PEDYNGTUNAS – labai keistos rūšies meškiukas

 

Vaikų literatūroje meškiukas pasirodo kaip vienas populiariausių ir patraukliausių personažų. Turbūt patys žinomiausi mums – meškiukas iš tapusios vaikų literatūros klasika A. A. Milno knygos Pūkuotuko pasaulis, taip pat B. Brazdžionio Meškiukas Rudnosiukas. Šio personažo vaizdavimo tradiciją tęsia ir kitas anglų rašytojas M. Bondas, parašęs devynių apysakų-pasakų seriją apie meškiuką Pedingtoną. Iš jų lietuvių kalba pasirodė pirmoji – Meškiukas, vardu Pedingtonas*.

Pedingtono stotyje vienišas ant lagamino sėdintis meškiukas su keista skrybėle ir užrašu: „Prašom pasirūpinti šiuo meškiuku“ atrodo graudžiai ir kartu kelia šypseną. Braunų šeima (tėtis, mama, jų vaikai Džudė ir Džonatanas) svarsto, ką su juo daryti, ir galiausiai, meškiukui sutikus, apsiima jį globoti. Aplinka, kurioje Pedingtonas atsidūrė, – jaukus tipiškos anglų šeimos gyvenimas, kur, atrodo, negali būti nieko netikėta. Tačiau meškiukas viską ima versti aukštyn kojomis: kavinėje, visus nustebindamas, jis užsirioglina ant stalo ir netyčia nuverčia žemėn indus; maudydamasis vonioje, vos vos nenuskęsta, ir jį išgelbsti tik plačiakraštė skrybėlė (su kuria, savaime suprantama, jis maudosi); metro sustabdo eskalatorių ir sukelia didžiulę sumaištį etc. Tokiais nuotykiais paremtas visas knygos siužetas. Juos autorius pristato kiekvieno skyriaus pavadinimu: „Meškiukas karštame vandenyje“, „Pedingtonas važiuoja metro“, „Parduotuvėje“ etc.

Savo pasirodymu meškiukas stebina žmones, tačiau niekam neatrodo keista, kad jis moka kalbėti, kad Braunų šeimoje gyvena kaip lygiateisis narys. Pedingtonas tarsi įkūnija slaptą vaiko svajonę turėti kalbantį gyvūnėlį ar žaislą, kuriuo būtų galima rūpintis, kuris būtų geras draugas ir gebėtų pralinksminti. Džudei ir Džonatanui jis tampa jaunesniuoju broliu, ponui ir poniai Braunams – dar vienu vaiku, kaimynams – ponaičiu Braunu. Kai toks gauruotas žmogutis, besididžiuojantis tuo, kad yra „labai retos rūšies meškinas“, ir gebantis logiškai mąstyti, susiduria su tipiškais charakteriais, kasdienės situacijos neišvengiamai tampa komiškos. Autorius jas pasakoja šmaikščiai, su lengva ironija:

Tai buvo ilga kelionė, teko apiplaukti pusę žemės rutulio, todėl Pedingtono žemėlapis užėmė beveik visas vonios grindis, ir jam nupiešti buvo išnaudotas beveik visas pono Brauno skutimosi kremas. To kremo likučiais jis stengėsi vėl parašyti savo naująjį vardą. Bandė ir vienaip, ir kitaip, kol galų gale išėjo PEDYNGTUNAS. Atrodė labai įspūdingai (p. 33).

Kurdamas keblias, komiškas situacijas, M. Bondas ne tik patraukia skaitytoją, bet ir išryškina pagrindinio veikėjo charakterį. Meškiukas primena mielą, geraširdį ir truputį keistą vaiką, kuris labai mėgsta marmeladą, nešioja veltinę skrybėlę ir visur tamposi seną lagaminą. Mandagiu savo elgesiu jis sužavi ponią Berd, namų tvarkytoją, kuri „būna pikta ir labai bamba“, o netyčia pridaręs rūpesčių, susigūžia ir nuoširdžiai gailisi. Tačiau nemalonų pardavėją Pedingtonas sutramdo labai skvarbiu žvilgsniu, o įžūliam fotografui taikliai atsikerta šmaikščiu atsakymu.

Kaip ir visiems vaikams, meškiukui patinka būti dėmesio centre, todėl kartais, susiklosčius palankioms aplinkybėms, jis mėgsta kurti pramanytas istorijas: visų palaikytas keistuoliu, apiplaukusiu Atlanto vandenyną su maudymosi ratu, Pedingtonas uoliai atsakinėja į žurnalistų klausimus, nors iš tikro buvo tik užmigęs paplūdimyje ir potvynio nuplautas į jūrą. Apskritai Pedingtonas labai geras, nuoširdus ir (Dieve gink!) niekad nemeluoja, tačiau „blogiausiam atvejui“ moka „nutaisyti dvi veido išraiškas. Viena – mįslingai žvelgti į tolį parėmus smakrą letenėle. Kita – nekaltojo mina“. Knygos dailininko P. Fortnumo iliustracijos – įtikinama šių Pedingtono charakterio ypatybių interpretacija, pavyzdžiui, „nekaltojo mina“ (žr. p. 23).

Dažnai pabrėžiama, kad meškiukas, į Londoną atvykęs iš tolimojo Peru, ypatingas: nuo pat pirmojo susitikimo ponia Braun pastebi, kad „tai labai keistos rūšies meškiukas. Rudas (o gal geriau reikėtų sakyti – murzinai rudas) ir užsimaukšlinęs keistą skrybėlę su plačiais kraštais. (…) Iš po skrybėlės į ją žvelgė dvi didelės apvalios akys“. Skrybėlė, su kuria meškiukas jokiu būdu nesutinka skirtis, – puikiai atitinka visą jo esybę: „Aš labai retos rūšies meškinas (…). Ten, iš kur aš atvykau, mūsų jau nebedaug likę“. Turbūt todėl jis taip susidraugauja su senienų ir retenybių mėgėju ponu Graberiu, sendaikčių parduotuvės savininku, su kuriuo mielai šnekučiuojasi apie Pietų Ameriką ir užkandžiauja gardėsiais.

Pedingtonas pristatomas kaip senosios civilizacijos atstovas, nelegalus keliautojas („Aš esu keleivis be bilieto!“) ir priešinamas šiuolaikiniam Londonui, kur, pasak pono Brauno, „koks nors įstatymas numato ir tokius atvejus“, kur „traukiniai ūžė, garsiakalbiai blerbė“, o visi aplinkui baisiai skubėjo. Tačiau ši priešprieša nėra ryški, toliau neplėtojama. Dažnai ji tampa komiškumo pagrindu – taip motyvuojami keisti Pedingtono poelgiai, vaikiškas naivumas (jis natūraliai stebisi, kai už malonų aptarnavimą teatre iš jo paprašo pinigų).

Kiti veikėjai – fragmentiški, mažiau individualizuoti, papildantys Pedingtono charakterį arba jam prieštaraujantys, bet psichologiškumas čia ir nebūtinas. Manau, kad knygelę M. Bondas skyrė būtent pradinių klasių vaikams, gal ir dar neskaitantiems, o klausytojams. Svarbiausia joje – įtraukti skaitytoją (ar klausytoją) į jaukų, linksmų atsitikimų kupiną Pedingtono pasaulį, ir tai autoriui puikiai pavyko.

__________________________________________

* Bond, Michael. Meškiukas, vardu Pedingtonas / iš anglų k. vertė Viltaras Alksnėnas; iliustr. Peggy Fortnum. – Vilnius: Alma littera, 2002. – 151 p.: iliustr.

Žurnalas „Rubinaitis“, 2003 Nr. 2 (26)

 

Įžanginis

SEKMADIENIO DARBAI IR RŪPESČIAI (Kalba, pasakyta gavus geriausios metų knygos premiją)

Petro Babicko 100-osioms gimimo metinėms

KŪRĖJAS, NEABEJINGAS VAIKYSTEI
RADIJO DĖDĖ EILIAVO LINKSMAI, MODERNIAI
„NEIŠSIGINSIU NĖ VIENOS SAVO KNYGOS“ (P. Babicko vaikų proza)

Straipsniai

AR MĖGSTA KNYGOS SKAITYTI? (K. Kasparavičiaus iliustracijos)
KOKYBĖS KRITERIJAI IR KLASIKA

Mano vaikystės skaitymai

NUO MALDAKNYGĖS IKI SELMOS LAGERLIOF KNYGŲ

Paskaitykim, mama, tėti!

KVAILOS ISTORIJOS

Atidžiu žvilgsniu

Apie poetą vaiko širdimi
Akistata su sąžine

Laiškai

LAIŠKAI

Bibliografija

APIE VAIKŲ LITERATŪRĄ, SKAITYMĄ 2002 m.

Kronika. Informacija. Skelbimai

KRONIKA. INFORMACIJA. SKELBIMAI

Summary

SUMMARY

Mūsų partneriai ir rėmėjai