„NEIŠSIGINSIU NĖ VIENOS SAVO KNYGOS“ (P. Babicko vaikų proza)
Studentai ar lietuvių vaikų literatūros istorijos tyrėjai Petro Babicko vardą įsimena galbūt dėl to, kad tai pirmasis Raudonojo Kryžiaus premijos laureatas. Tačiau pačią jo kūrybą, taip pat ir premijuotąjį Murziuką, turbūt nedaug kas yra skaitęs, ne kiekvienam ji lengvai prieinama. „Literatūrinė Petro Babicko kūryba mažai tyrinėta“, – prasitarta vienoje naujausių ir gana išsamioje publikacijoje apie šį kūrėją1. Bandoma aiškinti ir priežastis: esą „jis nebuvo nė vienos literatūrinės srovės šalininkas, beveik nedalyvavo rašytojų ir literatūros kritikų diskusijose“2. Galėtume samprotauti ir taip: P. Babickas paliko pėdsaką bemaž visuose literatūros baruose, tačiau nesukūrė vienos iškilios, jo vardą reprezentuojančios knygos. Reikėtų pakoreguoti ir teiginį dėl kūrybos tyrimų: P. Babicko vaikų kūryba gana plačiai pristatyta ir taikliai įvertinta B. Brazdžionio apybraižoje Lietuvių vaikų literatūra3. Vis dėlto smalsu dar kartą perversti tos kūrybos, šįkart prozos, puslapius, pažiūrėti, kaip ji atrodo iš daug tolimesnės laiko perspektyvos.
P. Babickas vaikų prozą iškart pradėjo rašyti nuo stambesnių formų. Jo apysaka Nuostabi Jonuko kelionė (1930) – apskritai viena pirmųjų lietuviškų vaikų apysakų (anksčiau išleista tik P. Mašioto memuarinių apysakų trilogija). Be to, anot B. Brazdžionio, „P. Babicko raštuose vaizduojami vaikai išsiveržia iš siaurų savo gimtinės, savo parapijos ar net savo tėvynės rėmų“4. Nuostabiai Jonuko kelionei šis apibūdinimas itin tinka. Galima manyti, jog autorius šia knyga perteikė keliautojo patirtį („Didžiausia P. Babicko aistra buvo kelionės“5) ir orientavosi į tuomet vaikų literatūros sampratai bene priimtiniausią, tradiciškiausią nuotykių ir kelionių literatūros kanoną. Tiesa, šios apysakos siužeto atspirtis – socialiniai akcentai: dėdės skriaudžiamas, ujamas dvylikametis Jonukas Kalvaitis ryžtasi bėgti pas tėvą į Braziliją, kuris ten irgi, akivaizdu, atsidūrė ne iš gero gyvenimo. Pasiekęs Kauną, Klaipėdą, Kopenhagą, Stokholmą ir bemaž kas žingsnis pelnydamas suaugusiųjų simpatijas, palankumą, sulaukdamas labdaros ir globos, Jonukas pagaliau išplaukia į didžiąją kelionę – apie tokią ir šiandien vaikas galėtų tik pasvajoti: pro Olandiją, Londoną, Šveicariją, per Lisaboną Vidužiemio jūra pasiekia Egiptą, garsiųjų piramidžių žemę. Visa, už ko užkliūva keliautojo akis, aiškina (pateikia glaustą informaciją, papasakoja kokią legendą, istoriją, pavyzdžiui, apie Vilių Telį) Jonuko palydovas verslininkas Antanas. Tad didesnę šios apysakos dalį galėtume laikyti kelionių ir kartu pažintine apysaka, kartojančia Žiulio Verno prozos principus. (Tuo metu lietuvių kalba jau buvo pasirodę Ž. Verno romanai Aplink žemę per 80 dienų, 1921; Kapitono Granto vaikai, 1929 ir kt.) Tačiau pabaigoje neriama į „tikrus“ nuotykius. Ponas Antanas, kuris pasakotojui nebereikalingas, iš veiksmo lengvai pasišalina, nė nepagalvojęs apie atsakomybę už mažąjį globotinį. Jonukas toliau keliauja su misteriu Henriu, skrenda į Bombėjų, „indusų žemėje“ susiduria su plėšikais, įkvėptas Viliaus Telio pavyzdžio, savo krūtine pridengia „juodbruvį ispaną“ Chozę ir išgelbsti jam gyvybę, paskui su juo patenka į negyvenamą salą. Tradicinių „staiga“, „netikėtai“ apysakoje pasipila kaip iš gausybės rago, tik autorius nesirūpina nuodugnesne jų motyvacija ar logika. Pavyzdžiui, negali suprasti, kaip vaikas, mokąs tik keletą angliškų žodžių, susikalba su vis kitais nuotykių verpete sutinkamais svetimtaučiais, su išgelbėtuoju turtuoliu Choze. Dėsninga, kad tokios prigimties apysaka baigiasi laimingai. Jonukas susiranda tėvą, Chozė atsidėkodamas siūlo jiedviem žemės, pinigų, statydintis Brazilijoje dvarą, bet… Jonuko tėtis patriotas: „Mano brangioj tėvynėj Lietuvoj aš bevelyčiau lūšnelėj gyventi, negu čia rūmuos. Jei gali, suteik man paskolą, ir aš važiuosiu į Lietuvą“6. Taip ir įvyko: „Dabar Jonukas mokosi gimnazijoj, o jo tėvelis ūkininkauja. Chozės pinigų pasirodė per daug kukliam ūkiui, ir gyvena jie turtingai“ (p. 78). Apysakos finale suskamba patetiškos intonacijos: „Žemė didelė, – sako Jonukas, – bet žmogaus protas dar didesnis. Nuostabiai, dieviškai sutvarkytas mūsų gyvenimas, ir labai gaila, kad mes patys darome sau nelaimes. Dabar kiti laikai, nauji, gražūs, stebuklingi laikai. Būkime ir mes kitoniški. Tikėkime šviesų rytojų, nes matome šiandie, vos tik po keliolikos nepriklausomo gyvenimo metų, kiek daug pažengta priekin“ (p. 78). Tokios agitacinės, tribūniškos gaidos, atrodo, bus susiformavusios P. Babickui dirbant radijuje, – labai panašiai skamba radijo laidų pagrindu išleistas publicistikos rinkinys jaunimui Gyvenimas – laimė (1940), kuriame, be kita ko, pajuntame ir autoriaus erudiciją. Beje, Nepaprastos Jonuko kelionės vertę didina ir „35 pav.“ – tai tikriausiai paties autoriaus darytos nuotraukos.
Įkvepianti, dvasią kelianti pagal autoriaus sumanymą turėjo būti ir apysaka Murziukas (1933). Joje akivaizdi tapsmo romano, kuriame vaizduojamas „herojaus tapsmas nuo vaikystės iki brandžios, gyvenimo tikslą ir vietą visuomenėje suradusios asmenybės“7, schema. Devynerių metų neklaužada, netikėlis našlės sūnus Jurgiukas, pravardžiuojamas Murziuku, knygos pabaigoje pavaizduotas kaip solidus jaunuolis, šeimos galva, gimtojo Plotų kaimo mokytojas, kultūros skleidėjas, skautų vadovas, pasiryžęs dar daug ką gyvenime nuveikti… Pačioje apysakos pradžioje herojus susapnuoja simbolišką sapną, kuriame jis kopia į kalną, ant to kalno – gražus rūmas, o jį sustabdę sargybiniai iškelia esminį klausimą – ar jis moka gyventi. Jurgio Sauliaus likimo linija lyg ir turėjo tapti pavyzdžiu skaitytojams, kaip išmokti gyventi, arba, anot B. Brazdžionio, „kaip savarankiškumu, darbu, gera širdimi ir tyra sąžine (…) galima laimėti ir užsibrėžtą tikslą pasiekti“, bet tapo pavyzdžiu… „mokytojams, turtuoliams, kad savo pagalbos ir turtų nešykštėtų neturtingiems su blogais palinkimais, bet iš esmės geriems vaikams, iš kurių gali išaugti naudingi visuomenei žmonės“8, – taip su pastebima pašaipa interpretuoja šią apysaką B. Brazdžionis. Išties Jurgiuko likimas – laimingų atsitiktinumų grandinė: pagailėjęs jį ima globoti viengungis mokytojas, vos nepakliuvęs po automobilio ratais, Jurgiukas nežinia kuo sužavi to automobilio savininkus turtingus Kauno ponus, kurie jį įsivaikina, leidžia į mokslus. Lemtingą moralinį poveikį herojui padaro jį iš po ratų ištraukęs ir iškart kukliai pasišalinęs skautas. Apysaka temiškai, struktūriškai daug sudėtingesnė už Nepaprastą Jonuko kelionę. Pinami socialiniai motyvai, demonstruojama filantropija, deklaruojamos skautų idėjos. Į pabaigą stiprėja to meto vaikų prozoje prasiveržianti savitai propagandinė profesijos rinkimosi tema (prisiminkime B. Buivydaitės Auksinį batelį, M. Lukšio Gailestingąją sesutę, K. Jankausko Juodojo milžino žmones). Jurgis buvo susižavėjęs policininko, husaro, šoferio, lakūno darbu… Bet vis dėlto gražiausi žodžiai išsakyti mokytojo profesijai. „Būti mokytoju – taip kilnu. Nors truputį prisidėti prie savo tėvynės iškėlimo. Atiduoti save ir gyventi jaunutėse vaikų sielose, kurios, išėję į gyvenimo plačius vieškelius, gal ne kartą dėkingai minės tą paprastą, bet taip reikšmingą žodį: „mokytojas“. Mokytis ir mokyti kitus“9.
Žvelgiant istoriškai, stebina rašytojo užmojis – motyvų, idėjų gausa, panoraminis buities – kaimo ir miesto – vaizdas, paauglio vidaus pasaulio kaitos vaizdavimas, keletas suaugusiųjų paveikslų, stilių ir pasakojimo formų (dienoraštis, laiškai) įvairovė. Tačiau toji tikslų gausa bei raiškos įvairovė apysakai ir pakenkė: joje „yra visko po truputį“10, kūrinys pasidarė nelygus, stilistiškai gana eklektiškas. Bet didžioji jo yda, kurią pabrėžė pirmas ir, atrodo, vienintelis recenzentas, – pagrindinio herojaus charakterio nenuoseklumas. Iš „nesuvaldomo palaidūno“, anot recenzento, herojus „pasidaro rimtu ir padoriu vaiku“, tačiau „tos Murziuko metamorfozės sunkiai įtikina“, jis labai lengvai ir greitai keičiasi. „Vis aukštyn jį kelia tik akla laimė, kažkokie stebuklingi netikėtumai, kurie šiaip gyvenime yra didelė retenybė“11.
Baigiamieji pasakotojo apmąstymai vėl jaunatviški, patriotiški, turintys skaitytoją įkvėpti, uždegti: „Štai kodėl Murziukas, dar toks jaunas, vos išėjęs į gyvenimą, skuba dirbti, veikti, kol jaunas, kol nevėlu?.. Jis verda, kunkuliuoja. Jis mato, kiek dar dalykų nesutvarkyta mūsų tėvynėje. Kiek reikia darbininkų ir darbo, kad visą šalį paverstų gražiai žydinčiu sodu, kuriame susitiktų ir vargšai, ir turtingieji, ir mokyti, ir tamsuoliai, ir darbininkai, ir ponai, žodžiu, visi“ (p. 65). Ši citata išduoda ir rašytojo prigimties visuomeniškumą. Visuomeniški, politiniai įsitikinimai paskatino P. Babicką parašyti trečią apysaką vaikams – „Cap ir Rap“, kuri publikuota 1940 m. „Žiburėlio“ žurnale. Vilniaus krašto atgavimo idėja blykstelėjo ne viename vaikams skirtame to meto tekste (pavyzdžiui, Kazio Binkio Keistutyje pas Gediminą), bet P. Babickas šią temą įgyvendino itin aistringai. Vaikų prieglaudoje prie Vilniaus atsidūręs trylikametis Vytukas, pravardžiuojamas Cap, kaip ir kiti vaikai, maištauja prieš lenką auklėtoją bei žiaurius, negailestingai piešiamus prižiūrėtojus ir pagaliau su aštuonerių metų Stasiuku, pravardžiuojamu Rap, pabėga į Lietuvą, tikėdamasis ten surasti mamą, kurios beveik neprisimena. Taigi, kaip ir anose apysakose, P. Babicko plunksną vedžioja aiški išankstinė idėja, tačiau literatūrinė kūrėjo branda labai akivaizdi. Nuotykių pradmuo siužete atsiranda labai natūraliai, rašytojas įtikinamai atskiria ir vėl suveda dviejų herojų linijas, nuoseklūs, įtaigūs vaikų charakteriai. Gal tik lenko Stasiuko tautinis atsivertimas kiek deklaratyvokas. „Aš dabar Lietuvos pilietis ir būsiu geras ir doras!“ – tokį raštelį jis palieka bėgdamas iš Kalnaberžės internato. Tai perskaitome ne pačiame apysakos tekste, bet jos santraukoje. Mat devyniuose 1940 m. „Žiburėlio“ numeriuose nuosekliai spausdinta apysaka dešimtajame pradingsta, o vienuoliktame, kurio pradžioje – „naujos vyriausybės ministro pirmininko“ nuotrauka, įdėta santrauka bei baigiamasis epizodas, nukeliantis į „išvaduotą“ Vilnių, į tą patį internatą, kuriame dainuoja kariai, „ir jų dainos garsas skrieja toli toli po Vilniaus apylinkes, keldamas iš miego žmones naujam gražiam gyvenimui“. Galėtume pridėti: gyvenimui, iš kurio rašytojas pabėgo, galbūt kaip tik dėl aptariamos apysakos akivaizdžiai pajutęs, patyręs ideologinę prievartą. Atskira knyga „Cap ir Rap“ taip ir nepasirodė.
Nepasirodė knygos pavidalu ir visas pluoštas P. Babicko smulkiosios vaikų prozos. Su ja galima susipažinti tik iš „Žiburėlio“ komplektų. Kai kurie tekstai proginiai, agitaciniai („Algiuko eglutėje“ raginama Kalėdoms eglutes ne kirsti, o puošti miške), bet kai kas labai įtaigu. Pavyzdžiui, „Auksinio sodo burtininkas“ – autobiografiniais įspūdžiais pagrįstas apsakymas apie karo laikų kaukaziečių vaikų gaujas, nuotykius, psichologiją, pasibaigiantis įdomia idėja: prasmingiau žmogų sužeisti ne šautuvu, o „meiliu žodžiu“ – tai daro didesnį poveikį. Tačiau iš viso P. Babicko kūrybinio palikimo bene įtaigiausia yra vadinamoji animalistinė proza – apsakymai „Kuosius“, „Vieno antino istorija“, ypač įspūdingas tekstas „Iš dagiliuko dienoraščio“. Įdomūs vaikui šių kūrinių siužetai, meniškas, kartais antropomorfizaciją pasitelkiantis pasakojimas, sklandžiai derinantis pažintinę informaciją ir žmonių vertybes, neretai – filosofišką žvilgsnį į pasaulį.
1942 m. publikuotas apsakymas „Kuosius“ turi paantraštę: „Iš spaudai paruoštos knygos Mūsų mažieji bičiuliai“. Ak, jei toji knyga atsirastų! Gal tada vaikų rašytoją P. Babicką galėtume įtraukti į gyvąją šiuolaikinės skaitybos apyvartą? Mat anos dvi prozos knygos, kaip ir „Cap ir Rap“, kad ir kaip gaila, jau yra tik literatūros istorija.
„Neišsiginsiu nė vienos savo knygos, kaip motina neatstumia savo vaiko, nors jis kreivas ar šleivas“, – yra pareiškęs Petras Babickas12. Ir mes neturime teisės išsiginti aptartųjų šio autoriaus kūrinių – juk tai labai svarbi mūsų vaikų literatūros istorijos dalis, apysakos raidos pradžia, turtinanti šio žanro panoramą, tiesianti kelius, kuriais einama iki šiol.
_____________________________
1 Zimareva, Olga. Petras Babickas // Tarp knygų. 2003, nr. 4, p. 28.
2 Ten pat.
3 Brazdžionis, Bernardas. Lietuvių vaikų literatūra // Vaikų literatūros patirtis. – Kaunas: Šviesa, 1995. – P. 63–66, 100–102.
4 Ten pat. P. 63.
5 Zimareva, Olga. Min. str. P. 28.
6 Babickas, Petras. Nuostabi Jonuko kelionė. – Kaunas, 1930. – P. 77.
7 Literatūros terminų žodynas. I sąsiuvinis: romanas. – Vilnius: Baltos lankos, 1995. – P. 17.
8 Brazdžionis, Bernardas. Min. veik. P. 65.
9 Babickas, Petras. Murziukas. – Kaunas: Minijatiūra, 1933. – P. 61.
10 Brazdžionis, Bernardas. Min. veik. P. 64.
11 Ruseckas, P. Murziukas // Židinys. 1933, nr. 4, p. 421.
12 Egzodo rašytojai: autobiografijos. – Vilnius: Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 1994. – P. 102.
Žurnalas „Rubinaitis“, 2003 Nr. 2 (26)
