LAIŠKAI

 

IBBY Lietuvos skyrius vėl kvietė vaikus išvardyti penkias labiausiai patikusias 2002 m. skaitytas knygas. Šįmet populiarumo penketukas toks:

  1. J. K. Rowling Haris Poteris ir Paslapčių kambarys
  2. J. K. Rowling Haris Poteris ir Išminties akmuo
  3. J. K. Rowling Haris Poteris ir Ugnies taurė
  4. J. K. Rowling Haris Poteris ir Azkabano kalinys
  5. A. Lindgren Pepė Ilgakojinė.

Iš viso atsiliepė 1153 skaitytojai. Anketose vaikai paminėjo 778 pavadinimų knygas: 550 – užsienio ir 228 – lietuvių rašytojų. Išvardyta 414 autorių: 312 – užsienio, 102 – lietuvių. Apklausoje dalyvavo 807 mergaitės ir 346 berniukai. Vaikų amžius – nuo I iki XII klasės, tačiau daugiausia V–VIII klasių skaitytojų. Šiemet populiariausias J. K. Rowling knygas skaito ir pirmokai, ir aštuntokai, o L. Alcott Mažąsias moteris, H. Bičer-Stou Dėdės Tomo trobelę, E. Porter Polianą minėjo skaitytojai nuo I iki X klasės. Beje, šias knygas, kaip ir F. Burnett Mažąją princesę bei Paslaptingą sodą, K. White’o Ar jis mane pamiltų, jeigu suliesėčiau?, H. G ir I. Zimmermannų Matematiką plius meilės kančias, skaito beveik tik mergaitės, o štai tarp berniukų populiariausios A. Diuma, V. Skoto, R. Stivensono, R. Tolkino, Ž. Verno knygos.

Įdomu, kad anksčiau penketukuose dažnai minėtos H. K. Anderseno Laukinės gulbės, F. Zalteno Bembis, P. Cvirkos Nemuno šalies pasakos šiemet beveik nenurodomos. Tačiau džiugu, kad vaikai vėl atrado E. Amičio Širdį, H. Malo Be šeimos, J. Degutytės Nepalik manęs ir kitas pakartotinai išleistas knygas.

Nuoširdžiai dėkojame Kupiškio raj. Skapiškio, Subačiaus, Alizavos bibliotekoms, taip pat Skuodo, Švenčionių, Prienų, Širvintų, Radviliškio, Kėdainių M. Daukšos, Ukmergės ir Anykščių rajonų vaikų bibliotekų vaikų literatūros skyriams, Birštono, Marijampolės m. P. Kriaučiūno, Kauno m. V. Kudirkos, Vilniaus m. Karoliniškių bibliotekoms, Klaipėdos m. I. Simonaitytės, Šiaulių m. P. Višinskio, Vilniaus m. A. Mickevičiaus apskričių viešųjų bibliotekų vaikų literatūros skyriams, taip pat Varėnos „Ąžuolo“, Kauno m. „Purienų“, Anykščių A. Baranausko, Kauno raj. Noreikiškių, Vilniaus m. Antakalnio, A. Kulviečio bendrojo lavinimo mokyklų, Gabijos gimnazijos bibliotekoms ir literatūros mokytojams už aktyvų dalyvavimą renkant populiariausias knygas.

Kartu su knygų penketuko sąjūdžiu 2002 m. 4-ajame „Rubinaičio“ numeryje buvo skelbtas rašinių apie knygą konkursas. Iš viso gavome 28 rašinius, daugiausia iš Šilutės, Gargždų, Ukmergės ir Panevėžio mokyklų (gaila, kad keletas laiškų mus pasiekė pavėluotai). Komisija išrinko šešis geriausius rašinius, kuriuos spausdiname.

* * *

Skaitantis žmogus yra gražus, – taip sako mano mama, bet aš nesu tuo tikra. Ar tada nematyti mano riestos nosies, mažyčių akių ir spuogo ant kaktos? Na, nebent būnu pasilenkusi…

O gal mama teisi? Gal ne iš piršto laužta toji tiesa?

Tiesa yra tiesa. Aš skaitau ne pasilenkusi, o įkniubusi į knygą. Skaitydama regiu knygoje aprašomus vaizdus: mažytė planeta, joje – žmogus ir rožė. Rožė ne paprasta – kalbanti. Kur tu rasi kalbančią rožę? Arba žmogų, kuris mano, kad visos žvaigždės yra jo vieno?

Perskaityti „Mažąjį princą“ man patarė mama. Įdomu, kad šią knygą ji skaitė antroje, septintoje, dvyliktoje klasėje ir prieš metus. Kiekvieną kartą, paėmusi šią knygą į rankas ir perskaičiusi, ji suprasdavo „Mažąjį princą“ vis kitaip.

Mudvi su suolo drauge šią knygą perskaitėme šeštoje klasėje. Jai knyga nepatiko. „Sakei, kad bus įdomu, – priekaištavo ji man, – geriau būčiau ką nors naudingesnio nuveikusi!“ O aš šia knyga buvau sužavėta, nes joje radau tai, kas mane sudomino, patraukė, pakerėjo, nustebino.

Mažos planetos, žmonės… Vėl kyla klausimas: kaip žmogus gali gyventi tokioje mažoje planetoje? Jeigu šią planetą jis apeina per kelias sekundes, – ji beveik žmogaus ūgio, – kaip įmanoma ten ką nors nuveikti? Bet gal iš tikrųjų Marse ar kokioje kitoje planetoje gyvena žmogus – Mažasis princas? O kodėl Mažasis princas sumanė nukeliauti į kitą planetą?

Nukeliavo pas girtuoklį, kuris gėrė tam, kad užmirštų, jog gėrė. Pas žmogų, kuris ruošiasi parduoti žvaigždes, žibintininką, kuris, vos žibintą uždegęs, tuoj pat ir užgesindavo. Ir taip bekeliaudamas pasiekė mūsų planetą Žemę. Čia jis išbuvo metus. Per tą laiką sužinojo daug naujų dalykų. Labiausiai jį nustebino tai, kad jo rožė ne vienintelė, – Žemėje jų milijonai. Taip galėčiau rašyti ir rašyti, deja, mama varo miegoti. Žinau, kad vėl susapnuosiu Mažąjį princą.

 Sandra Nausėdaitė, 6b kl.

Šilutės Martyno Jankaus pagr. mokykla

 

Labai daug vaikų šiame pasaulyje skaito knygas, tačiau kai kurie jas ima į rankas tik tada, kai gresia dvejetas arba pastaba. Aš tikriausiai būsiu iš tų, kurie skaito tada, kai reikia pristatyti perskaitytą kūrinį. Na, o iš nedaugelio perskaitytų grožinės literatūros kūrinių man labiausiai patiko Lusy Montgomery „Anė iš Žaliastogių“.

Visi turime svajonių. Vieni svajoja apie namą, kiti – apie automobilį, o mano ir Anės svajonės tikrai skiriasi nuo kitų. Aš labai stengiuosi gerai mokytis, kad tapčiau išsilavinusi, o svarbiausia – malonu gauti didelį „Pagyrimo raštą“ už labai gerą mokymąsi. Tokia pati ir Anės svajonė. Tik ji nori būti mokytoja, o gautą „Pagyrimo raštą“ pirmiausia parodo dėdei ir tetai, – tėvų ji neturi. Anės svajonė jau išsipildė, o mano dar turi išskleisti sparnus.

Mano ir Anės gimtadienis yra pavasarį. Pavasaris – gražiausias metų laikas, todėl abi labai mėgstame saulę, žydinčias gėles, ryto rasą ir kitus gražius gamtos reiškinius. Anė – tikra knygų mergaitė: strazdanota, rožiniais plaukais, kuriuos pina į dvi kasytes, ir vilki ilgas sukneles. Aš taip pat esu saulės vaikas, pinu plaukus į dvi kasytes, tik labiau mėgstu kelnes. Anė tikrai pakeitė mano gyvenimą, nes anksčiau maniau, kad mano draugai gali būti tik bendraamžiai, krykštaujantys šalia manęs. O Anė – mano draugė iš knygos, aš su ja taip pat galiu pasikalbėti. Tai kas, kad Anė neatsako, – aš jaučiu, ką ji man pasakytų. Ir džiaugiuosi, kad radau tokią knygą, kuri man padovanojo ypatingą draugę – draugę iš Žaliastogių gatvės.

 Greta Galinskaitė, 7g kl.

Šilutės Martyno Jankaus pagr. mokykla

 

Aš pasineriu į nuostabų kitų žmonių gyvenimą, aš jaučiu tai, ką jaučia jie. Man kažkas kirba širdyje. Visa tai jaučiu skaitydama gerą knygą.

Iš kur aš žinau, kad gera? Tuomet, kai nesinori nuo jos atplėšti akių, kai nesinori eiti žiūrėti seniai laukto filmo, – knyga būna gera.

Knyga man reiškia sielos atgaivą ir gerai praleistą laiką. Kai noriu pailsėti nuo kasdienybės, nuo įkyrių žmonių, į rankas imu knygą. Nuotaika akimirksniu pagerėja.

Visos vaikiškos knygutės, esančios namų bibliotekoje, jau perskaitytos – taigi pradedu skaityti naujų rašytojų knygas. Jos yra daug rimtesnės ir sudėtingesnės, tačiau perprasti jas nėra sunku.

Neseniai perskaičiau vieną gražią, mane sudominusią knygą. Jos autorius yra Ričardas Bachas, o pavadinimas – „Džonatanas Livingstonas Žuvėdra“. Tai alegorinis pasakojimas apie gyvenimo prasmę: „Jau pirmosiomis dienomis Džonatanas suprato, kad čia jam teks tiek pat mokytis, kiek ir aname gyvenime. Vis dėlto buvo ir skirtumas – čia jį supo žuvėdros bendramintės. Kiekvienai iš jų svarbiausias tikslas – siekti tobulybės toje srityje, kurią jos labiausiai mėgo, – puikiai skraidyti“. Tie žodžiai suprantama kalba pasibeldė man į širdį: siekti tobulybės, tvirtai, ryžtingai. Supratau, kad duotą laiką privalu praleisti ypač apdairiai. Ar žuvėdros skrydis nesisieja su mano augimu, su mano ėjimu į priekį?

Šiais laikais dauguma mano bendraamžių knygas skaito labai nenoriai: jas labiau mėgsta mergaitės. Berniukai tam „neturi laiko“. Jie mano, kad yra svarbesnių dalykų. Aš su šia nuomone nesutinku, nes manau, kad knyga lavina vaizduotę, gilina mintis.

 Aistė Bagdonaitė, 7g kl.

Šilutės Martyno Jankaus pagr. mokykla

 

HARI, DAR PASIRODYK!

Nuo tada, kai išmokau skaityti, skaitymas man tapo tas pat, kas ir valgyti. Esu dažnas bibliotekos lankytojas. Eidamas į biblioteką, vis galvoju, kad tik rasčiau įdomią knygą, kad tik nutverčiau naują. Visur pradėjo kalbėti apie knygą „Haris Poteris“. Parūpo ir man ją perskaityti, tik negavau bibliotekoje. Tada man ją padovanojo Kalėdoms, antrą dalį. Perskaičiau ir labai patiko. Atsirado ir mokyklos bibliotekoje. Perskaičiau trečią ir ketvirtą dalis. Tai kažkokia naujoviška knyga. Fantastika, ne fantastika. Nuotykis po nuotykio. O siaubo kiek! Bet našlaičiui Hariui sekasi. Gal kad pats yra geras, sąžiningas, draugauja su puikiais draugais, kurie jam padeda, saugo nuo blogio. O Haris visada siekia gėrio, turi svajonę, turi tikslą, turi gražių prisiminimų iš praeities. Tik kažin ką jam ir kitiems padarys Voldemortas, kurio Haris labai bijo? Tačiau Haris, susidūręs su juo, parodo neįtikėtiną drąsą.

Juk ir gerasis mokytojas Dumbldoras sako, kad bendri vaikų tikslai, draugystė ir atviros širdys gali padėti įveikti tą baisųjį valdovą Voldemortą. Aš irgi tuo tikiu ir laukiu kitų knygų apie Harį Poterį.

 Tomas Bakanauskas, 4c kl.

Anykščių Antano Baranausko vid. mokykla

 

VYTAUTO RAČICKO „JOS VARDAS NIPPĖ“

Nippė – toks keistas vardas. Gal tai ne vardas, o pravardė ar slapyvardis? O gal tai kokia įžymybė ar šiaip gerai žinomas žmogus? Įdomu… Ne, geriau nesikankinsiu, perskaitysiu. Taip, taip, tokios buvo mano mintys, kol dar neperskaičiau šios nuostabios knygos. Sakau „nuostabios“, nes ji iš tikrųjų yra mano įdomiausia perskaityta knyga ne tik 2002-aisiais, bet ir per visą gyvenimą.

Sakykite, kokios knygos patinka jums: šiuolaikiškos ar kokios nors mokslinės, senovinės, gal pasakos? Na, aš manau, daugeliui patinka skaityti šiuolaikines knygas, vaizduojančias tikrus gyvenimo įvykius. Ar ne? Tad tikrai patarčiau imti ir perskaityti šią knygą, nes ji būtent tokia, kokios jums reikia.

Norite, išduosiu vieną paslaptį? Jau nebesitveriu savo kailyje – labai noriu pasakyti. Iš tikrųjų Nippė – ne kokia įžymybė ar slapyvardis, o tikrų tikriausias devynerių metų mergaitės vardas. Ir šį įmantrų vardą sugalvojo ne kas kitas, o pačios mergytės tėtis. O jūs ar norėtumėte turėti tokį keistą vardą? Kažin kaip visi į jus reaguotų, kaip vadintų, gal net pravardžiuotų? Hm? Bet Nippės niekas nepravardžiavo, atvirkščiai, net džiaugėsi turėdami tokią draugę. Svarbiausia – ne tik įdomus mergiūkštės vardas, bet ir keistas jos pomėgis. Pomėgis groti fleita… agurkams. Taip, taip, agurkams. Netikite? Na, kaip norite, aš vis tiek daugiau jums nieko nesakysiu. Argi bus įdomu skaityti, jeigu viską išpasakosiu?

Ar galima jūsų kai ko paklausti? Kaip jūs renkatės knygą, kurią žadate skaityti? Pagal jos storumą, viršelį ar paveiksliukus? O gal renkatės pagal raidžių dydį ar knygos pavadinimą? Yra tikrai daug variantų, kokią knygą pasirinkti. Bet žinote, ką jums pasakysiu, – Vytauto Račicko knygų nereikia atidėti į šalį. Iš patirties sakau, kad jos vienodai įdomios ir priverčia, tiesiog prikausto skaitytoją skaityti nuo pradžios iki pabaigos. Esu skaičiusi visas V. Račicko knygas, kai kurias net kelis kartus. Dažniausiai V. Račickas savo veikėjus vaikus kūriniuose vaizduoja linksmus, judrius, pokštaujančius, bet, žinoma, ir kuo nors nepatenkintus, tokius kaip Nippė.

Mes visi žinome, kad dažniausiai kūriniai baigiasi laimingai. Bent jau man nėra tekę skaityti kitokio kūrinio. Kad ir kaip linksmai pradėjau pasakojimą, tačiau turiu jį užbaigti liūdnai. Taip nė neįtartum iš linksmo, ryškiai geltono knygos viršelio. Bet… visko pasitaiko. Žinote, kaip būna, kai nesutampa vaikų ir mamų nuomonės. Taip buvo ir šį kartą. Nippė, išvažiavusi su klase į ekskursiją, taip ir nebegrįžo. Ir nepasakysi kodėl, – niekas nežino. Bet… jei perskaitytumėte šią knygą, gal ir suprastumėte.

Vytautė Gliožytė, 8a kl.

Gargždų „Vaivorykštės“ gimnazijos

 

Luisa May Alcott nėra mano mėgstamiausia rašytoja, tačiau jos knyga „Mažosios moterys“ tikrai sužavėjo. Skaitydama aš tiesiog įsijaučiu į personažų gyvenimus. Kartu su jais ir džiaugiuosi, ir liūdžiu, sprendžiu jų mažus rūpestėlius.

„Mažosios moterys“ – tai knyga apie keturių sesučių gyvenimą. Kažkada buvusi turtinga, dabar Megės, Džo, Betės ir Eimi šeima nuskurdo. Mergaitėms ir jų mamai teko išgyventi ir skaudžią netektį: jų tėtį pašaukė tarnauti į armiją. Mergaitės jaučia tėčio buvimą šalia, bet kartu jis ir toli, toli… Tad likusieji namie turi susikaupti ir gyventi toliau. Vyresniosios mergaitės uždarbiauja: Megė prižiūri vaikus, Džo – seną tetą. Betė lieka namie ir daugiausia laiko skiria namų ruošai. Tik jauniausioji Eimi vis dar lanko mokyklą.

Derėtų pakalbėti ir apie mergaičių charakterius, nes jos visiškai skirtingos. Megė yra vyriausia ir tuo didžiuojasi. Ji labai mėgsta puošnius apdarus, įvairius blizgučius. Tačiau Megė išlaidauti negali ir tai supranta. Dėl to ji labai sielojasi.

Džo – išdykusi ir elgiasi vaikiškai, nors jai jau penkiolika. Šiai sesei labiau patiktų būti berniuku. Ji nepakenčia mergaitiškų plepalų ir, kitaip nei Megė, nemėgsta papuošalų.

Trylikos metų Betė, sesučių vadinama „mažąja ramybe“, – tyliausia ir ramiausia. Ji tenkinasi labai mylimų žmonių draugija. Daugiau jai nieko nereikia.

Dešimties metų Eimi yra pasipūtusi ir truputį pamaiva. Tačiau ji kaip įmanydama stengiasi šias ydas nuslėpti, tuo labai džiugindama savo šeimą.

„Mažosios moterys“ – viena populiariausių knygų pasaulyje. Ir aš tikrai nesistebiu. Istoriją apie keturias seseris autorė parašė atsimindama savo pačios vaikystę. Gal todėl ši knyga taip traukia skaitytoją tikroviškumu ir nuoširdumu. Mergaitės iškenčia tikrai įvairių likimo smūgių. Tačiau jos drąsiai eina per gyvenimą, nepalūžta. Šių savybių derėtų pasimokyti ir mums.

Jeigu ir nelaimės akivaizdoje išlieki žvali, moki pradžiuginti kitus ir nepasiduoti, tikrai gali save vadinti „mažąja moterimi“.

 Agnė Stuknytė, 7c kl.

Ukmergės „Šilo“ vid. mokykla

 

Parengė Ona Kaladienė

 

Žurnalas „Rubinaitis“, 2003 Nr. 2 (26)

 

Įžanginis

SEKMADIENIO DARBAI IR RŪPESČIAI (Kalba, pasakyta gavus geriausios metų knygos premiją)

Petro Babicko 100-osioms gimimo metinėms

KŪRĖJAS, NEABEJINGAS VAIKYSTEI
RADIJO DĖDĖ EILIAVO LINKSMAI, MODERNIAI
„NEIŠSIGINSIU NĖ VIENOS SAVO KNYGOS“ (P. Babicko vaikų proza)

Straipsniai

AR MĖGSTA KNYGOS SKAITYTI? (K. Kasparavičiaus iliustracijos)
KOKYBĖS KRITERIJAI IR KLASIKA

Mano vaikystės skaitymai

NUO MALDAKNYGĖS IKI SELMOS LAGERLIOF KNYGŲ

Paskaitykim, mama, tėti!

KVAILOS ISTORIJOS

Atidžiu žvilgsniu

Apie poetą vaiko širdimi
Akistata su sąžine
PEDYNGTUNAS – labai keistos rūšies meškiukas

Bibliografija

APIE VAIKŲ LITERATŪRĄ, SKAITYMĄ 2002 m.

Kronika. Informacija. Skelbimai

KRONIKA. INFORMACIJA. SKELBIMAI

Summary

SUMMARY

Mūsų partneriai ir rėmėjai