Žodinės ir vaizdinės išraiškos sąveika Tuvės Janson kūryboje

Filosof. dr., Suomija

 

1929 metais, būdama penkiolikos, Tuvė Janson du kartus debiutavo. Vienąkart parašiusi savo pirmąją knygą vaikams pasaką apie princesę, kuri, gan netradiciškai, leidusi trumpai apkirpti savo plaukus. Penkiolikmetė Tuvė, be abejo, atsiliepė į mados šauksmą: dvidešimtojo dešimtmečio pabaigoje trumpai kirpti plaukai buvo jaunų emancipuotų damų „haute couture“. Tą knygą, sudarytą iš rūpestingai nupieštų paveikslėlių ir kiekvienam jų sueiliuotų trumpų tekstų, jos motina nunešė leidėjui. Nors šis ir buvo jos draugas – Tuvės švedų kilmės motina buvo profesionali knygų viršelių projektuotoja ir dailininkė, – bet rankraščio nepriėmė. Pasaka „perdėm šiuolaikiška“ – taip jis paaiškino. Antrąkart Tuvė, dabar jau kaip karikatūriste, debiutavo Helsinkio satyriniame žurnale Garm. Jos motinai, nuolatinei šio žurnalo talkininkei, tikriausiai nebuvo sunku įkalbėti redaktorių priimti karikatūrą. Žurnalui, spausdinamam švedų – mažumos – kalba ir skirtam švediškai kalbančiai Helsinkio buržuazijai, nedažnai pasitaikydavo tokių bendradarbių, be to, kalambūras buvo vykęs. Čia jūs matote dvi moteris, jauną ir pagyvenusią, apžiūrinėjančias moters galvos skulptūrą, stovinčią ant aukšto pjedestalo meno parodoje. Ponia susižavėjusi: „O, kokia graži galva!“, duktė į tai atsak „Tuščia jos tos galvos, geriau pažvelk į linijas.“ Vėlgi pastabi moksleivės akis tuometiniam dailiosios lyties stiliui buvo šio darbelio esmė, bet tai atrodė per daug drąsu vaikų knygų leidėjui ir buvo priimta kaip pokštas humoristiniame žurnale. Bet pažvelkime į šį piešinį atidžiau. Daugeliu aspektų jis susijęs su tuo, ką visame pasaulyje spausdino prašmatnūs tų dienų žurnalai ir pramoginiai laikraščių puslapiai. Čia yra sąsajų ir su Tuvės Janson motinos stiliumi, ir tai jokiu būdu nestebina: Tuvė labai mylėjo motiną ir, matydama ją per naktis dirbančią prie iliustracijų, kad papildytų šeimos biudžetą, anksti susirūpino palengvinti sunkų jos darbą. Piešimas buvo natūralus išraiškos būdas šeimoje, kur tėvas buvo skulptorius, motina – dailininkė ir beveik visi draugai, kurie lankėsi jų namuose, – menininkai. O juk yra jo, to akivaizdaus talento glaustai perteikti humoristinės situacijos vaizdą pirmoje Tuvės išspausdintoje karikatūroje. Jos požiūriu, situacija meno galerijoje yra įprasta, ir piešinys nestokoja jokių papildomų štrichų – tik dvi figūros, ir abiejų akys nukreiptos į skulptūrą ant grakštaus pjedestalo.

Bet svarbiausia ne pats piešinys, o dukters, kurią labiau domina mada nei skulptūra, ištarti žodžiai. Kita vertus, be vaizdo nebūtų ir kalambūro. Tokį karikatūrinį sąmojį gali sukurti tik asmuo, kuris pats yra pakankamai sąmojingas, kad įžvelgtų humorą ir perteiktų jį žodžiu ir vaizdu.

Kai pirmoji karikatūra pasirodė Garm žurnale, Tuvė Janson mokėsi vadinamojoje vidurinėje mokykloje – baigė aukštesniąją pakopą, t. y. paskutinius privalomo mokslo metus. Jai reikėjo rinktis, kur mokytis toliau. Jokių svyravimų nebuvo: tai turėjo būti susiję su menu. čia vėlgi nusprendė motina: Tuvė važiuos į Stokholmą, gyvens dėdės šeimoje ir lankys „Tekniska Skolan“ koledžo, kuriame ir ji pati įgijo išsimokslinimą, vaizduojamosios kompozicijos klasę. Tuvė taip ir padaro. Trejus metus gilina piešimo, meno istorijos ir stiliaus žinias. 1933 metais grįžta į Helsinkį, ir šį kartą nutaria pasekti tėvo pėdomis – lanko Helsinkio dailės mokyklą. Po to ketverius metus studijuoja piešimą ir tapybą Atėnų korpuse, toje pačioje mokykloje, kur jos tėvas prieš.30 metų buvo pradėjęs skulptūros studijas. 1937 metais ji debiutuoja kaip tapytoja kasmetinėje meno parodoje ir jau kitais metais laimi vieną iš taip svajotų stipendijų studijuoti užsienyje. 1938 metų pavasarį studijuoja Paryžiuje, o vasarą vieši Bretanėje. Po to keletą metų tapo, dalyvauja parodose ir rengiasi pirmajai personalinei parodai, kuri buvo surengta karo metu 1943-aisiais.

Per visus tuos metus Tuvė Janson ištobulėjo ne tik kaip tapytoja. Su pirmąja karikatūra Garm žurnale ji pajuto apetitą daug kam: piešti buvo smagu, matyti išspausdintus piešinius smagu, o gauti už juos pinigus – taip pat smagu. Nuo tos dienos tapusi nuolatine žurnalo bendradarbe, ji ne tik pati kuria karikatūras, bet ir iliustruoja juokus, kuriuos jai parūpindavo redaktorius, – ne tik juokus, bet ir straipsnelius, metraščius, trumpus apsakymus, poemas ir satyras. Greitai jos kūrybinis diapazonas išsiplečia iki kitų Helsinkio dienraščių, mėnraščių ir metraščių publikacijų. Kartais ji ir pati kuria trumpus apsakymėlius, o juos iliustruodama tiesiog pranoksta save: žodinės ir vaizdinės išraiškos sąveika buvo jos kūrybinės fantazijos atspirties taškas. Pavyzdžiu galėtų būti trumpas apsakymėlis, parašytas Paryžiuje: iliustruodama šiek tiek romantišką, bet kartu labai buitišką pasaką, kurioje žmonių patvarių santykių problema yra pagrindinė tema – ir jai buvo lemta likti ankstyvojoje literatūrinėje kūryboje, – ji pieštuku nupiešia keletą subtilių vaizdelių, kuriuose melancholiška pasakos nuotaika perteikiama netgi geriau nei rašinyje. Matyt, siužetas ir aplinka buvo iš dalies išgyventi, be to, daugelis kitų dalykų rodo, kad pasaka nėra svarbiausia. Tuvės Janson kūrybinė vaizduotė veikia išvien su įžvalgiu tikrovės stebėjimu, todėl sąvokos ir žodžio derinys ir sukoncentruoja, ir sustiprina meninę išraišką.

***

1937–1954 metais Tuvė Janson kaip tapytoja buvo labai aktyvi. Ji sukūrė daugiau kaip 500 aliejinės tapybos darbų ir atliko keletą didelių sienų tapybos užsakymų. 1943 metais Helsinkio Meno galerijoje įvyko jos pirmoji personalinė paroda, po to, 1946 metais, antroji, o 1955 metais – trečioji. Ją reprezentuodavo daugelyje tuometinių suomių meno parodų ne tik pačioje Suomijoje, bet ir užsienyje. Tačiau tarptautiniai ryšiai karo ir pokario metais buvo silpni, ir Helsinkyje, kaip ir visur kitur, sunkūs laikai negalėjo nepalikti pėdsakų: daug menininkų žuvo kare, trūko dailės reikmenų, o meno pasaulis ilgėjosi šviesesnių dienų. Tuvės Janson tapybos darbuose, beje, karo padėtis labai mažai teatsispindi; daugiausia ji tapo natiurmortus, dažnai su gėlėmis, interjerais, kartais su žmonėmis, ir keletą portretų. Pora autoportretų ir dar trys portretai sudaro geriausius šio laikotarpio kūrinius; tačiau portretas nėra jos žanras, ir kai kurios gėlių kompozicijos primena eskapistinio slėpynių žaidimo tikrovę, kuri buvo per daug nuožmi. Abu jos brolius pašaukė į armiją, vyresnįjį net du kartus sužeidė, gerą jos draugę dėl politinių motyvų internavo, be to, kaip taikos akcijos dalyvė, ji buvo priversta bėgti iš tėvynės. Bet veltui ieškai šių atspindžių jos tapyboje. Bene vienintelė vieta, kur nebuvo įmanoma nuslėpti politinių pažiūrų, – žurnalas Garm, kuriame Tuvė išspausdino daug kandžių satyrų. Iš tų piešinių matyti, kad ji jokiu būdu nesistengė ko nors vengti, priešingai, jos karikatūros priklausė aštriausiai tiek Rusijos, tiek Vokietijos kritikai, tais metais spausdintai Suomijoje. Tikriausiai tik dėl labai mažo žurnalo tiražo ir dėl to, kad jis ėjo švedų kalba, Garm neištiko daugelio kitų tiesmukiškų masinių komunikacijos priemonių likimas – būti cenzūros uždraustam.

Tai, kad to meto padėtis taip menkai atsispindi Tuvės Janson paveiksluose, neabejotinai susiję su jos pažiūra į vaizduojamąjį meną. Ir namuose, ir mokyklose, kuriose studijavo, jos auklėjimas buvo grindžiamas vadinamosios prancūzų mokyklos meno doktrina. Pasak jos pačios, tapybos tikslas yra grožio kūrimas grynomis tapybos priemonėmis, vengiant literatūros elementų, jau nekalbant apie politines užuominas. Spalva ir šviesa – tai du dalykai, kuriuos tapytojas turi apgalvoti, o spalva ir kompozicija yra pagrindiniai jo išraiškos būdai. Tapytojas, nenukrypstantis nuo paletės, yra kriterijus. Ir Tuvė nenukrypo, bet tik tapyboje. Šis kriterijus negaliojo karikatūrose.

Jei tapymas Tuvei Janson būtų buvęs pabėgimo priemonė, jai nebūtų reikėję ieškoti kitokių būdų slėptis nuo sunkaus, o kartais ir žiauraus pasaulio. Būtent taip ji ir padarė, jei patikėsime jos pačios žodžiais, išgalvodama muminukų pasakas. „Aš esu eskapistė,“ – pasakys ji vienąkart, – „ir aš gerai suvokiu menkinamą šio žodžio prasmę“. Savaime suprantama, muminukų apysakose yra daug požymių, kuriuos būtų galima pavadinti eskapistiniais: tai idiliškas gyvenimas žydrame namelyje, saulėtas Muminukų slėnis, toks ramus, kad prašosi audrų ir potvynių, suteikiančių gyvenimo spalvą, dėsningas metų ritmas su snaudžiančiom žiemom ir vasaros sodų augimu, šeimyninė santarvė su popiečio arbatėlėm malonioje verandoje, o jaukumo piramidės viršuje – šeimos meilė, prisodrinanti visų apysakų atmosferą.

Pirmoji muminukų apysaka buvo parašyta karo metu ir išleista 1945-aisiais. „Muminukų pasaulis – tam tikras fantastiškas kūrinys, visuomet atsirandąs įpusėjus didelei krizei kaip tikrovės alternatyva“ (Boel Westin). Istorija apie didelį potvynį ir šeimynos apsigyvenimą saulėtame Muminukų slėnyje iš tikrųjų yra tikėjimo laiminga pabaiga (net po didžiausių audrų) išraiška ir, matyt, tai ir norėta pasakyti. Aišku, tai akivaizdus suprastinimas, – ypač turint galvoje kitas muminukų apysakas, – kurį įrodė ne mažesnis srautas apybraižų, tyrinėjančių muminukų pasaulio filosofinį pradą. Tačiau šiurpinantys nuotykiai ir laiminga pabaiga yra daugelyje vaikų knygų, ir šia prasme pirmosios muminukų apysakos jokiu būdu nėra eskapistiškesnės už visas kitas pasakas apie pagrobtas karalaites ir narsius džigitus, išvaduojančius jas, kad po to laimingai gyventų. Vėlesnės, ypač paskutinė Muminukų slėnis lapkritį, iš esmės jau nėra apysakos vaikams.

Pati Muminuko figūra yra išsirutuliojusi iš įvaizdžio, kuris anaiptol nėra malonus ar paguodžiantis. Kaip Tuvė Janson pati teigia, muminuko vardas buvo pirmąkart pavartotas jos dėdės Stokholme, kai studijų metais jis pasakojo apie muminukus-trolius, gyvenančius už krosnies ir naktį laipiojančius ant kojų tų vaikų, kurie negali susilaikyti nevogę maisto iš sandėliuko.

Vėliau šią figūrą ji panaudojo karikatūrose kaip parašo simbolį: mažas juokingas trolis, kartais džiaugsmingas, kartais kandus, visuomet dalyvaujantis veiksme iki galo, savo išvaizda labiau primenantis „Kas paguos mažylį?“ negu vėliau parašytų apysakų muminukus-trolius. Šioje figūroje nėra nieko eskapistiškai paguodžiančio. O šiandien apvalus begemotiškas muminukas jau neatrodo agresyvus ar bauginantis, todėl muminuko-trolio vizualinė forma neatspindi kai kurių ankstesnių jo vidinių savybių. Žinoma, muminukas keičia savo išvaizdą nuo pirmųjų neryžtingai nupieštų figūrų smailia nosimi iki solidžiai apvalaus pliušinio meškiuko pavidalo, kurį pažįstame iš milijono reprodukcijų. Bet šie pasikeitimai – tik tam tikras techninės konstrukcijos patobulinimas, kurio Tuvė Janson pasiekė sunkiu darbu, piešdama muminukų karikatūrų serijas Londono Evening News laikraščiui 1953–1957 metais; kai ji viena, be jokių dirbtuvių ir pagalbininkų, nupiešdavo šešias skiltis per savaitę, ir taip 52 savaites per metus. Gal kokiose nors kitų rašytojų apysakose tas pats muminukas būtų tapęs netgi žiauriu ir pavojingu piktadariu, gudriai slepiančiu savo dantis po buferine nosimi.

***

Kaip matome, literatūros elementų neigimas Tuvės Janson tapyboje yra kompensuojamas ne tik literatūros kūriniais, t. y. trumpomis apysakomis ir pirmomis muminukų knygomis, bet ir iliustracijomis, ypač karikatūromis Garm žurnalui. Jame ji, kaip nuolatinė bendradarbė ir redaktoriaus šeimos draugė, turėjo laisvas rankas ir galėjo spausdinti tuos paveikslėlius, kuriuos ji mėgo piešti. Čia ji išsakydavo savo nuomonę apie politinę padėtį šalyje ir tarptautinėje arenoje. Čia ji pokštavo savo juokingomis iliustracijomis ir – ne vien tik šiose publikacijose geriausiai išreiškė savo požiūrį į meną ir gyvenimą, dažnai gyvai įterpdama sąmojingus literatūrinius komentarus. Ko ji dėl prancūzų mokyklos „kriterijų“, taip giliai įsišaknijusių sąmonėje, negalėjo įkūnyti piešiniuose, tą įkūnijo iliustracijose ir karikatūrose.

Beje, buvo viena tapybos sritis, mažumėlę toleravusi literatūros elementus, – tai dekoratyvinė sienų tapyba. Tuvė atliko keletą šios rūšies darbų jau ketvirtojo dešimtmečio pradžioje, o 1947 metais ji gavo užsakymą papuošti Helsinkio restorano City Hali dvi dideles sienas freskomis. Ji atliko jas al fresco, pademonstruodama savo fantazijos turtingumą ir gilumą dviem sodo pobūvių įvaizdžiais: vienas – prabangioje aristokratų terasoje, o kitas – žavingoje kaimo aplinkoje. Kitais metais ji gavo dar keletą užsakymų, deja, šis buvo vienintelis, atliktas al fresco; kitus ji tapė arba al secco arba aliejumi ant drobės. Žingsnis nuo šių dekoratyvinių darbų iki Muminukų slėnio nėra labai didelis, ir kai kuriose paskesnėse freskose ji irgi įvedė muminukų apysakų figūras. Daugelyje freskų – net 1947 metų muminuko figūra kamputyje reiškia jos parašą (1947 metais ji jau buvo išleidusi antrąją palankiai sutiktą muminukų knygą, o trečioji, susilaukusi tikro triumfo, turėjo pasirodyti kitais metais.)

„Personalinėse parodose Tuvė Janson neeksponavo nei freskų eskizų, nei iliustracijų ar karikatūrų, išskyrus vieną. Skirtingai nuo maištingų pokyčių meno pasaulyje apie 1950 metus, kai abstrakčioji ir siurrealistinė tapyba vėluodama įžengė į Suomių meno sceną, ji ir toliau piešė koloristinio realizmo metodu, kai literatūros elementų stengiamasi kiek įmanoma vengti. Kartais ji neatsispirdavo pagundai įterpti kelias mažas figūrėles, galinčias tapti atspirties tašku žiūrovams, veržliai ieškantiems kokio nors preteksto vaizduotės penui, tačiau kolegos dailininkai bematant neigiamai sureaguodavo. „Tapyk miškus, bet palik ramybėje uogautojus“, –pasakė vienas jų, – ir ji dar ir šiandien gerai atsimena šią pastabą. Taigi laikai pasikeitė, o Tu vės Janson tapyba ne, ir ji greit pastebėjo, kad kažkaip be tikslo dreifuoja suomių meno pasaulio prieigose: ar ji esanti tapytoja, ar vaikų knygų rašytoja ir karikatūriste? Ji turėjo apsispręsti.

***

Visą gyvenimą Tuvė Janson sunkiai dirbo, bet sunkiausi jai buvo tie beveik septyni metai, kuriuos paaukojo piešdama muminukų karikatūras Londono laikraščiui Evening News. Tad visai nenuostabu, kad kasmet jos tapybos darbų mažėja: 1954 metais ranka apčiuopsi, 1955 – ant pirštų suskaičiuosi, o 1956–1958 beveik nieko.

Trečioji Tuvės personalinė paroda buvo tarsi atsisveikinimas su tapyba: ji pardavė sielą laikraščio rubrikai The Groke, kuri prarydavo po šešias skiltis per savaitę ir, negana to, reikalavo šešių mėnesių rezervo. Nenuostabu, kad piešimui laiko neliko.

Bet ar tai vienintelė priežastis? Manau, ne. Sudariusi sutartį su Evening News, Tuvė Janson turėjo gerą pretekstą atsisveikinti su tuo, ką iki tol laikė savo pagrindine profesija, t. y. tapyba. Po paskutinės parodos ji aiškiau negu bet kada pajuto, kad laikai keičiasi ir reikalauja iš meno daugiau, negu teigė jos numylėta doktrina. Tačiau ji nenori piešti to, kas jai pačiai atrodė nenatūralu. Jį piešia tai, ką mano esant tinkama, o kai žiūrovai to nepriima, ji visai nutyla. 1959 metais sutartis baigėsi, ir Tuvė laiminga perleido ją savo broliui Larsui. Dabar ji vis dažniau pradeda žvalgytis į paletę ir pagaliau vėl imasi darbo. Dabar ji kuria paveikslus, visiškai kitokius nei ankstesni. Ji eksperimentuoja, triūsia su abstrakcijomis, formatą padvigubina ar patrigubina, ir nauji paveikslai liejasi nepaprastai greitai. Gimsta nauja, savimi pasitikinti dailininkė. Anksčiau ji pasirašydavo ant paveikslų Tuvė. Nuo šiol ji pasirašys Janson.

Daug kas galėtų įžvelgti ne tik džiaugsmą, grįžus prie molberto, bet ir susižavėjimą laisvės idėja, laisve ne tik nuo prievartos piešti karikatūras, bet ir nuo pakyrėjusios dailininkės doktrinos. Žinoma, ji vis dar piešia natiurmortus ir interjerus, bet kaip jie dabar skiriasi! Ji jau nesibaido literatūrinių aliuzijų, ir kodėl turėtų? Dabar ji jau įsigijusi gerai žinomos pasaulyje vaikų knygų rašytojos vardą, tad argi svarbu, ką kai kurie suomių kolegos mano apie jos tapybą? Stovėdama prie molberto, ji gali nesivaržydama fantazuoti, ir ji tapo, – ir kas nutinka? Niekuo nevaržoma jos tapyba atranda naujus takus, kur už didingų spalvos ir šviesos grožio lankų gali numanyti esant nedidelę fabulą, bet kaip tik tuomet atrodo, kad literatūrinių asociacijų nėra likę. O kai kuriuose paveiksluose, sakykime, kad ir paprastai pavadintame Kėdės, tokios asociacijos su tam tikrais įvykiais yra gana ryškios. Kituose įžvelgsi tik grynai tapytojiškas formas. Bet jai pačiai atrodo, kad vis dėlto reikia žodinio išeities taško. Žiūrovui tai paaiškėja iš pavadinimų: Tuvė niekada, kaip daugelis kitų abstrakcionizmo dailininkų nevadina savo darbų tik skaičiais, jau nekalbant apie kvailą įvardijimą „Be pavadinimo“ – o tai šiandien dažnas reiškinys galerijų parodose. Paveikslai pavadinti Audra, Plyšys, Balandis, Metamorfozė arba blogiausiu atveju Baltas akcentas. Šis pavadinimas artimiausias to meto abstrakčioje tapyboje vyravusiam žodynui.

Dabar Tuvė labiau negu kada nors anksčiau yra tapytoja, ir visos jos žinios, išsimokslinimas ir patirtis ateina į pagalbą. Per penkiolika metų ji nutapo keletą šimtų paveikslų ir parengia septynias personalines parodas. Vienintelė problema – kad jos piešiniai net dabar neatitinka laiko reikalavimų. Tuvė Janson vėl šiek tiek vėluoja. Meno arenoje gausu popmeno, siurrealizmo, minimalizmo ir visokių kitokių srovių, kurios greitu tempu skuba viena paskui kitą. Jos abstraktus stilius vėl pasensta.

1969 metais ji nutapo didelę drobę, pilną abstrakčių formų ir šviesos srauto. Ji žino, kaip išpildyti, pusiausvyra išlaikyta, išraiška gyva, atmosfera džiaugsminga ir giedra. Atrodo, ji tarsi norėtų pasakyti: „Žiūrėkit, aš išmanau metodus, aš suprantu, kas tai yra! Šekit jūs, mados vergai, netgi pasakų meistrė ir gėlių piešėja šitai sugeba“. Ir tuomet, kaip paniekos gestą, geriausiai matomoje vietoje, ji mostelėja kėdę, savo paprastą kavai gerti kėdę, kuri buvo panaudota daugelyje ankstesnių piešinių. Įtaigiau ir nebuvo galima sugalvoti: „Aš tapau šitaip, Dona Bianca, nes man šitaip patinka“. Tad ar reikia menininkui dar geresnio kriterijaus?

***

Tokios laisvės Tuvė Janson pasiekė tik per dviejų kūrybos elementų, kuriuos lavino ir tobulino visą savo gyvenimą, sąveiką. Žvelgti į vaizdinį, tikrą ar tariamą, sukurti jam pasakojimą, o paskui piešinius, – tai buvo nesibaigiantis dialogas, suteikęs visai kūrybai tvirtą atramos tašką. Net ankstesni trumpi vaizdeliai rodo, kad jie parašyti menininkės-tapytojos stebinančiu žvilgsniu, kai pasaulio vizualinė forma yra tokia pat svarbi kaip ir vidinė prasmė. Muminukų-trolių vizualinės formos nebūtų tapusios tokios populiarios be pasakojimo, suteikusio joms gyvastį. O apysakos niekada nebūtų buvusios tokios gyvastingos ar populiarios be veikėjų vizualinių figūrų bei jų fono. Vargu ar meno istorijoje rasime geresnių pavyzdžių už šių dviejų Tuvės Janson meninės kūrybos elementų neišardomumą, dažnai nagrinėjamą atskiromis kategorijomis: žodžiu ir vaizdiniu.

Suomių meno istorijoje Tuvės Janson paveikslai vargu ar ras savo vietą avangardistiniame mene arba tarp pagrindinių srovių lyderių. Bet jos tapybos darbai pasižymi vaizdiniu ryškumu ir, atrakinę muminukų pasakų sėkmės duris, akivaizdžiai rodo, kad, norint sukurti šedevrus, reikia kruopščiai pasirengti.

Iš anglų kalbos vertė Aldona Šiaulienė

__________________________________

* Haute couture – aukšta klasė,

Eskapistinis – escape angl. pabėgimas.

Žurnalas „Rubinaitis“, 1994 Nr. 1 (1)

 

Įžanginis

Kodėl – „Rubinaitis“?

Mano vaikystės skaitymai

Žodis Pranui Mašiotui
Kukutis moko vaiką, kaip paglostyti briedį

Recenzijos, Anotacijos

Lopšinė vaikų poezijai
Pasakos – su apysakų sparnais
Košė, kurią verta išsrėbti
Populiariausių knygų konkursų apžvalga

Užsienio vaikų literatūra

J. D. Selindžeris ir penktojo dešimtmečio kultūros lūžis
Tuvei Janson – 80
Pasakojimas apie paskutinį slibiną pasaulyje

Supažindiname

Keli žodžiai apie IBBY

Kronika

Baltijos šalių vaikų literatūros forumai
Parodos, pokalbiai, seminarai
Užsienio vaikų periodikos leidiniai

Summary

Summary

Mūsų partneriai ir rėmėjai