NUO MALDAKNYGĖS IKI SELMOS LAGERLIOF KNYGŲ

 

Eugenija (kairėje) – III klasės gimnazistė 1942 m.
Eugenija (kairėje) – III klasės gimnazistė 1942 m.

Dažnai sakoma, kad visi atėjome iš vaikystės ir visa, ką turime, atsinešėme iš ten. Frazė gal kiek banaloka, bet joje daug tiesos. Kokius vaikystės ženklus prisimenate ryškiausiai, kai mintimis grįžtate į jos pasaulį? Papasakokite apie savo vaikystės namus. Kokius jausmus kelia prisiminimai – praradimo kartėlį ar, atvirkščiai, visada smagu nors mintimis aplankyti tą jau prarastą vaikystės žemę?

Net negalėčiau paaiškinti, kodėl vaikystė man buvo gražiausias metas. Kol skrajojau jaunystės sparnais, gal ir nebuvo kada apie ją galvoti. O dabar, kai gyvenimo saulė neaukštai, vaikystę menu lyg kokį stebuklą.

Pasaulį išvydau Klangiuose, netoli Veliuonos, tame P. Cvirkos išgarsintame kaime. Čia ir bėgiojau maža. Tėvų sodyba buvo menkutė, skurdi, skendinti vyšnių sode. Tėvai ypač vargo negalėdami galo su galu sudurti. O kokie buvo darbštūs, dar ir dabar nesuvokiu, kaip žmonės įstengia šitaip dirbti nuo tamsos iki tamsos. Aišku, knygų namie nebuvo, išskyrus maldaknygę ir „kantičką“, giesmyną, nes mama eidavo giedoti per šermenis. Juo labiau keista, kad mane nuo pat mažens traukė mokykla. Tikriausiai mamos pamokyta, susidariau ateities planą: pirma, eisiu į bažnyčią gėlių barstyti, paskui – į mokyklą ir būsiu skautė. Deja, trečiajai svajonei nebuvo lemta išsipildyti. O mokyklos niekaip nevaliojau sulaukti, nes buvau vis per maža, bet mama sumanė gudrybę: jei pati paprašysiu mokytojo, kad priimtų, galėsiu eiti. Šiandien neįsivaizduoju, kaip aš ryžausi. Kartą per kiemą bėru arkliuku jojo mokytojas P. Barniškis. Matyte matau jį stovintį prie tvoros. Aš pritykinau ir paprašiau. Tai buvo didžiausias mano žygdarbis, vienintelis per visą gyvenimą, juk turėjau vos šešetą metukų. Aišku, priėmė ir be galo mane mylėjo. Taip ir žygiavau iš skyriaus į skyrių. Nei balos, nei pusnys manęs nesulaikydavo. Mokykloje ir pamačiau pirmą knygą. Mokyklos bibliotekėlė mažai turėjo knygų, vien vadovėlių, kuriais galėjau naudotis dykai, o sąsiuvinių šiaip taip nupirkdavo tėvai.

Nors vaikystė buvo skurdi ir alkana, niekada nesiskundžiau. Vis dėlto tai mano vaikystė, su niekuo nesulyginama, nepamainoma. Apie ją galėčiau rašyti ir pasakoti nepavargdama.

Baigus Veliuonos mokyklos VI skyrių 1940 m. (Eugenija antroje eilėje pirma iš dešinės)
Baigus Veliuonos mokyklos VI skyrių 1940 m. (Eugenija antroje eilėje pirma iš dešinės)

K. Saja yra sakęs, kad į gyvenimą ir literatūrą jį atvedė knyga. Kaip knyga atsirado Jūsų gyvenimo kelyje? Kokias prisimenate vaikystės knygas? Ar daug ir kokių knygų buvo namie? Kas turėjo įtakos pasirinkimui studijuoti literatūrą?

Į literatūrą mane atvedė toli gražu ne knyga. Ir nebuvo knygų, ir nebuvo kada skaityti – net vasaromis, kurias visada leidau kaime. Tėvai dažnai eidavo pas stambius ūkininkus uždarbiauti, o man likdavo namų ruoša, gyvuliai ir daržai. Tiesa, užaugau su Maironiu, nes tik Maironį deklamuodavome, Maironį dainavome. Prasta buvau artistė, bet mokytojas visad manimi pasitikėjo, deklamuodavau kiekviena proga. Gal kad stropiai mokiausi. Labiausiai mėgau matematiką, ji man būdavo didžiausias malonumas. Gimnazijoje sekėsi ir svetimos kalbos, todėl svajojau rinktis kurią nors iš jų. Deja, viską lėmė aplinkybės ir atsitiktinumas. Pradėjau studijuoti Kaune lietuvių kalbą ir literatūrą, o trečiame kurse galutinai atsidėjau lietuvių kalbai. Vėliau teko keltis į Vilnių, čia ir baigiau studijas. O kadangi pradėjau dirbti Grožinės literatūros leidykloje, mano ateitis buvo nuspręsta.

Verčiate iš švedų kalbos. Kodėl pasirinkote šią kalbą? Manyčiau, kad tuomet ji nebuvo itin populiari.

Puikiai žinau, kodėl pasirinkau švedų kalbą. Net nesusimąsčiau, ar ji populiari. Mane užbūrė Selma Lagerliof. Aš dievinu ją, dėkinga jai, jos dėka radau savo pašaukimą. Tai irgi buvo atsitiktinumas. Dirbau vertimų redaktore, ir man ant stalo pakliuvo Jostos Berlingo saga (taip teisingai ją reikėtų vadinti). Versta buvo iš švedų kalbos, bet vertimas labai pažodiškas, norėjau palyginti. Taip ir panirau į tą švedų kalbą. Buvau fanatiškai atkakli, baigusi redaguoti, jau daug ką supratau. Nuo to viskas ir prasidėjo. O dar vyriausiasis redaktorius, tuomet Jurgis Tornau, labai palaikė ir skatino tokius entuziastus, dirbti buvo smagu. Vien dėl Selmos Lagerliof verta išmokti švedų kalbą. Lagerliof stilius labai gražus, nes paprastas, be jokių įmantrybių. Iki šiol nežinau rašytojo, kuris taip mane žavėtų. Bet nieko nuostabaus, gal aš nesveikai įsimylėjusi švedų literatūrą?

Vilkijos gimnazijos abiturientai 1946 m. (Eugenija – antroje eilėje antra iš kairės)
Vilkijos gimnazijos abiturientai 1946 m. (Eugenija – antroje eilėje antra iš kairės)

Ar pamenate pirmąjį verstą tekstą? Kas tuo metu atrodė sunkiausia?

Kol nesi rimtai susidūręs su vertimu, versti labai paprasta. Nepasakyčiau, koks buvo tas mano pirmasis vertimas, aišku, iš rusų kalbos, regis, Dž. Oldridžo, jei gerai prisimenu autorių, Diplomatas (gabaliukas). Galiu tvirtai nusakyti savo vertimo evoliuciją. Vos pradėjus, viskas paprasta ir aišku, jokių abejonių, jokių klaustukų. Ir rezultatas, žinoma, atitinkamas. O toliau pasidarė viskas neaišku: kodėl taip, gal kitaip, gal dar kitaip? Siaubas! Visa laimė, kad atėjusi į leidyklą radau ir puikų mokytoją Dominyką Urbą. Jis negailėjo nei laiko, nei kantrybės mokyti mus, geltonsnapius redaktorius. Be jo, nieko iš manęs nebūtų išėję. Tokie mokytojai gimsta kartą per šimtmetį. Jis išmokė gerbti autorių, gerbti savo kalbą, semtis turto iš savo tarmės. Šis žmogus vertas didžiulio dėmesio ir pagarbos.

Perėjus antrą etapą, pradeda šis tas ryškėti, pagauni autoriaus stilių, bet tai suvoki ne iš karto, daug reikia patirties, kad jaustumeisi tvirtas. Be to, kiekvienas autorius kitoks, reikia prie jo derintis. Vertimas – labai sunkus ir rimtas darbas.

Kaip renkatės vertimams kūrinius? Kas čia svarbiausia? Gal kokie asmeniniai ryšiai su rašytoju, didelis noras vieną ar kitą kūrinį pateikti lietuvių skaitytojui ar tiesiog leidyklų planai ir užsakymai?

Kadangi iš švedų kalbos verčiau beveik viena, man ir teko atsakyti už pasirinktas knygas. Juk dauguma mano vertimų atsirado anais laikais, taigi reikėjo derintis prie leidyklos planų, o šiuos atkakliai sijojo Maskva. Jei knyga nebuvo išversta į rusų kalbą, beveik neįmanoma buvo jos įsiūlyti. Kol neturėjau ryšių su Švedija, buvo be galo sunku gauti knygos originalą, skolindavausi iš Maskvos bibliotekų. Vėliau, susipažinusi su Z. Kalvaičiu, Švedijos lietuviu, knygų ir žodynų pradėjau gauti iš jo. Jis pranešė apie mane ir švedų institutui, tada man prasidėjo aukso laikai. Susikaupė švediškų knygų ir mano lentynose, bet jas galėjau parodyti tik nepriklausomybės metu. Taip skaitytojai išvydo J. Tunstriomo Kalėdų oratoriją, S. Dagermano Vestuvių naktį, S. Lagerliof Kristaus legendas, P. Lagerkvisto Sibilę ir t. t. Ryšių su švedų autoriais neturėjau, taigi galėjau rinktis nevaržoma.

Tėviškė rudenį
Tėviškė rudenį

V. Visockas apie jus yra rašęs, kad „švedų literatūra lietuvių kalba daugiausia sklinda nuoširdžios populiarintojos ir rimtos vertėjos E. Stravinskienės dėka“. Jūs išvertėte monumentalius švedų klasikės S. Lagerliof kūrinius. Kodėl pasirinkote ją? Kodėl vertėte ne visus jos kūrinius, kaip rinkotės?

Verčiau ne tik S. Lagerliof, nors ji tikrai geniali. Pora svarbiausių jos kūrinių buvo išversta – Jostos Berlingo saga ir Stebuklingosios Nilso kelionės (lietuviškai reikėtų vadinti Įstabi Nilso Holgersono kelionė per Švediją). Pastaroji versta iš vokiečių kalbos. Vokiečiai mėgsta laisvai interpretuoti tekstą, todėl ir pavadinimas jiems buvo toks priimtinesnis. Deja, vertėja nekalta, kad ir tekstas gerokai skiriasi nuo originalo. Čia pasidarbavo redaktorius, sugyvino, sušmaikštino kalbą. Bet reikia nepamiršti, kad Selma buvo paprašyta parašyti populiarų geografijos vadovėlį, nes ilgai mokytojavo. Jos kalba labai taisyklinga, paprasta, chrestomatinė. Tačiau, būdama talentinga, ji pasirinko savitą būdą supažindinti vaikus su Švedijos geografija. Kaip nuostabu būtų turėti mums tokį Lietuvos geografijos vadovėlį. Taigi minėtos knygos vertimas iš originalo gerokai skirtųsi nuo dabar kartojamo leidimo, ir kažin ar kiekvienas suprastų, kodėl jie skiriasi.

Visus kūrinius išversti būtų buvę neįmanoma, varžė planai. Ir apskritai lietuviškoji švedų literatūros biblioteka labai įvairi. Nieku gyvu vienam autoriui negalėjai skirti daugiau dėmesio, teko maloninti ir kitus, ir dėl kiekvienos knygos gerokai pakovoti.

Kauno universiteto lituanistai 1947 m. su dėstytoju J. Rimantu (Eugenija viršuje trečia iš kairės)
Kauno universiteto lituanistai 1947 m. su dėstytoju J. Rimantu (Eugenija viršuje trečia iš kairės)

Ar Jūs labiau tradicinės, klasikinės prozos vertėja? Matyt, esama ir labai drąsių, gal net avangardinių šiuolaikinės švedų literatūros atstovų. Ar nebandėte versti kūrinių, kur reikia ne tik puikiai mokėti kalbą, bet ir pažinti, tarkim, dabartinio Stokholmo jaunimo žargoną?

Beveik niekada neverčiau knygų, kurios svetimos mano dvasiai. Aišku, daugiausia rinkausi klasiką. Ir džiaugiuosi, kad supažindinau su visu būriu autorių, apie kuriuos beveik nieko nežinojome. Pavyzdžiui, A. Strindbergas mums buvo tik dramaturgas, o kokie puikūs jo romanai! Niekada neverčiau ir neversčiau ypač modernių rašytojų. Gal jie ir įdomūs, ypač naujausi, bet ne man. O kaip išversti Stokholmo jaunimo žargoną? Nei tarmiško teksto, nei žargono perteikti neįmanoma. Tokiu atveju patarčiau kurti savą knygą, savomis priemonėmis arba skaityti originalo kalba.

V. Petrauskas rašė, kad „kiekvienas vertėjas taip pat turi savo stilių, savo mėgstamiausius pasakymus ir nejučia apvelka jais autoriaus mintis“. Ar tai tiesa?

Jeigu vertėjas turi savą žodyną, savų posakių bagažą ir bando visur tuo naudotis, tai ne tik blogai, bet ir juokinga. Ir neanau, kad rimtas vertėjas drįs kiekvieną autorių tempti ant savo kurpalio. Autoriai labai įvairūs, labai skirtingi, prie jų reikia derintis ir gerbti jų valią. Ne man mokyti, bet jei vertėjas elgiasi nesąžiningai, jis blogas vertėjas.

Eugenija (kairėje) su kalbininkų grupe. Centre – dėstytojas J. Kabelka (1949 m.)
Eugenija (kairėje) su kalbininkų grupe. Centre – dėstytojas J. Kabelka (1949 m.)

Spaudoje kartkarčiais pasirodo diskusijų, kas yra vertimai: kūryba, darbas ar mokslas. Vienu metu net buvo siūloma užprogramuoti versti kompiuterį. Kaip Jums atrodo, ko vertimo darbe daugiau – mokslo, tam tikrų profesinių įgūdžių ar intuicijos, estetinės, literatūrinės nuovokos?

Nemanau, kad galima sukurti vertimo teoriją ar technologiją. Ar kas moko rašytoją rašyti? O versti kartais gal sunkiau. Deja, dabar į vertimą žiūrima paviršutiniškai. Netgi niekas netikrina vertimo kokybės, nelygina su originalu, kaip buvo daroma anuometinėje „Vagos“ leidykloje. Todėl ir geriausi vertėjai buvo jos auklėtiniai. Ir ne todėl, kad buvo mokoma versti ar dėstoma vertimo teorija, ypač daug dėmesio buvo kreipiama į lietuvišką tekstą, stiliaus atitikimą. Labai padeda intuicija. Mano supratimu, vertimas yra tam tikra kūryba.

Poeziją dažniausiai verčia poetai. Manoma, kad tai neišvengiama. Ar tai reiškia, kad prozą geriausiai verstų rašytojas? Kas tuomet nužymėtų ribą tarp gero, autentiško vertimo ir vos ne naujo kūrinio? Kokie kriterijai verčiant svarbiausi Jums – išversti kuo tiksliau, paraidžiui, kuo mažiau nutolstant nuo originalo ar rašyti taip, kad tekstas puikiai skambėtų lietuviškai?

Nesugebėdamas eiliuoti, vertėjas neišvers poezijos. Tačiau, bent seniau, poetai, atsidėję savo kūrybai, neturėjo kada mokytis kalbų, todėl poezija dažnai buvo verčiama iš neeiliuoto pažodinio teksto. Ir rezultatas buvo savaime suprantamas. Taip pat ir prozininkai, mokėdami kalbą, išverstų ne blogiau už kitus, bet retas kuris rašytojas meta savo darbą dėl vertimo. Painioti savą kūrybą su vertimu būtų keista ir nepriimtina.

Kaip pati verčiu, net nesugebėčiau nusakyti. Labai svarbu įsigilinti į autoriaus kūrinį, pajusti jo dvasią, nuotaiką, stilių. Man knyga turi būti priimtina visais atžvilgiais. Jau minėjau, kad versti rinkdavausi tik tą knygą, kuri mane žavėjo. Nei paraidžiui, nei pažodžiui išvertus nieko gero neišeis. Tekstas, atitinkantis originalą, bus tobuliausias, vadinasi, ir lietuviškai sklandžiai skambės. Skaitytojas neturi jausti, kad skaito vertimą. Laikydamasis žodžio ar „nuklysdamas į laukus“, tikslo nepasieksi. Žiūriu, kad teorizuoti dar sunkiau negu versti.

Sakoma, kad yra autorių, kūrinių, kurių tiesiog neįmanoma išversti į kitas kalbas, nes tuomet dingsta dalis žavesio. Dažniausiai turimi galvoje rusų autoriai – F. Dostojevskis, M. Bulgakovas. Ar Jums yra tekę susidurti su tokiais „neišverčiamais“ tekstais?

Be abejo, nemažai knygų yra neišverčiamos. Labai dėl to gaila. Nė vienas rašytojas kurdamas negalvoja, kaip jį teks versti. Ir gerai daro. Antraip literatūra būtų labai skurdi. Manau, kad ateityje žmonės mokės daugiau kalbų, galės patys pasiskaityti ir tada turės tikrą malonumą. Aš pati esu skaičiusi tokių neišverčiamų knygų, bet versti nesiryžčiau. Su viena puikia knyga susidūriau, kurią galiausiai išverčiau. Tai Stigo Dagermano Vestuvių naktis. Vos žvilgtelėjus į tekstą, atrodė nepaskaitomas. Bet čia buvo savotiškas atvejis. Autorius mėgo jungti žodžius visai neįprastu būdu. Aš radau raktą, kaip jį perprasti, bet tas būdas, aišku, nepakartotas, nes mūsų kalba to neleidžia.

Esate rimtų, suaugusiųjų knygų vertėja, bet šalia jų – garsioji A. Lindgren. Kaip ji atsirado Jūsų gyvenime? Ištisos vaikų kartos dėkingos Jums už atvertą nuostabų Lindgren pasaulį. Koks jis pasirodė Jums, juk skaitėte originalo kalba?

Astrida Lindgren negali nežavėti, pavergė ji ir mane. Nuostabi rašytoja, nors ir nepanaši į Selmą, ją skaito ne tik vaikai, bet ir suaugusieji. Labiausiai patiko Ronja plėšiko duktė. Kiek čia fantazijos! Nors daug kas garbina Pepę. Mano supratimu, Pepė – amerikietiško stiliaus, čia daug triukų, kuriuos vaikai mėgsta. Atidžiau pažiūrėjus, Lindgren knygos dvejopos – arba pasakos, arba gyvenimiškos. Net nežinau, kaip atsidėjau jos kūrybai. Versti buvo tikrai malonu, nors sėsti prie Pepės ilgai nesiryžau, reikėjo išradingumo. O kaip galima nesižavėti Emiliu? Net pati rašytoja sakė verkusi, kai baigė rašyti, – taip sunku buvo skirtis su savo herojumi.

Dar viena švedų vaikų rašytoja man miela. Tai Marija Gripė. Jos knygelės taip pat skaitomos ir vaikų, ir paauglių, ir suaugusiųjų. Tad negalėčiau sakyti, jog esu vien suaugusiųjų vertėja. Vaikų literatūra turi savų problemų, bet viskas įveikiama, jei knyga artima tavo širdžiai.

Visas A. Lindgren knygas, be abejo, skaičiau švediškai. Jų stilius ypatingas tuo, kad autorė, stenografuodama tekstą, sakinio gale mintį tarsi vis papildo, paaiškina, nes kūrė visada impulsyviai, net mašinraščiu nespėdavo su savo mintimis; kartais ištisi knygos skyriai gimdavo galvoje. Daug žodžių mėgo sugalvoti pati, jų nerasi jokiame žodyne. Taigi, vertėjau, fantazuok ir tu!

Vienintelė ne Jūsų versta A. Lindgren knyga – „Mažylis ir Karlsonas“, kurią iš rusų kalbos vertė R. Saukienė. Ar nekyla noras su tuo vertimu pasiginčyti? Kaip apskritai vertinate tokius lyg ir tarpinius vertimus? Ar naudojatės rusiškais švedų literatūros vertimais?

Mažylis ir Karlsonas pirmiausia pasirodė rusiškai, todėl ir lietuviškai atsirado bemat. Tuo metu daug knygų buvo verčiama iš rusų kalbos, ne tik švedų, bet ir kitų Vakarų Europos šalių autoriai. Be abejo, vertimas iš vertimo ne visada priimtinas, nes rusai, kaip ir vokiečiai, mėgsta savaip žvelgti į originalą. Aš tada dar neturėjau nei patirties, nei redakcijos pasitikėjimo. Nelyginau R. Saukienės vertimo su originalu, bet lietuviškas tekstas gražus. Tik štai vienas pavyzdys, kaip iškraipomas originalas. Autorė pavadino knygą Mažylis ir Karlsonas ant stogo. Rusiškai iš pavadinimo padarytas vienas sakinys – Mažylis ir Karlsonas, kuris gyvena ant stogo. Gal bijota, kad ir Mažylis nebūtų ant stogo, bet ir švediškai galima taip suprasti. Aišku, lietuviško vertimo autorė čia niekuo dėta.

A. Churginas yra rašęs, kad vertimai paprastai būna arba blogesni, arba geresni už originalą – tolygių nepasitaiko. Ar sutinkate?

Nelabai įsivaizduoju, kaip vertimas galėtų būti geresnis už originalą. Vadinasi, originalas niekam tikęs, nereikia su juo prasidėti. O prastų vertimų – lig valiai! Ir todėl, kad vertėjas puikiai moka originalo kalbą, o blogai – lietuviškai, kitas mėgsta tekstą gražinti, kaitalioti, kai to visai nereikia. Jei autorius rašo „eina“, nebūtina versti „šliumpina“. O koks vertimas geras, ne taip lengva pasakyti, nors jų tikrai yra.

Kas didžiausias vertėjo kritikas? Juk nemokėdamas kalbos vis vien nesupranti, kaip išversta, knygos autorius irgi negali nieko vertinti. Ko gero, kritikuoti gali tik kitas vertėjas?

Vertimo kritikų šiuo metu mažai. Nebent skaitytojai. O išnagrinėti tekstą, palyginti su originalu dabar beveik niekas nesiima. Praėjo tie laikai. Tai niekam nerūpi. Kas mokės už recenziją? Redaktorius, girdėjau, kartais samdomas, bet retai vertimui redaguoti. O pagrindinis leidyklų kriterijus – kad knygą pirktų.

V. Daujotytė apie literatūros kritikų darbą yra sakiusi, kad jis labai nedėkingas: „kiek bedirbtum, rankos tuščios“. Kas yra kritikas – rašytojas ar mokslininkas? Ar neįžiūrite panašumų su vertėjo darbu – kad ir koks rezultatas būtų puikus, visi laurai atitenka autoriui, o vertėjas lieka šešėlyje…

Šventą tiesą sako profesorė. Versti – taip pat nedėkingas darbas. Jei skaitytojas knygą skaito su malonumu, tekstas sklandus, gražus, pasakys, koks geras autorius. O jei klupinėja lyg per kelmyną, kaltas vertėjas. Taip dažniausiai ir esti. Tinkamai išversto teksto vertėjas visada šešėlyje. Gal tik nedaugelis supranta, kaip pasidarbuota. Bet girdėjau kalbant, jog dabar kai kurie skaitytojai, rinkdamiesi knygą, pasižiūri vertėjo pavardės. Tai džiugu!

Palangoje
Palangoje

Kas Jums vertėjo darbe sunkiausia? Gal versti kūrinius, skirtus vaikams?

Kiekvienas vertimas savaip sunkus, tiek knygos suaugusiesiems, tiek vaikams. Bet man tai visada buvo malonu. Ir keista – kuo tekstas sudėtingesnis, tuo smagiau dirbti, o rezultatas nepaprastai džiugina. Bet nepasakyčiau, kad ėmiau į rankas bet kurią knygą. Nemėgau filosofuojančių autorių, mistikos, detektyvų. Aišku, ir nesugebėčiau. Ypač artima kaimo tematika, nes ji sava mano prigimčiai. Tačiau per ilgą laiką daug ką išbandžiau. Ir kai kuriais darbais didžiuojuosi.

Ar galima kalbėti apie kokias nors lietuvių vertimo mokyklas, kryptis? Ar viskas gana stichiška, pasikliaujama tik savo žiniomis ir patirtimi?

Mano manymu, kalbėti apie kokią nors vertimo teoriją nėra prasmės. Nebent apie vertimo kryptis. Esu ištikima D. Urbo mokinė, o jis ir nubrėžė pagrindines gaires: gerbti autoriaus valią, būtinai stengtis atkurti jo stilių, versti gražia, taisyklinga lietuvių kalba ir anaiptol ne pažodžiui. Be abejo, ypač svarbu patirtis. D. Urbas puikiai redaguodavo vertimus ir iš tokių kalbų, kurių nemokėjo, bet savo literatūrine nuojauta, loginiu mąstymu galėjo tiksliai pagauti autoriaus mintį.

Šiuo metu pastebiu visiškai kitokią tendenciją. Jauni žmonės, išėję mokslus užsieniuose, puikiai išmokę svetimas kalbas, niekaip neįstengia atitrūkti nuo originalo teksto. Visa bėda, kad jie jau mąsto nelietuviškai, jiems tolimi lietuvių kalbos stiliaus niuansai. Su šia bėda buvusi „Vagos“ leidykla kovojo nuo seniausių laikų, deja, jos pastangos nuėjo niekais. Ir labai gaila, nebėra entuziastų, viską lemia skubotumas ir pinigai.

Vertėją paprastai įsivaizduojame kaip žmogų, visą laiką užsivertusį knygomis ir begale žodynų. Gal pasidalytumėte kokiomis profesinėmis paslaptimis, kaip viskas vyksta? Jūs skaitote daugybę knygų, viena kuri pasirodo verta ir lietuvių skaitytojo dėmesio, tuomet bendraujate su autoriumi (jei tai šiuolaikinis kūrinys)… Ar viskas vyksta visai kitaip?

Tikriausiai kiekvienas vertėjas turi savo metodiką. Gal tik probėgšmais papasakosiu apie saviškę. Visada turėjau laimės dėtis ant stalo knygą, kuri man patiko. Susipažinimui užtenka perskaityti vieną sykį. O perskaitydavau jų kalnus, ypač planuodama leidyklos vertimus. Jei knyga nekelia abejonių, ryžtuosi versti. Kalnai žodynų ne tuoj užgriūva. Knygą būtinai skaitau dar bent tris kartus. Pirmą – gilinuosi į turinį, antrą – stengiuosi suprasti autoriaus stiliaus manieras, o trečią – atidžiai apgalvoju vietas, kurios kels daugiausia problemų. Žodynai kraunami ant stalo pamažu, kada kurio prireikia. Niekada nepasikliauju pirmąja žodžio prasme, ištyrinėju sinonimus, nusprendžiu, kuris niuansas artimiausias. Ypač daug ieškau lietuvių kalbos atitikmenų, kol suprantu, kad nuotaika bus pagauta. Redaguoju savo tekstą, tobulinu sintaksę, žodžių tvarką. Kone kiekvienoje knygoje pasitaiko gėlių, krūmų, paukštelių vardų. Tai visai atskiras darbas. Kartais neužtenka žodynų, skambinėju į įvairias organizacijas. Prisimenu, kai verčiau A. Strindbergo apysaką Ronio romantikas, kur smulkiai aprašomi vargonai, teko kreiptis į vargonininkę Ž. Survilaitę, ji mielai perskaitė tekstą. Dar būna atvejų, kai sunku suprasti tarmišką tekstą, net tarmių žodyne nerasi. M. Fredrikson knygoje Ana, Hana ir Johana daug teksto yra Vermlando, Norvegijos pakraščio, tarme. Rašiau savo pažįstamai į Švediją, ji ir pati tų tarmių nesuprato, bet surado žmogų, ir man paaiškino. Ši autorė mane sužavėjo labai gražiai parinktu stiliumi. Senolė, kaimo moteris, kalba kaimietiškai, jos duktė pardavėja, irgi bemokslė, – sava paprasta šneka, o anūkė rašytoja – visai šiuolaikiškai.

Baigusi versti, skaitau visą tekstą kaip priekabi skaitytoja ir bandau tobulinti.

Versdama nepaprastai prisirišu prie autoriaus ir knygos, išgyvenu veikėjų likimus, mintyse klaidžioju jų keliais, jų gyvenamosiose vietose, viską įsivaizduoju ir baigusi ilgai negaliu atsipeikėti, liūdna su jais skirtis, kaip A. Lindgren su Emiliu. Autorius taip pat mane valdo. Apie A. Strindbergą perskaičiau daugybę knygų, kokios tik pateko man į rankas, labai talkino Švedija. Taip pat apie S. Lagerliof, A. Lindgren, V. Mubergą ir kt. Būdama Stokholme, susiradau Šv. Jokūbo bažnyčią, kur vyko A. Strindbergo apysakos Ronio romantikas veiksmas, ir jaučiau tarsi gyvus tuos laikus. Buvau Selmos Vermlande. Keista, kad vaizduotė dažnai atitikdavo tikrovę. Versti švedų literatūrą ir nepažinti Švedijos man atrodė nedovanotina. Bet nepamirškime, jog buvo ne šie laikai.

Su autoriais beveik neteko bendrauti. Dažniausiai tik per tarpininkus. Prisimenu, versdama A. Lindgren knygą Ronja plėšiko duktė, paklausiau poros žodžių savo bičiulį Z. Kalvaitį, jis drąsiai paskambino autorei ir sužinojo. Tada dar nė nesvajojau pasimatyti su A. Lindgren. Negaliu tvirtinti, kad su ja buvau pažįstama. Tiesiog nusišypsojo laimė aplankyti ją namuose, Dalos gatvėje. Keliavau po Skandinaviją, Stokholme dalį mūsų turistų priėmė Rašytojų sąjunga, ten ir buvo pasiūlyta man susitikti su Lindgren. Iš laimės netekau žado. Ji maloniai pasitiko, papasakojo, ką veikia, kad daug laiko skiria atsakinėjimui į laiškus, kuriuos rašo vaikai iš viso pasaulio. Buvo jauku ir miela. Atsisveikinant padovanojo Emilį iš Lionebergos, tos knygos nebuvau skaičiusi. Jos autografas – didžiausias mano turtas. Verčiau tą knygelę su nepaprastu džiaugsmu.

Papasakokite, kaip Jūs pati skaitote knygas? Kaip keitėsi per gyvenimą Jūsų lektūra? Gal kokioms vaikystės knygoms tebesate neabejinga ir dabar? Kokios knygos niekuomet nepatiko? Ar profesionalus vertėjo požiūris skaitant verstinius kūrinius padeda, ar, atvirkščiai, trukdo, nes įtariate, kad blogai išversta?

Deja, skaitytoja esu visai prasta. Aišku, kadaise susipažinau su įvairių tautų klasika, ir laimė, nes dabar esu susirgusi nepagydoma profesine liga. Skaitydama šiuolaikines lietuvių autorių knygas ar vertimus, negaliu ramiai žiūrėti į kalbos ir stiliaus klaidas, kartais supykstu ir metu šalin. Jei skaitau kita kalba, aišku, švediškai, bandau įsivaizduoti, kaip reikėtų versti, nors pastaroji lektūra, ko gero, vienintelė šiuo metu teikia malonumo.

Veliuonoje prie Gedimino paminklo
Veliuonoje prie Gedimino paminklo

Ar domitės šiuolaikine lietuvių literatūra? Kokius kūrinius norėtumėte išversti, nes manote, kad juos derėtų garsinti visame pasaulyje? Kas šiuo metu ant Jūsų darbo stalo?

Kaip reikėtų garsinti šiuolaikinę lietuvių literatūrą, niekaip neįsivaizduoju. Juk užsienyje beveik niekas nemoka lietuviškai. Kaip tikra lietuvė pirmiausia siūlyčiau klasiką, nes ir pati ją skaitau nepriekaištaudama.

Šiuo metu ne verčiu, o „vartau“. Seniai gėriuosi S. Lagerliof Jeruzale, bet greičiau ji ir liks mano svajonėse. Skaitau ir negaliu padėti. Bet svajoti juk taip pat nuostabu.

S. Geda rašė: „A. Puškinas, M. Lermontovas, R. M. Rilkė į savo tautų ir žmonijos sielą bei dvasią kalbėjo mums nesuprantamomis kalbomis. Kaip prišaukti jas, prakalbinti savo kalba? Tai, man atrodo, didžioji vertimo misija. Dėl jos verta aukoti gyvenimą – talentą, žinias, nuojautą ir intuiciją. Gal prišaukti tą dvasią ir nepavyks, tačiau pavyks bent apytikriai atkurti tą atmosferą, tas aplinkybes, tuos žmones ir gamtovaizdžius, per kuriuos didžioji kūrybos dvasia bylojo“. Ar Jums priimtinas toks vertėjo misijos apibūdinimas?

S. Geda, būdamas poetas, žinoma, kalba apie poeziją, o poetą ar poezijos vertėją, be abejo, lydi mūza, įkvėpėja. Norėtųsi, kad tos mūzos globotų daugiau poetų vertėjų, juk poezijos lobiai neišsemiami.

Nežinau, ar prozos vertėjus sergsti mūzos, bet jei taip, mano mūza buvo ir liko Selma Lagerliof. Argi ne stebuklas, kad ji aplankė mane visai netikėtai ir paviliojo amžinai. Ji mane paskatino mokytis švedų kalbos ir versti. O švedų literatūra iš tiesų nuostabi. Ir esu laiminga, kad galėjau su ja bendrauti.

 

P. S. „Rubinaitis“ sveikina vertėją Eugeniją Stravinskienę neseniai sukakusio gražaus jubiliejaus proga ir linki jėgų naujiems vertimams – ypač vaikų literatūros!

Žurnalas „Rubinaitis“, 2003 Nr. 2 (26)

 

Įžanginis

SEKMADIENIO DARBAI IR RŪPESČIAI (Kalba, pasakyta gavus geriausios metų knygos premiją)

Petro Babicko 100-osioms gimimo metinėms

KŪRĖJAS, NEABEJINGAS VAIKYSTEI
RADIJO DĖDĖ EILIAVO LINKSMAI, MODERNIAI
„NEIŠSIGINSIU NĖ VIENOS SAVO KNYGOS“ (P. Babicko vaikų proza)

Straipsniai

AR MĖGSTA KNYGOS SKAITYTI? (K. Kasparavičiaus iliustracijos)
KOKYBĖS KRITERIJAI IR KLASIKA

Paskaitykim, mama, tėti!

KVAILOS ISTORIJOS

Atidžiu žvilgsniu

Apie poetą vaiko širdimi
Akistata su sąžine
PEDYNGTUNAS – labai keistos rūšies meškiukas

Laiškai

LAIŠKAI

Bibliografija

APIE VAIKŲ LITERATŪRĄ, SKAITYMĄ 2002 m.

Kronika. Informacija. Skelbimai

KRONIKA. INFORMACIJA. SKELBIMAI

Summary

SUMMARY

Mūsų partneriai ir rėmėjai