Kodėl – „Rubinaitis“?

 

Kodėl sumanytas šis žurnalas? – Mažai kas abejoja, kad kiekvienam vaikui reikia dėmesio, rūpesčio, globos. Nesvarbu, koks tas vaikas būtų: žvalus ir linksmas, padykęs ar pritingintis, dažnai sirguliuojantis, o gal ir negalios kamuojamas… Dėmesys ir globa padeda jam augti, susirasti vertybines orientacijas. Vaikų literatūros vietą literatūriniame pasaulyje, žinoma, tik sąlygiškai, žaismingai galime sulyginti su vaiko situacija. Šiaip ar taip, tai pakankamai autonomiška literatūros tyrinėjimų sritis, niekaip neįsitvirtinanti mokslinių institucijų struktūrose. Tad ir jai reikia dėmesio ir globos.

Pasaulyje nemaža savarankiškų mokslinių įstaigų, kurios rūpinasi vaikų, paauglių knyga, jos iliustracijomis, skaityba, propagavimu, o žurnalų, skirtų šioms problemoms, šiuomet yra daugiau, kaip 200. Tad Rubinaičio idėja nėra nauja. Apie vaikų knygos turinio problemas, iliustracijas, skaitymo tyrimus, leidybos naujoves, svarbiausius šio pobūdžio literatūrinio gyvenimo įvykius, datas žurnalas mėgins kalbėtis su mokytojais, dėstytojais, bibliotekininkais, tėvais. Teoriniai, istoriniai, kritikos, metodiniai straipsniai, recenzijos, svarbiausia informacija – tokie, gana įprasti, turėtų būti šio žurnalo žanrai. Vyresnysis, jau daug nusipelnęs brolis – žurnalas Gimtoji kalba neturėtų nuogąstauti dėl konkurencijos: jam pakanka rūpesčių su vyresnių moksleivių literatūriniu ugdymu. Rubinaitis suks galvą, kad mažesnieji, jaunesnieji, „vidutinieji“ skaitytų daugiau gerų knygų ir giliau, subtiliau jas suvoktų; suks galvą, kokios yra geros ir geriausios knygos, geriausi rašytojai.

Kodėl žurnalas pavadintas Rubinaičiu? Pirmąją apysaką Lietuvos vaikams, jaunimui apie 1846 metus parengė Simonas Daukantas. Ji vadinosi Rubinaičio Peliūzės gyvenimas. Beveik pusantro amžiaus tai tebuvo rankraštis ir skaitytojui, beje – labiau suaugusiam, ji tapo prieinama tik 1984 metais. Kito, panašaus S. Daukanto rankraščio Palangos Petris ir jo vargai pėdsakai išvis dingo. Graudu šiandien spėlioti, kaip būtų pasikeitusi mūsų vaikų literatūros istorija, jei abu šie rankraščiai laiku būtų tapę knygomis.

S. Daukanto apysaka nėra visiškai originali, ji „išguldyta“ sekant vokiečio Joachimo Heinricho Kampės (Campe) Robinzonu Jaunesniuoju, o šis, suprantama, buvo garsiojo D. Defo Robinzono Kruzo palikuonis. Tiek šio garsaus herojaus literatūrinis kelias į Lietuvą, tiek grakštus jo vardo sulietuvinimas, bylote byloja apie vaikų ir jaunimo literatūros mįslingą (stebėtiną, keistą, spontanišką, organišką?) internacionalumą ir pastangas pasaulyje paplitusias vertybes skleisti Lietuvoje. Mums, šio žurnalo rengėjams, tai bus viena iš programinių gairių. Tačiau, kai Rubinaitis Peliūzė po nuotykingų kelionių grįždamas išvydo Palangos bokštą, „iš džiaugsmo ašaros jam antšoko“ ir „negėdijos akivaizdoj gyventojų žemę gimtuvės savo pabučiuoti“. Tad ir mums, pasirinkusiems tokį žurnalo vardą, džiaugsmo ašaros labiausiai turėtų „antšokti“ dėl savosios, lietuvių vaikų literatūros, knygos. Tebūnie daugiau to džiaugsmo – ašarų užteks.

Vincas Auryla

Kęstutis Urba

Jolanta Zabarauskienė

 

Žurnalas „Rubinaitis”, 1994 Nr. 1 (1)

 

Mano vaikystės skaitymai

Žodis Pranui Mašiotui
Kukutis moko vaiką, kaip paglostyti briedį

Recenzijos, Anotacijos

Lopšinė vaikų poezijai
Pasakos – su apysakų sparnais
Košė, kurią verta išsrėbti
Populiariausių knygų konkursų apžvalga

Užsienio vaikų literatūra

J. D. Selindžeris ir penktojo dešimtmečio kultūros lūžis
Tuvei Janson – 80
Pasakojimas apie paskutinį slibiną pasaulyje
Žodinės ir vaizdinės išraiškos sąveika Tuvės Janson kūryboje

Supažindiname

Keli žodžiai apie IBBY

Kronika

Baltijos šalių vaikų literatūros forumai
Parodos, pokalbiai, seminarai
Užsienio vaikų periodikos leidiniai

Summary

Summary

Mūsų partneriai ir rėmėjai