Vaikams ir visiems kitiems

Kažin ar kada taip buvę… Ne, Lietuvoje iki šiol dar nėra buvę tokio dalyko, kad kone tuo pačiu metu apie vieną, dar ir svetimšalį, rašytoją įvairių įvairiausiose mūsų krašto vietose būtų surengta tieka inscenizacijų, kūrybos popiečių ir vakarų, viktorinų, parodų, spektaklių! Taip atsitiko su didžiuoju danų pasakininku Hansu Christianu Andersenu. Per šimtus bibliotekų ir mokyklų po visą Lietuvą vilnyte nuvilnijo šio rašytojo 200-ųjų gimimo metinių minėjimai. Juos rengė ir juose dalyvavo daugiausia patys vaikai. Sukakties proga išleista ir naujų H. Ch. Anderseno pasakų rinkinių, surengta konferencijų. Dar liepos mėnesį su H. Ch. Andersenu po miestelius ir kaimus keliavo Panevėžio „Vežimo teatras“, turįs su šiuo rašytoju siejamų apdovanojimų. Žodžiu, dar nuo pereitų metų pabaigos ir šiemet išsiplėtojo savotiškas andersianos sąjūdis.

Visa tai prisiminiau ir surašiau susitikusi dar su vienu H. Ch. Anderseno sukakties atgarsiu – neseniai pasirodžiusia Hjørdiso Varmerio ir Lilian Brøgger knyga Vargšas berniukas iš Odensės^*. Su šiais danų autoriais susidurta pirmą kartą, tad, suprantama, norėjosi čia pat, knygoje, rasti bent vieną kitą žodį ir apie juos. Bet žinių teko ieškoti kitur. Paaiškėjo, kad H. Varmeris yra žymus šiuolaikinis danų vaikų rašytojas, o L. Brøgger – žinoma vaikų knygų iliustruotoja. Gimusi 1950 m., ji baigė dizaino mokslus ir išgarsėjo kaip paveikslėlių knygų autorė ir vaikų literatūros iliustruotoja. Už šią kūrybą ji buvo pristatyta H. Ch. Anderseno premijai.

Ne iš lengvųjų pasakyti, kokiam žanrui priklausytų aptariamasis kūrinys, nors jo adresatas beveik visai aiškus, nurodytas antrojo kietviršio pabaigoje: „Iliustruota knyga visai šeimai apie nepaprastą H. Ch. Anderseno gyvenimą“. Vadinasi, knyga skirta ir patiems vaikams, o susipažinus su ja atidžiau, galima teigti, kad vaikams, ypač jaunesniesiems paaugliams, ji skirta pirmiausia. Šitaip galėtume sakyti dėl teksto ir piešinių (iliustracijų) būdo, artimo vaikų suvokimui. Tokiam adresatui, man regis, artimas ir knygos padalijimas į skyrius – pasakojimus, kurie palyginti fragmentiški, taupūs, net eskiziški, pristatantys H. Ch. Anderseno biografijos epizodus, daugiausia chronologiškai sukibusius. Pasakojama paprastai, nesudėtingai, pagal vaikų ar paauglių suvoktį. Tą suvoktį atitinka ir pasirinktas labiau eseistinis nei beletristinis ar publicistinis stilius ir būdas.

O dėl iliustracijų, tai šaltiniai teigia, kad L. Brøgger mėgsta kurti ironiškus personažus, ganėtinai pašaipiai interpretuoti žmogų ir gyvenimą. Tai ypač dera šios knygos tekstui ir H. Ch. Andersenui vaizduoti. Be to, dailininkė tarytum imituoja vaikų paveikslėlių manierą. Įdomu į tas iliustracijas įsižiūrinėti ir kartu su tekstu, ir į vienas, lyg atskirai.

Neatsitiktina, kad leidinio autoriais nurodyti abu – ir rašytojas, ir dailininkė. Jie yra lygiateisiai partneriai, sukūrę įdomią biografikos knygą. Biografinės dokumentinės (eseistinės) ar beletristinės – originaliosios ar verstinės – prozos, pirmiausia ir ypač skirtos vaikams, turime išties nedaug, jau tikrai per mažai. Tad ir malonu, ir naudinga, kai į mūsų paauglių lektūrą dabar įsiterpė nauja, nors ir verstinė tos paskirties knyga, šįkart apie H. Ch. Anderseną. Juo labiau kad ji turi tokių ypatybių, kurios daro 200 metų H. Ch. Anderseną artimą lietuvių vaikų skaitytojams ir, pabrėžčiau, jų literatūrai.

Mat dar esti, kad mūsų autoriai, rašydami biografikos dalykus, ypač vaikams, vis dar susigundo aprašomuosius žmones jei ne ant pjedestalo užkelti, tai bent jau šiaip kuo aukščiau pakylėti. Taigi linksta kai ką iš jų gyvenimo, būdo, elgesio nuslėpti, nutylėti ar padailinti, kad vaizduojamasis ar aprašomasis asmuo jau „iš pat mažo“, anot Žemaitės, atrodytų gražesnis, „pedagogiškesnis“, negu buvo iš tikrųjų. Ypač tai matyti, kai rašoma apie tokius tų žmonių prigimties, charakterio, elgesio, santykių dalykus, kurie atrodo savotiški, ne tokie, kaip įprasta, kartais ir nemalonūs, nėra „sektini“ pavyzdžiai.

Tokios mintys atklysta skaitant šįkart „kitaip“, lyg „atvirkščiai“, parašytą danų menininkų knygą apie H. Ch. Anderseną. Joje išryškinama, pabrėžiama kaip tik jo išskirtinė individualybė, jo kitoniškumas – tas, sakytume, bjauriojo ančiuko, tapusio gulbe, sindromas. H. Ch. Andersenas išsiskyrė savo laike, aplinkoje. Gamtos apdovanotas įvairiais gabumais ir talentais, jis beveik niekur nepritapo, o kiti sunkiai pritapdavo prie jo.

Kilęs kone iš gyvenimo dugno, iš pamišėlių, batsiuvių, girtuoklių, šiaip nevykėlių, bet, kita vertus, aistringų skaitytojų aplinkos. Liesas, negalių kankinamas ilgšis, kartais, kaip knygoje rašoma, panašus į baidyklę keistuolis. Paskui – nepailstantis keliautojas. Kai kas jį mėgo ar net pamilo, kiti pajuokdavo ar tyčiodavosi iš jo originalumo… Knygoje pateikiama įstringančių anekdotinių H. Ch. Anderseno elgesio situacijų ar keistenybių. Jis, pavyzdžiui, bijodavęs būti palaidotas gyvas. Todėl prieš eidamas miegoti pasikabindavo ant kaklo lentelę: „Aš tik tariamai miręs“. Daug keliaudamas, į lagaminą visada dėdavosi vadinamąją „gaisrininkų virvę“, kad, ištikus gaisrui, jeigu kas, galėtų nusileisti pro viešbučio langą…

H. Ch. Anderseną visą laiką lydėjo minėtoji bjauriojo ančiuko jausena ir būsena, sukeldama jam dramatiškų išgyvenimų ir grūdindama. Autoriai apie tokius tad atsitikimus su H. Ch. Andersenu, jo keistumų ir silpnybių epizodus pasakoja tarpais šypsodamiesi, kitąsyk su liūdesiu ar gailesčiu, bet visada taktiškai. Knygoje netgi ypač – ir ne kartą atvirai – pabrėžiama didžioji H. Ch. Anderseno svajonė, jo troškimas ir tikslas, kankinęs nuo mažatvės. Niekad neužslopo jo svajonė ir tikėjimas, kad būsiąs įžymus, garsus, turtingas žmogus. Tai pranašavusios ne tik žiniuonės. H. Ch. Andersenas pats apie tai kalbėjo garsiai, pats, pažymi autoriai, dainuodavęs „/…/ ypač apie tuos, kurie vaikystėje skurdo, o užaugę tapo turtingi ir garsūs. Ir jis toks bus. Tai tikrai žinojo“. Vargšas berniukas iš Odensės, kaip žinome, išsipranašavo ateitį. Tiesa, ne žymaus aktoriaus ar šokėjo, o didžio rašytojo.

Svarbiausias dėmesys knygoje telkiamas į H. Ch. Anderseno biografiją – į prigimtį ir patirtį, į jo gyvenamojo laiko kontekstą ir atmosferą. Užtat apie kūrybą, apie jos ryšį su H. Ch. Anderseno gyvenimu čia randame palyginti nedaug. Bet skaitydami jo biografiją ir pasitelkdami jo pasakas, tą temą galime ir patys pasipildyti.

Šios knygos H. Ch. Andersenas turėtų skaitytojams tapti artimesnis ir tikresnis. Nemanau, kad jo prigimties, biografijos, būdo savybės ar kas daugiau, parodyti knygoje, galėtų pakenkti H. Ch. Anderseno ir jo kūrybos įvaizdžiui. Atvirkščiai – gali tik padėti.

Minėta, kad čia apžvelgiama įdomi biografijos knyga. Tą įspūdį dar sustiprina solidi leidinio išvaizda, vidaus planas, šriftas, visas jo dizainas. Tai „Gimtojo žodžio“ leidyklos nuopelnas. Knygos metrika irgi palyginti gan turtinga. Joje – ne tik vertėjo iš danų kalbos Jono Smilgos, redaktorės Vidos Bėkštienės, maketuotojos Inos Jermolajevos pavardės, bet ir kita informacija (net tiražas – 1500 egz.).

Baigtume žymios šiuolaikinės vaikų rašytojos Marios Gripe’s žodžiais apie tai, kaip tėvas ją įspėjęs dėl rašymo. Visoje pasaulinėje literatūroje, sakęs jis, yra tik vienas asmuo, vertas vadintis autoriumi, – Hansas Christianas Andersenas. Daugiau niekas. Kiti esą tik „rašytojai“. Tebus tai ir šios knygos reklama.

———————————————————

^* VARMER, Hjørdi, BRØGGER, Lilian. Vargšas berniukas iš Odensės / iš danų k. vertė Jonas Smilga. Vilnius: Gimtasis žodis, 2005. 112 p.: iliustr. ISBN 9955-16-012-8.

Žurnalas „Rubinaitis“, 2005 Nr. 3 (35)