Žodis Pranui Mašiotui
(Kalba P. Mašioto 130-ųjų metinių minėjime Kaune 1993 m. gruodžio 10 d.)
1867 metų rugpjūčio 23 d., kai 35-erių metų anglų matematikas, fotografas ir vaikų rašytojas Čarlzas Lutvidžas Dodžsonas, labiau žinomas Luiso Kerolio vardu arba dar labiau – kaip Alisos stebuklų šalyje autorius, važiavo namo pro Lietuvą, per Vilnių į gimtąją Angliją (grįžo iš vienintelės savo užsienio kelionės Rusijoje), būsimas matematikas, fotografas ir vaikų rašytojas, ketvirtuosius bebaigęs Pranas Mašiotas galbūt žaidė gimtuosiuose Pūstelninkuose po jovaro medžiu arba tyrinėjo jam dar labai sudėtingą tėviškės namų kiemą, daržą, sodą, kurie vėliau taps reikšmingu jo kūrinėlių vaizduojamuoju pasauliu. Šis sugretinimas, be abejo, formalus, atsitiktinis, labiau yra žurnalistinė įdomybė, nors galėtų inspiruoti ir platesnius, asociatyvius pasvarstymus. Luisas Kerolis – visame pasaulyje žinomas asmuo, o jo kūryba, kurią bandė perprasti įvairiausios literatūrinės mokyklos, iki šiol tebėra mįslinga ir paslaptinga. P. Mašiotas – gal tik vienam dviem užsienio specialistams įsiminęs vardas, o jo kūryba mums, bent kiek daugiau įsiskaičiusiems, yra lyg ir aiški, nesunkiai perprantama. Jau Vaižgantas probėgšmais bandė sugretinti P. Mašiotą su Andersenu, Žiuliu Vernu – pirmojo nenaudai. Nesunku suprasti, kad toks P. Mašioto gyvenimo, veiklos ir kūrybos įprasminimo metodas, t.y. gretinant jį su garsenybių vardais, – netinka. Atskaitos sistema turėtų būti… Lietuvos kultūros, švietimo, vaikų literatūros situacija, vargai. Ir tada suvoksime, koks svarbus ir kuo svarbus mums P. Mašiotas.
P. Mašiotą mums iškėlė, jo santykį su pasauliu, asmenybės struktūrą lėmė, suformavo XIX a. pabaigos nacionalinio išsivaduojamojo judėjimo banga. Baigęs Marijampolės gimnaziją ir su lietuviška stipendija besiruošiąs išvykti į Maskvą, 1883 metais jis jau perskaito pirmąjį Aušros numerį, sukrėtusį jį, uždėjusį antspaudą visam vėlesniam likimui. Tą įspūdį jis ne sykį aprašė: „Dyvina ypatybė spaudos žodžio!… ne tiktai reikia, bet ir galima rūpintis ir pasitikėti sutverti lietuvišką literatūrą, tą galybę, kuri subrandina tautiškus jausmus, duoda tautai lavintis, nevirstant į tarnus svetimų idealų, – taip gali išreikšti mintis, kuriomis užsibaigė mano protavimas iš priežasties apturėjimo pirmutinio sąsiuvo Aušros (Varpas, 1893, Nr.3). Jau tada suvokta, kad tautos išlikimo garantas dvasinis ir kultūrinis atsparumas. Straipsnyje Tautiškas klausimas ir litvomanija (Varpas, 1892, Nr.10) P. Mašiotas rašo: „Tikriausiai, kad daugumas nužemintų dabar tautų įgys ateityje prigulinčias joms teises, bet nekurios, gali būti, tiktai padidins skaitlių savo šių dienų spaudėjų. Prilygti prie pirmutinių greičiau galės, neabejotinai, tos tautos, kurios pasirodys dvasiškai stipresnės“. Nors iš pradžių P. Mašiotas rašė ir apie skruzdės, ir apie bites… pats niekada bičių nelaikęs (anot jo paties, tokia buvo situacija), – vis dėlto ilgainiui ėmė ryškėti jo interesų prioritetai, susiję su asmenine biografija, patirtimi: tai – švietimas, mokykla, mokytojo darbas, vaikų skaityba, vaikų literatūra. Žinoma, negalime pamiršti, kad visąlaik jis sąžiningai dirbo, kaip šiandien sakytume, „pagal specialybę“ – dėstė matematiką ir fiziką, net rašė šios srities vadovėlius ir uždavinynus. (Nors gamtos, miško mokslai jam gal būtų buvę ir artimesni, bet įgytų specialybių diplomas buvo garbingai, pareigingai pateisintas.) P. Mašiotas gerai suprato mokyklos svarbą tautos kultūroje. Jo išmintis šiuo klausimu ir dar daugelių kitų klausimų bylote byloja ir į šias dienas. 1919 m. gegužės 31 d. Nepriklausomosios Lietuvos laikraštyje gražiai pašlovinęs motinų pastangas išmokyti vaikus skaityti spaudos draudimo metais ir pavartojęs, įvedęs mamos mokyklos sąvoką, jis su rūpesčiu kreipiasi: „Lietuvos moterėlės! Jūs per tiek metų mokinot Lietuvą skaityti, nemeskit ir toliau to darbo, kur nebus kam mokyt. Imkitės neatidėliodamos ir kito: žadinkit komitetus, visą visuomenę, kad nešykštėtų mokyklai pinigų – mokykla grąžina kraštui įdėtus į ją pinigus kelioms eilioms“.
Apie mokytojo profesiją P. Mašiotas yra paskelbęs įspūdingų patarlių, išvadų, aforizmų. Jas analizuodami galbūt suvestume į vieną tezę: Jokie metodai nepadės, jeigu mokytojai nemylės savo darbo, nemylės mokinių. Jo mokinių atsiminimuose, kurių daugybę turi sukaupusi Natalija Manikienė, nuolatos kartojamas žodis „šviesus“, „ramus“. P. Mašiotas kaip mokytojas, matyt, retai išeidavo iš pusiausvyros, dėl to tie atsiminimai nėra itin spalvingi, įvairūs, nors spinduliuoja begaline pagarba.
P. Mašiotas buvo aktyvi, veikli asmenybė, pareigos žmogus. Prieš 3-etą metų pasirodžiusioje bibliografijoje užfiksuota, jog jis bendradarbiavo 54 periodiniuose leidiniuose, pasirašinėjo maždaug 50 slapyvardžių, paskelbė vien periodikoje 700 publikacijų (iš jų – 600 straipsnių). Neįmanoma aprėpti visų jo veiklos aspektų, todėl susitelkim į itin autentišką, itin mums svarbią temą: P. Mašiotas ir vaikų literatūra.
Labai nuosekliai ir atkakliai eita šia kūrybinės veiklos vaga. P. Mašiotui, berods, Vaižganto, o gal Vinco Aurylos uždėta lietuvių vaikų literatūros tėvo kepurė iš tikro dera ir yra nenuimama. Dar 1894 m. Varpo pirmame numeryje jis paskelbė straipsnį „Neužmirškime ir mažųjų“ ir aiškino vaikų literatūros svarbą, kokia ji turėtų būti. 1905 m. Peterburge Lietuvių laikraštyje įsteigia vaikams skyrių, bet vienas neįstengė jo išlaikyti. 1917 m. Voroneže II mokytojų suvažiavime skaitė pranešimą Vaikų literatūra ir vadovėliai, Nepriklausomybės metais – dešimtys straipsnių apie vaikų periodiką, skaitybą, knygas. 1926 m. laikraštyje Lietuva jis samprotauja, kad „vaikų literatūra turi sudaryti vieną iš tų pedagoginių dalykų, kurie dėstomi būsimiems mokytojams universitete ir mokytojų seminarijoje“. Taigi – daugeliui vaikų literatūra besirūpinančių P. Mašiotas yra svarbiausias ideologas, didis autoritetas. Pats P. Mašiotas labai kukliai vertino savo nuopelnus. „Aš rašytojas nesu iš pašaukimo…“ – kalba jis, gavęs 1938 metų Raudonojo kryžiaus premiją, pagrindinį apdovanojimą už vaikų literatūrą. – Rašiau, kai vaikų knygų lentynos buvo tuščios, o tokiu atveju, ką įdėsi, tas bus gerai…“ „Ką dirbau – viskas taip atrodė natūralu ir reikalinga“ (XX amžius, 1938 m.). Ketvirtame dešimtmetyje, kai į lietuvių vaikų literatūrą atėjo nemažai naujų kūrėjų, P. Mašiotas su džiaugsmu užleido jiems vietą, labiau atsidėjo vertimams.
Koks vis dėlto tas P. Mašioto įnašas į lietuvių vaikų literatūrą? P. Mašiotas išleido apie 90 grožinių knygų vaikams ir paaugliams. Iš jų – apie 60 verstinių. Man iki šiol mįslinga ta nuojauta – pasirinkti tikrai svarbias, daugeliu atvejų klasikinėmis pripažintas knygas: D. Defo Robinzonas Kruzas, D. Svifto Guliverio kelionės, J. Spyri, H. Velso, skandinavų autorių… Galėtume, žinoma, nesunkiai įrodyti, kad pasirinktieji tekstai labai artimi jo paties kūrybos prigimčiai, koncepcijai, literatūrinėms pažiūroms, o dažnai turbūt buvo ir literatūrinė mokykla.
P. Mašioto kūryba turi aiškų „bendrąjį vardiklį“ – ji nukreipta labiau į vaiko protą, siekia supažindinti su gamtos dėsniais, pagrindinėmis moralės normomis.
Vaižgantas sakė, kad jis sąžiningas nupasakotojas buvusių ar esamų dalykų, nupasakotojas ne nuobodžiam mokymuisi, tik įdomiam skaitymui“. A. Jakštas: „tiesos čia, rodos, kur kas daugiau negu pagražinančio poetiško išmislo“.
Pirmoji grožinės P. Mašioto kūrybos sritis – pasakos. Jas pradėjo rašyti, kai Rygoje, dėstydamas lietuvių kalbą, pasigedo tekstų. Pasiremta lengviausiai prieinamais pavyzdžiais: rusų autorių K. Ušinskio, M, Gorkio, D. Mamino-Sibiriako. Tose pasakose „pagražinantis išmislas“ išties ir yra būdas greičiau prasiskverbti į objektyvios tikrovės, išorinio pasaulio dėsnius. Maždaug dviejuose šimtuose šio žanro kūrinių vyrauja kiemo, daržo pasaulis. Žvirblis, Kregždė, Musė, Varna – tipingi P. Mašioto pasakų veikėjai. Daug kuo tos pasakos siejasi su gausiais pažintiniais, mokslo populiariaisiais kūriniais, apie kuriuos taip galėtume daug kalbėti. Tik pasakos, skirtos „mažiausiems, mieliausiems“, dar įtaigiau negu populiarieji pažintiniai kūriniai, pateikia žinių, pateikia labai taisyklinga, gražia kalba. Jau vien dėl to tie paprastučiai tekstai iki šiol beveik nepamainomi pirmaklasiui (beje, ši P. Mašioto tradicija buvo tęsiama, atgaivinta vėliau, pvz., J. Avyžiaus, M. Sluckio trumpose pasakėlėse, o ir stambesnių žanrų kūriniuose).
Trečia P. Mašioto grožinės kūrybos šaka – apsakymai jau kiek vyresniems skaitytojams. Neįmantrios jų fabulos. Dažnai vaikas išklysta iš namų, užsimiršta susidūręs su kokiu nors gamtos reiškiniu, įdomybe ar tiesiog stebi gamtą, gyvūnus. Retkarčiais žvilgtelima ir į vaiko vidaus pasaulį – baimės, sąžinės jausmą ir kt. (Juozuko drąsa, Baisusis tiltas, Morkos…). Ketvirta šaka – apysakos, kurios nėra tipologiškai visos vienodos. Vienos jų perima kanadiečių rašytojo E. Seton-Tompsono Mažųjų laukinukų (šį kūrinį P. Mašiotas vertė, sulietuvino) modelį – derina nuotykinį pradą ir pažintinį turinį. Tai Indėnai piliakalnyje, Nepaprastos atostogos. Kitose, ištrukdamas iš E. Seton-Tompsono įtakos, remdamasis elementaria struktūra (dialogo situacija arba kelionės motyvu) – pateikia dar daugiau autentiškos, lietuviškos medžiagos: apie gamtą, istoriją, tradicijas, papročius. Štai apysaka Juozukas ir Jockus yra seno žmogaus ir vaiko dialogas apie mišką. Bene vertingiausia iš šio pobūdžio apysakų yra dilogija Pajūriais pamariais ir Pažadėta ir teisėta – itin brandžiai atskleidžianti P. Mašioto kūrybos esmę, specifiką.
Tačiau yra P. Mašioto kūrybos palikime tokių dalykų, kurių nepavaduos joks Andersenas, joks Žiulis Vernas. Tai autentiška patirtimi pagrįsta, objektyviai, paprastai ir įtaigiai – kaip mokytojas tesugeba – papasakota spaudos draudimo ir jos atkovojimo epopėja. Apie tai sukurta apsakymų, apie tai memuarinė trilogija ir apysaka Pašešupių knygnešiai. P. Mašiotas renkasi vis kitokią žanrinę formą: šiek tiek psichologizuotą autobiografinę apysaką (Ir aš mažas buvau); novelinę, portretų apysaką (Gimnaziją atsiminus), dokumentinę, faktais ir net skaičiais grindžiamą apysaką (Kai knygas draudė) ir pagaliau grožinę, nuotykinę (Pašešupių knygnešiai) – ir kuria visapusišką tokių mums svarbių, skaudžių istorijos dešimtmečių vaizdą. Šios tematikos P. Mašioto proza iki šiol gali būti reikiamai panaudota, pritaikyta jaunosios visuomenės kultūrinei atminčiai ugdyti.
<…>
Žurnalas „Rubinaitis“, 1994 Nr. 1 (1)
