Akistata su sąžine

Stengiuosi suvokti prieštaringą savo požiūrį į Lene‘s Kaaberbøl knygą Dina, Gėdytojos duktė*. Kaip, kodėl jis toks susiformavo? Galbūt todėl, kad ėmiau ją skaityti jau prisiklausiusi įvairių nuomonių. Knyga buvo pristatyta Vilniaus knygų mugėje. Tuomet ir pati ją pavarčiau, bet atidėjau į šalį, nes jau pavadinimas stipriai pakvipo didaktika… Kažkas tarstelėjo pristatymo sužavėtas pradėjęs skaityti, tačiau įspūdis nublanko. Susierzinau, kai kažkas apibūdino Diną kaip Hario Poterio variantą mergaitėms. (Negi dabar jau visas originaliąsias literatūrines pasakas, kurių pagrindinis veikėjas – burtininko galių turintis vaikas, lyginsime su J. Rowling personažu?..) O kai „Rubinaičio“ redaktorius šią knygą paliko stalčiuje, kad perskaičiusi parašyčiau recenziją, supratau, kad nuo jos neišsisuksiu.

Kaip jau minėta, L. Kaaberbøl Dina, Gėdytojos duktė – tai originalioji literatūrinė apysaka-pasaka, arba, madingiau, bet nelietuviškai sakant, – fantasy. Vaizduojamasis laikotarpis šiek tiek primena viduramžius: yra aiškūs socialiniai sluoksniai (kaimo gyventojų žemdirbių, amatininkų, prekybininkų, karių, kunigaikščių), stūkso pilys, o požemiuose veisiasi drakonai. Kai kurie žmonės čia turi neįprastų galių. Kaip dažnai būdinga fantasy žanro kūriniui, pridedama ir šio pasaulio atributų – Skajaus-Sagiso pusiasalio žemėlapiai, Dunarko miesto ir pilies planai, kurie papildo tekstą: skaitant galima tiesiog pasižiūrėti, kur vyksta veiksmas. Tai sustiprina kūrinio tikroviškumo iliuziją.

Nors Dina – pagrindinė apysakos veikėja, perskaičius visą kūrinį, jos charakteris man pasirodė gana blankus. Mergaitei apibūdinti užtenka vos kelių sakinių – vienuolikos metų, tamsiaplaukė ir… tiesiog vienpusiškai teigiama, todėl nuobodoka. Tiesa, ypatingas iš mamos paveldėtas gebėjimas vien žvilgsniu priversti žmones gėdytis to, ką jie kažkada yra padarę bloga, jau iš pat pradžių intriguoja – atsiranda konflikto (jos ir kaimo žmonių, jos ir bendraamžių) galimybė. Žinoti, kad ne visada elgeisi teisingai, – viena, o susigėsti dėl vieno ar kito savo poelgio – kita. Kas yra patyręs gėdą, žino, koks tai nemalonus jausmas. Rodos, skradžiai žemę prasmegtum, ir tai vargiai bepadėtų… Todėl kaimo žmonės Dinos šalinasi. „Visos tos nuleistos galvos ir slepiami žvilgsniai… Ką visa tai reiškia? Tiek pastebėjau, jog visiems labiau patiktų, jei nesiartinčiau prie jų. Betgi aš nesiprašiau būti Gėdytojos dukterimi. Neprašiau Gėdytojos akių, į kurias niekas nedrįsta žiūrėti“ (P. 11). Dina ne savo noru tampa kitų sąžinės balsu – tokia jos lemtis. Galima sakyti, kad autorės sukurta veikėja yra absoliuti dorovės normų gynėja. Ir tai daroma labai paprastu, vaikui aiškiu psichologiniu būdu – galia gėdyti suteikiama žvilgsniui. Dinos pasaulyje Gėdytojos šaukiamasi tada, kai reikia priversti prisipažinti žmones, kurie „sugeba gėdą paslėpti patys nuo savęs ir prisigalvoti visokių pasiteisinimų, nes tiki, jog turi teisę daryti kitam bloga“ (P. 18). L. Kaaberbøl didaktika tikslinga: ji tarsi nori parodyti, kad tiems, kurie gina moralės normas, visuomenėje nėra lengva, tačiau tai neabejotinai reikalinga. Knygos siužetas dinamiškas: nuotykiai Dunarko mieste, kur Dina stengiasi išvaduoti motiną, nesutikusią nepagrįstai apkaltinti tariamo kunigaikščio žudiko, mergaitę subrandina, paruošia drąsiai priimti savo lemtį. Atsiranda net nebijanti žvelgti Dinai į akis draugė, kuri padeda Gėdytojos dukrai suvokti dar vieną svarbų dalyką: atvirkščias gėdai yra pasididžiavimo, savigarbos jausmas. „Nežinau, kaip man tai pavyko padaryti. Priverst pajusti kažką visiškai priešinga gėdai. Iš tiesų būdas tas pats. Aš parodžiau jai ją pačią. Parodžiau jai drąsią, tvirtą, sąžiningą Rozą, kokią mačiau aš. (…) Ji tvirta, ji nepasiduoda“ (P. 163).

Nepaprastų galių turinčios mergaitės istorija turėtų būti populiari – vaikus žavi nuotykis, vaizduotę jaudina paslaptinga viduramžių atmosfera. Gėris kaip visuomet nugali. Neabejoju, kad atsiras skaitytojų, nekantriai laukiančių tęsinio (yra dar keturios šio ciklo knygos). Šiaip ar taip, tiesmuka didaktika (Gėdytojos žvilgsnis, žodžiai, kurių įtaigumas sustiprinamas išskiriant juos šriftu) akių nebado. Nejučiomis imi žavėtis autore, kuri šiais laikais dar geba parašyti knygą vaikams, įtvirtinančią dorovės svarbą. O vis dėlto kažko trūksta… Bent man susidarė įspūdis, kad knyga – pusiau skusta, pusiau lupta. Gal dėl to, kad, nuostabiai išplėtojus nuotykinį siužetą, autorei kažkaip pavyko išvengti… humoro, paprastai pagyvinančio didaktinius kitų autorių kūrinius. Skaitant šią apysaką-pasaką, beveik nėra iš ko juoktis. Žinoma, juk akistata su sąžine – labai rimtas reikalas.

_____________________________________________

* Kaaberbøl, Lene. Dina, Gėdytojos duktė // iš danų k. vertė Zita Marienė. – Vilnius: Alma littera, 2003. – 199 p.

Žurnalas „Rubinaitis“, 2003 Nr. 2 (26)