POETINIŲ ELEMENTŲ CIKLIŠKUMO TIPAI J. RAINIO VAIKŲ POEZIJOS RINKTINĖSE

 

J. Rainis 1911 m.
J. Rainis 1911 m.

Janio Rainio (Jānis Rainis, 1865–1929) literatūriniame palikime yra apie 100 poetinių ciklų. Mėgindamas apibrėžti šią poetinės struktūros kompoziciją europinės literatūros kontekste, 1912 m. liepos 22 d. poetas savo dienoraštyje rašė: „Moricke savo poezijos organizavimu nesirūpino, jo kūryboje nesijaučia vientisumo, svarbūs tik atskiri eilėraščiai kaip individai. Goethe skirstė pagal poezijos rūšis, žanrus. Schilleris atsižvelgė į laiko tarpus, istoriją. Heine’ei pirmajam šiek tiek parūpo akimirka. Čia jau pastebimas individualizmas, sutvarkyta masė, organizavimas, rūšis. Tai užtikrina visumos aprėptį“1 .

Matome, kad analizuodamas Eduardo Moricke’s (1804–1875), Johanno Wolfgango Goethe’s (1749–1832), Friedricho Schillerio (1759–1805) ir Heinricho Heine’s (1797–1856) poezijoje pastebėtus eilėraščių grupavimo būdus, J. Rainis labiausiai įvertino būtent H. Heine’s lyrinio ciklo kompozicijos tradiciją. Tai visiškai suprantama, nes poetiniai lyrinio ciklo elementai atspindi vientisą emocinį išgyvenimą, o šiame harmoningame, asociatyviai daugiarūšiame poezijos kontekste gali būti įgyvendintas sumanymas filosofiškai suvokti socialinę žmogaus misiją, prieštaringus, kintančius ir evoliucionuojančius jo ir aplinkinio pasaulio ryšius.

Poezijos knygos Tolimieji mėlynojo vakaro atgarsiai („Tālas noskaņas zilā vakarā“, 1903), Vėtros sėja (1905), Tylioji knyga („Klusā grāmata“, 1909), Tie, kurie neužmiršta („Tie, kas neaizmirst“, 1911), Galas ir pradžia („Gals un sākums“, 1912), Penki Dagdos eskizų sąsiuviniai („Dagdas piecas skiču burtnīcas“, 1920–1925) liudija J. Rainio prielankumą lyriniam ciklui. Tačiau H. Heine’s tradicija, t. y. emocinės eilėraščių konsolidacijos tendencija, jo poezijoje nėra nuosekliai išplėtota. Kurdamas poezijos knygas vaikams, rašytojas pasirinko kitus ciklų kūrimo būdus (eilėraščiai grupuojami temos variacijų ar įvykių chronologijos principu), kuriuose kartkarčiais pastebimos ir poetinių elementų suverenumą liudijančios E. Moricke’s, J. W. Goethe’s ir F. Schillerio tradicijos.

J. Rainio minėtoji E. Moricke’s tradicija ryškiausiai atsiskleidžia temos variacijų cikluose. Paprasčiausią šio ciklų kūrimo būdo pavyzdį pastebime rinkinyje Gėlių langelis („Puķu lodziņš“, 1924). Šią eilėraščių knygą sudaro penki skyriai. Kiekvieno jų pavadinimas („Mažuliukai vabaliukai“, „Namų gyvūnai kuo įvairiausi“, „Berniukai neramūs“, „Vėlų vakarą tylumoj“, „Pasakos pačios nesiseka“) informuoja skaitytojus, koks poetinis motyvas sieja atitinkamą eilėraščių grupę. Konkretūs eilėraščiai atskleidžia įvairius cikle plėtojamos temos variantus. Turinio atžvilgiu poetiniai elementai vienas kito netęsia ir nepapildo; jie funkcionuoja kaip atskiri, tarpusavyje nesusiję kūriniai. Eilėraščiai išdėstyti be logiškos motyvacijos, nes visas poetinis kontekstas siūlo skaitytojams susipažinti su skirtingais motyvo įgyvendinimo variantais, jų emocine įvairove ir skambesio polifonija, bet temos plėtotės atskleisti nesiekia (tai būdingas lyrinio ciklo bruožas).

„Aukso sietelis“. Dail. B. Žilytė
„Aukso sietelis“. Dail. B. Žilytė

Temos variacijų ciklai Aukso sietelis („Zelta sietiņš“, 1920) ir Vasaros princužėliai ir princesėlės („Vasaras princīši un princītes“, 1924) – jau kiek vientisesni kompoziciniai lydiniai.

Poezijos knyga Aukso sietelis sukurta kaleidoskopiniu principu. Kiekvienas poetinis elementas iš margo kaleidoskopinio reginio iškelia kokį nors ryškų epizodą. Vientiso vaizdo šie spalvingi elementai nesukuria, nes eilėraščiai temiškai nesusiję. Vis dėlto visi poetiniai elementai asocijuojasi su aukso sietelio vaizdiniu, kuris įvardijamas jau pirmajame ciklo eilėraštyje:

 

Kas pasižiūri

Pro šį sietelį,

Mato pasaulį

Deimantais mirgant.

 

„Aukso sietelis“2

Ką gi reiškia į pasaulį žvelgti aukso sietelio nustatytu rakursu? Atsakymą į šį klausimą pateikia tolesni poetiniai ciklo elementai, kviečiantys pažvelgti į daugialypius pasaulio procesus naiviomis, nuostabos pilnomis vaiko akimis. Vertinant tokiu aspektu, verkiantis Karlytis ir džiūgaujantis vyturėlis, žirnio vaikai, berželis, katytė, debesėliai ir visa margaspalvė aplinkos panorama sutviska stebėtinai šviesiu, nuotaikingu mirgėjimu.

Pirmajame eilėraštyje aukso sietelis šmėkšteli kaip neapibrėžtas šviesos šaltinis. Mažajam skaitytojui šis įvaizdis tebėra mįslė, kurią reikia įminti norint suvokti visą kaleidoskopiškai besikeičiančio pasaulio vaizdą. Tik ciklo užsklandoje vaikui pavyksta iššifruoti ir įvardyti slėpiningąjį aukso sietelį, kitaip tariant, aukso kamuolėlį:

 

Mįslę aš įminsiu,

Kamuolėlį pavadinsiu:

Saulė – šitas kamuolėlis, –

Tarė vaikas mažutėlis.3

 

„Įminimas“4

 

„Aukso sietelis“. Dail. B. Žilytė
„Aukso sietelis“. Dail. B. Žilytė

Mįslės įminimas iš esmės identifikuoja pagrindinius pirmojo ir paskutinio eilėraščių įvaizdžius – aukso sietelį ir saulę, – taip apibrėždamas savotišką kompozicinį viso rinkinio principą – šviesos ratą, kuriame žėri vaiko akimis regimas gyvenimas.

Tokiu pat radialiniu principu kaip Aukso sietelis sukomponuotas ir teminių variacijų ciklas Vasaros princužėliai ir princesėlės. Vasaros motyvo ir princesėlių šifrą aptinkame jau pirmajame eilėraštyje:

 

Visos dienelės

Paauksintos vasaros

Džiaugsmui paskirtos.

Džiaugsmas – karalius,

Karalienė laimė,

Kiekvienas berniukas,

Kiekviena mergaitė

Yra jų šeima.

 

„Paauksuotos vasaros“5

 

Kiti poetiniai ciklo elementai grupuojami į tam tikrus teminius blokus: vaikų žaislai, vaikai ir gyvūnai, vaikai ir suaugusieji, vaikai ir knygos, pasakos mažiesiems. Asociatyviai siejant šiuos kompozicinius segmentus su pirmuoju eilėraščiu, galima identifikuoti įvairiausius „princužėlių“ gyvenimo įvykius, tarkim, ekspozicijoje išryškintos „vasariškos“ nuotaikos patvirtinimą ar paneigimą.

Poezijos knygų Paukštelis ant šakos („Putniņš uz zara“, 1925), Lėlytė Lolytė („Lellīte Lolīte“, 1924) ir Saulytė ligoninėje („Saulīte slimnīcā“, 1927) kompozicijoje juntamas J. Rainio minėtos F. Schillerio kūrybos tradicijos tęsinys.

„Aukso sietelis“. Dail. B. Žilytė
„Aukso sietelis“. Dail. B. Žilytė

Abiejose rinkinio Paukštelis ant šakos dalyse eilėraščiai grupuojami pagal meninio laiko chronologijos principą. Laiko ciklas prasideda rudenį, tuo metu, kai berniukų ir mergaičių atmintyje dar gyvi ką tik prabėgusios vasaros įvykiai („Vasaros darbininkė“, „Vasaros darbininkas“), bet jų vaizduotė jau ima piešti snieguotą žiemos peizažą, vėją, šaltį ir smagius pasivažinėjimus rogutėmis („Geroji žiema“). Žiema dar neskuba ateiti („Savanoris ir žiema“), tačiau šis pereinamasis laikotarpis yra būtinas, kad vaikai ir jų tėveliai spėtų pasiruošti šaltajam metų laikui („Pūsk, šiaury!“). Galiausiai lauktoji žiema pasibeldžia į duris, ir mažiesiems sportininkams prasideda slidinėjimo, čiuožimo ir važinėjimosi rogutėmis džiaugsmai („Žiemos sportininkai“, „Praplyšusi siūlė“, „Sniego diena“, „Pirmyn!“).

Vaizdžiai nutapęs meninio laiko tėkmę, autorius imasi vaikų charakterio subtilybių analizės („Atgijusi lėlytė“, „Trinitė – užsispyrėlė“, „Anciuko pusryčiai“ ir kt.). Vaizduojant berniukų ir mergaičių elgesį, išgyvenimus ir pasaulėjautą, kartkarčiais pastebimos laiko tėkmės koordinatės. Jei pasigilintume į greta esančius eilėraščius „Katytė“ ir „Abu miegaliai“, pamatytume, kad katytei sniege dar šąla letenėlės, bet Ansį ir Jancį, abu „miegalius“, jau budina gaivinantis pavasario lietus. Eilėraštyje „Pinkų Mikas“ paminėtas uogavimas rodo, kad pavasarį jau pakeitė vasara, o ciklo finale suskamba rudens motyvas: strazdas šokinėja lazdyno šakomis ir siūlo savo pašnekovui riešutų („Strazdelis ir riešutas“).

Rinkinio Paukštelis ant šakos antrajame skyriuje („Didiesiems vaikams“) laiko koordinatės nėra tiksliai apibrėžtos, tačiau ciklo pabaigoje atskleista Kalėdų ir Naujųjų metų tema („Baltoji saulės rožė“, „Rudas, baltas ir žalias“, „Kalėdų Senelis“, „Naujųjų metų pasaka“, „Ką atneš Naujieji metai“) interpretuotina kaip laiko tėkmės tęsinio žiemą nuoroda, o paskutinis eilėraštis akcentuoja amžiną, nesibaigiantį paros ir metų laikų kaitos cikliškumą:

 

Sustingus šakelė

Per miegus sapnuoja:

Saulę ir pavasarį,

Žalius lapelius.

Naują pavasarį,

Naujų metų laimę, –

Kai linksmas paukštelis

Iš naujo pragys.

 

„Šaka be paukštelio“6

 

Rinkinyje Lėlytė Lolytė F. Schillerio tradicija įgyvendinta menine forma ir pasireiškia ne tik kaip laiko tėkmės chronologija, bet ir kaip poetinio elemento išryškintų vaizdinių ir įvykių ryšys. Šiame siužetiniame cikle kiekvienas eilėraštis funkcionuoja kaip tam tikra intensyvaus pasakojimo apie lėlytės Lolytės likimą pakopa. Poetinių elementų išdėstymo tvarka atsispindi konkrečios fabulos plėtotėje.

Mažoji Laimutė turgelyje pamato lėlę ir jos įsigeidžia („Laimutės ilgesys“, „Lėlių turgelis“). Per Kalėdas mergaitė šį žaislą gauna dovanų („Kalėdos“). Laimutė pavadina naująją lėlę Lolyte ir ima su ja žaisti: gydo susirgusią, patiki jai paslaptį apie mažuosius katės Princės kačiukus, guldo pokaičio, moko suktis lėlių virtuvėje ir pan. („Lolytė“, „Lėlytė serga“, „Paslaptis“, „Neramūs namai“, „Lėlių virtuvėje“ ir kt.). Kartais į šiuos žaidimus įtraukiami ir kiti žaislai: iš tėčio lazdos išdrožtas vežėjas Stulgis („Stulgytis“), pačios Laimutės pasidaryta lėlytė („Mažoji lėlytė“, „Lolitutė“), žaisliniai gyvūnėliai Incis ir Krancis („Incis su Kranciu“, „Geri pamokymai“, „Incio portretas“). Staiga atsitinka nelaimė: Laimutė randa savo lėlę sulaužytą („Lolitutės nelaimė“). Kurį laiką lėlė gydoma („Nerimas dėl Lolitutės“), bet kai vilčių ją atgaivinti nebelieka, Laimutė paguldo lėlę į tėčio cigarų dėžutę ir surengia laidotuves („Sirgo ir nepasveiko“, „Kas nutiko toliau?“).

Saulytė ligoninėje – netradiciškai sukomponuotas siužetinis ciklas. 1926 m. vasario 18 d. J. Rainiui kilo mintis šią eilėraščių knygą pavadinti Vaikų dekameronu („Bērnu dekamerons“7 ). Neabejotina, kad, akcentuodamas savo poetinio ciklo ir Giovanni Boccaccio (1313–1375) Dekamerono (1349–1353) analogiją, poetas siekė pabrėžti meninės formos paraleles, o ne abiejų darbų turinio panašumą.

Kaip ir G. Boccaccio, J. Rainis vaizduoja dešimties dienų įvykius (išverstas iš graikų kalbos, „dekameronas“ reiškia dekadą). Rinkinio Saulytė ligoninėje kompoziciniai elementai (jais laikomi tiek eilėraščiai, tiek prozos tekstas) grupuojami į dešimtį segmentų, kurie atitinka dienų skaičių. Siužeto metmenys nurodyti jau epiniame autoriaus komentare, kuris informuoja skaitytojus apie būsimo siužeto vingius. Sužinome, kad skarlatinos epidemijos metu penki vaikai pateko į vieną ligoninės palatą, susidraugavo ir sutarė kasdien deklamuoti eilėraščius. Prozos tekstas atskleidžia ne tik ligoninės įvykius, bet ir vaikų nuotaikas bei ištvermę, taip pat paaiškina kiekvienai dienai skirtos „koncerto programos“ atranką.

Kurdamas eilėraščius, J. Rainis neabejotinai atsižvelgia į minėtąją J. W. Goethe’s tradiciją, t. y. poetinių elementų turinio arba formalios analogijos akcentą, nes kiekvienas vaikas „pasirenka“ tematiškai ir stilistiškai vienalytį repertuarą: Mirdzinios deklamuojamuose eilėraščiuose paprastai vyrauja gamtos arba moralės temos, Viktinis pirmenybę teikia fabulai, Maiga skaito poetinius dialogus, Mudytė deklamuoja poeziją, vaizduojančią vaikų gyvenimo scenas, o Valdis mėgsta komiškos pakraipos kūrinius.

Ciklo kompozicija sukurta simetrijos principu: kasdien deklamuojamas apibrėžtas eilėraščių skaičius ir ta pačia tvarka pasirodo tos pačios personos. Kartkarčiais „koncerto programoje“ vis dėlto įvyksta permainų. Antrąją dieną Mudytė nebesugeba atsiminti nė vieno eilėraščio, todėl vietoj jos scenoje pasirodo Maiga. Penktąją dieną skaityti eilėraščius pradeda Mudytė, nes Mirdzinia pernelyg susisielojusi (jos neaplankė tėvai). Devintąją dieną nuskamba tik keturi eilėraščiai: šįkart susijaudinusi Mudytė – mat Mirdzinią ir Viktinį netrukus išrašys iš ligoninės. Dešimtąją dieną pasirodo tik Mirdzinia ir viso kolektyvo vardu siunčia rinkinio skaitytojams kalėdinius sveikinimus. Šios psichologiškai motyvuotos poetinių elementų atrankos ir išdėstymo variacijos panaikina repertuaro monotonijos grėsmę, padaro vaikų gyvenimo atspindį gyvesnį, veržlesnį ir įtikimesnį.

Prozos fragmentai ir kompozicinis eilėraščių vientisumas daro epinį pasakojimą lyriškesnį, emociškai spalvingesnį, o tematiškai, žanriškai ir stilistiškai nevienalyčiai eilėraščiai įrikiuojami į chronologiškai susijusių įvykių grandinę.

Apžvelgę J. Rainio eilėraščių rinkinius vaikams, įsitikinome, kad, kurdamas poetinius ciklus, rašytojas panaudojo turtingą meninių priemonių arsenalą, novatoriškai varijavo E. Moricke’s, J. W. Goethe’s ir F. Schillerio eilėraščių grupavimo tradicijas. Kiekvienas kūrybinis ieškojimas ir eksperimentas palietė vis kitą originalios J. Rainio galvosenos ir pasaulėjautos briauną, atskleidė poeto talento universalumą ir nuolatinį siekį tobulinti, atnaujinti ir plėtoti savo poetinę kūrybą. Ne veltui 1912 m. gegužės 5 d. dienoraštyje J. Rainis rašo: „Menininkų nedera skirstyti pagal technines priemones. Men[ininkai]. vartoja įvairius metodus, atsižvelgdami į medžiagą ir savo temperamentą“8.

Iš latvių k. vertė Laura Laurušaitė

———————————————

1 Rainis J., Kopoti raksti 30. sējumos, t. 24. Rīga: Zinātne, 1986, p. 479.

2 Rainis J., Zelta sietiņš, Kopoti raksti 4. sējumos. Rīga: Zinātne, 1978, p. 7.

3 Šis ir ankstesnysis eilėraščio fragmentas verstas Kosto Korsako. Cit. iš: Janis Rainis, Aukso sietelis, Vilnius: Vaga, 1967. Kiti poezijos vertimai pažodiniai. (Vert. past.)

4 Ten pat, p. 34.

5 Rainis J., Vasaras princīši un princītes, Kopoti raksti 4. sējumos, p. 103.

6 Rainis J., Putniņš uz zara, Kopoti raksti 4. sējumos, p. 264.

7 Rainis J., Radāmās domas dz. krāj. „Saulīte slimnīcā“, Kopoti raksti 2. variantu sējums. Rīga: Zinātne, 1979, p. 453.

8 Rainis J., Kopoti raksti 24. sējumos, p. 418.

Žurnalas „Rubinaitis“, 2005 Nr. 3 (35)

 

Įžanginis

SEPTYNIOLIKTOJI „COLIUKĖ“

Straipsniai

NAUJOJI LATVIŲ VAIKŲ LITERATŪRA
ROMANTIZMO PERŽVALGA PHILIPO PULLMANO TRILOGIJOJE „JO TAMSIOSIOS JĖGOS“
GERAS SKAITYTOJAS – VERTYBĖ

Mano vaikystės skaitymai

APIE KNYGAS PRIE ŽIBALINĖS LEMPOS IR NERIMĄ DĖL DABARTIES VAIKŲ SKAITYMO

Paskaitykim, mama, tėti!

TOBIJO PAISTALAI* (Ištraukos)

Supažindiname

LATVIJOS VAIKŲ LITERATŪROS CENTRAS

Atidžiu žvilgsniu

Tarp žvaigždžių šviesumos ir gyvenimo juodumos
Pica – mergaitė, Oskaras – drambliukas
Vaikams ir visiems kitiems
Apie žaidimą – pirmas leidimas

Laiškai

Festivalio „Skaityk, netingėk, o paskaitęs pakrutėk“ atgarsiai

Kronika. Informacija. Skelbimai

KRONIKA. INFORMACIJA. SKELBIMAI

Summary

SUMMARY

Mūsų partneriai ir rėmėjai