RADIJO DĖDĖ EILIAVO LINKSMAI, MODERNIAI

Radijo Dėdė – tai Petras Babickas (1903–1991), reikšminga mūsų kultūros istorijos asmenybė. Radijas Lietuvoje pradėjo veikti 1926 m., o P. Babickas Radiofone ištisą penkmetį vadovavo programoms, buvo laidų kūrėjas ir vienintelis diktorius. Veiklus, energingas, jis daug padarė. Be kita ko, sumanė ir valandėles vaikams: kūrė ir skaitė eilėraščius, pasakas, pasikviesdavo vaikų ir skatino juos improvizuoti… Jo linksmą „Radijo dainelę“ anuomet atmintinai mokėjo ir maži, ir seni:

Dėdė Julijonas,

teta Leokadija

po ilgų derybų

nusipirko radio.

Ai, radio, radio, radio dijo,

kaip dailiai visur jis prigijo!..

P. Babicką traukė įvairios kultūros sritys, labiausiai naujos, mažai išbandytos (modernioji poezija, fotografija, kinas), viliojo tolimos kelionės. Jis buvo universalių gabumų, plačių interesų, imlus naujovėms – tikras modernėjančios epochos ir laisvos Respublikos sūnus.

1930 metai jam itin sėkmingi. Be poezijos rinkinio Geltona ir juoda, išleido dvi vaikų knygas – eilėraščius Tra-ta-ta-ta-ta! su paties pieštu viršeliu ir apysaką Nuostabi Jonuko kelionė, o ką tik Kaune įsteigtas vaikų teatras suvaidino jo pjesę. Autorius jaunas – tik 27-erių. Linksmai, išdykėliškai Tra-ta-ta-ta-ta! pavadinta knygelė, į kurią sudėti eterio bangomis skambėję, tarsi jau patikrinti eilėraščiai, tikrai verta dėmesio. (Beje, 1934 m. knyga išleista pakartotinai: tada jos pavadinimas ir sutrumpėjo, liko tik Tra-ta-ta. Tais metais P. Babickas pelnė Lietuvos Raudonojo Kryžiaus jaunimo literatūros premiją už apysaką Murziukas.)

Lietuvių vaikų poezija nebuvo gausi nei išmoninga. Jaunajam skaitytojui ką tik pradėjo kurti K. Binkis, bet dar nerašė nei Vytė Nemunėlis, nei L. Žitkevičius, nei K. Jakubėnas. Ir štai pasirodė P. Babickas, besistengiantis ištrūkti iš specifinių vaikų poezijos dėsningumų ir gniaužtų. Tiesa, jo eilėraščių knyga gana nelygi. Esama ir įprastų, „klasiškų“ vaikiškumų bei sentimentalumo: veikia personifikuoti gyvūnėliai, vyrauja tradiciniai ketureiliai su saldžiais rimais („vaikeliai – pievelę“, „lūputės – motutei“, „motinėle – širdužėlę“), nevengiama pabodusių gyvosios gamtos onomatopėjų „au au au“, „miau miau miau“.

Bet nemaža ir patrauklių dalykų. Linksmi, šmaikštūs siužetukai, komiškumas, giedra pasaulėjauta: „Mūsų dienos linksmos, gražios…“ Net zuikiai čia nebailūs (eil. „Gudrūs zuikeliai“), o ką jau kalbėti apie vaikus. Štai pavasario linksmybe trykštantis Jonukas šaiposi iš savo tėvelio, kuris „nemėgsta juokų“: „Gal jam gyvent sunku / Ku-kū! Ku-kū“. Smagiai įvairuoja rinkinio eilėraščių rūšinis (ir nuotaikų) savitumas: dainelė, pasakėlė, lopšinė, klausinėjimai, įspūdžių ir nuotykio eilėraščiai, komiksas…

Bernardas Brazdžionis savo studijoje Lietuvių vaikų literatūra (1942–1943), „papešiojęs“ P. Babicko eiliavimo ir kirčiavimo nesklandumus, labiausiai džiaugėsi jo švelnia gamtos lyrika, psichologiniais vaizdeliais, kaip antai:

Šilkas paskui debesėlį

Nuo saulutės rieda,

Devynbalsis vieversėlis

Aukštai aukštai gieda.

(„Mandagus Algutis“)

Šiandien mums P. Babicko rinkinyje įdomiausia ir vertingiausia atrodo užfiksuotos naujoviškos vaikų gyvenimo situacijos, orientavimasis į realybę su modernios technikos bei civilizacijos apraiškomis. Jau pirmasis eilėraštis kvietė: „Apdainuokim ką tik norim: / saulę, radio, motorą“. Važiavimą traukiniu imituojantis žaidimas, paskraidymas lėktuvu, pasivėžinimas automobiliu… Tai modernus, technikos ženklais pažymėtas gyvenimas diktuoja savo tvarką, daro vaiką aktyviu jį supančios tikrovės dalyviu. Ir mažieji jau kitokie. Lėktuvu paskraidžiusį piemenėlį pašiepia karvės, bet šis narsiai atsikerta: „Kaip moku, taip šoku“. Mokinukas oriai ir dalykiškai pareiškia jį pavėžėjusiam dėdei: „– Hm, neblogas automobilis…“ Laisvos ir modernios šalies vaikams, P. Babicko žodžiu, lietuviukams, lėktuvas, mašina, radijas, kinas – jau ne stebuklas, o gyvenimo dalis; svajojama nebent apie nepažįstamas šalis („kur nors į Aziją“). Jaučiamas autoriaus gėrėjimasis gudriu, kiek padykusiu naujųjų dienų vaiku: „Jisai žmogus mokytas“, „kaip koks didelis ponas“, „liūdėt neketina“ („I klasės gimnazistas“).

Ne vien technika veikia ir formuoja jauną žmogų, bet ir plačiojo pasaulio suvokimas. Eilėraštyje Pasaulio vaikai bene pirmąsyk taip ryškiai skaitytojams diegiama tautų įvairovės ir vienybės idėja, kuri supinama su lietuviška aktualija:

Jei visus aš juos galėčiau

vienan būrin surikiuoti,

tai bematant lenkai Vilnių

mums turėtų atiduoti.

Beje, šis kūrinėlis P. Babicko knygoje – vienas iš septynių jo verstų ir sulietuvintų Sašos Čiorno (Saša Čiornyj, 1880–1932) eilėraščių. Savitas, populiarus XX a. pradžios rusų satyrikas ir lyrikas Saša Čiornas, vaikų poezijoje daug kuo panašus į stebukladarį H. K. Anderseną – savą žmogų vaikų pasaulyje, buvo sukūręs patrauklų eilėraščio mažiesiems modelį: daug žmogiškos šilumos ir meilumo, šelmiška šypsena, švelni ironija, ypatingas žaismingumas ir plastiškumas. Antai P. Babicko verstas jo eilėraštis-pokštas Kas kam patinka: besimaudančius nuogus vaikus aptaria ir savaip vertina paukštis, žvėrelis, žuvis, – iš to daug juoko ir netikėto smagumo… Atrodo, P. Babickui šis poetas buvo artimas, iš jo daug pasimokyta.

Kita vertus, stiprų poveikį P. Babickui darė trečiojo dešimtmečio avangardistų („Keturių vėjų“) radikalaus atsinaujinimo, konservatyvumo ir miesčioniškumo kritikos, formos eksperimentų užmojai. Taiklia antimiesčioniška ironija kibirkščiuoja eilėraštis Katrie neišauklėti? Miesčionės varnos piktinasi ančiukų ėdrumu:

Neišauklėti ančiokai!

Pažiūrėk, brangi Sofi,

kas juos mokė mandagumo,

fi, kaip ėdrūs. Fi!

O ančiukai čia pat turi progos pasijuokti iš tariamo varnų „gero tono“.

Naują realybę (dabartį) ir naują požiūrį padeda perteikti avangardistinė poetika. Moderniausių P. Babicko eilėraščių vaizdai ekspresyvūs, dinamiški. Gyvenimo energija trykšta entuziastingais šūksniais (daug klausiamųjų, šaukiamųjų sakinių). Veiksmui, judėjimo įtampai sukurti pasitelkiami ryškūs ir konkretūs daiktavardžiai, aktyvumą reiškiantys veiksmažodžiai. Įspūdingai skamba čia pat pasitelkti technikos garsažodžiai. Traukinio įsibėgėjimą imituoja ištiktukai „dun, dun, dun“, „čach tach, tach, tach“. Automobilio variklio garsus perteikia pabirusios fonemos, šaižūs priebalsių deriniai, aliteracijos:

R-r-r-r-r-r-r

ūžia motoras,

o oras!

Koks puikus oras!

Tik čččč – žžžž –

stabdžius spaudžiu, spaudžiu:

čččč – žžž…

(„Lietuviukas“)

Kibirkščiuojanti avangardistinė garsadermė ryškina dabarties ūžesį, šiurkštumą, disonansus.

Kitas būdingas naujosios poetikos ypatumas, nusižiūrėtas, matyt, ir iš Sašos Čiorno, ir iš avangardistų, – kalbėjimo, plepėjimo, kasdienio pasakojimo intonacijos, perteikiančios gyvenimo autentiką ir spalvingumą. Eilėraštis suprozinamas, kinta jo eilėdara. Ir P. Babicko eilėraščiuose vis dažnesnė familiari šneka – lanksčios, nebaigtos frazės, spontaniška kasdienybės leksika („ciuckis“, „kinka“, barbarizmas „pletkai“ ir pan.), vis reikšmingesnė ritminė eilėraščio energija.

Gaivališkas žaidimas taip pat įtvirtina naujosios epochos dvasią. P. Babicko rinkinyje įsisiūbuoja žaismingi refrenai, supinti iš akustinių ornamentų, iš skambių pakartojimų: „…ir užtraukime dainelę / tra-ta-ta-ta-ta-a-a!“, „Ai, radio, radio, radio dijo“, „Oi lylia, lylia, oi lylia, lylia…“ Kaip ir avangardistų eksperimentuose, žodžiai nuprasminti, bet triumfuoja eufonika, linksmybė, gyvybingumas ir vidinė laisvė.

Rinkinyje vienur kitur sąmoningai bandoma ardyti posmų taisyklingumą, kaitalioti ritmą, kad jis kuo geriau perteiktų nuotaiką, pasitelkiami moderniškesni rimai („motorą – orą“, „Aziją – gimnazija“, „vargas – serga“) ar rašymas verlibru. Visa tai buvo P. Babicko naujovės vaikų poezijoje, sakytume, net savotiškas iššūkis.

Nors ir nebūdamas novatorius, o tik entuziastingas sekėjas, P. Babickas įnešė į vaikų poeziją įvairumo, ekspresijos, reiškė entuziastingą naujųjų laikų dvasią, pratino vaikus prie sudėtingesnės poetinės kalbos. Parodė, kad lietuvių vaikų literatūrai pats laikas ryžtingai atsinaujinti.

Žurnalas „Rubinaitis“, 2003 Nr. 2 (26)