ROMANTIZMO PERŽVALGA PHILIPO PULLMANO TRILOGIJOJE „JO TAMSIOSIOS JĖGOS“

Philipo Pullmano trilogijoje Jo tamsiosios jėgos esama ir romantizmo, ir postmodernizmo poveikio. Kūrinys rodo autoriaus sąsajas su anglų romantikais disidentais, ypač su Williamu Blake’u, ir kartu liudija, kaip pats tekstas gali būti tiek romantinis, tiek postmodernus. Tad šio straipsnio tema – kaip Pullmanas „permato“ romantizmą per postmodernizmo prizmę, kaip postmoderniojoje epochoje perkuria romantinį vaiko vaizdinį.

Pullmano fantasy, kurdama alternatyvų krikščioniškajai teologijai požiūrį, meta iššūkį šiuolaikinei Vakarų kultūrai kaip „duotybei“ ir kvestionuoja pačias pasaulio sukūrimo ir Bažnyčios institucijos sampratas. Anot Peterio Hunto, „apie retą fantasy galima pasakyti, kad ji nesusijusi su realybe“¹. Trumpai tariant, Pullmano tekstas yra iššūkis „tikrovėms“ ir filosofiniams įsitikinimams, kuriais remiasi Vakarų kultūra. Jis kuria pasaulį, tiksliau, iš daugybės gretimų pasaulių sudarytą visatą, kuri suvienijama pagrindinių veikėjų sąmonėje ir patyrime, kai šie persikelia iš vienos erdvės į kitą bandydami įveikti kylančias problemas. Gilėjantis Vilio ir Lairos (ypač pastarosios) supratimas brandina žinias, kurios leis Lairai kurti Dangaus respubliką – politinę viziją, žadančią alternatyvią ateitį. Pullmano nuostata trilogijoje, taip pat Lairos požiūris pasibaigus jos pažinimo kelionei atliepia Williamo Blake’o ryžtą „sukurti savo sistemą arba būti pavergtam kito žmogaus“². Blake’as šitai paaiškino teiginį užbaigdamas taip: „Aš nemąstysiu ir nelyginsiu, mano darbas – kurti.“³ Pullmanas, rašytojas ir kūrėjas, literatūrinėmis „sistemomis“ naudojasi pagal romantizmo tradiciją. Jis palieka skaitytojams pasitelkti protą kartu su vaizduote bei intelekto galiomis ir kūrinį lyginti su užtekstine tikrove. Teksto komponavimo principai ir politiniai tikslai yra romantiniai, ypač dėmesys vaikui kaip išskirtinai svarbiam steigiant tą naująjį pasaulį. Antai pagrindiniai veikėjai vaikai, keliaudami po Pullmano fantazijos sukurtas žemes, juda nuo nežinojimo link patirties ir išsiugdo vaizduotės galias.

Kurdamas vaiko paveikslą bei įterpdamas į tekstą kraštovaizdį, rašytojas remiasi romantizmo modeliais, o fragmentuota veikėjų (ir skaitytojų) patirtis šiuose daugiasluoksniuose pasauliuose jau yra postmodernistinio pobūdžio. Vis dėlto romantinė autoriaus pozicija neneigia racionalumo vertės ir mokslinės minties svarbos. Jaunųjų protagonistų branda priklauso nuo jų lavėjančio mąstymo ir gebėjimo pasinaudoti mokslo žinija, papildyta filosofijos įžvalgomis. Šitai Pullmanas taiko ir savo skaitytojams, tuos dalykus ugdydamas per pasakojimo struktūrą, t. y. per skaitymo patirtį. XIX a. romantizmo rašytojas Charlesas Kingsley teigė, kad jo mažasis kaminkrėtys Tomas galiausiai iškils kaip didis mokslo vyras⁴ . Galima nuspėti, kad Laira ateityje taip pat bus sumani mokslininkė – postmoderniajame technologijų amžiuje tai privalu naujo pasaulio kūrėjui ir aktualu jauniesiems skaitytojams, kad jie sėkmingai veiktų savo drąsiuose naujuose pasauliuose.

Vis dėlto ne tokiame pradeda Laira, nors ji neabejotinai drąsi ir yra patekusi į nepažįstamą situaciją. Ji turi leistis į savęs atradimo kelionę, kurioje susidurs su sunkumais ir turės juos įveikti, kad išnarpliotų galvosūkius, kurie ją atves iki tapsmo ateities kūrėja. Ši kelionė, būdama ir fizinis, ir intelektinis žygis, yra ėjimas iš nežinojimo į patirtį. Vyksmo aplinką Pullmanas kuria neatsiejamai nuo emocinės ir intelektinės veikėjų raidos ir skaitytojų išgyvenimo. Kai kuriais atvejais gamtovaizdis veikia pagal romantinį principą: perteikia socialinį ir jausminį kontekstą pasaulio, kuriame tuo metu atsiranda pagrindiniai personažai, atspindi ieškojimų tarpsnio atmosferą.

Šiaurės pašvaistėje pradinė veiksmo vieta ir laikas yra Lairos pasaulio Oksfordas. Šiuolaikiniams skaitytojams Oksfordas labiausiai asocijuojasi su šimtametę istoriją turinčiu Anglijos mokslo ir kultūros centru, kur dvasininkija ir žinių ieškojimas pradžioje buvo glaudžiai susiję. Sąvoka „universitetas“ nurodo kultūrų bendrystę, bendravimo ir mainų vietą. Tačiau Pullmano Oksfordas yra nykstantis, apraizgytas klastingomis pinklėmis, paslaptimis, prietarais ir viduramžiais atsiduodančiu įtarumu. Jo gatvės pilnos pavojingų būtybių, tokių kaip totoriai, kurie apgaule grobia vaikus ir įgręžia jų kaukoles, be to, prisideda prie baisaus elgesio atkertant mažuosius nuo jų demonų (kūniško sielos pavidalo). Tarp koledžo sienų, tamsių koridorių labirintuose klajoja Laira – tyras ir smalsus vaikas.

Laira apibūdinama sąvokomis, tarsi paimtomis iš romantinės Rousseau mąstysenos. Ji bastosi kaip „laukinukė“, „puslaukinė katė“⁵, panaši į Rousseau Emilį. Jos išsilavinimas susiklostė atsitiktinai, protarpiais formaliai susitinkant su mokslininkais, ką perskaitant ar slapta nugirstant; ji yra nuovoki, tačiau iš esmės nemokyta. Mergaitė atskleidžia turinti lyderės savybių, tegu nedisciplinuotų, „necivilizuotų“ (t. y. neišmokytų). Ji narsi, ryžtinga, net karinga – šitai jai padės siekti, ko nori. Laira gyvena ir valdo savo vaikystės karalystėje, kol apgaule įviliojama į suaugusiųjų intrigų valdas. Vaikai jos prašo vadovauti žaidimų mūšiams su čigonais; jai pakanka drąsos aiškintis „žemėlapiuose nepažymėtus“ Džordano koledžo koridorius, kuriuose ji mokosi atsilaikyti prieš slaptų istorijų baimę. Būtent Laira žaidžia su bronziniais diskeliais kaukolėse, suardo tvarką, o naktį jai tai atsirūgsta klaikiu košmaru, kurį tenka pačiai įveikti.

Iš esmės šiuose pradiniuose skyriuose, vaizduojančiuose Oksfordą, atsiskleidžia įgimtos Lairos savybės, leisiančios stoti prieš jai iškeltą didžiulę užduotį – ieškoti tiesos. Ji pradeda lyg ankstyvaisiais viduramžiais. Mergaitė atsitiktinai patenka į suaugusiųjų klastų ir grumtynių pasaulį. Tarsi romantizmo simbolis lyra (angl. lyra), Laira (angl. Lyra) reaguoja į permainų vėjus, sukeltus virš jos išorinių jėgų, kol išmoksta groti savo pačios melodijas. Kaitos veiksnys šiomis aplinkybėmis yra mokslas. Iš saugios slaptavietės spintoje Laira seka, kaip lordas Asrielis mokslininkams atskleidžia Dulkių egzistavimą. Apibūdindamas naudojamus instrumentus, Pullmanas mieliau pasirenka būdvardį „filosofinis“ nei „mokslinis“⁶. Šiuolaikiniams skaitytojams, pratusiems prie moderniosios kompiuterizacijos ir sparčios komunikacijos amžiaus, šios technologijos atrodo primityvokos. „Gemtarinių lempų“ aprašymas ir tariamai paprastos skaidrių projekcijos, naudojamos Dulkėms užfiksuoti, dera prie viduramžiškos Oksfordo aplinkos. Skaidrių technologija gali tik nustatyti Dulkių buvimą, tačiau tokios įrangos nepakanka atlikti analizei ir atskleisti jų tikrąją esmę. Todėl įtraukiama alchemijos ir Švietimo galių – racionalumo ir mokslinio mąstymo – atgarsių, kurie atitolina Viduramžių ribas. Ironiška, jog aletiometras, kurį įvaldys Laira, kad įveiktų ribotų požiūrių tvirtovę, yra viduramžių instrumentas.

Gautąjį aletiometrą – tiesą sakantį prietaisą – Laira iš pradžių skaito intuityviai, pasitelkdama vaizduotę ir interpretuodama logines simbolių ir situacijų sąsajas. Ji tarytum gali skaityti „laiko ženklus“⁷. Šiame ankstyvajame etape mergaitei trūksta drausmės. Ji naudojasi gebėjimu meluoti, kad pasilinksmintų ar išsisuktų iš keblios padėties prikurdama lengvo turinio pasakojimų (pavyzdžiui, ponios Koulter kokteilių vakarėlyje). Ji pagarsėja kaip Laira Auksaburnė. Nežabodama fantazijos, mergaitė kuria gausiai ir nerišliai besiliejančias istorijas. Rašytojas trečiojo asmens pasakotojo vardu kritikuoja jos plepumą: „Ne kiekvienas užkietėjęs melagis turi gerą vaizduotę.“⁸ Lairos vaizduotės trūkumai veikia kaip saugiklis, nes, kaip paaiškina Pullmanas, jei mergaitė galėtų numatyti įvairius galimus ją ištinkančių konkrečių situacijų padarinius, ji galėtų pasirinkti klaidingą kelią. Jai reikia vaizduotės, atmieštos racionalumu ir sveiku protu.

Šiame viduramžiškame Oksforde vaizduotė laikoma blogąja jėga. Pavyzdžiui, Barnardas, Stouksas ir lordas Asrielis vertinami kaip „dvasininkai atskalūnai“, pavojingi Bažnyčios autoritetui, nes gali paskelbti, kad egzistuoja gretimi pasauliai, neatitinkantys ortodoksinės teologijos požiūrio. Lairos vaidmuo pats savaime yra grėsmė tradicinei teologijai, šiaurės raganų gentims labai seniai išpranašavus jos atėjimą. Tad Laira yra kultūrinės raganų vaizduotės vaisius, nes ji numatyta būti ta, kuri išpildys pranašystę. Pati pranašystė egzistuoja vaizduotėje tol, kol veiksmas iš pasakojimo paverčiamas tikrove. Kad išpildytų pranašystę, kad taptų priimsiančia „lemtingą sprendimą, nuo kurio priklauso visų pasaulių ateitis“⁹, mergaitė privalo išsiugdyti dar romantiškesnę, racionalesnę ir veiksmingesnę vaizduotę. Williamo Wordswortho supratimu, vaizduotė „yra kitas visagalės jėgos, giliausios įžvalgos, minties erdvumo ir aukščiausiojo proto vardas“¹⁰. Tokios Lairos ypatybės kaip ryžtas, tvirtumas, aletiometro iššifravimu grįstas įžvalgumas kartu su ištikimybe veda ją link ieškojimų pabaigos. Kaip paauglystėje keičiasi mergaitės kūnas, o įgyvendinant pranašystę – ir savęs pažinimas, taip turi kisti jos vaizduotės prigimtis. Vien intuicijos ilgiau nebepakanka. Laira privalo išmokti naudotis aletiometru kaip moksliniu prietaisu, kaip metodu, kuris susijęs su mąstymu, tačiau neką mažiau ir su vaizduote. Pastarosios būtinybę moksle Pullmanas parodo Merės Meloun atradimu ir gintarinio žiūrono sumeistravimu. Tai yra „aukščiausiasis protas“. Merė pasinaudoja I Dzino filosofija (Bažnyčios atžvilgiu „kitoniška“ filosofine metodologija), kad aktualų klausimą perprastų panašiai kaip Lairos aletiometras. Nors Merė yra mokslininkė iš prigimties, išsilavinimo ir profesijos, vien šių dalykų neužtenka. Reikia būdo sutelkti giliosioms minties jėgoms, kad suprastum visumą iš „taikomųjų“ vaizduotės aspektų. Panašiai veikia Vilio gebėjimas valdyti aštrųjį peilį. Pradžioje jis bet kaip pjausto langus į kitus pasaulius. Įgydamas patirties, atranda, kad susitelkus ir „nukreipus mintis į patį jo smaigalį“, pasidaro taip, „tarsi brauktų per dygsnių eilę taip atsargiai spausdamas, kad nė vieno nepažeistų“¹¹, ir jis gali apčiuopti tam tikras vietoves. Vilis nukreipia mintis į patirtus pojūčius, kartu pasitelkdamas atmintį ir vaizduotę. Toks derinys prireikus padeda susitvardyti, o bėgant iš Koulter olos išgelbsti gyvybes.

Pullmano požiūriu (ir pagal bendrąją jo pasakojimo idėją), palaidai naudojama vaizduotė yra jėgų švaistymas, nes kūrybiškumas ir pažanga pasiekiami tik susiejant, atrodytų, visiškai skirtingus dalykus į vieną sutelktą tikslą. Tarsi galvosūkio sudarytojas suimtų nematomas mįslės dalis, iš pradžių nenutuokdamas nei apie galvosūkio formą, nei apie užbaigto modelio esmę. Pullmanas siekia sintetinti Švietimo racionalumą ir romantizmo vaizduotę, o šį atradimą ir įžvalgą parodo per postmodernistinę patirtį, kai Laira keliauja link savosios lemties, kurią ji pati sukurs ir pati įsisąmonins.

Kaip užsiminta anksčiau, Lairos likimas plėtojamas įvairiausiomis aplinkybėmis ir santykiuose su pagrindiniais individualiais veikėjais bei jų grupėmis. Jas galima skirti į karo ir „atradimų“ personažus, kurie atstovauja alternatyvioms visuomenėms ir situacijoms. Grupės taip pat surikiuotos pagal kartas, kurios veikia Lairą ir Vilį, jaunuosius ateities modelių savo visuomenėms kūrėjus. Už Lairos jos socialinėje istorijoje tartum stovi senosios grupės – Bažnyčia ir raganos. Bažnyčia nustato vyraujančią tvarką, kuri baigiasi karu danguje, o raganos yra alternatyvi priešinga jėga, kuriai būdingas feministinis bendradarbiavimas ir paslaptinga „prigimtinė“ laikysena, susiliejanti su pačios gamtos jėgomis. Lordas Asrielis ir ponia Koulter yra tiesiogiai įsitraukę į karą, kuriame atstovauja priešingoms pusėms. Tuo pat metu juos sieja bendra Lairos tėvystė, nors šeima ir subyrėjusi. Jų asmeninė kova yra Lairos dėmesio objektas, o suirusios šeimos padėtis jai leidžia elgtis kaip našlaitei, netrukdomai vykti iš vienos vietos į kitą. Tėvai, Rodžeris, Vilis ir Merė yra veikėjai, turintys daugiausia įtakos Lairai. Asrielis ir Koulter įstumia mergaitę į karą, o Vilis ir Merė padeda rasti išeitį. Abu pastarieji yra tyrėjai – Vilis kaip savo tėvo įpėdinis, o Merė kaip mokslininkė. Daugeliu atvejų berniukas yra Lairos paralelė. Jis irgi pakrikusios šeimos vaikas, kuriam tėvas yra sektinas tyrinėtojo ir nuotykių ieškotojo pavyzdys, tačiau jokiais kitais būdais sūnaus gyvenime nedalyvaujantis. Keliaudamas po paralelinius pasaulius, tėvas keitė savo tapatybę ir Viliui liko nepažinus, kaip ir Lairos gimdytojai. Berniuko motina prislėgta ir nepajėgia juo rūpintis. Vilis toks pat savarankiškas kaip Laira ir taip pat ieško. Sykiu jis – atsidavęs ir patikimas mergaitės globėjas. Vis dėlto pagrindinis Lairos tikslas yra Rodžeris. Būtent ištikimybė jam, atsakomybės jausmas ir didelė draugystė veda pirmyn. Taigi Rodžeris yra pasyvus, o Vilis, priešingai, – aktyvus kaitos veiksnys. Aštrusis Vilio peilis yra įrankis, sudarantis porą su Lairos aletiometru. Peilis yra dinamiškas ginklas, kuris apgina ir kartu veikia kaip raktas – atrakina ar užrakina pasaulius; o aletiometras yra pranašaujantis prietaisas.

Tokios grupės kaip mokslininkai, čigonai, totoriai, lokiai, raganos, angelai ir galivespiečiai yra karo veikėjai. Mulefai yra kaip atradimo tarpininkai, nes jų alternatyvioje ir bemaž visiškai taikioje visuomenėje Laira, Vilis ir Merė gali išrutulioti savo problemų sprendimus. Čia jie gali rasti atsakymus, karo scenos uždangą ir žengti į ateitį. Daugialypėse sąveikose Laira taip pat aiškinasi ir formuoja savo tapatybę. Jai ir Viliui keliaujant per pasaulius ir įsitraukiant į įvairias situacijas, plečiasi jų savęs pažinimas, o kartu ir skaitytojų žinios apie šiuos pagrindinius veikėjus.

Oksfordo vaizdinys, kuriame, kaip aptarta anksčiau, Pullmanas derina kontekstus, pasitelkiamus įvairiaklodžiam naratyvui sukurti, įtvirtina pasakojimo modelį, kuris trilogijoje įvairiai taikomas. Perėjimų į alternatyvius erdvėlaikius serija veikia kaip pagrindinis atsiribojimo, nelaisvės, ekspansijos, keliavimo būdas. Oksfordas Lairai yra painių prieštarų, bet kartu ir laisvės vieta. Ponios Koulter butas Londone įkūnija gerai išauklėtą, rafinuotą visuomenę. Čia Laira gundoma prarasti save slopinamai lengvame gyvenime ir būti „mergaitiškai“ socializuota, kas lig tol jai buvo svetima. Lairą vilioja romi kasdienybė, dailūs drabužiai ir prašmatnūs valgiai, kol ji suvokia, kad ponia Koulter yra sekinanti priešė, kad savarankiškumui ir laisvei iškilo grėsmė, ir galiausiai mergaitė trokšta išsivaduoti. Prieglobstis, kurį randa čigonų laive, leidžia ir keliauti, ir likti saugioje nuošalėje su socialine grupe, pabrėžiančia šeimos svarbą. Palyginti su Oksfordu, abi šios vietos gerokai nerūpestingesnės, o Šiaurė, urvas Himalajuose, mirusiųjų pasaulis ir mulefų žemė atlieka ypatingą vaidmenį kuriant trilogijos filosofiją.

Lairą labai jaudina numatoma kelionė į Šiaurę – šioji mergaitei reiškia nuotykių vietą, kur galės perduoti aletiometrą lordui Asrieliui ir surasti savo draugus. Permąstyti tyrą lūkesčių jaudulį netrukus priverčia žinia apie eksperimentus Bolvangare, kur vaikai atkertami nuo savo demonų. Tai atšiaurus, neištirtas, visuomenei nepavaldus kraštas, kurį vėliau tėvas Semionas Borisovičius Viliui apibūdino kaip šėtoniškų daiktų buveinę, nes jam „viskas, kas iš šiaurės, šėtoniška“¹², neišskiriant lokių, keliančių žmonėms baimę, ir raganų, kurios yra „blogio dukros“¹³. Williamui Blake’ui „Šiaurė simbolizavo Vaizduotę. Blake’o sistemoje tai Urthona-Los padėtis; ją atsveria Pietūs, kurie yra Protas. …Šiaurėje Šėtonas surinko savo armijas didžiam karui danguje“¹⁴. Todėl nenuostabu, kad Pullmanas savo dangaus karą lokalizuoja Šiaurėje ir kad Šiaurės pašvaistės pabaiga yra vaizduotės atvėrimas: Laira „nusigręžė nuo viso pasaulio, kuriame gimė, pažvelgė į saulę ir įžengė į dangų“¹⁵.

Stebėdama Šiaurės pašvaistę, iš vieno švytėjimo Laira išgyveno didingą viso pasaulio vienovę: „Reginys užklojo visą Šiaurės krašto dangų; jo mastą sunkiai galėjai įsivaizduoti. Tartum iš pačių dausų nuleistos virpėdamos kabojo didžiulės švelnią šviesą skleidžiančios užuolaidos. Grakščiau negu gabiausia balerina jos mirguodamos lingavo į šalis – žalsvos, rožinės, permatomos lyg ploniausias audeklas, apačioje – sodriai purpurinės lyg pragaro liepsnos.“¹⁶ Šis gamtos reiškinio vaizdas prilygsta romantikų kontempliacijoms apie Monblano viršukalnę ir taurios, žodžiais neišsakomos patirties sampratai. Lairą apima „toks pat transas, kuris ją ištikdavo skaitant aletiometrą“¹⁷. Tai patyrimo tiesa ir grynumas, dar vienas slenkstis kelyje iš nežinojimo į patirtį. Įvadiniuose Gintarinio žiūrono epizoduose Laira, ponios Koulter apsvaiginta narkotikais, laikoma urve aukštai Himalajuose. Gamtovaizdis aprašytas kaip giedras: „Rododendrų paūksmėje skendinčio slėnio šlaite, netoli žemutinės sniego ribos, kur čiurleno upokšniu virtę drumzlini polaidžio vandenys, o karveliai ir čivyliai nardė tarp milžiniškų pušų, žiojėjo urvas. Pusę jo angos dengė virš jo dunksanti stati uola ir sunkūs sustabarėję lapai, sunešti į krūvą apačioje.“¹⁸ Tai scena, primenanti Ruskino slėnį kūrinyje Aukso upės valdovas (The King of the Golden River), tariamą rojų su miegančia komos ištikta Ieva. Lairą supa giria, vabzdžiai, paukščių garsai ir vėjas, kuris stipresniu šuoru „patrindavo kedro ar pušies šaką vieną į kitą, ir pasigirsdavo dejonė, primenanti violončelės griežimą“¹⁹. Tai gamtos muzika, apie kurią romantikai džiaugsmingai rašė kaip apie vėjo dvelksmą ant lyros stygų. Tačiau Laira ištikta komos, užliūliuota šios gamtos lopšinės. Ponia Koulter apsvaigino dukterį narkotikais, kad apsaugotų, kol praeis lytinės brandos momentas ir šioji galės pasirodyti nepasikeitusi, nebegalinti pranašystės paversti tikrove. Jei ponios Koulter planas pavyktų, Laira augtų, tačiau taip ir neperžengtų paskutinio patirties slenksčio ir neišpildytų savo lemties. Ji būtų uždaryta nežinojime, neprileista prie galutinio patyrimo, kuris suteiktų visapusį pažinimą. Toks ponios Koulter troškimas yra elgesys motinos, kuri rūpinasi bejėgiu kūdikiu. Laira tarsi įstrigusi embriono būsenos į įsčias panašiame urve. Motiniška ponios Koulter globa, kurios duktė stokojo būdama vaikas, skiriama prie paauglystės slenksčio. Paveikta narkotikų, Lairos pasąmonė susisiekia su Rodžeriu. Gyvųjų pasaulis mergaitei apribotas, tačiau dvasiškai ji gali laisvai bendrauti įveikdama ribas tarp gyvųjų ir mirusiųjų. Šie perėjimai tekste pateikti kursyvu – Pullmanas leidžiasi į fragmentiškesnį pasakojimą naudodamas priemones, kurios dabar laisvai asocijuojasi su postmodernistinėmis rašymo formomis.

Anapus suvaržytos Lairos pasąmoninės erdvės Vilis aktyviai veikia kitame pasaulyje, lavindamas savo valios galias, kad viską drąsiai sutiktų ir išvaduotų Lairą. Jo racionalus, realistinis pasakojimas tęsiamas sunkumų įveika padedant angelams ir kitoms antgamtinėms būtybėms. Pasauliai ir sąvokos sulydomi: tikroviški gamtos kontūrai kartu ženklina didingo romantinio išgyvenimo rimtį; ponia Koulter elgiasi pragmatiškai, bet sykiu atsiduoda pavėluotai motiniškai globai; Laira fiziškai neveikli, tačiau siurrealistiškai sapne bendrauja su mirusiųjų pasauliu, o Vilio ryžtą skatina angelai. Pullmanas vaizduoja susipynusius pasaulius, kad skaitytojai tai suvoktų kaip daugiamatį patirties modelį.

Nusileidimas į mirusiųjų žemę intertekstualiai susijęs su pragaro, jo prieangio, Jordano upės ir Hado vaizdiniais, t. y. su mirties susitikimu. Pavyzdžiui, Lairos ir Vilio susidūrime su vėlėmis esama kraštovaizdžio ir figūrų atgarsių iš modernistinės T. S. Elioto poemos „Tuščiaviduriai žmonės“:

Kas nesvyruodamas

Žengė į kitą mirties Karalystę

Atsimins gal ne mūsų nuodėmes

O geriausiu atveju minią

Sutrūnijusių

Tuščiavidurių žmonių.

…Čia klonis, kur gęsta žvaigždės

Galutinio artumo rate

Ieškom vieni kitų

Ir šnarančios lūpos

Nutyla ties upės paplautu krantu.²⁰

Kitaip nei vieniši, tylūs tuščiaviduriai Elioto žmonės, įstrigę modernistiniame vakuume, Pullmano postmodernistinė Laira nepasiklysta ir savo gebėjimo bendrauti dėka suranda kelią iš šio, atrodytų, paskučiausio pasaulio. Nykiame vėlių krašte Lairai tenka didžiausias išbandymas, naivumą išstumia giliausia iš patirčių – atsiskirti nuo Panteleimono (metaforinės sielos) ir atiduoti didžiausią auką gelbstint kitą žmogų. Lairos elgesyje galima įžvelgti sąsajų su Kristaus pasiaukojimu dėl pasaulio, su Blake’o troškimu išlaisvinti pražuvusias kaminkrėčių sielas. Pullmano kūrinio intertekstualios asociacijos verčia skaitytojus permąstyti ir naujai perkurti šiuos fragmentus bei pateikti savą atsakymą – Lairos ir konkretaus skaitytojo atsakymą. Greta širdį draskančių išgyvenimų plaukiant į mirusiųjų pasaulį ir vėlių išlaisvinimo Laira taip pat ima suvokti, kad daugiau nebegali meluoti. Jai tenka prisiimti gyvenimo pasakotojos vaidmenį ir smulkiai nupasakoti vėlėms savo patirtį, o šio įvykio metu į naratyvinę patirtį įtraukiamos ir harpijos. Užuot mitusios gyvenimo likučių kančiomis, jos klausysis mirusiųjų istorijų ir taip vėl teigs gyvenimą. Naujai interpretuodamas harpijų vaidmenį, Pullmanas perrašė centrinę graikų mitologijos idėją – panaikino pelnyto atpildo bausmę. Šiame epizode mirusiųjų vėlės išlaisvinamos ir perkeliamos į gaivališką materiją, tarsi iš naujo pasukant transcendentinį gyvybės ratą.

Trilogijai artėjant į pabaigą, pasakojimas vėl pakrypsta prie Merės Meloun ir mulefų visuomenės – taip grįžtama prie mokslo kaip būdo racionaliai spręsti problemas. Mulefų pasaulio kraštovaizdis šviesus ir atviras; kad skaitytojų galvose sukurtų jo įvaizdį, Pullmanas renkasi skaidrias spalvas ir linijas, panašiai kaip Roaldas Dahlis. Vyrauja medžiai ir vietovės ramybė. Socialinė mulefų sankloda grįsta bendradarbiavimu, kurį lėmė jų fizinė prigimtis. Kadangi negali straublių valdyti kaip rankų, tai norėdami atlikti būtinus dalykus (pavyzdžiui, rišti mazgus) turi juos dalytis, dirbti būriu. Merė Meloun pastebi šių reikmių pranašumus ir, užuot mėginusi keisti mulefų elgesį ar atversti imperialistine prasme, pabrėždama savo „tobulesnį“ fizinį sudėjimą, ji prisiderina prie mulefų poreikių ir kartu su jais dirba viena ranka. Tam tikrus savo kūno pranašumus ji panaudoja tik ten, kur jie gali duoti akivaizdžios naudos, pavyzdžiui, sutaupyti laiko ar padidinti efektyvumą dengiant stogą, tačiau ir tuomet tai vis tiek lieka bendro darbo dalis. Merė taip pat labai stengiasi pramokti mulefų kalbos ir bendravimo būdų. Toks nusiteikimas visiškai priešingas, pavyzdžiui, Danielio Defoe herojaus Robinzono Kruzo imperialistinei elgsenai, atitinkančiai tuometinę anglų politiką. Kruzas yra salos karalius ir valdo neginčijamai. Penktadienis tampa jo vergu, privalo išmokti šeimininko kalbą, perimti gyvenseną, o pats Kruzas net nebando suprasti visuomenės, kurios dalis yra Penktadienis. Merė Meloun siekia pažinti senąją gyvenimo formą, iš jos pasimokyti, ą gerbti. Merė natūraliai yra ideali Lairos patarėja, nes intelektualiai ir emociškai supranta tiek mergaitę, tiek mulefus. Laira ima perprasti tą bendruomenę panašiai kaip aletiometrą – suvokdama šios visuomenės tiesą. Padedama Merės, Laira pradeda suvokti savo paauglišką emocingąjį aš.

Laira ima suprasti jausmų kaitą, kurią išgyvena paaugliškai bręsdama, sužinodama apie seksualumą ir suaugusiųjų meilę. Meilės ir moralės sudėtingumo Merė savo jaunuosius bičiulius moko pasakodama istorijas. Jie sėdi po šiltu žvaigždėtu dangumi atvirame, šviesiame kraštovaizdyje, kur mulefai iš prigimties harmoningai sugyvena su savo pasauliu. Merė neturi jiems lengvų atsakymų. Ji yra išbandžiusi suaugusių žmonių ryšius, taip pat apmąsčiusi savo poziciją bei gyvenimo su Dievu ir be jo supratimą: „Labiausiai pasigendu pojūčio, kad esu susijusi su visa visata. Man atrodydavo, kad būtent toks ryšys mane ir sieja su Dievu.“²¹ Šioje pusiausvyros, glaudaus artumo aplinkai visuomenėje Laira ir Vilis gali daug geriau suvokti tokį vientisą būvį. Tačiau tai nėra nerūpestingas rojus: atplaukia paukščiai ir sugriauna mulefų kaimą; išsrūvančios Dulkės siurbia jų pasaulio gyvybę, kol langai užspaudžiami peiliu.

Tiek, kiek Pullmanas leidžia skaitytojams priartėti, mulefai simbolizuoja idealizuotą visuomenę. Tai romantinė vizija, išraižyta realisto sąmoningumo. Jis neleidžia siužeto baigti Lairos ir Vilio sąjunga; jų misija – perduoti žinias saviems pasauliams. Paskutinė Lairos scena (simboliškai Botanikos sode) yra politinė pozicija – sukurti Dangaus respubliką. Šis donkichotiškas teiginys toliau nepaaiškintas, tad skaitytojai lieka minti mįslės, kas iš tiesų norėta tuo pasakyti. Trijuose tomuose Pullmanas ardo koncepcijas, galinčias formuoti „dangaus“ sampratą (teologiją, ja grįstas socialines struktūras, opozicišką pragarą), o paskui prašo skaitytojų iš jiems paliktų fragmentų sukurti tai, kas, jų manymu, ši respublika galėtų būti. Tai, kas palikta, yra labai teigiamos socialinės vertybės: harmonijos su aplinka įsisąmoninimas, bendradarbiavimas, ištikimybė ir meilės jėga. Intelektinė kryptis – sulydyti vaizduotę, racionalumą ir jų taikymą mokslu, tai būdas viziją paversti tikrove ir apie ją pranešti pasakojant istorijas. Atsakomybė už šią „dangaus respubliką“ galiausiai tenka skaitytojams, kurie turi kurti savo pačių naratyvus.

Trilogiją ypač stiprina pasakojimo ir istorijų kūrimo svarbos išaukštinimas. Vertinant struktūros ir literatūrinių priemonių aspektu, trilogijai įsibėgėjant, Pullmano technika vis labiau postmodernėja. Šiaurės pašvaistė turi detektyvo, nuolat kintančios erdvės struktūrą. Maži paveikslėliai prie skyrių antraščių dera su turiniu ir yra tarsi pasakojamą įvykį ženklinantys simboliai²². Aštriajame peilyje įtraukdamas Vilį ir peilį, Pullmanas gali įžengti į tuos paralelius kraštus (išskyrus Šiaurės pašvaistę), kurių laiptai šmėkštelėjo Lairai, – taip postmodernus teksto pobūdis dar labiau sustiprėja perskrosdamas pasaulius. Antrojoje knygoje, tarsi iliustruotame rankraštyje, prie skyrių antraščių irgi yra nedideli piešiniai. Puslapiai taip pat pažymėti simboliais, lyg skaitytojams būtų diegiamas aletiometro jutimas. Gintariniame žiūrone rašytojas sustiprina postmodernistinį skaitymo pobūdį pertraukinėdamas įvykius ir supindamas vieną skyrių su kitu, tarytum patiriami pasauliai taip pat vienas kitą persmelktų. Skaitant atrodo, kad Merės Meloun gyvenimo pas mulefus laikas sutampa su Vilio ir Lairos kelione po mirusiųjų pasaulį. Tik skaitytojų padėtis leidžia šiuos įvykius matyti kaip atskirus, bet vykstančius tuo pačiu metu. Laikas savaime tampa nereikšmingas, pasakojimai sujungiami skaitytojų galvose.

Greta siužeto įvykių Pullmanas kuria refleksyvesnę teksto plotmę. Jungtinėje Karalystėje publikuotuose leidimuose²³ citatos iš Blake’o, Miltono, Biblijos ir kiti literatūriniai metanaratyvai įrėminti prie skyrių antraščių. Jie žadina asociacijas su kitais tekstais ir (arba) skatina apmąstyti skyriaus vyksmą. Į pagrindinį pasakojimą įtrauktos intertekstinės nuorodos taip pat liudija Pullmano simpatijas tam tikroms literatūrinėms ir filosofinėms idėjoms. Pavyzdžiui, Keatso minčiai apie neigiamo gebėjimo reiškinį, kurį prisimena Merė, bandydama nuslopinti protą, kad sumeistrautų gintarinį žiūroną²⁴. Merė turi suvaldyti savo jausmų sumaištį, užgniaužti tiesmuko racionalumo siekį ir atsiverti atradimui per žaidimą ir intuiciją, kurie ilgainiui pereis į supratimą.

Trilogijos apimtis ir vientisumas atskleidžia Pullmano sukurtą vaiko vaizdinį baigiantis antrajam tūkstantmečiui. Kaip parodyta anksčiau, rašytojas išgrynina romantizmo filosofijos bei literatūrinės technikos elementus ir įterpia juos į kontekstą, kuris atliepia šiuolaikinius postmoderniosios Vakarų kultūros poreikius. Pagrindiniai veikėjai juda nuo nežinojimo link patirties. Tai ne paprasta tolygi eiga, o nuolatinis supratimo permąstymas pereinant prie vis naujos patirties. Kai Laira ir Vilis priartėja prie savo kaip lytiškai sąmoningų paauglių gyvenimo slenksčio, vertinant suaugėliškos brandos, į kurią dar tik įžengs, požiūriu, jie tebėra „neišmanėliai“. Nežinojimas Pullmanui, kaip ir Blake’ui, nėra nei tobula būsena, nei toji, kurią būtų galima išlaikyti. Apie idealą įmanu mąstyti, tačiau jis negali egzistuoti tikrovėje. Prieš grįždami į savo pasaulius, Laira, Vilis ir Merė vakarieniauja su Džonu Fa ir mulefais. Anot Pullmano, tą trumpą laiko tarpsnį trys pasauliai esti kaip vienas. Paskui ta tobula bendrystė turi išsisluoksniuoti. Tai romantinis tekstas, pakoreguotas nenuginčijamos tikrovės patirties.

Tačiau teksto vienovė yra tokia, kokią ją sukuria skaitytojai. Pullmano požiūryje į auditoriją taip pat esama romantizmo peržvalgos. Skaitymo procesas yra veikiau išskaidytas nei sutraukytas; skaitytojai gali įžvelgti jungtis, nes tekstas labiau sudurtinis nei linijinis. Integracija pasiekiama priežastinių ryšių tinklu, kuris fantastinius dalykus paverčia racionaliais; parodo, kad postmodernistinė technika ir romantiniai idealai funkcionuoja kartu, palikdami skaitytojus susikurti idealius savo pačių pasaulius. Nuo konkretaus žmogaus priklauso, ar jis pritaria Pullmano filosofinei pozicijai, kuri yra iš esmės humanistinė, atsirandanti dekonstruojant Bažnyčios instituciją. Kaip pažymi P. M. Dawsonas, „romantikai pripažino, kad jų, kaip rašytojų, užduotis yra skleisti idėjas ir keisti galvoseną“²⁵. Ar Pullmanas nori „skleisti“ ir „keisti“ – ne literatūros kritiko rūpestis, nes taip literatūra būtų redukuota į propagandą. Jo kūrinys neabejotinai meta iššūkį ir provokuoja, kartu, bent man, tikrų tikriausiai yra aukštos kokybės literatūra. Todėl šį aptarimą, atrodo, dera baigti Williamo Blake’o citata, kurią galima pritaikyti Philipui Pullmanui: „Atleisk už tai, kam nepritari, ir mylėk už energingą mano talento įstangą.“²⁶

Iš anglų k. vertė Loreta Jakonytė

———————————————————————-

¹ HUNT Peter, LENZ Millicent. Alternative Worlds In Fantasy Fiction. London, New York: Continuum, 2001, p. 2.

² BLAKE William. Complete Writings. Oxford: Oxford University Press, 1972, p. 629.

³ BLAKE, 2 išnaša.

⁴ KINGSLEY Charles. The Water Babies. Oxford: Oxford University Press, 1975, p. 182.

⁵ PULLMAN Philip. Northern Lights. London: Scholastic Press, 1995. Cituojama iš lietuviško leidimo: Šiaurės pašvaistė (iš anglų k. vertė Vytautas Petrukaitis). Vilnius: Tyto alba, 2003, p. 47.

⁶ PULLMAN, 5 išnaša, p. 28.

⁷ Pullmano pasakoje „Laikrodžio mechanizmas“ (Clockwork, 1997) galima įžvelgti sąsajų su XIX a. istoriko, eseisto Thomaso Carlyle’io tekstu „Laiko ženklai“ (Signs of the Times). (Plačiau žr. WEBB Jean, THACKER Deborah Cogan. Introducing Children’s Literature: Romanticism to Postmodernism. London: Routledge, 2002, p. 151–157)

⁸ PULLMAN, 5 išnaša, p. 287.

⁹ PULLMAN Philip. The Amber Spyglass. London: Scholastic Press, 2000. Cituojama iš lietuviško leidimo: Gintarinis žiūronas (iš anglų k. vertė Vytautas Petrukaitis). Vilnius: Tyto alba, 2004, p. 82.

¹⁰ WORDSWORTH William. The Prelude Or Growth Of A Poet’s Mind (Text of 1805). Oxford: Oxford University Press, 1970, p. 233.

¹¹ PULLMAN, 9 išnaša, p. 26.

¹² PULLMAN, 9 išnaša, p. 121.

¹³ PULLMAN, 9 išnaša, p. 121.

¹⁴ DAMON Foster S. A Blake Dictionary: the Ideas and Symbols of William Blake. Hanover: New England University Press, 1988, p. 301.

¹⁵ PULLMAN, 5 išnaša, p. 458.

¹⁶ PULLMAN, 5 išnaša, p. 214.

¹⁷ PULLMAN, 5 išnaša, p. 214.

18 PULLMAN, 9 išnaša, p. 7.

¹⁹ PULLMAN, 9 išnaša, p. 7.

²⁰ Vertė Tomas Venclova, kn. T. S. Eliotas, Pavasaris žiemos vidury, Vilnius: Vaga, 1991, p. 39–41. (Vert. past.)

²¹ PULLMAN, 9 išnaša, p. 517.

²² Lietuviškame vertime iliustracijų prie skyrių antraščių nėra. (Vert. past.)

²³ Lietuviškame – taip pat. (Vert. past.)

²⁴ PULLMAN, 9 išnaša, p. 263.

²⁵ DAWSON P. M. S. Poetry in an Age of Revolution. The Cambridge Companion to British Romanticism (ed. Stuart Curran). Cambridge: Cambridge University Press, 1993, p. 71.

²⁶ BLAKE, 2 išnaša, p. 621.

Žurnalas „Rubinaitis“, 2005 Nr. 3 (35)