Lopšinė vaikų poezijai

Neseniai teko skaityti tokią mintį: mes dažniausiai bijome žodžio „gražus“. Bijome pasakyti „gražus spektaklis“, „graži knyga“. Ko gero, epitetu „graži“ turėtų pasipuošti knyga, kuriai autoritetinga komisija suteikia „metų knygos“ vardą.

O dabar – vaizdelis iš iliuzijų šalies: patalpa įkaitusi nuo ginčų, diskusijų, triukšmo. Komisija niekaip negali apsispręsti, kuri knyga vadinsis geriausiąją. Stalai lūžta nuo gausybės įvairiausio formato, geriausio popieriaus spalvotų knygelių, o paėmęs į rankas ir pradėjęs skaityti, negali atsitraukti. Viena už kitą geresnė, viena už kitą gražesnė, viena už kitą įdomesnė. O kur dar vaikų – skaitytojų – laiškai… Jie plūste plūsta. Minima tai viena, tai kita, tai trečia knyga. Iš geriausiųjų renkama geriausia.

Deja, iš tikrųjų vaizdas paprastesnis. Iš vos kelių dešimčių neišvaizdžių knygelių renkama ta vienintelė, kuri, deja, gal tik vos vos geresnė. Ji beveik niekuo neišsiskiria iš kitų – prastas aptriušęs popierius, blankios iliustracijos. Tai toks liūdnas išorinis R. Skučaitės eilėraščių rinkinio Lopšinė ešeriukui* vaizdas. Taigi dar kartą pavirkavę dėl varganos buities ir patikėję, kad kada nors mūsų vaikai turės tikras knygas, pabandykime pavartyti R. Skučaitės poezijos rinkinėlį.

Poezija vaikams – subtilus dalykas. Liūdna, bet vaikai mažai skaito poezijos, be to jiems kasmet rašo vis mažiau ir mažiau poetų. Jei 1992 m. vaikams išėjo apie 15 poezijos rinkinėlių, tai 1993 m. – tik 8. R. Skučaitė – viena iš produktyviųjų autorių, per visą savo kūrybinį laikotarpį išleidusi apie 15 įvairaus žanro knygelių vaikams. Deja, knygų gausa dar nėra akstinas kūrinio meninei prasmei. „Tiktai du poetai pabandė savaip pažvelgti į žemę, žmogų… Tai Sigitas Geda ir Leonardas Gutauskas. Jie atnaujino lietuvių poeziją, atgaivino ją ir praturtino“, – drąsiai teigė Literatūroje ir mene A. Šidlauskas, pridurdamas, kad be šitų dviejų į šių dienų vaikų poezijos priešakines gretas įsiveržė dar ir J. Erlickas. Paskutiniuoju metu pasirodę J. Liniausko, R. Skučaitės ir kitų poetų eilėraščių rinkiniai turi, man regis, vieną blogybę – jie nėra saviti, dažnai stilizuoja jau skaitytų eilėraščių turinio ar formos aspektus, atrodo dirbtini, o pastangos eilėraštį padaryti nuoširdžiu dažnai ir lieka pastangomis.

R. Skučaitės eilėraščių rinkinį Lopšinė ešeriukui sudaro 47 eilėraščiai. Juos skaitydamas pajunti vienodumą, monotoniją. Poetė, pati užliūliuota savo žodžių, yra įtikėjusi, kad toks kalbėjimas – gražus ir kūrybingas. Laiku nenustojus skaityti, perdėm estetizuotas pasaulis pradeda varginti. Pavargsti, ir estetikos nelieka… Tokiu eilėraščiu turbūt nepatiki suaugęs, o ar juo patikės vaikas?

Tyliai plaukia

Baltos gulbės.

Tyliai skleidžias

Baltos tulpės.

Statulėlė

Balto gipso

Tyliai stovi –

tyliai šypso.

(„Tyli balta diena“, p. 16).

R. Skučaitė tęsia tradicinės folklorinės poezijos kryptį, kartais improvizuodama („Kaip tau regis – / Ten/ Ar čia / Mūsų Žemės apačia? / Aš sakiau, / Kad čia – / Viršus, / Ir, be to, Labai gražus: /…/ Žvaigždės/ Ir mėnuo nakčia… / Taip, viršus / Tikriausiai / Čia! / Mūsų Žemės / Apačia / Bus tikriausiai / Ten, / Ne čia! /“ (Viršus ir apačia), kartais tyliai medituodama („Jau ėmė tyliai snigti / Miške ant ąžuolynų, / Ir miškas ėmė migti. / Miške labai tylu. / Girgždės per sniegą Sausis – / Boružės negirdės. / Boružės tyliai glausis / Prie ąžuolo širdies.“ (Boružės, p. 8). Meditacinis R. Skučaitės eilėraštis gražus, jis slepia savyje mažutę paslaptį. „Jos (paslapties – L. Ž.) viliojamas vaikas ryja pasakas, susimąsto ties abstrakcija eilėraštyje. Jis nori suvokti paslaptį ir rasti į ją raktą. Bet netgi tokiu atveju, jei paslapties atskleisti neįmanoma, ji vaiką vis tiek vilioja“, – rašė poetė apie kasdieniškų paslapčių įminimą knygelėje „Neskubėkit ir atspėkit“, kuri – „atspirties taškas troškimui: atskleisti dar niekieno nelytėtą paslaptį…“ Eilėraščių rinkimo Lopšinė ešeriukui paslaptis yra nuojautos akimirka, ramus prisilietimas prie esaties:

Klauso mažas ešeriukas,

Ką dainuoja ežeriukas:

– Mik, žuvyte sidabrine,

Sidabrine ir auksine!

Glausk šonelį prie žolės, –

Mano žolės patylės,

Kol šešėliais apsiklosi,

Kol užmigsi, kol miegosi,

Kol sapnuodamas dugne

Susapnuosi ir mane –

Vėsų ramų ežeriuką,

Tą, kur migdo ešeriuką,

Mik, žuvyte sidabrine,

Sidabrine ir auksine…

(„Lopšinė ešeriukui“, p. 43).

Įsivyravęs bereikšmis žodžių tekėjimas nuslopina paslapties nuojautą (eil. Pasakėlė, Mano žuvelės). Eilėraštis tampa tiesmuku fakto aprašymu. „Pasitelkus poeziją kaip tam tikrą išraiškos būdą, galima vaikui nusakyti paprasčiausią gyvenimo reiškinį, bet galima į jaunąjį skaitytoją prabilti panaudojant ir abstraktesnę filosofinę kategoriją, netradicinę poetinę formą. Kurį eilėraštį priims vaikas, priklausys nuo asmenybės“ rašo R. Skučaitė. Taigi R. Skučaitė savo adresatui dažniausiai siūlo kasdienį pasaulį, kurį šis (ar pati poetė?) mato tokį, koks jis yra. Tai ne vaiko fantazijos kuriamas pasaulis, tai tiesiog paties poetės regimas, konstatuojamas pasaulio paveikslas:

– Gysloti, oi, gysloti,

Kur man tavęs ieškoti?.. –

Bėgau

Per žolę

Namolę,

Ant akmenėlio

Parpuoliau…

Suklupęs

Susimušiau kelį.

Duok man

Gyslotą lapelį!

Ant kelio jį užsidėsiu,

Žolėj ramiai pasėdėsiu,

O jau tada

Per žolę –

Pamažėle –

Namole.

Kur man tavęs ieškoti?

Oi, atsiliepk, gysloti!

(„Berniukas ieško gysločio“, p. 20).

Poetė neperžengia vaikystės pasaulio ribos. Būdama ištikima tradicinės struktūros eilėraščiui, ji į pirmą vietą iškelia pastovias etines vertybes – meilę mamai /„Tik saulelė – / Kils ir leisis/ Vis gražiai / Mums šviesdama, / Ir mama / Mums liks / Mama.“ (Mama ir saulelė, p. 61), meilę knygai („Ir būtiniausiai / Savo namely / Aš noriu turėti / Spalvotą knygelę…“ (Apie nameli ir knygelę, p. 34), meilę paukščiui, žolei, medžiui…

Ryškėja jutiminė eilėraščių plotmė, kuri siaurina mąstymo erdvę. Išmokyti vaiką stebėti ir jausti – ko gero, toks R. Skučaitės poezijos vaikams tikslas, tokia poetės saviraiška:

Gesinkite lempelę,

Pašaukit

Baltą pelę,

Ir nuobodoką vakarą

Išeikite

Į Vakarą!

Labai graži

Bus vakare

Auksinė Vakaro giria:

Kankorėžių varpeliai

Pagros

Ir jums, ir pelei,

O ant kelmų žievės

Žibukai

Sužibės!

Kada išgirsit

Tylą,

Žinokit –

Mėnuo kyla,

Tada

Klajot gana! –

Išėjote

Į Vakarą

Ir taip vėloką vakarą!

(„Jūs vaikštot po vakarą“, p. 42)

Gamta – ta vienintelė ir tikra erdvė, kurioje tarpsta lyrinis herojus: „Šviečia saulė, / Upeliukas… / Čia lomelė, / Čia kalniukas, / Čia / Vaikų pilni kiemai, / Čia mamytė, / Čia namai.“ (Viršus ir apačia p. 8). Poezijoje vyrauja lyrinis santykis su gamtos pasauliu. Bitė, vilkas, žolė, eglė, uodas, boružė, lokiukai, žvirbliai, varnos, šarkos, pelės su peliukais, avytė, žvaigždės ir mėnulis, lašelis, virstantis snaige, taškuotas stirniukas, kurmis, kėkštas, peteliškė, ešeriukas ir kt. tradiciniai lietuviško gamtovaizdžio kūriniai (tiesa, yra čia ir pantera iš Afrikos) užpildo spalvų, garsų ir nuojautos aplinką. Poetė stengiasi kurti harmoningą lyrinio herojaus ir gamtos pasaulio esybę:

Žieduotam ryto sapne

Lingavo paukščiai ir medžiai.

Pilkas paukščiukas snape

Laikė dainelės pradžią.

Visų dainelių vardu

Jo dainai nutilti neduokim:

Vaikai ir paukščiai – kartu –

Dainuokim, čiulbėkim,

giedokim!

(„Dainelės pradžia“, p. 48)

Darnią vaikų, paukščių, medžių dainą sudrumsčia skausmas: „Žmonės atėję / Medžiui į širdį / Įsmeigė skaudžiai / Blizgantį kirvį…“ (Lokiukai ir medžio širdis, p. 11). Žmogaus grėsmė biosferai, jo utilitarinių poreikių tenkinimas, prakticizmas pažeidžia gamtos pasaulio harmoniją. Skaudus mažų lokiukų verksmas – tylus priekaištas žmogui, laikančiam save teisėtu šios žemės gyventoju:“ …Barsto lokiukai / Ašarėles, / Žiūri liūdnai / Į kirvį, / Ir skauda lokiukams / Mažas širdeles / Kad sužeidė / Medžiui širdį.“ (p. 11). Žmogaus, kirvio, sužeisto medžio, skausmo paralelės leidžia prabilti apie sudėtingą ekologinio humanizmo problemą – gamtos, kultūros ir žmogaus vienovę. Žmogus – gamtos kūrinys, todėl jis atsakingas už šį pasaulį. Gamta – vaiko doros pradžia. R. Skučaitė (deja, jau pabodusiu sodinamo medelio įvaizdžiu) primena vaiko atsakomybę ir pareigą už pasaulio egzistenciją: „Pasodink / Medelį liauną / Pasodink / Medelį jauną, / Kad suostų, / Sulapotų…“ (Prisiminkim, p. 60).

Tradicinis gamtos pasaulis R. Skučaitės poezijoje susilydęs su fantastiniu, kurį imituoja folkloriniai motyvai. Fantastinio pasaulio klodą užpildo stebuklinių pasakų veikėjas – trigalvis slibinas, įdomus, šiuolaikiškas, žaismingas personažas: „Vargšas slibinas / Trigalvis – / Anei gėręs, / Anei valgęs. / Nemiegojęs, / Nesapnavęs, / Visiškai / Nusikamavęs! / Galvos slibiną / Kamuoja: / Kai viena galva / Riaumoja, / Kai antroji – / Graudžiai rauda, / Trečią galvą / Vargšui skauda…“ (Eilėraštis apie slibiną, p. 20). Poetė seka vaikams pasaką be galo, baisią pasaką, kurioje gausybė nematytų neregėtų fantazmų: „Šešios raganos / Gauruotos / Šįryt plaikstosi / Ant šluotos, / Svaido riešutus / Girinis / Ir mauruotas / Ežerinis!“ (Baisi pasaka, p. 30). Poetė taip ir įvardina eilėraščius – Pasaka apie palietą pieną, Šarkų pasaka, Pasaka apie laumę ir lopšinę, kurią mudu sudėliojom laumiukui ir t. t. Knygelė tarsi apima dvi folkloro žanro grupes – pasakas ir vaikų dainas – lopšines. Kai kurie eilėraščiai, pvz., Pasaka apie kiaušinį – gana akivaizdus moralas: tikroji vertė ne išoriniame blizgesyje, ne brangaus aukso gabalėlyje: „Buvo vienąsyk / Kiaušinis. / Bet ne paprastas – / Auksinis. / Oi, koks tvirtas, / Oi, koks kietas! / Na, žodžiu – / Iš aukso lietas! <…> Patupėjo / Ligi ryto: / Nieks daugiau / neišsirito – / Likęs gūžtoje / Kiaušinis / Buvo šaltas / Ir auksinis. / Nes per tvirtas, / Nes per kietas / Nes – deja! – / Iš aukso lietas…“ (Pasaka apie kiaušinį, p. 39). Eilėraščiuose Pasaka apie palietą pieną, Pasakėlė, Mano žvėrelis manieringas aikčiojimas ar graudulys tampa pagrindiniu poetiniu sprendimu, kitus, pvz. eilėraštį Pelytės pasakėlė, užvaldo perdėm nudailintas, nuglostytas žodžių tekėjimas, deminutyvų gausa: „Mėnuo mėnulis barsto / Sidabrą sidabrėlį. – / Renku, renku po krislą, / Nešu į kamarėlę. / Į antrą kamarėlę / Nešu žibutės lapą. / Į trečią ir ketvirtą – / Geltoną liepų kvapą“ (p. 26). R. Skučaitės poezijoje daug švelnumo, jautrumo, gerumo. Paliktas vienišas laumiukas verkia, nes jo „niekas niekas nesūpuoja, / Juk laumiukui / Nieks lopšinės nedainuoja…“. Sielos ramybė ir sapnas ateina iš jautraus sąlyčio su gamtos pasauliu:

Ak, laumiuk,

Vargšeli paliktasis!

Nebeverk –

Ir tau lopšinė rasis

Kad ir iš lapių pėdelių,

Kad ir iš bruknių uogelių,

Kad ir iš ąžuolo gilių,

Kad ir iš juoko kikilių,

Kad ir iš viksvos pūko,

Kad ir iš šalto rūko,

Kad ir iš vilko kailio,

Kad ir iš kvepiančio gailio,

Kad ir iš uosio lapelio,

Kad ir iš plono šapelio,

Kad ir iš kadagio krūmo,

Kad ir iš eglės juodumo,

Kad ir iš laumių skalbimo…

(„Pasaka apie laumę ir lopšinę, kurią mudu sudėjom laumiukui“, p. 36).

R. Skučaitės lopšinė iš folklorinės paveldėjo lyrizmą, dainingumą, melodingumą, improvizacijos pradus. Lopšinė migdo zuikelį ir Elenytę, ešeriuką, lopšinę mama pelėda dainuoja pelėdėlei, plaštakė – sūneliui drugeliui, suskamba net paslaptingoji lopšinė: vaikams užmenama mįslė (lyg užklydusi iš anksčiau pasirodžiusių poetės knygelių Pagalvosim ir atspėsim, Kas nulaužė pupos lapą), suskamba ir juoda lopšinė, kuri visiškai negąsdina tų, kam ji skirta: „O naktį tvankią / Tamsią baugią / Ji taip juodai / Ir nykiai staugia, / Kad džiunglėse / Visiems nyku! / Net apelsinams ant šakų! / O panteriukai / Du juodieji / Sau miega / Net nesujudėję / Nes šitaip / Migdo juos mama, / Lopšinę juodą / Staugdama.“ (Juoda lopšinė, p. 46). Artimi folkloro interpretacijai ir juodos – baltos spalvos kontrastai. Tai nėra gėrio ir blogio priešprieša. Balta spalva žydėjimo, skaistumo, švelnumo išraiška. Juoda spalva primena žemelės įvaizdį liaudies dainose:

– Kurmi,

Tavo juodi kailinėliai,

Kurmi,

Tavo juodi kambarėliai,

Kurmi,

Tavo juodi katilėliai –

Kodėl?

– Gražūs

Mano juodi kailinėliai,

Žemėj

Mano juodi kambarėliai,

Verda

Mano juodi katilėliai –

Todėl!

(„Mes kalbamės su kurmiu“ p. 23)

R. Skučaitė stengiasi tiesiogiai bendrauti su savo skaitytoju: „Išrašytus puslapius / Vartau. / Kur lopšinė, / Mano vaike, / Tau? Pasupau tave / Ir supratau: / Visos lopšinėlės / Buvo tau.“ (Lopšinėlė tau, p. 47). Kartais toks bendravimas išsirutulioja į pretenzingą, įnoringą kalbėjimą:“ – Senele, senele, / Aš tau pasiūsiu suknelę! / Ar nori? / – Noriu! / – Žais ant rankovių / Saulėti driežiukai / Liemenį juos / Trys pūkiniai diržiukai! / Ar nori? / – Noriu!..“ (Suknelė senelei, p. 54).

„Svarbiausia – žinoti, ką nori pasakyti. Ir ne tik žinoti patiems, bet suteikti galimybę pajusti tą ir skaitytojui“, – dar 1976-aisiais rašė poetė. Iš tiesų, palikime tai spręsti tiems, kam skirti šie eilėraščiai – vaikams.

____________________­­­­­­­­­­­­­­­­­­­­­­­­­­____________________

* Skučaitė R. Lopšinė ešeriukui. – V.: Vyturys, 1993. – 62 p.

 

1. Šidlauskas A. Vaikų pasaulio labirintas. – „Literatūra ir menas“. 1992 spalio 17.

2. Skučaitė R. Mažutė paslaptis ir… didelė viltis. – „Naujos knygos“, 1987 Nr. 6, p. 22.

3. Ten pat, p. 22.

4. O padėti taško nedrįstame… – „Nemunas“, 1986 Nr. 10, p. 41.

5. Neskubėk vadintis poetu. – E. Liegutė kalbasi su R. Skučaite „Komjaunimo tiesa“, 1976 rugpjūčio 13.

 Žurnalas „Rubinaitis“, 1994 Nr. 1 (1)

 

Įžanginis

Kodėl – „Rubinaitis“?

Mano vaikystės skaitymai

Žodis Pranui Mašiotui
Kukutis moko vaiką, kaip paglostyti briedį

Recenzijos, Anotacijos

Pasakos – su apysakų sparnais
Košė, kurią verta išsrėbti
Populiariausių knygų konkursų apžvalga

Užsienio vaikų literatūra

J. D. Selindžeris ir penktojo dešimtmečio kultūros lūžis
Tuvei Janson – 80
Pasakojimas apie paskutinį slibiną pasaulyje
Žodinės ir vaizdinės išraiškos sąveika Tuvės Janson kūryboje

Supažindiname

Keli žodžiai apie IBBY

Kronika

Baltijos šalių vaikų literatūros forumai
Parodos, pokalbiai, seminarai
Užsienio vaikų periodikos leidiniai

Summary

Summary

Mūsų partneriai ir rėmėjai