KŪRĖJAS, NEABEJINGAS VAIKYSTEI

Petro Babicko gimimo data paženklinta dviem skaičiais – 1903 m. balandžio 29 d. pagal senąjį ir gegužės 12 d. pagal naująjį kalendorių. Gimė P. Babickas Panevėžio apskrities Kupiškio valsčiaus kaime, turinčiame dvigubą Laukminiškių-Virbališkių pavadinimą. Jis buvo ketvirtas, jauniausias, Babickų vaikas.

Pirmą kartą iš namų Petras išvažiavo tebūdamas dvylikos: „(…) 1915 metais, pradėjus vokiečiams gilyn į Lietuvą brautis, su paskutiniu traukiniu išvažiavau į Peterburgą“¹. Tuometiniame Petrapilyje jis gyveno su seserimi Une. Abu nelengvai vertėsi iš sesers uždirbamų pinigų, gaunamų stipendijų. Petras lankė Šv. Kotrynos gimnaziją, o grįžęs po pamokų vis dažniau paimdavo į rankas pieštuką. Unė anksti pastebėjo brolio polinkį į dailę ir skatino piešti.

1917 m. Rusijoje prasidėjus revoliucijai, sesuo Unė pasirūpino keturiolikmetį išsiųsti į ramesnę vietą: „Atkutau Šiaurės Kaukaze. Ten, kanauninko J. Narjausko globojamoj prieglaudoj gyvendamas, vėl lankiau gimnaziją, draugavau su kazokų vaikais ir būčiau visiškai pasimetęs, jei ne palaiminga mokytojo Čilingirio (graiko) ir jo šeimos įtaka“, – Kaukazo laikus prisimena P. Babickas².

Po metų, 1918-ųjų rudenį, P. Babickas iš Kaukazo buvo reevakuotas į Lietuvą, kurią pasiekė vos gyvas: „Vokiečių karantine Salose, netoli Vilniaus, mano gyvybę išgelbėjo sesutės Rimkevičiūtės ir lagerio draugai, slėpdami mane po skarmalų krūva, kai žandarai ateidavo varyti į pirtį, po kurios daug kas pasilikdavo poilsiui Salų kapinėse…“³

Nuo 1919 m. pradžios Babickų šeima gyveno Kaune, sesers Unės nuomojamuose šešiuose kambariuose pačiame Laisvės alėjos gale. M. Vaitkus, tuo metu daug bendravęs su Une Babickaite ir neretai lankydavęs Babickų šeimą, prisimena šešiolikmetį vaikiną: „Anuomet jis ėjo tik 16-tus metus ir nebuvo dar išaugęs iki vėlesniojo savo ūgio (kur pasidarė visai neniekintinas), tad vaikinas atrodė nedidukas. Bet kaulai stambūs – bus vyras kaip reikiant. Galva nemaža ant atitinkamai plačių petukų. Veidas pailgas, liesas, išblyškęs, tauriais šiauriečio diplomato bruožais. Jaunuolis atrodė dailiai išauklėtas, aristokratiškai mandagus, kalboj santūrus ir ne pagal amžių išmintingas. Gerokai prasilavinęs ir apsiskaitęs. Mėgstąs visur estetiką bei grožį ir jo reiškėją – meną, ypač poeziją (ir apskritai literatūrą). Bebandąs paišyt bei tapyt. Beturįs ir bevartojąs satyrinės druskos. O besąs draugiškas, malonus, net lipšnus“⁴.

1920 m. P. Babickas pradėjo mokytis Panevėžio vyrų gimnazijoje⁵. Tikslieji mokslai jam gana prastai sekėsi, o ir pats nerodė didelio noro įveikti logaritmų uždavinius ir rizikavo būti pripažintas negabiausiu matematikos mokiniu⁶. Nelabai kaip ėjosi ir lietuvių kalba, mat buvo mokęsis Rusijos gimnazijoje ir lietuviškai prastai rašė. Rašiniuose būdavo tiek klaidų, kad mokytojas teparašydavo vienetą. Tačiau už turinio dalykus Petras paprastai susirinkdavo penketus⁷.

Tuo metu mokykloje veikė J. Lindės-Dobilo vadovaujama „Meno kuopa“, į kurios veiklą Petras taip pat įsitraukė ir vienu metu dalyvavo dailės, muzikos ir literatūros sekcijose. Kūrybiška susirinkimų aplinka skatino Petrą rašyti, tos jo kūrybos „visur buvo prikamšyta bute“⁸. 1922 m. (datos tikrumu abejoja pats autorius⁹) literatūros vakarui jis sukūrė ir pastatė komediją „Gripas“. Mokyklos mokytojo J. Zikaro organizuotose dailės parodose P. Babickas už savo dailės kūrinius laimėjo premijų¹⁰. Jis ne tik piešė dekoracijas muzikos mokytojo Mykolo Karkos su gimnazistais statomai pjesei „Čigonė Aza“, bet ir atliko joje vieną pagrindinių vaidmenų. Su muzikos mokytoju gimnazistai taip pat pastatė „operą“ „Miškelio pasaka“, kuriai P. Babickas parašė libretą¹¹.

Pirmieji P. Babicko darbeliai vaikams – gimnazijoje sukurti grafikos piešinėliai pasakų motyvais, išspausdinti 1923 m. Jurbarke išleistoje A. Giedriaus knygelėje Mūsų liaudies pasakos vaikams¹². Joje yra trys P. Babicko iliustracijos.

Gimnazijoje Petras vertėsi sunkiai, atrodė labai suvargęs ir sulysęs. Tokį jį prisimena Žemaitė, 1921 m. rudenį apsilankiusi Panevėžio berniukų gimnazijoje ir parašiusi Unei laišką: „Tavo broliukas (Petras), gražus lėlytė vaikelis, jau gerokai ištįsęs, daug už mane aukštesnis, mokytojai jį giria, gerai mokinasi, o piešia – tai tikras artistas. Petkevičaitė sakė, pirma buvęs linksmesnis ir diktesnis, dabar nosį nuleidęs ir sublogęs, ji nežino, kaip ir iš ko jis gyvena… gal badauja… Aš jo paieškojau gimnazijoj, klausiau, sakėsi seniai nebeturįs žinios iš Amerikos… įbrukiau jam Tavo vardu šimtą auksinų… Matyti, nusidžiaugė vaikas“¹³.

Lietuvos universiteto Humanitarinių mokslų fakultete studijuoti literatūrą P. Babickas pradėjo 1923 m. Porą metų pasimokęs, neturėjo lėšų studijoms tęsti ir pradėjo mokytojauti Jurbarke – „Saulės“ gimnazijoje dėstė piešimą ir lietuvių literatūrą¹⁴.

1926 m. vasarą P. Babickas pradėjo dirbti Lietuvos radiofone. Viena pirmųjų autorinių laidų Radiofono eteryje buvo jo vedama laidelė vaikams. Laidelė, pirmą kartą transliuota 1927 m. sausio 23 d., išsyk sulaukė klausytojų dėmesio. P. Babickas prisimena: „Kai organizavau vaikų pusvalandį, pirmasis atsiliepė kan. K. Prapuolenis iš Palangos su įvairiais ir išmintingais patarimais: „Imi vaiką už rankos, paimi tėvą už širdies…“ Prelatas A. Dambrauskas-Jakštas atsiuntė keletą eilėraščių“¹⁵.

Vaikų valandėlėse buvo sekamos lietuvių liaudies pasakos (ir paties autoriaus užrašytos), skaitomos legendos ir padavimai, įvairių rašytojų kūrinių ištraukos. Neturėdamas kuo užpildyti Radiofono pusvalandėlių, P. Babickas pats ėmėsi kurti ir juose skaityti eilėraštukus. Taip pat skaitė savo sukurtas pasakas apie vaikų gyvenimą. Laideles paįvairindavo Petras Biržys – Pupų Dėdė. „Jis vaikus ir pabardavo, ir pagirdavo, o suaugusius prajuokindavo“¹⁶.

Vaikai valandėlėse išgirsdavo ir praktinių patarimų, buvo mokomi higienos taisyklių, sužinodavo, kaip rinkti pašto ženklus. Taip pat P. Babickas mėgdavo tiesioginiame eteryje rengti savotiškas „transliacijas“: į studiją susirinkę dalyviai suvaidindavo esantys vietoje, iš kurios „transliuojama“. Kartą suvaidinta „transliacija iš vienkiemio“, kurioje vaikai susipažino su vienkiemio gyventojais. Kitoje laidoje vyko „transliacija iš dėdės Mataušo trobelės“, kur buvo mokoma piešti¹⁷.

Vaikų laidelėse dalyvaudavo įvairaus amžiaus vaikai. Petras laidelių dalyvių ieškojo miesto gimnazijose, kviesdavosi juos deklamuoti eilių, atvykdavo moksleivių ansamblių. Tokiose laidose dalyvavęs Vladas Varnas prisimena P. Babicką mėgus improvizuoti: „Susirinkę vaidinti dažnai nežinodavome, ką mes darysime. Babickas buvo drąsus ir nebijodavo rizikuoti. Tai jis mums papasakodavo siužetą ir mes savais žodžiais interpretuodavome. Labai mums pavykdavo tokie spektakliai. Kartais, būdavo, ateiname, o jis neturi jokios temos, jokio siužeto“¹⁸.

P. Babicko vedama laidelė turėjo didelį pasisekimą. Jis mokėjo su vaikais bendrauti kaip su lygiais, „sugebėdavo įtraukti ir mažylius, ir vyresnius į laidą kaip į žaidimą“¹⁹. Pats vedėjas apie savo laidelę sakė, kad vaikai mėgdavę juokauti ir išdykauti ne blogiau kaip namie: „Man buvo visuomet malonu juos matyt taip drąsiai elgiantis, nes tai rodė, kad lietuviukai ir lietuvaitės jau ne pastumdėliai, o laisvoj Tėvynėj gimę būsimi jos karžygiai. Pamatę Radio studijoj nupieštą Gedimino pilies kalną, visuomet su pasiryžimu man sakydavo: „Vaduosime Vilnių!“²⁰

Vaikai, pasiklausę radijo vaidinimų, rašydavo į Radiofoną laiškus. P. Babickas prisimena kartą net dovanų gavęs: „Iš Vilniaus, tada lenkų okupuoto, gavau iš vaikų prieglaudos gražų laišką ir tautišką kaklaraištį, skirtą man, „Radijo dėdei“²¹.

Kūryba vaikams P. Babickas susidomėjo Radiofono metais. Eilėraštukus, apsakymus, pasakaites pradėjo kurti pirmiausia dėl to, kad neturėjo ko dėti į vedamas laideles. 1929 m. jis išleido knygelę deklamuotojams Jie – Jums, kurioje išversti ir sudėti tinkamiausi deklamuoti kūriniai. Daugelį jų pats buvo skaitęs Radiofono eteryje, laidelių vaikams metu. Eterio kūrybą 1930 m. sudėjo į vaikų knygeles – eilėraščių rinkinį Tra-ta-ta-ta-ta ir vaizdelius iš berniuko gyvenimo Nuostabi Jonuko kelionė. Vaikams kūrė ir vėliau, iš Radiofono išėjęs. 1933 m. išleido iliustruotą apysaką vaikams Murziukas, už kurią 1934 m. autoriui skirta Lietuvos Raudonojo Kryžiaus 1933 m. jaunimo literatūros premija. Eilėraščių knygelės Tra-ta-ta antrasis leidimas pasirodė 1934 m. 1937 m. P. Babickas parengė iliustruotą knygą vaikams Aš – karys. 1940 m. išleido straipsnių jaunimui rinkinį Gyvenimas – laimė! Keletą prozos knygelių ir dramą „Saulės vaikai“ P. Babickas išvertė iš rusų kalbos. Spaudoje kūrybą vaikams pradėjo skelbti ketvirtajame dešimtmetyje, daugiausia „Žiburėlio“ žurnale.

P. Babickas vaikams ne tik rašė, bet ir mėgo juos fotografuoti. 1932 m. gruodžio viduryje vykusioje pirmojoje Lietuvoje personalinėje parodoje buvo parodyta keletas fotografijų ciklų, kurių vienas vadinosi „Vaikų kampelis“.

Ketvirtajame praeito amžiaus dešimtmetyje P. Babickas domėjosi fotografija ir kinematografija, keliavo po Europą, Pietų Ameriką ir Afriką, plačiai bendradarbiavo Lietuvos spaudoje, dirbo Kauno Vytauto parko direktoriumi. Vokiečių okupacijos metais paskirtas Radiofono direktoriumi, jis atnaujino laidelę vaikams, kurią tvarkyti pavedė A. Griškėnui²².

1944 m. su brolio Kazio šeima P. Babickas pasitraukė į Vokietiją²³, nuo 1949 m. gyveno Brazilijoje²⁴, kur nuo 1950 m. dirbo Lietuvos pasiuntinybės Brazilijoje sekretoriumi, kultūros skyriaus vedėju ir spaudos atašė²⁵.

Paskutiniais gyvenimo metais P. Babickas vertėsi ypač sunkiai, gyveno apleistoje lūšnoje, kuri po jo mirties buvo nugriauta. Senukas negalėjo pats nusiprausti, pasigaminti valgio, išsiskalbti. Į tėvynę grįžti žadėjo tada, kai „Lietuvos sienas saugos Lietuvos kareiviai ir Lietuvos muitinė“²⁶. Tačiau tam išsipildyti nebuvo lemta. Petras Babickas mirė 1991 m. rugpjūčio 27 d. Duke di Kašiašo (Duque de Caxias) mieste, esančiame netoli Rio de Žaneiro. Ten jis ir palaidotas.

________________________________

¹ Petras Babickas 1903–1991 [Vietoj autobiografijos] // Egzodo rašytojai: Autobiografijos. – Vilnius: LRS leidykla, 1994, p. 99.

² Ten pat, p. 100.

³ Ten pat.

⁴ Vaitkus M. Nepriklausomybės saulėj, 1918–1940. – London, 1968, t. 5, d. 1, p. 61.

⁵ Šiuo metu – Panevėžio Juozo Balčikonio gimnazija.

⁶ Mūšos Dobilas: [J. Lindei-Dobilui atminti]. – Panevėžys, 1936, p. 67.

⁷ Ten pat, p. 66.

⁸ Ten pat.

⁹ Ten pat.

¹⁰ Baliūnas V. „Nepelnytai pamirštas kraštietis“ // Panevėžio savaitė, 1992 01 04, p. 3.

¹¹ Ten pat.

¹² Tai antrasis šios knygos leidimas. Pirmasis išėjo 1922 m.

¹³ Babickaitė-Graičiūnienė U., Atsiminimai, dienoraštis, laiškai. – V., 2001, p. 61.

¹⁴ Petras Babickas 1903–1991…, p. 101.

¹⁵ Ten pat.

¹⁶ Juozo Girdvainio tekstas iš 2001 06 07 Lietuvos radijo laidos, šifruota medžiaga (straipsnio autorės asmeninis archyvas).

¹⁷ Štikelis S., Eterio šviesa. Nepriklausomos Lietuvos radijas 1919–1940 m. – Kaunas: Varpas, 2001, p. 272.

¹⁸ Vlado Varno tekstas iš 2001 06 07 Lietuvos radijo laidos, šifruota medžiaga (straipsnio autorės asmeninis archyvas).

¹⁹ Štikelis S., p. 269.

²⁰ Ten pat, p. 270.

²¹ Petras Babickas 1903–1991…, p. 101.

²² Griškėnas A. Iš laiko tėkmės // Pergalė, 1990, Nr. 7, p. 100–101.

²³ Ruseckaitė A. Neradęs laimės Brazilijoj // Darbai ir dienos. – 1997, 4 (13), p. 191.

²⁴ Babickas P. // Žurnalistikos enciklopedija. – Vilnius, 1997, p. 47.

²⁵ Ten pat.

²⁶ Stasio Ratkaus tekstas iš 2001 06 07 Lietuvos radijo laidos, šifruota medžiaga (straipsnio autorės asmeninis archyvas).

Žurnalas „Rubinaitis“, 2003 Nr. 2 (26)