Pasakojimas apie paskutinį slibiną pasaulyje

 

Baigiantis vasaros karščiams, ketvirtadienį, didelėje, pilnoje rudo vandens duobėje, kuri buvo po dešinei nuo tėčio hamako medžio, Muminukas pagavo mažytį slibiną.

Aišku, gaudyti slibino jis nė neketino. Jis tik norėjo sučiupti keletą gyvūnėlių, knibždėte knibždančių duobės dugne, ir patyrinėti, kaip jie plaukiodami judina kojytes ir ar tikrai moka plaukti atbulomis. Bet, mikliai pakėlęs aukštyn stiklainį, išvydo jame tupintį visiškai kitokį padarą.

– Prisiekiu savo uodega, – pagarbiai sušnibždėjo Muminukas. Jis laikė stiklainį abiem letenom ir negalėjo atsistebėti. Slibinas buvo ne didesnis už degtukų dėžutę ir plaukiojo vandeny, švelniai judindamas per matomus sparnus, tokius pat gražius kaip auksinės žuvelės pelekai.

Bet nė viena auksinė žuvelė nebuvo taip prašmatniai nuauksinta kaip šitas miniatiūrinis slibinas. Jis žiburiavo saulėje visas nusagstytas auksu, galvutė buvo skaisčiai žalia, o akys geltonos tarytum citrina. Šešios paauksuotos kojytės su žaliom pėdom, o žalia uodega baigėsi šepetuku. Nuostabus padarėlis!

Muminukas užsuko dangtelį (su skylute orui) ir atsargiai padėjo stiklainį ant samanų. Tada pats atsigulė kniūbsčias ir ėmė apžiūrinėti mažylį iš arčiau.

Tas priplaukė prie stiklainio sienelės ir pražiojo nedidelius nasrus, pilnus mažutėlyčių baltų dantukų.

„Jis piktas, – pamanė Muminukas. – Piktas, nors toks siaubingai mažas. Ką turiu daryti, kad jam patikčiau?.. O ką jie valgo? Ką valgo slibinai…“

Susirūpinęs ir susijaudinęs jis vėl pakėlė stiklainį ir nužingsniavo namo, labai atsargiai, kad slibinukas nesitrankytų į sieneles. Juk jis toks siaubingai mažas ir silpnas.

– Aš tave globosiu ir mylėsiu, – sušnibždėjo Muminukas. – Naktį turėsi miegoti mano lovoje. O kai ūgtelėsi ir mudu susidraugausim, plauksim abudu į jūrą…

Muminuko tėtis vaikščiojo po tabako lauką. Aišku, galima parodyti jam slibinuką. O gal ir ne. Kol kas ne. Galima jį palaikyti kelias dienas vien sau, kad truputį priprastų. Ir kaip paslaptį, kol sulauksi smagiausios akimirkos, – parodyti slibinuką Snusmumrikui.

Muminukas tvirtai prispaudė stiklainį sau prie krūtinės ir dėdamasis labai abejingas nuėjo prie laukujų durų. Namiškiai sukiojosi kažkur prie verandos. Kaip tik tuo metu, kai trolis smuko į namą, iš už vandens statinaitės išlindo mažoji Miu ir smalsiai šūktelėjo:

– Ką čia turi?

– Nieko, – atsakė Muminukas.

– Tai stiklainis, – tarė Miu ir ištempė kaklą. – O kas jame? Kam jį slepi?

Muminukas lėkte užlėkė laiptais į savo kambarį. Padėjo stiklainį ant stalo, vanduo jame smagiai teliūskavosi, o slibinukas buvo sparnais užsidengęs galvą ir susirietęs kaip kamuolėlis. Paskui po truputį atsitiesė ir iššiepė dantukus.

– Šitaip daugiau nebeatsitiks, – pažadėjo Muminukas. – Atleisk man, mielasis.

Jis atsuko stiklainio dangtelį, kad slibinukas galėtų apsidairyti, tada nuėjęs užrakino duris. Nežinia, ką dar iškrės toji Miu.

Kai sugrįžo atgal, slibinukas buvo išlindęs iš vandens ir tupėjo ant stiklainio krašto. Muminukas atsargiai ištiesė leteną, ketindamas jį paglostyti.

Slibinukas prasižiojo ir paleido dūmų debesėlį. Raudonas liežuvėlis kyštelėjo laukan kaip liepsna ir vėl taip pat greitai dingo nasruose.

– Oi! – šūktelėjo Muminukas nudegęs. Vis dėl to truputį nudegė. – Tu esi pikčiurna, ar ne? – tyliai paklausė jis. – Baisa pabaisa, žiaurus ir įniršęs, ar ne? Ak tu meiluti, nuostabus mažuliuk, liu liu liu liu!

Slibinukas prunkštelėjo.

Muminukas palindo po lova ir išsitraukė savo skrynutę. Joje buvo keli blyneliai, jau padžiūvę, pusė sumuštinio ir obuolys. Visko atpjovė po kąsnelį ir išdėliojo ant stalo aplink slibinuką. Tas trupučiuką pauodė, paniekinamai nužvelgė Muminuką ir staiga tiesiog neįtikimu greičiu šoko ant palangės ir puolė didžiulę riebią musę.

Musė liovėsi šokinėti ir pradėjo zyzti. Slibinukas pačiupo ją už sprando žaliomis letenėlėmis ir pūstelėjo į akis dūmus. Paskui tik čekšt čekšt baltais dantukais, ryklė prasižiojo, ir musė nugarmėjo vidun. Slibinukas prarijo ją, apsilaižė nosį ir pasikasė už ausies, paniekinamai dėbsodamas į trolį viena akimi. – Mat kaip tu moki! – sušuko Muminukas. – Ak tu mano mažas bumbumbumbuliuk!

Tuo metu Muminuko mama paskambino apačioje gongu, kviesdama pusryčių.

– Malonėk manęs palaukti, – paprašė Muminukas. – Aš ilgai neužtruksiu.

Jis valandėlę pastovėjo, ilgesingai žvelgdamas į slibinuką, kuris atrodė toli gražu ne meilutis, sušnibždėjo: „Tu mažuliuk!“ ir nuskuodė laiptais į priebutį, o paskui į verandą.

Dar nepanardinusi šaukšto į košę Miu pareiškė:

– Kai kas turi paslapčių stiklainiuose.

– Užsičiaupk, – nutraukė Muminukas.

– Galima būtų manyti, – toliau varė savo Miu, – kad kai kas renka dėles ir sraiges arba gal didelius šimtakojus, kurie dauginasi šimtais per minutę.

– Mama, – pasakė Muminukas. – Juk tu žinai, kad niekuomet nelaikyčiau gyvūnėlio, kuris prie manęs neprisirištų, tai būtų…

– Būtų bul bul bul bul, – suburbuliavo Miu pieno stiklinėje.

– Kas yra? – paklausė tėtis ir pakėlė akis nuo laikraščio.

– Muminukas surado naują gyvūnėlį, – paaiškino mama. – Ar jis kandžiojasi?

– Kiek žinau, jis per mažas kandžiotis, – sumurmėjo sūnus. – O ar jis greit užaugs? – paklausė Miumla. – Kada mes jį pamatysim? Ar jis moka kalbėti?

Muminukas nieko neatsakė. Viskas sugadinta. O galėjo būti šitaip: iš pradžių turi paslaptį, o paskui ateini ir visus nustebini. Bet kai gyveni su šeima, tai nėra nei vieno, nei kito. Nė iš pat pradžių, nė vėliau – jokio smagumo.

– Pavalgęs eisiu prie upės, – lėtai ir paniekinamai pareiškė Muminukas. – Mama, liepk jiems neiti į mano kambarį. Antraip už pasekmes neatsakau.

– Gerai, – pažadėjo mama ir pasižiūrėjo į Miu. Joks gyvas padaras neįeis į Muminuko kambarį.

Muminukas išdidžiai sušveitė košę. Paskui per sodą nužingsniavo tiltelio link.

Snusmumrikas sėdėjo prie palapinės ir dažė plūdę. Muminukas pasižiūrėjo į jį, ir vėl jį visą užplūdo džiaugsmas, kad sugavo slibinuką.

– Naaa, – nutęsė jis. – Kartais namiškiai labai vargina. Snusmumrikas pritariamai sumurmėjo, neišsiimdamas iš burnos pypkės. Valandėlę abu patylėjo, kupini vyriško ir bičiuliško savitarpio supratimo.

– Beje, čia toks menkas klausimas, – staiga pasakė Muminukas. – Ar keliaudamas nesi sutikęs slibino?

– Tu turi galvoje ne salamandras, ne driežus ar krokodilus, – po ilgos tylos prašneko Snusmumrikas. – Aišku, tu kalbi apie slibiną…

Ne. Jie išnykę.

– Gal, – lėtai ištarė Muminukas, – gal kas nors ką tik sugavo vieną stiklainyje.

Snusmumrikas pasižiurėjo į jį atidžiai ir pamatė, kad trolis ko nesprogsta iš susižavėjimo ir susijaudinimo. Tada abejingai pareiškė:

– Netikiu.

– Galbūt jis ne didesnis už degtukų dėžutę ir spjaudosi ugnimi, – tęsė Muminukas ir nusižiovavo.

– Neįmanomas daiktas, – prieštaravo Snusmumrikas, mokantis pasiruošti staigmenai.

Jo bičiulis pasižiūrėjo į trolį ir tęsė:

– Slibinukas iš gryno aukso. Su mažučiukėm letenėlėm, nepaprastai prieraišus, visur sektų tau iš paskos… – Čia Muminukas pašoko ir surik – Tai aš jį sugavau! Aš sugavau mažytį slibinuką!

Kol jie keliavo namo, Snusmumriką kamavo nepatiklumas, viltis ir nuostaba. Jis elgėsi puikiai.

Juodu užlipo laiptais, atsargiai atidarė duris ir įsmuko į kambarėlį ant aukšto.

Stiklainis su vandeniu tebestovėjo ant stalo, bet slibinukas buvo dingęs. Muminukas išieškojo po lova, už spintos – visur, ir vis viliojo

– Drauguži… Mažuliuk uliu liuk, mano kvapusis grūdeliuk…

– Klausyk, – pašaukė Snusmumrikas. – Va jis tupi ant užuolaidos. Slibinukas tikrai tupėjo ant karnizo.

– Kaip jis ten užsirabždino? – baimingai šūktelėjo Muminukas. Tu tik nekrutėk… Palauk truputį… Nieko nekalbėk.

Jis nutraukė nuo lovos patalus ir paklojo ant grindų palangėje. Tada paėmė seną Hemulio samtelį drugeliams gaudyti ir prikišo slibinukui prie nosies.

– Op! – sušnibždėjo jis. – Tika tika tika… bet palengva, visai palengva…

– Tu jį išgąsdinsi, – perspėjo Snusmumrikas.

Slibinukas prasižiojo ir sušnypštė. Jis įsikibo dantimis į samtelį ir pradėjo ūžti kaip koks varikliukas. Staiga sumojavo sparnais ir ėmė sukti ratus palubėje.

– Jis skraido, jis skraido! – sušuko Muminukas. – Mano slibinas skraido!

– Kas čia keista, – pasakė Snusmumrikas. – Netrypk šitaip! Būk kaip pelė po šluota.

Slibinukas sustojo, pakibo palubėj per patį vidurį, tik sparnai smagiai virpčiojo kaip naktinio drugelio. Staiga jis nėrė žemyn, įkando Muminukui į ausį taip, kad tas net sužviegė, nusklendė šalin ir atsitūpė Snusmumrikui ant peties. Prigludo jam prie ausies ir pradėjo užsimerkęs murkti.

– Koks mažas išdykėlis, – suglumo Snusmumrikas. – Visas karštas. Ką jis ten veikia?

– Meilinasi tau, – atsakė Muminukas.

Po pietų freken Snork parėjo aplankiusi mažosios Miu senelę ir, aišku, tuoj pat sužinojo, kad Muminukas sugavo slibiną. Slibinukas tupėjo ant stalo šalia Snusmumriko kavos puodelio ir laižėsi letenėles. Visus jis sukandžiojo, tik Snusmumriko ne, o supykęs vis kur nors pradegindavo skylę.

– Koks siaubingai malonus! – pasakė freken Snork. – Kuo jis vardu?

– Jo vardas visai neįmantrus, – sumurmėjo Muminukas. – Tai tik Slibinukas.

Jis atsargiai pristūmė savo puodelį per staltiesę ir palietė juo auksinę letenėlę. Slibinukas iškart šovė aukštyn, sušnypštė ir išspjovė dūmų debesėlį.

– O, koks jis mielas! – sušuko freken Snork.

Slibinukas prislinko prie Snusmumriko ir pauostė jo pypkę. Ten, kur jis atsitūpė, staltiesėje išdegė ruda apskrita skylė.

– Įdomu, ar jis ir klijuotę pradegintų, – paabejojo Muminuko mama.

– Be jokios abejonės, – pareiškė mažoji Miu. – Kai tik ūgtelės, supleškins visą namą. Pamatysit!

Ji čiupo gabalą torto, o slibinukas tą pat akimirką priskriejo prie jos kaip mažytė auksinė furija ir įkando jai į leteną. – O, velnias! – klyktelėjo Miu ir kepštelėjo slibinukui servetėle.

– Jeigu šitaip plūsies, tai nepateksi į dangų, – iškart ėmė pamokslauti Miumla, bet Muminukas ją nutraukė:

– Slibinukas nekaltas! Jis manė, kad tu taikaisi suvalgyti musę, kuri tupėjo ant torto!

– Eik tu po galais su tuo savo slibinu! – suriko Miu, kuri iš tikrųjų blogai pasielgė. – Be to, jis ir ne tavo, o Snusmumriko, nes myli tik jį!

Staiga įsiviešpatavo tyla.

– Ką čia toji mažė šneka, – tarė Snusmumrikas ir atsistojo. – Po kelių valandų jis pažins savo šeimininką. Na. Krutinkis. Skrisk pas šeimininką.

Bet slibinukas, tupįs jam ant peties, tvirtai įsikibo visomis šešiomis letenėlėmis ir suūžė kaip siuvamoji. Snusmumrikas suėmė padarėlį trim pirštais ir pakišo po kavinuko gaubtu. Paskui atsidarė stiklines duris ir žengė į sodą.

– Jis juk užtrokš, – pasakė Muminukas ir vos kilstelėjo gaubtą. Slibinukas kaip žaibas šmurkštelėjo laukan, priskrido prie lango, atsitūpė ten ir įsistebeilijo Snusmumrikui pavymui, primygęs prie stiklo letenas. Netrukus jis ėmė inkšti, o auksinė spalva pabluko net iki pačios uodegos.

– Slibinai, – staiga prašneko tėtis, – dingo iš mūsų akiračio maždaug prieš septyniasdešimt metų. Radau apie juos parašyta aiškinamajam žodyne. Ilgiausiai išgyveno viena jų rūšis, jausmingiausia ir labai deginanti. Šitie slibinai labai užsispyrę ir niekuomet nekeičia nuomonės…

– Ačiū už kavą, – padėkojo Muminukas ir atsistojo. – Einu į savo kambarį.

– Mielasis, gal paliksi savo slibinuką verandoje? – paklausė mama. – Ar jį pasiimsi?

Muminukas nieko neatsakė. Nuėjo ir atidarė duris. Kai slibinukas movė laukan, tik kibirkštys pasipylė, o freken Snork sušuko

– Ne! Tu jo niekuomet nebesugausi! Kodėl šitaip padarei? Aš net neapžiūrėjau jo dorai.

– Eik pas Snusmumriką ir pasižiūrėk, – kandžiai atrėžė Muminukas. – Jis tupi ant jo peties.

Snusmumrikas vos spėjo ištraukti meškerę, o slibinukas jau atsitūpė jam ant kelių. Jis net raitėsi iš malonumo, kad vėl jį mato.

– Bus mėnesiena, – pasakė Snusmumrikas ir nustūmė gyvūnėlį žemyn. – Škac! Eik sau. Lėk namo.

Aišku, jis žinojo, kad neverta nė burnos aušinti. Slibinukas niekada nepasitrauks. O jie gali gyventi šimtą metų, tą jis prisiminė.

Snusmumrikas susirūpinęs žiūrėjo į mažytį blizgų padarėlį, kuris jo akyse išdarinėjo visokiausius triukus.

– Aišku, tu gražus, – kalbėjo jis. – Aišku, būtų smagu tave turėti. Bet supranti, Muminukas…

Slibinukas nusižiovavo. Jis užskrido Snusmumrikui ant skrybėlės ir susiraitė ant apibrizgusiu jos krašto pamiegoti. Snusmumrikas atsiduso ir įmetė meškerę į upę. Nauja plūdė, žvilganti ir raudona, šokčiojo srovėje. Jis žinojo, kad šiandien Muminukas nenorės meškerioti. Tegu Morą rauna visas tas bėdas…

Slinko valandos.

Slibinukas suskraidė vienos kitos musės ir vėl miegojo ant skrybėlės. Snusmumrikas pagavo penkias aukšles ir vieną ungurį, kurį vėl paleido, nes tas siaubingai blaškėsi.

Vakarop pasroviui atplaukė valtis. Ją vairavo jaunas Hemulis.

– Kimba? – paklausė jis.

– Šiaip sau, – atsakė Snusmumrikas. – Toli susiruošei?

– Pusėtinai, – burbtelėjo Hemulis.

– Mesk čia valą, gausi truputį žuvų, – pasakė Snusmumrikas. – Galėsi jas suvynioti į šlapią laikrašti ir iškepti ant žarijų. Labai gardu.

– O ko nori už tai? – paklausė Hemulis, nepratęs gauti dovanų. Snusmumrikas nusijuokė ir nusikėlė skrybėlę su miegančiu ant krašto slibinuku.

– Klausyk, – tarė jis. – Nuvežk jį kuo toliau ir paleisk gražioje vietelėje, kur tiršta musių. Skrybėlę sulenk taip, kad atrodytų kaip namelis, o geriausia padėk po kokiu nors krūmu, kad slibinukui būtų ramu.

– Ar tai slibinukas? – nepatikliai paklausė Hemulis. – O jis kandžiojasi? O valgo dažnai?

Snusmumrikas įėjo į palapinę ir atsinešė kavinuką. Ant dugno įklojo truputį žolės ir švelniai paguldė ten miegantį slibinuką. Tada uždengė dangtelį ir pasakė:

– Muses kišk pro snapelį ir kartais šliūkštelėk gurkšnelį vandens. Nesirūpink, jeigu kavinukas įkais. Štai imk viską. Po kelių dienų padarysi taip, kaip sakiau.

– Nemažas darbas už penkias aukšles, – sumurmėjo Hemulis ir ištraukė valą. Valtis nuplaukė pasroviui.

– Nepamiršk padėti skrybėlės, – sušuko pavymui Snusmumrikas. – Jis pats nesusidoros.

– Taip taip taip, – atsiliepė Hemulis ir dingo už upės vingio. – Jam tai aiškiai atsirūgs, – pamanė Snusmumrikas. – Bet aš pasielgiau teisingai.

Muminukas atėjo tik nusileidus saulei.

– Sveikas, – tarė Snusmumrikas.

– Sveikas, sveikas, – atsakė Muminukas. – Sugavai kokių nors žuvų?

– Šiokių tokių. Gal prisėsi?

– Ak, aš tik ėjau pro šalį, – sumurmėjo Muminukas.

Stojo tyla. Bet kitoniška, pilna nerimo ir permainų. Galop Muminukas, nežiūrėdamas į bičiulį, paklausė:

– Na, tai jis šviečia patamsy? – Kas?

– Aišku, slibinukas. Manau, jog smagu, kai va toks padarėlis šviečia patamsy.

– Aš iš tiesų nežinau, – tarė Snusmumrikas. – Eik namo ir pasižiūrėk.

– Bet aš jį paleidau, – sušuko Muminukas. – Argi jis neatskrido pas tave?

– Ne, kur tau, – gynėsi Snusmumrikas ir įdegė pypkę. – Tie slibinai elgiasi taip, kaip jiems šauna į galvą. Lakioja visur kaip patrakę, o kai pamato riebią musę, pamiršta visus, ką mylėjo ar pažinojo. Mat kaip yra su tais slibinais. Jie prie nieko neprisiriša.

Muminukas ilgai ilgai tylėjo. Paskui atsisėdo ant žolės ir tarė:

– Gal ir tavo teisybė. Gal ir gerai, kad jis išskrido. Taip. Gal šitaip ir geriausia. O tavo nauja plūdė. Šauniai atrodo vandeny, ar ne. Raudona.

– Visa raudona, – pritarė Snusmumrikas. – Padarysiu tokią ir tau. Ryt juk ateisi pameškerioti?

– Žinoma, – atsakė Muminukas. – Savaime suprantama.

Iš švedų kalbos išvertė Laima Bareišienė

Žurnalas „Rubinaitis”, 1994 Nr. 1 (1)

 

Įžanginis

Kodėl – „Rubinaitis“?

Mano vaikystės skaitymai

Žodis Pranui Mašiotui
Kukutis moko vaiką, kaip paglostyti briedį

Recenzijos, Anotacijos

Lopšinė vaikų poezijai
Pasakos – su apysakų sparnais
Košė, kurią verta išsrėbti
Populiariausių knygų konkursų apžvalga

Užsienio vaikų literatūra

J. D. Selindžeris ir penktojo dešimtmečio kultūros lūžis
Tuvei Janson – 80
Žodinės ir vaizdinės išraiškos sąveika Tuvės Janson kūryboje

Supažindiname

Keli žodžiai apie IBBY

Kronika

Baltijos šalių vaikų literatūros forumai
Parodos, pokalbiai, seminarai
Užsienio vaikų periodikos leidiniai

Summary

Summary

Mūsų partneriai ir rėmėjai