Kukutis moko vaiką, kaip paglostyti briedį

…Reikia

šieno pakreikti,

kilpas paspęsti

ir laukti –

kantriai, ilgai…

– Ir jau galima glostyt?

Ir dar – ne. Reikia

laukti, kol briedis

įklius…

– Ir dabar jau galima?

Tai pavojinga!

Juk briedis – laukinis žvėris:

nesuprasdamas nieko,

jis blaškosi kruvinai. Reikia

jo galvą smarkiai priremti prie

žemės,

virvėm surišti kojas.

Kai pavargęs jis sunkiai alsuos,

vaikas gali prieiti

ir švelniai paglostyt…

______________________________________________

Marcelijus Martinaitis

 

„Kukutis moko vaiką, kaip paglostyti briedį“ – prisiminimas apie vaikystę, kur viskas taip arti: smurtas, kraujas ir begalinis švelnumas. Apie vaikystę, jos daiktus, žodžius, spalvas ir kalbamės su poetu Marcelijum Martinaičiu.

Koks pirmas vaikystės prisiminimas? Esate rašęs: nežinau, kas iš atminties iššoks kaip kibirkštis ir padegs tave visą, kad nežinosi, kur dėtis, nepažinsi savęs, stebėsies tuo, ką pergyvenai, kas tavo, bet lyg ir ne tavo, o to vaiko iš alksnynų kaimo…“ Koks vaikystės vaizdinys dažniausiai iškyla atmintyje?

Tai panašu, jeigu klaustumėt, ką vakar ar užvakar sapnavau. Sunku suvokti, kas buvo anksčiau, po to, prieš tai… Nėra jokių sankabų. Pirmieji prisiminimai primena vaizdų albumą be datų, parašų, priešlapių… Tik fragmentai: veidas virš manęs (gulinčio vygėje?), pirštai tarp labai švelnių arklio lūpų, jo didelės akys (sako, mane dažnai migdydavę ėdžiose), kažkokia ryški ugnis, vanduo, paukštis… Nežinau, kodėl taip „iššoka“ tie keli vaizdai be pradžios ir pabaigos, kaip akmenukai, pakelti iš atminties dugno. Tikriausiai tada dar nekalbėjau, ir tie keli vaizdai, matyt, buvo kažkokios labai svarbios nuorodos, kad ir dabar jie man kažką reiškia, bet negaliu aiškiai suprasti nei prisimindamas, nei rašydamas… Vaikystė yra labai didelė mįslė, nes jos laikas yra kitas ir kita erdvė, primenanti sapną. Tie pirmieji ryškūs patyrimai susiję su spalvom, kokių dabar beveik niekur nematau ir tik kartais atrandu tapyboje. Galvoju, ar tai ne rojaus spalvos, ar ne jame būname, vos atėję į pasaulį. Būname jame, kol pradedame pažinti, o su pažinimu prasideda kančia, tai, ką mes jau mėginame vieną su kitu sukabinti, ieškoti priežasčių ir nuoseklumo… Taip ateiname į žmonių gyvenimą. Bet vėliau…

Kada tas vėliau? Kokios tai turėjo reikšmės?

Tikrasis mano vaikystės atminties laikas yra negeras, gal net baisus. Pirmoji sovietų okupacija, karas, pokaris, tremties laukimas, daug nepažįstamų žmonių, kurių reikėjo vengti, nuo jų slėpti pinigus, duoną, javus, gyvulius, daiktus, knygas, artimuosius… Veidų, tautų, kalbų maišalynė… Per mano kaimą traukė įvairiausios Rytų ir Vakarų rasės, tautos, kalbos, lyg per jį perėjo visas pasaulis su savo ginklais, ideologijomis, keiksmažodžiais. Mačiau, kaip atrodo ką tiktai sviedinio arba minos sudraskyto žmogaus vidus: kepenys, širdis, plaučiai, smegenys… Tas kūno dalis rinkdavom, dėdavom į dėžes, geldas. Kaip žmogus per akimirką pavirsdavo skerdiena! Kariaujantys, vienas kitą žudantys paprastai tokių dalykų nemato, apie juos mažai galvoja, pripranta. Vaikui tokie dalykai atrodo kitaip, juos mato iš kito laiko ir kitos erdvės, todėl apie juos vėliau beveik neįmanoma nieko parašyti. Bet jie visą laiką yra šalia visko, ką rašai, matai, girdi, supranti. Man iki šiol yra baisus kerštas, neapykanta, žudymas, mirusiųjų niekinimas, naikinimas gyvybės, kuri tikriausiai yra ne mūsų…

O vaikystės knygos? Kokios jos?

Aš pats, mano pirmasis supratimas išdygo ne iš knygų. Tai buvo jau vėliau. Dabar žmogus be knygos negali užaugti, ką nors išmanyti. Aš gimiau ir augau dar etninės kultūros erdvėj, kurioje viską, ko žmogui reikia, perteikia kalba, kraštovaizdis, papročiai, apeigos, darbo įgūdžiai, – daugiau tojau nebus. Todėl mano neturtingam kaime knygų buvo nedaug, o ir tas pačias, bijodami enkavedistų ir stribų, žmonės degino. Dabar knyga yra įprastas dalykas, o man ją reikėjo suprasti pačiam. Ne tik atrasti, bet ir susirasti, ją slėpti ar su ja slėptis… Vėliau knygų namuose atsirasdavo. Mat perkant žibalą, batus ar medžiagą, reikėdavo dar pirkti kokią knygą. Taip mano namuose atsirado Maironis, Boruta, Jovaras, S. Nėris, geros Vakarų ir Rusų klasikos. Turbūt viską perskaičiau, kas buvo išleista pokario metais. Knyga mane gelbėjo, patarinėjo, nes tame kaime ir tuo laiku geresnių patarėjų lyg ir nebuvo. Beveik nemačiau vadinamosios vaikų literatūros. Todėl jos veikmės nesu patyręs.

O pasakos?

Kokios ten pasakos tuo metu. Žmonės vieni kitiems pasakodavo apie visokiausias baisybes, keistus įvykius ir žmones, kurių atminimas man tiko Kukučio baladėms. Pasakoms reikia gražaus, ramaus laiko, kad nebūtų visi išsigandę, reikia ramių vakarų, kai visa šeima susirenka prie stalo. Savo apylinkės ir savo Paserbenčių pasakas skaitau dabar, kurias surinko kadaise Davainis Silvestravičius, apie jas kalbu studentams. O tada įvykiai buvo baisesni už visas siaubų pasakas. Kas kita dainos. Tada buvo daug dainuojama. Baisiais laikais visada daug dainuojama ir giedama. Atėję partizanai uždangstydavo langus ir dainuodavo. Mano mokslas buvo žodis, girdėtas, įsiklausytas kaip daina, giesmė. Tas patyrimas man labiausiai tiko rašyti eilėraščiams, o ne pasakoti, atpasakoti… Matot, lyg ir nebuvau vaikas: ką girdėjau, mačiau, jaučiau, mane artino prie suaugusiųjų. Dabar matau, kad tai nebuvo blogai. Žinoma, nenoriu sakyti, kad vaikai augtų be vaikiškų knygelių, piešinėlių, eilėraštukų…

Ką Jūs tada galite pasakyti apie vaikų literatūrą? Juk tai ištisa literatūros sritis. Vaikams rašo žymiausi poetai ir prozininkai.

Aš nesu geras pavyzdys, ką ir kaip vaikas turi skaityti, kaip suprasti pasaulį ir save arba – atrasti save, pabusti pasaulyje. Kartais man atrodo, kad vaikas ir suaugęs nėra taip toli vienas nuo kito. Man nepatinka, kai literatūra vaiką nori ilgiau palaikyti ties kokia nors sugalvota amžiaus riba: pirma kakučiai, po to – zuikučiai, o vieną dieną – jau seksas.

Taip juk nėra. Dar vaikas, pramokęs skaityti, pervariau daug rimtos poezijos, ir nebuvo taip, kad ko nors nesuprasčiau. Tas supratimas, kai jį dabar prisimenu, man labai praverčia. Manau, mano eilėraščiai „suaugusiesiems“ tinka ir vaikams. Tai esu išmėginęs susitikimuose. Todėl negaliu rašyti „eilėraščių vaikams“. Mokyklos vakarėliuose deklamuodavome pačią žinomiausią klasiką. Ir gerai, kad taip buvo, nes klasikos poveikį patyriau labai anksti. Dabar taip nėra. Žymiausia pasaulio literatūra, tapusi klasika, pradedama skaityti ir vaikų. Taip pat ir lietuvių literatūra: Donelaitis, Valančius, Vaižgantas, Krėvė… Visa XIX amžiaus poezija jau yra ir vaikams…

Ar egzistuoja uždraustos temos, kurių neturėtų būti knygose vaikams? Mirtis, erotika, smurtas?

Negaliu nieko griežtai pasakyti. Juk dabar vaikai gyvenime mato be galo daug smurto, prievartavimų, iškrypimo, sadizmo. Net aš tokių dalykų per karą ir po karo nemačiau. Turėtų būti tam tikros kompensacijos, reabilitavimo zonos, kur būtų galima patirti kitokius pojūčius. Aš matau, kad vaikai to ieško. Čia jiems galėtų padėti literatūra, klasika, kuri ir mane gelbėjo, gamta, šventė. Vaikas daug ką mato ir aiškinasi savaip, savarankiškai. Tačiau jam galima pateikti iškreiptus, jo patyrimo neatitinkančius aiškinimus ir visam laikui sužaloti jo pojūčius, vaizduotę, įdiegti neurotiškus kompleksus. Kaip jau sakiau, iš pradžių vaikas dar gyvena rojuje, kalbasi ir susikalba su gyvuliais, augalais, žaislais. Šitaip jis pats mokosi – tik jam reikia netrukdyti. Jis mokosi užuojautos, kančios, meilės, skausmo. Štai kodėl negyvi jo žaisliniai žmogeliai „serga“, „miršta“, juos „laidoja“. Šitaip vaikas sužaidžia visą savo gyvenimą, beveik viską, kas su juo kada nors atsitiks. Jis pranašauja savo ateitį, įspėja painiausias mįsles. Ar tai ne prigimties išmintis? O kaip vaikas nori gyvulėlio? Jį turėdamas, mato, kaip tas gyvūnas džiaugiasi, kaip jam skauda, kaip jis serga, kaip jis mus palieka. Daug ko moko gamta, todėl vaikas taip nori tos gamtos, kurios mes tiek mažai galime duoti savo gelžbetoniniuose barakuose. Erotikos nuo vaiko neįmanoma paslėpti, bet tų temų jam nereikėtų ir piršti, kol jam pačiam nekyla klausimų. Erotinius filmus dabar žiūri ir vaikai. Štai kas baisu, nes žalojama erotinė vaizduotė, nesusiejama ji su kultūra, emocijomis, meile…

Ar mums negresia „amerikonizacija“?

Gresia, ir labai aiškiai. Tai daigas, persodintas į kitą dirvą, jis patiria mutacijas. Amerikoje vaikas tokius dalykus paruoštas priimti, jis nesusitapatina su tuo, ką mato. O mes priimam tiesiogiai, nuogai, lyg taip turi būti ar taip kur nors iš tikrųjų yra. Mūsų kultūra dar nepasiruošusi asimiliuoti tų „amerikonizmų“.

„Mūsų atsiminimai apie namus bus greit niekam neįdomūs, nieko jie nenuramins ir nesutaikys. Mūsų pačių palėpėse jau nieko nėra: vaikai ten nieko neras, kas būtų mūsų žinojimas, mūsų buvimo ženklai“. Ir Šliogeris „mes vis prarandame ir prarandame savo tėvyne…“ Kaip manote dabar?

Žmogus buvo išstumtas iš namų, ir namų įvaizdis sąmoningai naikintas. Atėmė namus, žmogų uždarė į baraką, išstūmė iš gamtos. Žmogus turi turėti savo saugią erdvę. Sodyba, namas, darželis prie namo – ten jis jaučiasi saugus. Dešimtys tūkstančių žmonių buvo išmesti iš tos erdvės. Tie vaikų darželiai, kariuomenė, kalėjimas… O dabar grįžtama. Žmogus statosi namus. Ir grįžtama įjuos su šeima, jos emociniais ryšiais, jaukumu… Ir tada viskas atsistos į savo vietas.

Su poetu kalbėjosi Elona Varnauskienė

Žurnalas „Rubinaitis“, 1994 Nr. 1 (1)

 

Įžanginis

Kodėl – „Rubinaitis“?

Recenzijos, Anotacijos

Lopšinė vaikų poezijai
Pasakos – su apysakų sparnais
Košė, kurią verta išsrėbti
Populiariausių knygų konkursų apžvalga

Užsienio vaikų literatūra

J. D. Selindžeris ir penktojo dešimtmečio kultūros lūžis
Tuvei Janson – 80
Pasakojimas apie paskutinį slibiną pasaulyje
Žodinės ir vaizdinės išraiškos sąveika Tuvės Janson kūryboje

Mano vaikystės skaitymai

Žodis Pranui Mašiotui

Supažindiname

Keli žodžiai apie IBBY

Kronika

Baltijos šalių vaikų literatūros forumai
Parodos, pokalbiai, seminarai
Užsienio vaikų periodikos leidiniai

Summary

Summary

Mūsų partneriai ir rėmėjai