Valstijose. Būta blogų („gatvės vaikai“) ir gerų jaunųjų, būta ir garsiakalbių suaugusiųjų, besibaiminančių, kad pirmieji išves iš kelio antruosius.

Jaunimas ir biznio žmonės

Taigi jaunimas nebebuvo neapibrėžta amžiaus grupė tarp vaikų ir suaugusiųjų. Jis buvo problema, kurios paprasčiausiai negalėta atmesti. Taip nauja socialinė jaunimo erdvė pasidarė matoma ir populiariosios masinės kultūros produkcijoje. Pavyzdžiui, pasirodė jaunimo spietimąsi į savo gatvės ar mikrorajono „chebrą“, jaunimo nusikalstamumą nagrinėjančių kino filmų, kuriuose praraja tarp kartų atrodė neįveikiama. Filme Black-board Jungle atsiranda epizodas, kuriame geravalio mokytojo pagrotos džiazo plokštelės sukelia klasėje pašėlusių pykčio proveržių. Geriausias būdas numaldyti jaunimą buvo kartu su juo leistis į žaidimą. Kadangi jaunimo kultūros negalima uždrausti, ją reikia institucionalizuoti – tokią išvadą priėjo biznio žmonės. Tarp blogą vardą turinčių pats nešlovingiausias, rokenrolas, beveik iš pat pradžių buvo tiksliai suplanuotas ir kryptingas biznis. Elvis galbūt pademonstravo maištingumą, bet maištingumo ir biznio derinys taip pat turėjo gerą paklausą.

Dešimtmečio pradžioje pasirodant Rugiuose prie bedugnės, visa tai buvo dar prieš akis. Romane gausu populiariosios masinės kultūros ženklų, tikslaus jaunimo papročių aprašymo ir gyvos kalbos, tačiau jo Tegalimu tiesiogiai laikyti jaunimo kultūrinio bruzdėjimo dalimi. Rugiuose prie bedugnės yra daugiau aprašomasis kartos romanas, o ne kokio nors judėjimo manifestas. Netgi žodį „karta“ reikia priimti su tam tikromis išlygomis, nes Selindžerio skaitytojai daugiausia buvo moksleiviai, kilę iš viduriniosios klasės bei aukštesniojo jos sluoksnio, būtent ta jaunimo grupė, kuriai pirmiausia atsivėrė galimybė ieškoti savo identiteto.

Kaip rašytojas, Selindžeris buvo vienišas vilkas, jo tikrai nebuvo galima priskirti jokiai krypčiai. Pati artimiausia, vadinamoji bytnikų literatūra, ir ta buvo jam ganėtinai tolima. Bytnikai daug nihilistiškiau už Selindžerį buvo nusiteikę visuomenės atžvilgiu. Jie protestavo triukšmingiau, tačiau apie kokią nors programinę veiklą negali būti ir kalbos. Be to, bytnikų atveju teisingiau būtų kalbėti ne apie jaunimo, o apie protesto kultūrą, nors 6-tojo dešimtmečio jauniesiems jie ir buvo tam tikras kitokio gyvenimo būdo modelis.

Individas ir visuomenė

Kaip ir bytnikai, daugelis rašytojų materialios gerovės metą laikė dvasiškai tuščiu. Karas paženklino vilčių sudužimą. Ir Selindžerio prozoje visuomenė pasirodo esanti melaginga ir bemeilė. Geras to pavyzdys – novelė Nuostabi bananų ir žuvies diena. Jos herojus Semiūras Glasas yra tipiškas Selindžerio prozos jautrus individualistas (savos simbolikos esama jau varde: Semiūras Glasas = to see more glass „matyti daugiau stiklo“). Jis nesugeba suformuluoti aiškių savo gyvenimo siekių, o visuomenė netoleruoja jo keistų idėjų. Veltui Semiūras, „amžinas vaikas“, bando laikytis savo prarasto vaikystės nekaltumo. Tragedija neišvengiama.

Tikroji visuomenės kritika Selindžerio prozoje aiškėja daugiau iš užuominų, o vėlesnės jo kūrybos svorio centras dar aiškiau negu anksčiau persikelia į vidinę sielos erdvę ir savojo „aš“ ieškojimus. Vis dėlto visoje Selindžerio kūryboje socialiniai santykiai – ar greičiau jų nebuvimas – turi svarbią reikšmę. Ypač tai iškyla aikštėn Rugiuose prie bedugnės. Išaugimas iš nekaltos vaikystės atrodo vedąs vien į pražūtį. Individas ir visuomenė susipriešina. Šešiolikmetis Holdenas nepajėgia komunikuoti su pasauliu, o pasaulis – su juo.

Holdenas yra ieškotojas, kuriam tuo pat metu reikia ir palikti namus, ir juos atrasti. Selindžerio atsakymas į visus ieškojimus paprastas ir senas kaip pasaulis – meilė. Jo ankstyvojoje prozoje meilė dažniausiai kyla iš vaiko, o vėlesniuose, į Frenė ir Zujis panašiuose kūriniuose, meilė įgauna abstraktesnį pavidalą, pvz., per rytietišką filosofiją.

Konkretesnių būdų, kaip išspręsti tarp išskirtinių individų ir pasaulio kylančius konfliktus, Selindžeris nepasiūlo. Savo uždaviniu jis laiko papasakoti viską, kaip yra, o ne kaip turėtų būti.

„Susvetimėjusiuose“ Selindžerio kūriniuose nesunku įžvelgti egzistencializmo įtaką. Pasak Alberto Kamiu, egzistencializme svarbiausia absurdiškumo jausmas, tarp žmogaus ir jo gyvenimo žiojėjanti praraja. Absurdo patirtyje kentėjimas individualus, tačiau absurdiškumo nebūna be palyginimo su aplinka. Kaip ir Kamiu absurdo žmogus, Selindžerio herojus bando gyventi abejingame, neretai nihilistiškame pasaulyje, vadovaudamasis etiniais modeliais.

Bendrumus su egzistencializmu daugiausia bus lėmęs tas pats istorinis laikas. Vis dėlto galiausiai Selindžeris natūraliau įsiterpia į amerikiečių literatūros tradiciją negu į Europos filosofijos gretas. Be Rugiuose prie bedugnės dažnai minima kita garsi „jaunystės odisėja“ – Marko Tveno Heklberio Fino nuotykiai (The Adventures of Huckleberry Finn, 1885). Pasak Edgaro Brancho, abiejų šių kūrinių naracinis modelis ir stilius, veikėjų charakterizavimas bei etinės ir socialinės pozicijos yra tokie panašūs, kad galima kalbėti apie kultūros nenutrūkstamumą. Paralelė su Heklberiu Finu – tik vienas pavyzdys iš daugelio. Amerikiečių grožinėje literatūroje labai dažnai kartojasi tos pačios poliariškos temos: skaistus nekaltumas supriešintas su patirtim, istorija su dabartim, amerikietiškumas su tarptautiškumu. Selindžerio kūryboje nuolatos iškyla pirmoji priešprieša.

Rugiuose prie bedugnės cenzūros gniaužtuose

Nors savo pobūdžiu Rugiuose prie bedugnės yra labai amerikietiškas kūrinys, jis sulaukė plataus atgarsio ir Europoje, kuri 5-ajame dešimtmetyje jau sparčiai amerikonėjo. Europos jaunimas taip pat formavosi kaip atskira visuomenės grupė, kuri savo ruožtu skaidėsi į mažesnius pogrupius. Rugiuose prie bedugnės savaip palaikė jaunimui svarbius identiteto ieškojimus. Neabejotina ir tai, kad Selindžerio romano egzistencialistiniai bruožai žavėjo Europos skaitytojus. Anglijoje romanas buvo išspausdintas nepraėjus nė mėnesiui nuo jo pasirodymo Amerikoje ir sulaukė beveik tokio pat didelio pasisekimo. Anglų kritikai jį vertino netgi rimčiau už savo kolegas amerikiečius. Vakarų Europoje romano vertimas buvo sutiktas dar palankiau negu Britanijoje. Pats turiningai rašęs apie jaunystę, Hermanas Hesė didžiai vertino Rugiuose prie bedugnės: tai esąs „grožinis veikalas, už kurį aukštesnio lygio negalima pasiekti šiame problematiškame pasaulyje ir laike“. Dažnai pasirodydavo, kad versti Selindžerio kūrinius i svetimas kalbas nėra taip paprasta. Todėl ir Penčio Sarikoskio (Pentti Saarikoski) į suomių kalbą išversta „Bedugnė…“ šiuo atžvilgiu buvo sutikta prieštaringai. Kritikus, matyt, daug labiau glumino Selindžerio rašymo maniera su jai būdingu „neliteratūrinio“ žargono vartojimu negu gyvas Sarikoskio vertimas.

Europoje Selindžeris buvo sutiktas apskritai teigiamai, tačiau Jungtinėse Valstijose moralės saugotojai pakilo į barikadas. Cenzūra visada yra buvusi amerikiečių literatūros baubas. Jos nepaliaujami gąsdinimai „jaunimo tvirkinimu“ neaplenkė ir Selindžerio. Romanas Rugiuose prie bedugnės nuo pat pasirodymo buvo (ir tebėra) cenzorių numylėtinis.

Labiausiai dėl jo diskutuota 5-ajame dešimtmetyje. Slogioje šaltojo karo atmosferoje Rugiuose prie bedugnės buvo parankus užsipuldinėjimų objektas. I moderniosios klasikos rangą pakeltas romanas buvo Įtrauktas į universitetų ir koledžų privalomųjų skaitinių sąrašus. Kai kurie sluoksniai negalėjo šito pakęsti. Debatus pradėjo teisininkas iš Hiūstono (Houston), pagrasinęs atsiimti savo dukterį iš Teksaso universiteto, jei „jaunimo moralę žalojanti“ knyga išliks mokymo programoje (akivaizdu, kad patriarchališkumas dar buvo labai stiprus). Paskui pasigirdo reikalavimų pašalinti knygą iš viešųjų bibliotekų atvirų lentynų. Ne ką labiau teatvėsusi diskusija tęsėsi dar ir 6-ajame dešimtmetyje.

Edvardas J. Korbetas yra išskaičiavęs tris svarbiausius Rugiuose prie bedugnės cenzorių argumentus. Bendriausias ir dažniausias iš jų būdavo kūrinio kalba, kuri esanti „nesubrendėliška, bedieviška ir nepadori“. Iš dalies tai tiesa, nors, kita vertus, Selindžeris dažniausiai būdavo giriamas dėl kalbos autentiškumo. Kalba, be jokios abejonės, lėmė romano populiarumą tarp jaunųjų skaitytojų. Vadinamieji nepadorūs žodžiai knygoje vartojami išimtinai neigiama prasme. Holdenas net nutrina vieną tokį nuo mokyklos sienos, nes nori apsaugoti nuo jo už save jaunesnius. Antrasis cenzorių argumentas – skandalingi epizodai, tikriausiai tokie, kaip anas, kur Holdenas viešbutyje į savo numerį išsikviečia prostitutę, bet pasibjaurėjęs visą šį reikalą meta. Savo aprašymais Selindžeris korektiškas. Jis nesiekia sensacijos, tik realizmo.

Anot trečiojo kritikos teiginio, Holdenas, kaip asmuo, esąs melagingai iškreiptas, dirbtinis, nenatūralus (phony). Negana to, Holdenas guviai meluoja, tačiau tai tėra tik jo paviršius. Iš tiesų Holdeno netikrumas ir „maištingumas“ turi žavių bruožų. Jis jautrus, protingas, geravalis, jo dirbtinumas tėra visuomenės nenatūralumo atspindys. Apnuogindamas vien iš paviršiaus gražų suaugusiųjų pasaulio gyvenimo būdą, Selindžeris neabejotinai privertė tėvus pasijusti labai nejaukiai. Žvelgiant iš šių dienų atstumo, Rugiuose prie bedugnės cenzūravimas atrodo juokinga savigyna. Susieta su 5-ojo dešimtmečio dvasine atmosfera ir jaunimo identiteto formavimusi, kuris buvo suvokiamas kaip grėsmė, cenzūra darosi šiek tiek suprantamesnė, tačiau nė trupučio nepateisinamesnė.

Iš suomių kalbos išvertė Regina Venckutė

________________________________

* Autorė turi galvoje vyresnįjį mokyklinį amžių nuo 15 iki 19 metų (vert. past).

Panaudota literatūra

Ala-Ketola Marja. Hippeja, jippęįa, beatnikkeja (Hipiai, jipiai ir bytnikai). Jyvaskyla 1985.

Ala-Ketola Marja. Moderniu Kultturrin maailma. Kn.: Maailman historian pikkujattilainen. Porvoo 1991. (Moderniosios kultūroa pasaulis. Kn.: Mažasis pasaulio istorijos milžinas).

Branch Edgar. Mark Tuiain and J. D. Salinger: A Study in Literary Continuity. Kn.: Studies in J. D. Salinger. New York, 1963. Camus Albert. Kapinoiva ihminen. Esseitaja katkelmia (Maištaujantis žmogus. Esė ir ištraukos). Helsinki, 1971. Corbett Edward P. J. Raiše High The Barriers, Censors. Kn.: Studies in J. D. Selinger. New York, 1963.

French Warren. J. D. Salinger. New Haven, 1963.

Frith Simon. Rockin potku. Nuorisokulttuuri ja musiikkiteollisuus (Roko smūgis. Jaunimo kultūra ir muzikos industrija). Jyvaskyla, 1988.

Luedtke Luther S. (ed.). Making America. Washington, 1988. Ruland Richard and Bradbury Malcolm.

From Puritanism to Postmodernism. A History of American Literature. New York, 1991. Salinger J. D.

Sieppari ruispellossa (Rugiuose prie bedugnės). Helsinki, 1961.

Salinger J. D. Yhdeksan kertomusta (devynios istorijos). Helsinki, 1962.

Salinger J. D. Frannyja Zooey (Frenė ir Zujis). Helsinki, 1966.

Žurnalas „Rubinaitis”, 1994 Nr. 1 (1)