KVAILOS ISTORIJOS
Vienoje lentynoje gyveno trys knygos. Pati didžiausia ir storiausia buvo labai protinga. Dar buvo dvi mažos knygos: viena linksma, o kita liūdna. Didžioji knyga labai mėgo paskaityti linksmąją knygutę. Ji pasisodindavo mažąją sau ant kelių ir skaitydama tyliai kikendavo.
Liūdnoji knyga irgi neleisdavo laiko veltui. Ji tuo metu studijuodavo didžiąją knygą. Liūdnoji knyga manė, kad neverta gaišti laiko juokams, tačiau kuo daugiau ji skaitė protingų ir rimtų minčių, tuo pati darėsi liūdnesnė.
– Tu tapai per daug liūdna, – kartą pasakė protingoji knyga. – Tokios tavęs niekas neskaitys. Tada ji paėmė ir išpurtė iš vargšės galvelės visas įmantrias ir visai nereikalingas mintis, ir toji vėl tapo paprasta liūdna knyga.
MEILĖS ISTORIJA
Susižavėjo katė šaldytuvu.
– Jis toks baltas, aukštas ir gražus, – mąstė sau katė.
Vis dėlto labiausiai jai patiko dvasinis – vidinis – šaldytuvo pasaulis, ypač toji puodynė grietinės viršutinėje lentynėlėje.
– Gal galėčiau jus užkalbinti? – droviai paklausė katė.
Bet šaldytuvas stovėjo abejingas ir šaltas kaip ledas. Tada katė nagais atidarė jo duris, išsiėmė puodynę su grietine ir visą švariai išlaižė. Paskui sukirto šešetą dešrelių ir dar keletą nereikšmingų smulkmenų. Šitaip pasisotinusi, katė dar kartą žvilgtelėjo į tuščią šaldytuvą, uždarė duris ir nuėjo ant fotelio pasnausti.
– Ir ne toks jau jis gražus, – pamanė prieš užmigdama.
ŽVEJYBA
Viena žuvis sumanė pameškerioti. Buvo žiema, todėl žuvis apsiavė šiltus batus, užsidėjo pačiūžas, paėmė rogutes ir ledu patraukė ieškoti tinkamos vietos. Radusi gerą vietelę, išgręžė lede skylę ir išmerkė laukan meškerę. Tačiau išorėje nieko nebuvo, išskyrus vienišą varną. Varna tučtuojau pastebėjo jauką, čiupo jį snapu ir nuskrido, norėdama nunešti savo vaikams varniukams.
– Turbūt užkibo, – spėjo pamanyti žuvis, – arba, greičiau, užkibau aš.
Ir žuvis kaip kulka išlėkė pro skylę į orą, nes nespėjo paleisti meškerės.
– Nenoriu skraidyti! – sušuko žuvis ir paleido meškerę. – Noriu plaukioti! – šaukė toliau ir pliumptelėjo iš aukštybių atgal į eketę.
Daugiau žuvis niekad nebėjo meškerioti, tik niekam nepasakojo kodėl.
SKRENDANČIOS KNYGOS
Viename mažame miestelyje žmonės gyveno labai neįdomiai. Jie žiūrėjo televizorius, kalbėjo telefonais ir net žinojo, kas yra fotoaparatas.
Bet jie visai neturėjo knygų. Mamos vakarais neturėjo iš ko skaityti vaikams pasakų, ir jie prievarta buvo verčiami žiūrėti televizorių.
Kartą rudenį pro šalį skrido pulkelis knygų. Jos labai nustebo radusios vietą, kur žmonės nežinotų, kas tai yra knygos.
– Turime jiems padėti, – tarė viena jų.
Ir tada knygos, apsivertusios puslapiais žemyn, pradėjo purtyti raides.
Žmonės išėję į gatvę stebėjosi, kad taip anksti pradėjo snigti. Ir, be to, ne snaigėmis, o raidėmis. Paskui pradėjo raides rinkti, dėlioti iš jų žodžius, sakinius ir ištisas istorijas. Vėliau pasigamino ir pačias knygas.
Nuo šiol kas vakarą prieš miegą mamos skaitė vaikams pasakas, o kai jie užmigdavo, pačios žiūrėdavo televizorių. Šiaip sau – juokais.
PLANETA
Naktį pro miegamojo langą tarp begalės žvaigždžių buvo matyti keista planeta. Joje gyveno du paukščiukai. Mergaitė buvo raudona, o berniukas – žalias. Gyveno jie skirtingose planetos pusėse. Planeta buvo tokia, kad jie niekaip negalėjo susitikti.
Praėjo daug metų, paukščiukai suaugo. Žaliasis paukščiukas staiga prisiminė mokąs skraidyti, tad ėmė ir nuplasnojo į kitą planetos pusę.
Abu paukščiukai taip patiko vienas kitam, kad labai susidraugavo, o greitai ir susituokė. Neilgai trukus, jie susilaukė daug mažų margų ir labai išdykusių vaikučių.
Dabar atrodė, kad planeta linksmai spurda, tarsi šoktų smagų šokį.
BAIDYKLĖ
Vidury daržo stovėjo kaliausė. Iš pažiūros ji atrodė gana grėsmingai. Šiaudinėje galvoje žibėjo dvi kreivos akutės, iki pat kurių buvo užsimaukšlinusi suglamžytą skrybėlę, o apsirengusi seną suplyšusį švarką – kad būtų šilčiau.
Rankose laikė virvutėmis pririštas dvi tuščias konservų dėžutes. Kai papūsdavo vėjas, skardinės garsiai barškėjo.
Kaliausė buvo pastatyta baidyti žvirbliams, kad nelestų vyšnių. Tačiau kaliausė visai nenorėjo žvirblių gąsdinti. Ir vyšnių jai nebuvo gaila. Ji manė, kad vyšnių yra tiek daug, jog užteks ir žmonėms, ir paukščiams. Kaliausei patiko žvirblių čirškesys, ir jie netgi susidraugavo.
Atėjo žiema, neliko nei vyšnių, nei žvirblių. Kaliausei pasidarė labai liūdna vienai, ir kartą naktį ji perlipo per tvorą ir svyruodama nukėblino į laukus.
Vėliau žmonės pasakojo laukuose regėję bastantis kažin kokią būtybę. Vienas berniukas sakė matęs tą padarą sėdint krūmuose ant kelmo, apsuptą pulko paukščiukų. Bet juo niekas nepatikėjo. Ir kas gi tokiomis nesąmonėmis patikės?
BUTELIAI
Susitiko raudonojo vyno butelis baltojo vyno butelį.
– Niekad nesu ragavęs raudonojo vyno, – tarė baltojo vyno butelis. – Gal galėtum mane pavaišinti?
– Žinoma, – pasiūlė raudonojo vyno butelis ir įpylė į taurę.
– Skanus, – pagyrė baltasis, ir jo nosies galiukas paraudo, – tik gal kiek per raudonas. Norėtum paragauti manojo?
– Puikus, – atsakė raudonasis, mėgaudamasis baltuoju, ir, kai jo nosies galiukas pabalo, pridūrė: – Tik mano skoniui gal kiek per baltas.
Žurnalas „Rubinaitis“, 2003 Nr. 2 (26)