SEKMADIENIO DARBAI IR RŪPESČIAI (Kalba, pasakyta gavus geriausios metų knygos premiją)
Gerbiamieji vaikų knygos šventės svečiai ir dalyviai,
kažkada esu prasitaręs, kad rašyti vaikams – tai kaip sekmadieniai, kaip šventė. Ir pirmoji 1969-ųjų knygelė Du žvirbliai, ir naujausia, parašyta 2002-ųjų vasarą Mardasave, ir kitos penkiolika – visos kaip šventė. Ir dviguba šventė kalbos sukurtą pasaulį papuošti spalvotais vaizdiniais. Man regis, simboliška, kad anais laikais neteisingo pasaulio reikalų aptarti buvo suskridę tik du žvirbliai laisvamaniai, o štai šiandien sulėkė visas Žvirblių seimelis (toks būsimos mano knygelės vardas): Mardasavo frakcija, Puvočių frakcija, Trakiškių frakcija ir jungtinė Perlojos Respublikos frakcija. Tokia dangaus sparnuočių valdžia, paklūstanti tik pačiam paukščių valdovui aiškiaregiam Ereliui. Kaip sunkiai, it stačiomis kopėčiomis, kopiame į Europą, o štai žvirbliai ten ir atgal lakioja nuo karaliaus Mindaugo laikų. Ir be jokių „žaliųjų kortų“, be pasų ir vizų… Taigi – turiu sulasiojęs 20 naujų pasakaičių, beliko iliustracijos.
O su Paskutine Čepkelių ragana iš pat pradžių visa vyko ne taip kaip visada, tarsi kokie burtai būtų į raštininko sąmonę įsismelkę. 1998 metai. Italai kviečia dalyvauti XVI tarptautinėje vaikų knygų iliustracijų parodoje, kurios devizas – ragana. Nesančios knygos pavadinimas pats it blusa užšoko ant darbo stalo, ir iliustracijos neką teatsiliko. Tik pačios pasakos dar nė padujų nebuvo. Pusantrų metų darbeliai klajojo po Europą, kol pagaliau laimingai grįžo į namelius. Nusivežiau piešinius į kaimą ir jau pirmąjį vakarą išgirdau b a l s ą, įsakmiai liepiantį nieko negaištant surašyti Alvydo ir paskutinės Čepkelių raganos istoriją. Viena nemigo naktis – ir pasaka baigta. Beliko laukti žinant, jog gali niekada ir nesulaukti. Juk ne paslaptis, kad šimtą kartų lengviau knygą parašyti ir iliustruoti, nei išleisti į kelionę Lietuvos vieškeliais. Laimė, esu kantrus kaip laikrodis. Tad išmušė valanda, ir Čepkeliai per „Mažojo VYTURIO“ sietą nugarmėjo tiesiai į vėjo miltus už sienos malantį „Logotipą“. Tuomet supratau, kokia išmintinga yra liaudies patarlė: kartais ir aklam gaideliui pasiseka aukso grūdą aptikti.
Ir vis dėlto dažnai savęs klausiu: kodėl 1996 m. leidykloje „Tyto alba“ išleista knyga Kam katinui ūsai? prapuolė tarsi į aklą šulinį įkritusi, o Paskutinė Čepkelių ragana netikėtai į raistą nusinešė kelis diplomus ir lauro šaką? Juk abi knygos viena kitai iš tikrųjų nenusileidžia. Tad ir prieinu prie išvados, jog be paties žodžio „ragana“ čia niekaip neapsieita. Matyt, burtininkė slaptais energetiniais kanalais bus nusiuntusi ženklą meno tarybos nariams ir paveikusi jautriuosius jų pojūčius, kad žinovai apsispręstų Žaliaveidės naudai. Juk ne paslaptis, kad su dvasių pasauliu juokai menki…
Baigdamas niekaip negaliu nutylėti ateinančios vasaros darbų. Kadangi šiandien man labiausiai rūpi Griežlės arai (toks yra vienos iš būsimos knygos pasakų vardas), tad ir iliustruoti Žvirblių seimelį pradėsiu nuo matininko kepurės. Lietuvoje vyksta žemės reforma. Matininkai siautėja kaip kurmiai senolės darže, o man svarbu, kad, kreivai matuodami, kokio pievos kampo nuo griežlės arų nenurėžtų. Jaučiu, kad lauko pelė ar ražienų pelėnas visaip mėgins matininką papirkti. Pelėms juk popierius – ne naujiena, tad ir popieriniai pinigai jų, o ne basakojės griežlės naguose. Svarbu, kad pasakų dokumentas, įrodantis griežlės teisę į arus, kuo greičiau patektų į vaikų rankas, o jau jie tikrai žinos, kaip tą žemės matuotoją prižiūrėti. Viliuosi, jog žodis „seimelis“, valdžios simbolis, pats pasirūpins knygelės lemtimi. Iš paskutinių pensininko galių stengsiuosi, kad knygai nebūtų sarmata greta „Katino ūsų“ ir „Čepkelių ponios“ knygų lentynoje puikuotis…
Ačiū už dosnias dovanas ir zuikio karūną…
Žurnalas „Rubinaitis“, 2003 Nr. 2 (26)
