APIE KNYGAS PRIE ŽIBALINĖS LEMPOS IR NERIMĄ DĖL DABARTIES VAIKŲ SKAITYMO
– Gimėte skirtingoje aplinkoje: Milda – kaime, Rokavalkiuose (Utenos raj.), Vygandas – Kaune. Prisiminkite savo tėvų namus, jų atmosferą, ryškiausius vaikystės, skaitymo įspūdžius. Kokios knygos jus augino, kas paskatino domėtis literatūra, pasirinkti filologiją?
V. Račkaitis. Priklausome tai pokario metų kartai, kurios vaikystę ženklina žudynės, trėmimai, susidorojimas su „liaudies priešais“, baimė. Mokykloje atmintinai mokėmės eilėraščius apie Staliną, karius išvaduotojus, plačiąją tėvynę, klausėmės aiškinimų, kad Dievo nėra, o religija – tai prietaras, nuo ketvirtos klasės kasmet laikėme egzaminus, privalėjome mokėti rusų kalbą. Tačiau namų aplinkoje buvo kitos nuotaikos, kurios ir formavo asmenybę.
Nors gimiau Kaune, augau pas močiutę kaime, mamai su mano vyresniąja seserimi likus vienoms mieste. Nuo kūdikystės gyvenau tarp kaimo žmonių, patyrusių visus pokario metų sunkumus. Pačius ryškiausius vaikystės įspūdžius ir skaudžią patirtį esu aprašęs knygelėje Pokario istorijos: iš vaikystės atsiminimų (iliustr. S. Račkaitytė; Utena, 1992). Skaitymas buvo mėgstamiausias mano vaikystės užsiėmimas. Daug knygų esu perskaitęs prie žibalinės lempos. Pirmoji mano vos tik pramokusio dar vargiai perskaityta knyga – Vinco Pietario Lapės gyvenimas ir mirtis. Po to ėjo Vytės Nemunėlio, Leonardo Žitkevičiaus eilėraščiai, Petro Rimkūno Našlaitėlė, Prano Mašioto, Vytauto Tamulaičio, Stepo Zobarsko vaikų proza. Tų knygų man parūpindavo sesuo, kuri mokėsi gimnazijoje ir buvo sukaupusi nemažą bibliotekėlę. Buvau aktyvus ir kaimo bibliotekos lankytojas. Ten galėjai rasti Marko Tveno Tomo Sojerio nuotykius, Džeko Londono Baltąją iltį, Danielio Defo Robinzoną Kruzą ir kitų paaugliui gan įdomių ir patrauklių knygų. Vėliau labai sudomino Romeno Rolano Žanas Kristofas. Mokydamasis mokykloje, šį veikalą perskaičiau keletą kartų, skaičiau ir būdamas studentas.
Mano artimieji ir kaimynai turėjo išsaugoję nemažai prieškario Lietuvoje leistos periodikos. Labiausiai mane domino „Šaltinėlis“, „Žvaigždutė“, „Žiburėlis“, „Kregždutė“ ir kiti leidiniai vaikams, kuriuos godžiai skaitydavau. Manau, kad tai turėjo įtakos mano pasaulėžiūrai ir paskatino pirmiesiems kūrybiniams bandymams. Įsidrąsinęs juos ėmiau siuntinėti rajono laikraščiui, radijo valandėlių vaikams redakcijai. Kartais tai būdavo išspausdinta ar perskaityta. Ko gero, tai ir lėmė, kad pasiryžau stoti į universitetą ir studijuoti lietuvių kalbą, literatūrą. Tačiau baigęs studijas atsidėjau žurnalistikai – jai atiduota jau daugiau kaip 40 metų.
M. Telksnytė. Vygandas turėjo vyresniąją seserį, kuri parinkdavo jam knygų, naudingų vaikui, paaugliui. Aš jokio vedlio į knygų pasaulį neturėjau. Mano tėvai buvo paprasti žemdirbiai, mokęsi tik pradinėje mokykloje, tačiau mūsų šeimoje knyga buvo gerbiama. Rudens, žiemos vakarais aš garsiai skaitydavau iš bibliotekos parsineštas knygas. Mama verpdama, tėvelis taisydamas pakinktus ar ką kita dirbdamas klausydavosi. Ateidavo pasiklausyti ir kaimynų. Neretą vakarą, užsidegusios pakabinamą ant sienos žibalinę lempą, lipdavome su mama ant krosnies ir ten abi skaitydavome iki išnaktų. Pirmosios perskaitytos knygos buvo mokykliniai skaitiniai Aušrelė, iš kurių mokėsi ir mano tėvai, tėvelio įrištas „Žvaigždutės“ komplektas, knyga apie Lietuvą Mūsų Tėvynė. Labiausiai patiko pasakos, labai džiaugiausi įsigijusi Šarlio Pero, Vilhelmo Haufo pasakų knygas. Skaitydavau viską, ką tik gaudavau.
Mokydamasi penktoje klasėje, gyvenau Utenoje, šeimininkai turėjo nemažą bibliotekėlę. Skaičiau religinę literatūrą, Fiodoro Dostojevskio Idiotą, Nusikaltimą ir bausmę, Baltąsias naktis. Ypač mane žavėjo Ivano Turgenevo Raštai, kuriuos taip pat suradau šeimininkų bibliotekėlėje.
Jau penktoje klasėje tvirtai apsisprendžiau studijuosianti tik literatūrą. Tas apsisprendimas nepasikeitė ir baigus mokyklą.
Regis, aštuntoje ar devintoje klasėje atradau Romeną Rolaną. Šio rašytojo kūryba man buvo pati mylimiausia. Negalėjau išsiskirti su Žanu Kristofu, Užburtosios sielos Antuanete. Vėliau, jau studijuodama, bandžiau skaityti Žaną Kristofą prancūziškai. Pagaudavo šio kūrinio autoriaus sakinių ritmika, intonacija, žodžio skambėjimas. Paskui buvo atrasta Antuano de Sent-Egziuperi, Aleksandro Grino, Čingizo Aitmatovo proza.
Mokykloje turėjau labai gerą literatūros mokytoją Bronę Martinėnaitę. Ji skatino kūrybai, gyrė mano sukurtas pasakas, kviesdavo jas skaityti žemesniųjų klasių mokiniams. Tačiau savo eilėraščių neišdrįsdavau niekam rodyti. Nuostabūs būdavo Utenos 2-ojoje vidurinėje mokykloje Rapolo Šaltenio rengiami literatūros vakarai. Šis mokytojas vadovavo ir literatų būreliui. Liko šviesūs mokyklos atsiminimai. Mokytojai dar labiau sustiprino meilę knygoms, pagarbą jų kūrėjams.
– Nuo 1991 m. leidžiate vienintelį Lietuvoje tautinės ir katalikiškos krypties vaikų savaitraštį „Kregždutė“. 1934–1940 m. krikščioniškos dvasios vaikų žurnalą „Kregždutė“ Kėdainiuose redagavo jį įsteigęs pedagogas, žurnalistas, kraštotyrininkas Stasys Tijūnaitis, daug savęs atidavęs Lietuvos vaikams mokyti, šviesti, dorinti ir auklėti. Ar tęsiate jo darbą? Koks Jūsų redaguojamo laikraščio vaidmuo visiškai kitomis sąlygomis? Kokią regite savo darbo prasmę?
M. Telksnytė, V. Račkaitis. 1934 m. pasirodžiusiame mokytojo S. Tijūnaičio leidžiamos „Kregždutės“ numeryje buvo nusakytas šio leidinio tikslas – „padėti mūsų vaikams augti Dievo garbei ir Tėvynės naudai“. Tokie pat tikslai – tautinė ir katalikiška kryptis – yra ir mūsų spaudai rengiamos „Kregždutės“, vaikų ir moksleivių savaitraščio, lankančio skaitytojus jau keturiolikti metai. Tie skaitytojai – ir pradinukai, ir aukštesniųjų klasių mokiniai, tad laikraštėlio turinį reikia įvairinti. Anykščiuose spaudai parengta „Kregždutė“ vežama spausdinti į Kauną, jos leidyba ir platinimu rūpinasi laikraštis „XXI amžius“.„Kregždutei“ yra talkinę Bernardas Brazdžionis, Jurgis Jankus, Birutė Pūkelevičiūtė, Stasys Džiugas, Vladas Vijeikis, kiti išeivijos rašytojai, lietuvių vaikų literatūros kūrėjai. Rašo jai pedagogai, dvasininkai, vienuolės, bet daugiausia dėmesio sulaukia pačių vaikų laiškai, jų kūrybinių bandymų publikacijos. Pastaraisiais metais nusistovėjo ištikimų „Kregždutės“ skaitytojų ratas – katalikiškų šeimų vaikai. Džiugu, kad Lietuvoje tokių šeimų nemažai, kad mažieji skaitytojai imlūs gėriui ir grožiui, nori suvokti tikrąsias gyvenimo vertybes. Yra skaitytojų, kurie, jau tapę studentais, išėję į gyvenimą ir sukūrę savo šeimas, palaiko ryšius su „Kregždute“, ją prisimena kaip nuoširdžią, gerą vaikystės dienų draugę.
Gerbiame ir mylime „Kregždutės“ skaitytojus. Jie tai jaučia ir atsilygina mums tuo pačiu. Tad nors neturime vilties sulaukti kokios nors paramos vienintelio Lietuvos vaikų ir moksleivių savaitraščio leidybai, žinojimas, kad laikraštis yra laukiamas, neretai ir komplektuojamas, tasai gražus, mielas ryšys su skaitytojais neleidžia pavargti, nuleisti rankų.
– Ar esate išleidę vaikų knygelių?
V. Račkaitis. Pirmoji mano knygelė Kas čia žydi pasirodė 1982 m. (išleido „Vaga“). Tai nuotaikingi pasakojimai apie miško ir laukų gėles. Po metų išėjo gamtos vaizdelių knygelė Pavasario žvanguliai (iliustr. N. Klišiūtė; „Vaga“), taip pat skirta jauniesiems skaitytojams. Bet pačios reikšmingiausios knygos buvo parašytos vėliau kartu su Milda.
M. Telksnytė. 1983 m. „Vaga“ išleido pirmąją mano vaikystės novelių knygelę Senelio duona, skirtą jaunimui (iliustr. K. Ramonas). Po trejų metų pasirodė mudviejų kartu su Vygandu parašyta ir „Vyturio“ išleista knyga apie rašytoją Joną Biliūną Į aukštą kalną. Šią biografinę apybraižą rašėme įsijautę į rašytojo asmenį, kūrybą. Vylėmės, kad ši knyga, kai kur patrumpinta, kai kur papildyta, šiemet bus išleista antrąkart. Tokią mintį mums buvo pasiūlę Vilniuje gyvenantys anykštėnai. Tačiau knygos leidyba nebuvo paremta.
Vis nedavė ramybės mintis, kad nepelnytai užmiršta pirmoji lietuvių beletristė moteris Liudvika Didžiulienė-Žmona, bendradarbiavusi Vinco Kudirkos „Varpe“, „Ūkininke“, kituose spaudos draudimo laikotarpio laikraščiuose. Kaip ir J. Biliūnas, ji taip pat yra Anykščių krašto žmogus, čia tautosaką rinkusi, knygnešius globojusi, vaikus, jaunimą mokiusi, lietuvybę skleidusi. Kai atidėję darbą išvykome į Vilnių susipažinti, ką apie L. Didžiulienę galima sužinoti archyvuose, rankraštynuose, pamatėme, kad nemažai jos kūrybos dar nespausdinta. Nutarėme surinkti, kas iš jos kūrinių išlikę, ir parengti L. Didžiulienės Raštus. Pirmasis jos Raštų tomas – beletristika, dramaturgija, publicistika, memuarai – išėjo 1996 m., o 1998 m. ir antrasis – laiškai. 2004 m. pagaliau išleista ir seniai sumanytoji biografinė apybraiža apie šią turiningo ir dramatiško gyvenimo kultūros veikėją ir švietėją – Kaip lašas mariose… („Petro ofsetas“).
Taip pat esame parašę keletą kraštotyrinių knygelių: Mūsų Anykščiai (Mintis, 1971), Šventąja (Mintis, 1978), Kuršių nerija (Mintis, 1979), Ten, kur Merkys (Mintis, 1980), Dubysa (Mintis, 1983), Nevėžiu ir jo pakrantėmis (Mintis, 1995).
– Kokią knygą jauniesiems skaitytojams rašote dabar? Kada ji pasirodys?
M. Telksnytė, V. Račkaitis. Jau esame atidavę spaudai animalistinę apysaką Kamanė Dūzgalė. Joje pasakojama apie įdomų kamanės gyvenimą, jos susitikimus su įvairiais augalais, vabzdžių pasaulio atstovais. Kai kurie iš jų yra pikti, klastingi, niekam gero nelinkintys…
– Ką manote apie šiuolaikinių vaikų skaitymą? Kaip vertinate šiuolaikinių lietuvių ir užsienio autorių knygas vaikams?
M. Telksnytė, V. Račkaitis. Neramu, kad dabarties vaikų, jaunimo dvasinę brandą, pasaulėžiūrą vis labiau veikia ne knygos, o televizija, internetas, vis mažėja knygų poreikis. O ir knyga šiandien vargu ar atkreips dėmesį, jei nebus spalvinga, puošniai apipavidalinta. Liūdina ir tai, kad tarp skaitytojams pateikiamų gražiai išleistų knygų yra nemažai tokių, kur autoriai ištrina gėrio ir blogio ribą, toleruoja jėgą ir smurtą, kūrinių herojai nepaiso dorovės kriterijų, tiki burtais, siekia tik linksmo ir sotaus gyvenimo…
– O ką manote apie dabartinę vaikų periodiką? Ar reikia vaikams ir paaugliams žurnalų, laikraščių, ar nesumenkęs jų vaidmuo? Kokią įsivaizduojate vaikų periodikos misiją, kieno ir kokios iniciatyvos, paramos reikėtų?
M. Telksnytė, V. Račkaitis. Dabar tiek daug spalvingų, puikios poligrafinės kokybės leidinių vaikams. Net sunku susigaudyti, kiek ir kokių jų esama, nes kai kurie po kiek laiko išnyksta. Bemaž visi jie yra komercinio pobūdžio, orientuojantys mažuosius skaitytojus į pramogų, malonumų pasaulį. Gerai, jeigu juose dar skiriama vietos pažintinei informacijai, mokslo žinių populiarinimui, nes tai plečia akiratį. Reikėtų populiaraus, turinčio ir teigiamą auklėjamąjį poveikį laikraščio vaikams, jaunimui. Laikraščio specifika labiau nei žurnalas įgalina glaudesnį ryšį su skaitytojais.
Prisiminus prieškario Lietuvos vaikų ir jaunimo periodiką, tuometinės Švietimo ministerijos dėmesį tos spaudos turiniui, rūpinimąsi leidinių platinimu ir propagavimu, kai kurių organizacijų, draugijų paramą laikraščiams, žurnalams, reikia stebėtis, kad dabar vaikų periodika palikta savieigai, jos leidėjų niekas neįpareigoja šviesti, dorinti ir auklėti mūsų jaunosios kartos.
Žurnalas „Rubinaitis“, 2005 Nr. 3 (35)
