Košė, kurią verta išsrėbti

Trečią kartą gyveno Recenzija, kuri nežinojo, apie ką ji*. Gal apie Tuko bibliotekėlės knygelę mažiems vaikams su keistomis pasakomis ir juokingais piešinukais, kuriuos gali nuspalvinti pats. Bet ko gero apie nostalgišką antitarybinių nesąmonių rinkinį suaugusiems, kurie yra vaikai. Bet kur tau: apie savarankiškai skaitančio dešimtmečio dažniausiai cituojamų pokštų šaltinį! Nors labiausiai apie pasaką, kuri nežinojo, apie ką ji, ir todėl buvo pasaka apie nežinau ką…

Rimtai kalbant, Rudnosiuko istorijos, gimusios kai dar M-1 nebuvo, yra pilnos nuostabių paradoksų, žodžių žaismo, juokingų poteksčių ir lyriškų nesąmonių. Jas perskaitę dešimtmečiai nuolatos žino, nuo ko padeda antibobinas, mielai gelbsti pagyvenusius varškės gabalus nuo razinkų ir supranta, kad jei tau ne pyragai, tai batonas.

Būtų galima įvertinti Rudnosiuko istorijų vietą šalia pernelyg tradicinės lietuvių literatūros vaikams, bei nepakankamai lietuviškos verstinės, arba absoliučiai neliteratūriškų komiksų… Nenorėdama pyktis su nekantraujančiu knygelės skaitytoju Recenzija čia pasibaigia, užleisdama vietą istorijai apie tai, kaip Rudnosiukas susipyko su Ežiu:

„Rudnosiukas, pasiėmęs Jaunosios šeimininkės vadovėlį, virė pietums manų košę. Pietums buvo pakviestas Ežys, kuris labai nemėgo vadovėlių. Atėjęs ir pamatęs, kad Rudnosiukas valgyt gamina pagal Jaunosios šeimininkės vadovėlį, jis baisiausiai perpyko ir sušuko:

– Prisivirei košės, tai pats ir srėbk!

Tai pasakęs, trenkė durimis ir išėjo.

Rudnosiukas sukūkčiojo, palinko prie dubenėlio ir tylėdamas srėbė košę.“

Raimundas Zabarauskas

________________________________

* Ardžinaldas Pumpas-Pumpotaukšlis. Rudnosiuko istorijos. – K.: Gabija, 1994, 86 p.

Žurnalas „Rubinaitis“, 1994 Nr. 1 (1)