Apie poetą vaiko širdimi

 

Lietuvių vaikų literatūra vis dar negali pasigirti kritikos knygų, išsamiai apibūdinančių jos raidą, tendencijas, savitumą, pasakojančių apie ryškiausius vaikų literatūros kūrėjus, gausa. Todėl džiugina kiekvienas naujas tokio pobūdžio leidinys. Jei sakome, kad vaikų rašytojo žvilgsnis į pasaulį ypatingas, tai ypatingas ir kritikas, kuris geba jautriai ir su meile pažvelgti į vaikų rašytojo sielą. Tokias emocijas kelia naujoji J. Linkevičiaus knyga Su volungėlės plunksna* , skirta Martynui Vainilaičiui, vienam ryškiausių šiandienos vaikų poetų. Tai penktoji J. Linkevičiaus kritikos knyga – anksčiau išleistos Vaikų poezijos dešimtmečiai (1972), Prie žalių krantų (1988), Po girią vaikščiojo poetas (2000) ir Iš gintarų vėrinio (2002). Nors pats literatūrologas kai kurias savo knygas vadina rašytojų gyvenimo ir kūrybos apybraižomis, vis dėlto jos gana išsamios, tad pagrįstai galėtų būti laikomos monografijomis. Beje, žavi taiklūs, įspūdingi ir ypač poetiški knygų pavadinimai.

Su volungėlės plunksna pirmiausia išsiskiria patrauklia išvaizda. Maža knygų, kurios taip džiugintų vos tik paimtos į rankas. Neįtikėtinas „Žaros“ leidyklos sumanymas – tokios spalvotomis nuotraukomis ir iliustracijomis puoštos knygos apie vaikų rašytojus dar nebūta. (Nebent prisimintume 1986 m. išleistą spalvingą V. Aurylos monografiją Lietuvių vaikų literatūra.) Su volungėlės plunksna švyti ryškiausiomis spalvomis ir atliepia su beribiu nuoširdumu, ypatinga meile vaikui kuriamą nepaprastai spalvingą, vitališkumu spinduliuojančią M. Vainilaičio poeziją. I. Žviliuvienė ir Ž. Žviliūtė pastaruoju metu iliustruoja beveik visas naujas M. Vainilaičio knygas, todėl jų iliustracijų gausu ir knygoje apie poetą. M. Vainilaičio knygas malonu imti į rankas: geras popierius, puikios iliustracijos. Poetas gerbia skaitytoją, neabejingas savo knygos išvaizdai, todėl nenuostabu, kad ir knyga apie patį M. Vainilaitį pasirodė ypač graži.

J. Linkevičiaus knyga dvelkia tolerancija. Tokia ir paties autoriaus nuostata. Straipsnyje „Prie lango į pasaulį“, išspausdintame „Rubinaičio“ žurnale (2002. Nr. 3), literatūrologas, kalbėdamas apie savo ryšį su literatūra, yra užsiminęs: „Į vertinamą knygą sąmoningai stengiuosi pažvelgti kuo teigiamiau, nes manau, kad apie rašytoją reikia spręsti pagal šviesiąsias, o ne pagal silpnesniąsias jo vietas“. J. Linkevičius sakosi ieškąs „gintarėlių“ ir siekiąs padrąsinti kiekvieną rašytoją. Toks ir ne kitoks, regis, išeities taškas aptariant ir M. Vainilaičio kūrybą bei gyvenimą. Knygoje nėra nė sakinio, kuris nors kiek prieštarautų poeto samprotavimams, kūryba nagrinėjama ryškinant savitumą, naujumą, išskirtinumą. Jei retsykiais ir suabejojama, tai paskui, regis, ilgai teisinamasi, lyg bijant poetą įžeisti: „Kažin ar daug nukentėtų pasaka, jei būtų apsieita be nesibaigiančio Perkūno ir velnio konflikto? Ar galima patikėti, kad Perkūnas vietoj įsižiūrėtos Dangės būtų aklai išsivežęs Mortą? Būtų galima atsisakyti ir kai kurių nelabai būtinų epizodų ar scenelių. Žinoma, ir atsisakyti jų, parašytų tikro meistro ranka, gaila…“ (P. 99). Priešingai, M. Vainilaitis visur ir visada ginamas, teisinamas, o nepritariančio kūrybos vertintojo nuomone abejojama: „Kritikės teiginys, kad „būtent sakmės, stebuklinės pasakos ir romantinės baladės jungtis šioje knygoje yra labiausiai intriguojantis, bet ir gana diskutuotinas sprendimas“, yra abejotinas“ (P. 100).

J. Linkevičiaus knyga apie M. Vainilaitį atsirado neatsitiktinai. Autorius yra prasitaręs, jog jaučiasi M. Vainilaičiui skolingas ir, ko gero, ne vieną poeto kūrinį galėtų vadinti perliuku.

Iš tiesų, jei kalbėtume apie M. Vainilaičio poezijos kiekybę, tai tų kūrinių būtų apie trisdešimt, jei žvilgtelėtume į kūrinių meniškumą, tai kiekvienas jų savitas, vertas atskiros, išsamios analizės, interpretacijų. M. Vainilaičio poezijos grožis kyla ne iš kažin kokių dažnai sunkiai suvokiamų vingrybių, o priešingai, iš paprastos, aiškios, lengvai plaukiančios minties, dainiško lyrizmo ir eiliavimo apžavų. Vaikų poezijoje M. Vainilaičio kūryba išsiskiria unikalia tradicinių vertybių raiška, jos variacijomis, nulemtomis paties poeto talento ir kūrybinės išmonės. Mitinės jausenos, gamtos vaizdų persmelkta poeto kūryba, regis, neišsenkama. M. Vainilaitis nesiriboja tik tautosakos stilizavimu, folklorinė medžiaga jungiama į visumą. Kuriant peizažą, nenueinama poetinių bendrybių keliu, o ieškoma originalaus palyginimo, neįprastos, bet iškalbingos metaforos. Taip gamtos vaizdai netampa vien dekoracijomis, išsiskiria ekspresyvumu.

Pasirinkimo motyvą nusako jau pats pirmasis knygos sakinys: „Martynas Vainilaitis – vienas labiausiai jaunųjų skaitytojų pamėgtų poetų, savito braižo, dainingos, vaivorykštės spalvų lietuvių vaikų poezijos kūrėjų…“ (P. 5). Be to, ilgiausi metai atiduoti „Genio“ žurnalui, apskritai vaikų periodikai: „Be jo, vieno iš nedaugelio lietuvių poetų, rašančių tik vaikams, kūrinių retai šviesą išvysdavo naujas žurnalo numeris“ (P. 5). M. Vainilaičio patarimų laukė ne vienas būsimas poetas, todėl, pasak J. Linkevičiaus, jis prisidėjęs ne tik prie kitų, bet „kartu ir prie visos lietuvių vaikų poezijos ugdymo“ (P. 5).

Knyga sudėta iš trijų dalių, kuriose labai glaudžiai pinasi poeto gyvenimo faktai, kūrybiniai sumanymai, aptariama kūryba. J. Linkevičius eseisto plunksna aprašo gimtąsias M. Vainilaičio Mergežerio vietas, išgyvenimus prievarta jas palikus, jautriai perteikia šiltus santykius su tėvais ir artimaisiais, paslaptingąsias naktigonių šventes ar kūrybinio polėkio pradžią: „Labai anksti, „išlipęs iš pintinio lopšio“, Vainilaičių Martynukas atsidūrė dainingoje vaikystės žemėje. Ankstyvą rytmetį mažylį pirmiausia pažadindavo volungių švilpesys. Jų orkestro garsai verždavosi pro atvirus langus iš netolimo pušyno, nuo dėdės berų, iš obelų ir kriaušių. O kas dėdavosi, kai į tą didžiulį chorą įsiliedavo pušynų kikiliai, strazdai, gegutės, miško vyturiai! Martynukas atsisėsdavo lovoje ir klausydavosi neatsiklausydavo“ (P. 15). M. Vainilaičio kūrybos ištakos – vaikystėje. Atmintyje išsaugotos pasakos, dainos, gamtos grožis – šios amžinosios vertybės pačios svarbiausios ir M. Vainilaičio poezijoje. J. Linkevičius atskleidžia spalvingą poeto asmenybę pasitelkdamas, rodos, iš pirmo žvilgsnio nereikšmingas smulkmenas, šmaikščius epizodus, kurie tekstą pagyvina ir sušildo. Plačiai aptartas mokymosi laikotarpis, teatrinio meno studijos ir nepaliaujamas noras tapti poetu: „Jeigu netapsiu poetu, – nusišausiu“ (P. 36), – cituoja autorius smagų epizodą iš M. Vainilaičio jaunystės prisiminimų ir perteikia beribį poeto džiaugsmą pasirodžius pirmiesiems eilėraščiams spaudoje. J. Linkevičius geba rašyti ypač poetiškai ir pakiliai: „Visa „Mano volungėlė“ tarsi brangakmenis spindėte spindi tautosakinėmis reminiscencijomis, teikiančiomis knygai nacionalinį koloritą“ (P. 50), „tie eilėraščiai – tarsi vyturėliai iš linksmesnės padangės, kurių trelės atkartoja ir aštresnį žodį, bet geranoriškumo gaida išlieka“ (P. 55–56).

Knygoje paminėta daugybė žmonių, su kuriais M. Vainilaičiui teko artimiau bendrauti: A. Bernotas, B. Brazdžionis, K. Kubilinskas, Just. Marcinkevičius, dar daugelis kitų, turėjusių poetui įtakos. Ypač šiltai ir ne kartą prisimenamas B. Brazdžionis, su kuriuo poetą siejo artimi ryšiai. Vytė Nemunėlis M. Vainilaičiui buvo kūrybos vaikams idealas, įkvėpęs vaikų literatūros meilę. Kaip pažymi J. Linkevičius, su Vyte Nemunėliu M. Vainilaitį siejo nenusakomas, gal net telepatinis ryšys. Su poeto gyvenimu ir kūryba J. Linkevičius supažindina išlaikydamas intrigą, prikaustydamas skaitytoją prie teksto. Parašyti knygą apie vaikų poetą, kurią būtų smagu ir įdomu skaityti, nelengva, juolab kad jos adresatas gali būti ir jaunasis, ir jau suaugęs skaitytojas.

J. Linkevičiaus ryšys su M. Vainilaičiu, kaip ir su A. Matučiu, išskirtinis, artimas, gal net pernelyg subjektyvus. Matyt, ne veltui literatūrologė D. Striogaitė, recenzuodama J. Linkevičiaus knygą apie A. Matutį Po girią vaikščiojo poetas, J. Linkevičių yra pavadinusi personaliniu A. Matučio kritiku. Pasakodamas apie M. Vainilaitį, literatūrologas tvirtina „visa regėjęs iš arti, du dešimtmečius priklausydamas „Genio“ redakcinei kolegijai“ (P. 5–6), „ne kartą teko su Martynu lankytis jo gimtajame Mergežeryje“ (P. 8). Matyt, tokie šilti ir artimi santykiai bus lėmę nuoširdų, asociatyvų knygos toną. Beje, J. Linkevičius yra dalyvavęs daugelyje M. Vainilaičio kūrybos vakarų, susitikimų, su poetu apkeliavęs nemažai miestų miestelių. „Kur tik mūsų nebūta!“ (P. 59), – atmena literatūrologas. O prisiminimai „tokie gyvi ir šilti, jie neišblėso iki šių dienų. Norėčiau pasidalyti jais su visais, kam įdomi ta auksinė laiko atkarpa, davusi poeto kūrybai naujų minčių ir impulsų“ (P. 58).

M. Vainilaitis – vienas iš nedaugelio kūrėjų, savo pasisakymuose taip išsamiai suformulavęs pagrindinius vaikų poezijos teiginius, daug kalbėjęs apie vaiką, nusakęs pagrindines vertybes, be kurių neįsivaizduojamas geras eilėraštis. Sudėjus visa, ką M. Vainilaitis pasakė, gali susidaryti gana išsami ir argumentuota vaikų poezijos teorija. M. Vainilaitis ne tik kelia vaikų poezijai didžiulius reikalavimus, bet ir tų nuostatų laikosi. Knygoje Su volungėlės plunksna J. Linkevičius, kaip, beje, ir daugelis M. Vainilaičio kūrybos tyrėjų, remiasi poeto prisiminimais, samprotavimais, straipsniais apie vaikų literatūrą.

Vis dėlto neišvengta ir skubos. Knygą norėta išleisti M. Vainilaičio 70-mečio jubiliejui, todėl ji parašyta rekordiškai greitai. Pats J. Linkevičius knygos pabaigoje prasitaria: „Skubėta. Labai norėta su šia knygele suspėti į poeto pirmąjį jubiliejinį vakarą. Jeigu turėčiau iki jo dar laiko, peržiūrėčiau priekabesne akimi ir, žinoma, kai ko atsisakyčiau, o svarbiausia – šioje apybraižoje plačiau ir išsamiau panagrinėčiau jubiliato kūrybą“ (P. 111). Beje, ir aptardami monografiją apie A. Matutį, recenzentai yra pastebėję, kad J. Linkevičius daugiau dėmesio skiria poeto biografijai, o kūrybos analizei lieka daug mažiau vietos. Gal ir būtų galima papriekaištauti, kad M. Vainilaičio kūryba apžvelgta probėgšmais, rodos, nestabtelint, neatsikvepiant, neužsibūvant. Kita vertus, esminiai kūrybos bruožai įvardyti, pagrįstai ieškoma klasifikacijos pamato, apžvelgta M. Vainilaičio kūrybos raida nuo eilėraščių iki naujausių literatūrinių pasakų, bandoma skverbtis į menkai nagrinėtus religinio turinio eilėraščius, siekiama atsekti pasakų genezę ir net spėjama aptarti tik šiemet pasirodžiusią eiliuotą pasaką „Karaliaus žentas“.

Didesnė bėda – nelabai atsakingas redaktorių darbas. Skubant taip pat neišvengta klaidų. Netvarkinga knygos bibliografija: painiojami cituojamų autorių vardai, neminima straipsnių pavadinimų, nenurodoma cituojamų šaltinių puslapių.

M. Vainilaitis yra parašęs tokias eilutes: „Ateikit, niekad neapvilsiu…“ Skaitytojų neapvilia ir J. Linkevičiaus knyga apie patį poetą. Pasak J. Linkevičiaus, „poetinė odisėja tęsiasi. Netrukus sulauksime naujų knygų. Bus dar progų kalbėti ir rašyti apie tikro vaikų poeto atrastus ir jaunajam skaitytojui padovanotus poetinės kūrybos lobius“ (P. 111). O šiandien džiaugiamės dar viena gražia ir turininga knyga apie poetą, turintį Dievo dovaną jausti pasaulį vaiko širdimi.

________________________________

* Linkevičius, Jonas. Su volungėlės plunksna. – Vilnius: Žara, 2003. – 144 p.: iliustr.

Žurnalas „Rubinaitis“, 2003 Nr. 2 (26)

 

Įžanginis

SEKMADIENIO DARBAI IR RŪPESČIAI (Kalba, pasakyta gavus geriausios metų knygos premiją)

Petro Babicko 100-osioms gimimo metinėms

KŪRĖJAS, NEABEJINGAS VAIKYSTEI
RADIJO DĖDĖ EILIAVO LINKSMAI, MODERNIAI
„NEIŠSIGINSIU NĖ VIENOS SAVO KNYGOS“ (P. Babicko vaikų proza)

Straipsniai

AR MĖGSTA KNYGOS SKAITYTI? (K. Kasparavičiaus iliustracijos)
KOKYBĖS KRITERIJAI IR KLASIKA

Mano vaikystės skaitymai

NUO MALDAKNYGĖS IKI SELMOS LAGERLIOF KNYGŲ

Paskaitykim, mama, tėti!

KVAILOS ISTORIJOS

Atidžiu žvilgsniu

Akistata su sąžine
PEDYNGTUNAS – labai keistos rūšies meškiukas

Laiškai

LAIŠKAI

Bibliografija

APIE VAIKŲ LITERATŪRĄ, SKAITYMĄ 2002 m.

Kronika. Informacija. Skelbimai

KRONIKA. INFORMACIJA. SKELBIMAI

Summary

SUMMARY

Mūsų partneriai ir rėmėjai