AR MĖGSTA KNYGOS SKAITYTI? (K. Kasparavičiaus iliustracijos)

2003 m. pradžioje Vilniuje vykusios Baltijos knygų mugės plakatą puošė trys juokingi, knygas įasmeninantys žmogiukai su tautinėmis Lietuvos, Latvijos ir Estijos vėliavėlėmis rankose. Vargu ar daug kas pažino, kad tai – Kęstučio Kasparavičiaus, šiuo metu daugiausia dirbančio užsienio leidykloms, piešiniai, nors savitu personifikavimo būdu tie žmogiukai primena ne vieną šio dailininko herojų. Panašūs žmogiukai – ir naujausioje jo knygutėje Kvailos istorijos (2003), išleistoje Taivane kinų kalba. Tas miniatiūras parašė pats dailininkas, todėl iliustracijos čia tiesiog suaugusios su sąmojingu tekstu.

K. Kasparavičiui apskritai būdingas smagių istorijų pasakotojo talentas. Jau ir anksčiau kai kurių paveikslėlių knygų tekstai buvo sukurti pagal jo iliustracijas. Jis noriai aiškina savo piešinius, šmaikščiai įprasmina iš pirmo žvilgsnio gal net nepastebimas detales. Dailininkui kiekviena jų svarbi, padeda sodriau atskleisti siužetą, apibūdina vaizduojamus personažus, veiksmo aplinkybes, kuria vienos ar kitos epochos atmosferą. K. Kasparavičius be galo atidus tikrovei. Iš pradžių įvairiose enciklopedijose, specialiojoje literatūroje, o pastaruoju metu ir internete jis nuodugniai išnagrinėja gamtines, geografines, istorines iliustruojamo teksto realijas ir tik tuomet pradeda piešti. Sakykim, iliustruodamas Didžiąją kalėdinę meškų šeimos kelionę (1990), jis domėjosi įvairiose pasaulio vietose gyvenančių meškų rūšimis, pradedant baltosiomis, baigiant akiniuotosiomis Andų meškomis. Jo iliustracijose dažnai yra nemažai pažintinių dalykų. Neatsitiktinai viena iš neseniai Amerikoje išleistų jo iliustruotų knygų apie brolį Martyną, dominikonų vienuolį, prieš keturis šimtus metų gyvenusį Peru, o XX a. paskelbtą šventuoju, priskirta prie šių metų Bolonijos tarptautinės knygų mugės iliustracijų parodai atrinktų negrožinės (non fiction) literatūros leidinių. Iš tikrųjų K. Kasparavičius, iliustruodamas šią knygą, domėjosi vienuolijų regulomis, gyvensena ir nešiosena. Vienuolių paveikslams pozavo vyriausias dailininko sūnus ir jo draugas mulatas. Iliustracijas sieja šiltas rusvas koloritas, griežtos masyvių mūro statinių ir medinių baldų formos, kurių stabilią rimtį pagyvina po vienuolyną šmirinėjančios personifikuotos pelytės.

Pirmą kartą Bolonijos knygų mugėje pasirodęs su Vokietijoje išleisto Miunhauzeno (1991) iliustracijomis, K. Kasparavičius iš karto atkreipė į save dėmesį. Vėliau jo kūriniai dar daug kartų buvo atrinkti į šioje mugėje eksponuojamų geriausių iliustracijų katalogus (iš daugybės vaikų knygų iliustruotojų į juos patenka tik apie 150 dailininkų). 1993 m. Bolonijoje jis buvo apdovanotas „Metų iliustruotojo“ diplomu, tapo vienu iš tarptautinio konkurso, kurį surengė knygų mugė ir UNICEF organizacija, laureatų. K. Kasparavičiui buvo pavesta sukurti UNICEF išleistos Didžiosios pasakų knygos (Le grand livre de contes (1996) viršelį, be to, kaip ir kiti laureatai, jis iliustravo vieną šios knygos pasaką.

Dešimtajame XX a. dešimtmetyje K. Kasparavičius pelnė ir daugiau apdovanojimų: 1990 m. pirmojoje tarptautinėje iliustracijų bienalėje Jugoslavijoje už paveikslėlių knygutę Naujieji metai, sukurtą pagal Janinos Degutytės eilėraštį, – „Auksinės Belgrado plunksnos“ prizą, 1994 m. Katalonijos knygų iliustracijų bienalėje už Fiodoro Dostojevskio Sąžiningo vagies iliustracijas – antrąją premiją. Ne kartą dalyvavo tarptautinėse Bratislavos vaikų knygų iliustracijų bienalėse (BIB).

K. Kasparavičiaus kūrybą chronologiškai galima skirstyti į du tarpsnius. Pirmasis, prasidėjęs 1983 m., apima to meto Lietuvos leidyklų išleistas jo iliustruotas knygas. Antrojo – bendradarbiavimo su užsienio leidyklomis – tarpsnio pradžia – 1989 m. Tiesa, 1989–1994 m. dar buvo išleistos ir kelios anksčiau K. Kasparavičiaus iliustruotos lietuviškos knygos.

Nuo pažintinių piešinių metaforiškos raiškos link

Jau iliustruodamas pirmąją knygą mažiesiems – 1984 m. „Šviesos“ išleistas Liudmilos Vasiljevos-Gangnus Įdomiųjų darbų pamokas, – dailininkas, kaip ir autorė, pasitelkė pasakų išmonę, nors šio leidinio paskirtis pirmiausia ugdomoji, didaktinė. Drauge su konkrečių darbinių užduočių piešiniais iliustracijose daug pasakiškų personažų ir motyvų. Jau čia atsiranda dailininkui ir vėliau būdingas realaus mastelio nepaisymas, sukeisti dydžiai (berniukas mažesnis už pieštuką ar grybą, vaikas, jojantis ant žiogo).

Tos pačios leidyklos metais vėliau išleistoje Anzelmo Matučio eilėraščių gamtos tematika knygutėje Žilo šilo darbininkai (1985) fantastikos mažiau, nors dailininkas ir čia neapsiėjo be miško gyventojų, gamtos reiškinių (vėjo, debesies) sužmoginimo. Iliustracijose pavaizduota spalvinga miško augalijos ir gyvūnijos įvairovė, lyg senoviniuose atlasuose kruopščiai nupiešti smulkiausi lapai, sėklelės, vabzdžiai ir šapeliai. 2003 m., minint A. Matučio 80-ąsias gimimo metines, Pasaulio lietuvių kultūros, mokslo ir švietimo centras išleido šią knygą pakartotinai, atnaujintą ir papildytą.

Gamtinės pažintinės tematikos yra ir dviejose K. Kasparavičiaus iliustruotose Aloyzo Každailio knygose – Ko verkė plekšnytė (1985) ir šios tęsinyje Žvyniuko laiškai iš Karibų jūros (1994), kurias išleido „Vyturys“. Natūrinis senųjų gamtos atlasų iliustravimo stilius čia irgi visai neprieštarauja fantastiniams puslapinių iliustracijų bei skyrių apipavidalinimo elementams. Dailininkas lakoniškai charakterizuoja įasmenintas žuvis, uždėdamas joms įvairiausius galvos apdangalus – kepures, kepuraites, skrybėles, net šalmus. Tik pagrindinis veikėjas Žvyniukas, be jūreiviškos kepurės, vilki ir dryžuotus jūreivio marškinėlius.

Iliustruodamas 1987 m. „Vyturio“ išleistą Gotfrydo Augusto Biurgerio Baroną Miunhauzeną, nuotykingo teksto skatinamas, K. Kasparavičius davė valią savo lakiai vaizduotei ir atsiskleidė kaip sąmojingas paradoksų bei netramdomos išmonės kūrėjas. Prasimanytos istorijos, neįmanomi dalykai iliustracijose pavaizduoti taip įtaigiai ir tiksliai, kad, regis, pats dailininkas viskuo įtikėjo. Kruopštus tušo piešinių atlikimas, smulkus, formą modeliuojantis štrichas, lokalinis spalvinimas akvarele primena senąją grafiką ir gerai dera su XVIII a. literatūros kūriniu.

Panašų stilių K. Kasparavičius plėtojo ir paskutiniais savo intensyvaus bendradarbiavimo su „Vyturio“ leidykla metais – iliustruodamas Oskaro Milašiaus Lietuviškas pasakas (1989) bei du eilėraščių vaikams rinkinius – Jono Kasparavičiaus (dailininko tėvo) Toj pirkelėj seneliukas (1989) ir Juozo Erlicko Bilietas iš dangaus (1990).

O. Milašiaus rafinuotai suliteratūrintas lietuvių liaudies pasakas, pasak Vytauto Kubiliaus, pasuktas netikėtu kampu „į filosofines refleksijas, dvasinių vertybių simboliką, kultūros reminiscencijas, ironijos žaismą“¹, panašiai interpretuoja ir K. Kasparavičius. Antai nuogos jo laumės būtų tiesiog žavios, jei ne ilgos, gauruotos uodegos. Beveik visose šios knygos iliustracijose maža erdvės, horizontas dažniausiai aukštas, kai kurios kompozicijos fragmentiškos. Visa tai daro tiesioginio dalyvavimo paslaptingose, pasakiškose situacijose įspūdį, didina piešinių poveikį. Dailininkas, kaip ir rašytojas, nesiriboja tautine kaimo kultūra, nesiremia įprastais lietuviško tipažo bruožais, greičiau siekia universalumo. Tačiau „Sigutės“, „Eglės žalčių karalienės“, „Gulbės“ ir kitų pasakų iliustracijose sukurti įsimintini vaizdai savaip puoselėja geriausias šių ne kartą įvairiai interpretuotų kūrinių iliustravimo tradicijas.

J. Erlicko eilėraščiai K. Kasparavičiui artimi savo humoru, absurdo viražais, giliai tarp eilučių paslėptu lyrizmu. Dailininkas ir tiesiogiai iliustravo paradoksalius poeto įvaizdžius, ir kūrė naujus, gerai atitinkančius eilėraščių stilių.

Ypatingas, itin laisvas, improvizacinis iliustruotojo ryšys su savo tėvo eilėraščių knygelės tekstu. Jos piešiniuose, regis, atgimsta paties K. Kasparavičiaus vaikystė, prabėgusi kaime, arti gamtos. Čia rasi motinos ir tėvo paveikslus, sužmogintą mėnulį ir apskritaveidę saulę, personifikuotus gyvūnus ir medžius. Tėvas, profesijos mokytojas, buvo meniškos sielos žmogus, be eilėraščių, antrojoje gyvenimo pusėje kūręs medžio skulptūras. Jo poezijoje daug folkloro intonacijų, įvaizdžių, deminutyvų. Nesudėtingą eilėraščių formą vizualiai praplečia iliustracijos. Kai kurios jų virsta metaforiškais tėvų namų įvaizdžiais. Sakykim, mažytė pirkelė, iš jos kamino kaip iš pypkės rūkstantys dūmai susiliečia su panašiais Stasio Eidrigevičiaus, taip pat kilusio iš kaimo, simbolinės reikšmės motyvais. Knygos viršelyje K. Kasparavičius tą pirkelę, nelyginant lizdą-skrybėlę, užkėlė ant milžiniškos anties galvos, antraštiniame lape ji kaip pasakose pastatyta ant vištos kojos.

Joachimo Ringelnatzo Smulkmenos (Kleine Wesen, 1989), pirmoji Vokietijoje išleista knygutė su K. Kasparavičiaus iliustracijomis, dar daug kuo panašios į aptartąsias tuo pat metu jo iliustruotas lietuviškas eilėraščių knygeles. Ir čia mažytės medinės trobelės šiaudiniais stogais, svirtinis kaimo šulinys, įasmeninti medžiai trumpomis kojytėmis ir pilki išraiškingi katinai. Yra piešiniuose akivaizdžių lietuviškumo ženklų, atspindinčių patriotinį tuometinio Atgimimo sąjūdžio pakilimą. Knygos viršelyje pavaizduoti maži šokantys žmogeliai tautiniais drabužiais asocijuojasi su lietuvių etnografiniais ansambliais, žuvies-lėktuvėlio iš antraštinio lapo sparnai paženklinti Gedimino stulpų emblema, priešlapiuose tarp fantastinių kiaušinių plevėsuoja lietuviška trispalvė.

Vėliau K. Kasparavičiaus iliustracijų kraštovaizdis keitėsi. Atsirado Vakarų Europai būdingų mūrinių karkasinių statinių ir bažnytėlių raudonais čerpių stogais, Lietuvoje neregėtų raudonų plytų šulinių. Vakarietiškų bruožų pastebima ir senoviniuose veikėjų drabužiuose.

Įasmenintas gyvūnų pasaulis

K. Kasparavičius – puikus animalistas. Jis ne tik gyvai perteikia gyvūnų, dažniausiai personifikuotų, išvaizdą, judesius, bet ir pagauna savitą jų išraišką. Tikrai su niekuo nesupainiosi K. Kasparavičiaus katinų – toks ryškus jų mįslingas charakteris, išraiškinga mimika. Kurdamas „Vyturio“ išleistą Ksavero Sakalausko-Vanagėlio Godų šunį (1989), vieną pirmųjų lietuviškų žaislinių knygelių karpytomis erdvinėmis iliustracijomis, dailininkas su humoru pavaizdavo įasmenintą šunį, iš godumo praradusį gardų kąsnį. Šypseną kelia ir smagiai žengiantis didžiulį kaulą nusitvėręs šunėkas, ir įsistebeilijęs į savo atspindį upelyje, ir stačia galva įkritęs į vandenį. Į moralizuojančio vaizdelio piešinius gražiai įtrauktas trumputis tekstas.

Animalistiniai dailininko gebėjimai galėjo plačiai pasireikšti iliustruojant Brėmeno miesto muzikantus (1990) su eiliuotu Jameso Krüsso tekstu ir vaikams adaptuotą Lapiną Reinekį (1997). Pirmąją paveikslėlių knygutę išleido Esslingeno J. F. Schreiberio leidykla (trumpinama „Esslinger“), antrąją – Miunsterio „Coppenrath“ leidykla. K. Kasparavičius sėkmingai bendradarbiauja su šiomis Vokietijos leidyklomis.

Brėmeno miesto muzikantų iliustracijose personifikuoti gyvūnai nėra aprengti, juos įasmeninti padeda kiekvieno turimas muzikos instrumentas, katiną ir šunį – dar ir stačia stovėsena. Iliustracijos gana tradicinės, jose nedaug K. Kasparavičiui būdingos išmonės. Šis vienas pirmųjų vokiečių leidėjams sukurtų darbų turbūt dar gerokai priklausė nuo užsakovų, rėmėsi nusistovėjusia ikonografija. Gal kaip tik todėl Vokietijoje buvo išleisti net penki, Anglijoje – šeši šios knygutės leidimai, be to, dar ir danų, japonų kalbomis. Vėlesnės Lapino Reinekio iliustracijos – įdomesnės. Jose dailininkas pasirodė kaip tikras žvėrių epo iliustravimo meistras, vaizdžiai sužmoginantis jų išvaizdą, nuotykius ir aplinką. Ypač įspūdingos masinės žvėrių ir gyvulių subuvimų scenos.

Dirbant užsienio leidykloms, K. Kasparavičiaus piešinys pakito. Vietoj štrichinio formos modeliavimo, kartu sudarančio ir turtingą, nors sąlygiškesnę linijinę raišką, iliustruotojas ėmėsi toninio modeliavimo, iliuziškiau pateikiančio piešiamą vaizdą. Štrichavimas pasitelkiamas nebent gyvūnų kailio, paukščių plunksnų ir įvairioms kitoms faktūroms perteikti.

Prie animalistinio žanro juokais galima priskirti dvi kalėdines „Esslinger“ leidyklos išleistas K. Kasparavičiaus ir Paulo Maaro paveikslėlių knygas: Didžioji kalėdinė meškų šeimos kelionė ir Kalėdos meškų šeimoje… ir kitų žvėrių šeimose (1997). Pirma buvo sukurtos jų iliustracijos, paskui P. Maaras pritaikė tekstą. Pirmojoje knygutėje vaizduojama fantastinė rudųjų Europos meškų kelionė oro balionu ir Kalėdų šventimas pas įvairių pasaulio dalių meškas. Iliustracijose daug komiškų dalykų, Kalėdoms pritaikomi vietos papročiai, egzotikos elementai (pavyzdžiui, Australijoje Kalėdų senelis atšuoliuoja ant kengūros, kurios sterblėje – kalėdinės dovanėlės). Dailininkas puikiai perteikia šventinio šeimos susibūrimo jaukumą, vaikišku lygmeniu paliečia aktualią globalizacijos problemą, teigiamus įvairių pasaulio šalių bendravimo ir suartėjimo ypatumus. Šiuo metu K. Kasparavičius kuria knygos apie pliušinį meškiuką, kuris nori padovanoti pats save, iliustracijas.

Meškos ir meškiukai, tikri ar žaisliniai, – dažni vaikų literatūros, kartu ir jos iliustracijų personažai. Tereikia prisiminti folklorinės meškos trobelės gyventojus, garsųjį Alano Alexanderio Milne‘o Mikę Pūkuotuką bei jį vaizduojančius Ernesto Howardo Shepardo piešinius. Ne vienai Lietuvos vaikų kartai ypač gerai žinomas Bernardo Brazdžionio meškiukas Rudnosiukas, beje, turintis artimų giminaičių vienoje prieškarinėje vokiečių vaikų knygutėje².

Nonsenso smagumai

Keletą metų iš visų vaizduojamų veikėjų K. Kasparavičius labiausiai mėgo piešti antis. Ančių čiuožyklos scena iš knygutės Kalėdos meškų šeimoje… žavi sužmogintų paukščių judesių ir pozų įvairove – nuo grakštaus pirueto iki komiško griuvimo. Čiuožiančių ančių pora puošia ir Christiano Morgensterno eilėraščių vaikams rinkinio Antys su pačiūžomis (1991) viršelį. Paukščių čiuožyklą vaizduojanti šios knygos iliustracija buvo panaudota UNICEF atvirukui. Edwardo Learo, nonsenso literatūros pradininko, knygoje Antis ir kengūra (1992) dabitiškų antyčių būrelis iliustruoja vieną limeriką, o du piešiniai išraiškingai pasakoja apie nuoširdžią anties ir kengūros bičiulystę, jų bendrą kelionę padebesiais. Iliustruodamas šią paveikslėlių knygą, dailininkas persiėmė nonsenso dvasios. Nonsenso estetika, kilusi iš liaudies kūrybos, o vaikų literatūroje pirmiausia panaudota XIX a. Anglijoje, artima ir išmoningai paties K. Kasparavičiaus vaizduotei. Remdamasis poeto autošaržu, E. Learo knygoje dailininkas sukūrė komišką pilvūzo eilėraščių autoriaus paveikslą. Beje, E. Learas pats iliustruodavo savo eiles, juokingai deformuodavo žmonių figūras, darydavo juos panašius į paukščius (menininko karjerą jis pradėjo piešdamas realius sparnuočių atvaizdus). K. Kasparavičiaus sukurtose E. Learo poezijos iliustracijose netrūksta absurdo: pasišiaušusioje rašytojo barzdoje paukščiai peri vaikus, paukščių kiaušiniai apželia plaukeliais, o katinas peri kačiukus, priešlapiuose – sparnuočiais virtę žmonės ir sparnuočiai – žmonėmis. Už Anties ir kengūros iliustravimą Bolonijoje dailininkas ir pelnė „Metų iliustruotojo“ vardą.

Vaikų literatūros žinovai nurodo ugdomąjį nonsenso poveikį. Ne veltui jo ištakos – daugelio kartų patikrintoje liaudies kūrybos patirtyje. Vaikai noriai juokiasi iš nesąmonių, kvailysčių, painiavos. Rašytojas Kornejus Čiukovskis knygoje Nuo dvejų iki penkerių plačiai aptarė pažintinę tokio polinkio esmę, teigdamas, kad „šios nesąmonės būtų vaikui pavojingos, jeigu užstotų tikruosius idėjų ir daiktų savitarpio santykius“, kad „jos stiprina (o ne silpnina) vaiko realybės pojūtį“³. Rašytojas suvokė humoro svarbą žmogaus gyvenime ir pats apsčiai jį pasitelkdavo kurdamas vaikams. K. Kasparavičius savo iliustracijomis irgi dažnai žadina smagią mažylių nuotaiką, kelia juoką, moko skirti pramaną nuo tikrovės.

Nonsenso estetiką dailininkas talentingai išplėtojo trijų „Esslinger“ leidyklos paveikslėlių knygų – Pasakų šalies (Schlaraffenland, 1994, dar verčiama Tinginių šalis), Velykų kiaušinių (1995) ir Lizos kelionės (1996) – iliustracijose. Tai vienos serijos knygutės, dviem iš jų tekstas sukurtas pagal K. Kasparavičiaus piešinius. Pasakų šalies (tekstas Roswithos Foehlich) paveikslėliuose ant medžių auga dešrelės ir saldumynai, drabužiai ir avalynė, stovi tortinė pilis ir meduoliniai namai, kiaušiniai ir kepti viščiukai patys lekia į burną. Toje šalyje žmonės ir katės prisivalgo iki soties, atsigeria iš pieno šulinių. Ten galima nusnūsti ant debesėlių ir pasivaikščioti nesikeliant iš lovos.

Jau ir ankstesnėse K. Kasparavičiaus iliustracijose epizodiškai vaizduoti personifikuoti kiaušiniai knygutėje Velykų kiaušiniai (eiliuotas tekstas Marijke’s Brugmans) yra pagrindiniai veikėjai. Akivaizdžiai ugdomasis nonsenso mechanizmas atsiskleidžia knygutės viršelyje, kuriame įprastas velykinio kiškio su margučių krepšiu įvaizdis nupieštas greta didžiulio įasmeninto kiaušinio, nešančio ant kupros pintinę, pilną mažų kiškučių. Iliustracijose margučiai žaidžia futbolą velykinių želmenų vazone, iškylauja gamtoje, net nuplaukia į Pietų šalis, vaidina scenoje, visaip išdykauja virtuvėje, linksminasi ant šventinio meškų šeimynėlės stalo. Kiaušiniai vaizduojami kaip komiški apvalaini žmogiukai striukomis rankomis ir kojomis, apautomis vienodais minkštais bateliais. Tokiais pat batais avi ir daugelio kitų K. Kasparavičiaus iliustracijų veikėjai. Knygos priešlapiuose pirmapradei kiaušinio formai suteikiami įvairiausi pavidalai. Laisvai išdėstyti baltame fone ir neprarasdami savo silueto, jie virsta viskuo, ko dailininkas panori, – laikrodžiu, kaktusu, balionu, virduliu, net susiplojusiais dviračio ratais.

Panašūs, tik mažiau spalvingi, ir knygutės Smulkmenos priešlapiai, tačiau nė vienas permainyto kiaušinio piešinėlis nesikartoja. Ir kitas dailininko iliustruotas knygas puošia dekoratyvūs priešlapiai, kuriuose dažniausiai vaizduojami atskiri, su turiniu susiję objektai. Knygoje Lizos kelionė tai – įvairių spalvų ir dydžių pagalvės, ant vienos iš kurių skrenda mieganti mergytė. K. Kasparavičiaus iliustracijos ir P. Maaro eilėraščiai, pasakojantys apie jos susapnuotą lankymąsi nebūtose šalyse, šiek tiek primena Lewiso Carrollio Alisos keliones į Stebuklų šalį ir Veidrodžio karalystę. Vienoje tų šalių viskas yra kampuotų, geometrinių formų, kitoje – viskas apvalu. Nesąmonių, absurdo, kvailysčių apstu ir dar dviejose šalyse. Šalyje, kur viskas yra atvirkščiai, virš galvos kyla stuomuo ir kojos, arklys laiko plūgą, o traukia artojas, vasarą slidinėjama ir senis besmegenis eina meškerioti. Šalis, kur viskas dažoma raudonai, dailininkui asocijavosi su Sovietų Sąjunga. Čia į pasaulį žvelgiama pro raudonus akinius, įžūliai keičiama net baltų debesėlių, eglių spalva, o vieninteliai žali likę agurkai įkalinti už spygliuotos vielos.

Aptartosiose nonsenso knygutėse iliustracijos skleidžiasi per visą atlanką, jose palyginti mažai teksto ir daug visokiausių išraiškingų smulkmenų, kurias įdomu žiūrinėti. Nepaisant pavaizduotų dalykų gausos, didžioji dalis kompozicijų dėl žemo žiūrėjimo taško daro erdvės įspūdį. Giedrą nuotaiką kelia šviesus akvarele skaidriai paspalvintų piešinių koloritas. Šių knygučių išleista ir kitomis – danų, olandų, ispanų, portugalų, graikų, korėjiečių – kalbomis.

Klasika paveikslėlių knygose

K. Kasparavičius iliustravo tris adaptuotas knygas iš Miunsteryje leidžiamos „Coppenrath vaikų klasikos serijos“ – minėtąjį Lapiną Reinekį, Carlo Collodi Pinokį (1993) ir Ernsto Theodoro Hoffmanno Spragtuką (1998). Pastarosios ne kartą puikiai kitų iliustruotos pasakos apipavidalinimu bei iliustracijomis pats dailininkas buvo nepatenkintas. Knyga, leidėjų sumanyta kaip kalėdinė dovana ir, jų pageidavimu, turėjusi būti kuo puošnesnė, išėjo gerokai perkrauta šventinės atributikos. Iliustruojant Pinokį, taip pat turintį turtingą iliustravimo tradiciją, K. Kasparavičiaus laukė sėkmė. Pirmiausia ją lėmė iliustruotojo sukurtas gyvas ir patrauklus medinio žmogučio paveikslas. Ne mažiau gyvi, paveikūs ir kiti charakteringi iliustracijų personažai, ypač nenaudėliai valkatos – lapė ir katinas. Kiekvienoje šios knygos atlankoje yra po puslapinę siužetinę iliustraciją ir nedidelę fragmentišką vinjetę. Vėliau pakartotinai išleistoje miniatiūrinėje knygutėje įdėtos tik puslapinės iliustracijos.

Po ilgos pertraukos K. Kasparavičius iliustravo ir Lietuvos leidyklos „Tyto alba“ 2002 m. išleistą neadaptuotą, iš originalo kalbos verstą garsiąją C. Collodi apysaką-pasaką. Skoningi nespalvoti piešiniai, tiesa, skirti vyresniam skaitytojui, vis dėlto neprilygsta vokiškojo leidinio iliustracijoms. K. Kasparavičiui reikia spalvų, be kurių jo braižas kiek sausokas, o Pinokio įvaizdis prarado nemaža įtaigumo. Pasak dailininko, Pinokis – nemirtinga knyga, nes kiekvieno žmogaus, kaip ir pasakos medinuko, amžinai tyko pagunda išklysti iš kelio.

Pagarsėjęs kaip vaikų knygų iliustruotojas, paskutinį XX a. dešimtmetį K. Kasparavičius pradėjo bendradarbiauti su Azijos, o pirmaisiais XXI a. metais – ir su Amerikos leidyklomis. „Boyds Mills Press“ leidykla Honesdale (JAV) su lietuvių dailininko iliustracijomis išleido pradžioje minėtą Annos Tompert knygą apie šventuoju tapusį dominikonų vienuolį ir netrukus išleis kitą tos pačios autorės knygą apie šv. Valentiną. Šios leidyklos 2002 m. parengtos Hanso Christiano Anderseno pasakos Mergaitė su degtukais iliustracijas K. Kasparavičius pripildė krintančių snaigių mirgėjimo ir kalėdinių žvakučių šviesos, išryškino palaimingą priešmirtinę sušalusios mergaitės viziją. Panašios idiliškos Kalėdų nuotaikos, karalienės Viktorijos laikų atmosferos kupina ir dar viena K. Kasparavičiaus iliustruota šios leidyklos knyga – jaunos amerikiečių autorės Lindos Oatman High Paskutinis Kūčių vakaro kaminas (2001). Tai dailiai išleistos, jautriai iliustruotos paveikslėlių knygos, tačiau jose, ypač antrojoje, pasigendi K. Kasparavičiui savitos žaismės ir šmaikštumo, būdingų geriausiems jo kūriniams. Kalėdinė paskirtis šiuo atveju uždeda leidiniams vos ne komercinį antspaudą, nors dailininkas yra tikras šio žanro knygučių meistras.

Kelios Taivano leidyklos „Grimm Press“ išleistos K. Kasparavičiaus iliustruotos kiniškos vaikų knygos išsiskiria įvairiu nacionaliniu piešinių koloritu. Antai F. Dostojevskio Sąžiningo vagies (1994) iliustracijose dailininkas kiek šaržuodamas perteikė carinės Rusijos provincijos tipažą, buitį, žmonių tarpusavio santykius. Iliustruodamas literatūrines Nobelio premijos laureato Isaaco Basheviso Singerio Pasakas (1998), jis gerai pajuto tautinį žydų charakterį, litvakų folkloro ir tikėjimų dvasią, o Carlo Marios von Weberio Laisvojo šaulio (2000) iliustracijas paženklino vokiečių romantizmo stiliaus bruožais.

Ta pati Taivano leidykla išleido ir straipsnio pradžioje minėtas K. Kasparavičiaus Kvailas istorijas. Ši knyga – tarytum dailininko pamėgtų motyvų antologija. Joje randame anksčiau matytas elegantiškas antytes, dailiai aprengtą pilką katę, gūdžioje girioje keliaujantį mažytį pliušinį meškiuką, bėgančių trumpakojų kiaušinių būrį, vyną gurkšnojančius vyno butelius, karingai nusiteikusius peilį, šaukštą, šakutę, kitus atgijusius namų apyvokos daiktus ir dar daug nuostabiausių dalykų. Knygos viršelį, porą literatūrinių miniatiūrų ir kelis pradžios bei pabaigos puslapius puošia sužmogintų knygų piešiniai. Viršelyje – paradoksalus, dailininkui būdingas knygas skaitančių knygų vaizdinys. Kai kurios knygos įvardytos K. Kasparavičiaus autografu ir tampa savotišku jo alter ego. Vienoje miniatiūrų ir jos iliustracijose – sąmojingai įasmenintas dailininko darbo stalas, visada apkrautas knygomis, pieštukais, teptukais ir dažais. Pasak autoriaus, stalas ramiai stovi visą dieną ir kantriai laukia, kol dailininkas baigs darbą, stalo net nereikia pririšti, kad nepabėgtų.

Platūs kūrybiniai K. Kasparavičiaus saitai su užsienio leidyklomis nepaveikė jo sėslaus ir uždaro gyvenimo būdo. Šiuolaikinės komunikacijos priemonės, internetas leidžia jam vaisingai megzti ir palaikyti tarptautinius leidybos ryšius. Atokiame Vilniaus priemiestyje, Karačiūnų gatvėje, pasistatydinęs erdvų ir patogų namą, kuriame įsikūrusi visa jo šeima, dailininkas iliustruoja vaikų knygas. Jau iliustravo jų daugiau negu trisdešimt, o išleistąsias užsienyje vadina savo „skraidančiomis knygomis“. Tik gaila ir apmaudu, kad naujus pasaulyje pripažinto iliustruotojo darbus mato retas Lietuvos vaikas. Mūsų jauniesiems skaitytojams gausiai siūlomi lėkšti ir banalūs paveikslėliai, o meniškų lietuvių dailininkų iliustracijų jie gauna daug mažiau. Todėl džiugu, kad Kvailos istorijos netrukus gali būti išleistos ir Lietuvoje.

_____________________________________________

¹ Kubilius, Vytautas. Oskaro Milašiaus lietuviškos pasakos // Milašius O. Lietuviškos pasakos. – V., 1989. P. 201.

² Korsakaitė, Ingrida. Kaip atsirado meškiukas Rudnosiukas // Etiudai. 1991. Nr. 1. P. 43–45.

³ Čiukovskij, Kornej. Ot dvuch do piati. – M., 1961. S. 248.

Žurnalas „Rubinaitis“, 2003 Nr. 2 (26)