KOKYBĖS KRITERIJAI IR KLASIKA
Kas yra toji knygos vertė, kokybė? Kas tai – didi vaikų knyga? Kiek ji, išversta į kitas kalbas, turi galimybių išpopuliarėti ir būti pamėgta? Kiek gali daryti įtaką būsimoms kartoms, tapti vaikų literatūros klasika?
Iš pradžių pabandykime atsakyti į šiuos klausimus pasitelkę Stivensoną. „Esė apie fantastikos meną“ (1882) jis mums primena vaikystėje patirtą skaitymo laimę:
„Visi skaitiniai, verti šio vardo, turi būti patrauklūs ir geidžiami. Skaitomą knygą turi ryte praryti, ji turi tave įkalinti, atplėšti nuo savęs paties. O ją perskaitęs, lieki įkaitusia galva, nebesugebi blaiviai mąstyti ir surikiuoti minčių, esi blaškomas gyvų vaizdinių sūkurio it stikliukas kaleidoskope. Žodžiu, jei knyga mums byloja, ji turi skambėti ausyse kaip dūžtančių į uolas bangų mūša, o istorija, jeigu tai istorija, turi plaukti prieš akis tūkstančiais spalvingų paveikslų. Kaip tik dėl šio malonumo žavioje ir neramioje vaikystėje mes taip atidžiai skaitome ir taip švelniai savo knygas mylime“1.
Visuose mumyse, be abejo, gyvi pritrenkiantys vaikystės skaitinių prisiminimai: nuostabaus pasakotojo Redjardo Kiplingo balsas jo knygoje Kaip drugelis treptelėjo koja, stulbinantys susitikimai su Alisa Stebuklų šalyje, K. Kolodžio sukurto Pinokio vargai. Šie kūriniai iki šiol labai gyvybingi, atlaikę laiko išbandymą ir tapę klasika. Anksčiau buvę originalūs, netelpantys į mados ir normų rėmus, vėliau jie tapo daugelio fantazijų šaltiniu. Juos pakartotinai skaitė ir skaito įvairaus amžiaus skaitytojai, jie tenkino ir tenkina ir vaiko, ir suaugusiojo skaitymo poreikį, galiausiai – o tai itin sunku – jie geba patikti visiems.
H. K. Anderseno medalį skirianti žiuri, apvainikuodama autoriaus kūrinį, kaip tik ir siekia atpažinti ir skatinti šią visuotinai reikšmingą kokybę. „Visas pasaulis gedi“, – skelbė vieno švedų laikraščio antraštė mirus Astridai Lindgren. Iš tikrųjų jos knygos žavėjo ištisas skaitytojų kartas.
Tačiau kartais tokį pripažinimą daro sunkiai prieinamą vertimų kokybė arba stoka. Man labai gaila, kad į prancūzų kalbą išversta tiek mažai Anos Marijos Mačado ar Adriano Šambero knygų. (Gal čia tam tikrą vaidmenį galėtų atlikti IBBY?)
Pagal kokius kriterijus, žvelgiant į vakarykščius klasikus, reikėtų vertinti šiandienos kūrinių likimą? 2000 m. gruodį „The Horn Book Magazine“2 redakcijos atlikta dvidešimties Amerikos vaikų rašytojų apklausa nurodė keletą gairių. Kiekvieno jų buvo paprašyta įvardyti vieną anglišką XX a. knygą, ateityje galinčią tapti vaikų literatūros klasika.
Iš atsakymų apie grožinę literatūrą įsidėmėjau tris knygas, nes jos patiko ir man pačiai (nors perskaičiau jas jau suaugusi), be to, jose įžvelgiau raktą, padedantį sukurti didžią vaikų knygą. Tai F. H. Bernet (Burnett) Paslaptingas sodas, Filipos Pirs (Philippa Pearce) Tomo vidurnakčio sodas3 ir E. B. Vaito (White) Šarlotės voratinklis. Ką jose randame? Dviejose pirmosiose – ryškesnę kančią, paslaptingą ir neišvengiamą ryšį su praeitimi. Šarlotės voratinklyje, be nuostabios gyvūnų bičiulystės tame keistame tvarte – tikroje Nojaus arkoje, aš išskyriau vieną sakinį iš „laimingos pabaigos“. Pagal savąją, voro, prigimtį, Šarlotė turi mirti: „Ir niekas nematė, kai jis mirė“4.
Visi trys kūriniai turi fantastikos plotmę, įveda skaitytoją į tarpupasaulį: tarp visiškos realybės ir įsivaizduojamos erdvės. Jų kokybę lemia simbolinė plotmė, simbolinio lygmens daugiaprasmiškumas, prisidengęs tariamo paprastumo kauke. Perskaičius šias knygas, atmintyje išliks vaizdai, galbūt pirmojo skaitymo sukelti jausmai, o prasmė iškils vėliau ir ras atgarsį skaitytojo gyvenime. Kad sukurtum gerą vaikišką knygą, neužtenka paslapties ir veikiančios vaikų kompanijos. Svarbu, kad toji paslaptis, mistika būtų apie esminius dalykus. Ši simbolinė ar mitinė plotmė lėmė Sent-Egziuperi Mažojo princo daugiaprasmiškumą ir pasaulinę sėkmę. Beje, knyga adresuota dar mažam Leonui Vertui, todėl joje pastebimas dvigubas adresatas.
Svarbi vieta tarptautinių klasikos kūrinių sąraše tenka Anderseno ir Brolių Grimų pasakoms, irgi turinčioms aiškią simbolinę plotmę. Pagaliau nėra didžio kūrinio be originalios ir kerinčios muzikos. Įsiklausykime į ponios Felps patarimus mažajai Matildai Roalo Dalio apysakoje. Matilda, maža penkerių metų knygų rijikė, skundžiasi Hemingvėjaus knygose ne viską supratusi:
„– Bet man vis tiek labai patiko. Jis pasakoja taip, kad man atrodo, lyg aš pati būčiau ir matyčiau viską, kas dedasi.
– Geras rašytojas visada tave priverčia taip jaustis, – atsakė ponia Felps. – Ir nesijaudink dėl tų vietų, kur nesupranti. Tiesiog sėdėk ir leisk žodžiams plaukti tarytum muzikai“5.
Galėčiau dar paminėti ir puikų Rendallo Jarrello pasakojimą Gyvulių šeima, turintį visus klasikos bruožus. Kūriniui būdingas keistumo įspūdis, skirtingų pasaulių derinys, jame skamba himnas gyvenimui, ir papasakota ši istorija nuostabia ir lanksčia kalba, kuri, pasak Bešliaro, išreiškia „didžiosios vaikystės svajonių ir poeto svajonių tęsinį“.
Iš prancūzų k. vertė Kristina Kazakevičiūtė
__________________________________________
* Klodė Huber-Genjer – Paryžiaus Nantero universiteto profesorė, dėstanti prancūzų ir vaikų literatūrą. Ši publikacija parengta pagal pranešimą, autorės skaitytą viename iš 28-ojo IBBY kongreso seminarų, ir spausdinama su jos sutikimu. Suprantama, straipsnis nėra išplėtotas, tačiau galbūt jis paskatins pamąstyti, kokias knygas pastebi, už ką jas vertina užsienio specialistai. – Red. past.
1 R. L. Stevenson. A batons rompus sur le roman. // Essais sur l’art de la fiction. – Editions de La table Ronde. – Paris, 1988.
2 JAV, Bostone, nuo 1924 m. leidžiamas dvimėnesinis vaikų literatūros žurnalas.
3 Anglų rašytojos F. Pirs (g. 1920) apysaka „Tomo vidurnakčio sodas“ (1958) – pripažinta XX a. antrosios pusės vaikų literatūros klasika. Verčiama į lietuvių kalbą.
4 E. B. White. Šarlotės voratinklis / iš anglų k. vertė Virgilijus Čepliejus. – „Mažasis VYTURYS“, 2000, p. 175. (Beje, straipsnio autorė šią frazę pateikia ir originalo kalba: „But no one was with her when she died“. Taigi prasmė, į kurią norima atkreipti dėmesį, lietuviškame vertime bemaž išnyksta.)
5 R. Dahl. Matilda / iš anglų k. vertė Birutė Sabonienė. – Homo faber, 2000, p. 18–19.
Žurnalas „Rubinaitis“, 2003 Nr. 2 (26)
