Pica – mergaitė, Oskaras – drambliukas

Apie mažiausiems vaikams skirtą literatūrą rašoma bene mažiausiai. Nors vargu ar kas nors ginčysis, kad kuo vaikas mažesnis, tuo labiau jo siela lygintina su išpurenta dirva. Grožio ir gėrio daigai į ją lengviau sminga ir galbūt greičiau sudygsta. Juk giliausi literatūriniai vaikystės prisiminimai – pačių pirmųjų knygelių.

O kad kritikai vangiau rašo apie mažesniųjų knygas negu apie paauglių, paslaptis turbūt nedidelė. Apie jas rašyti, jas analizuoti sunkiau, kebliau. Ar lengva būtų parengti pranešimą, pavyzdžiui, apie Janošo Panama labai graži? Kaip įrodyti, kad tai žavi knyga? Arba štai Astridos Lindgren Ronjos plėšiko duktės meninius pranašumus net ir mokiniams aiškinti išties daug lengviau negu Padaužų kaimo vaikų ar Lotos iš Pramuštgalvių gatvės. Mat dauguma ikimokyklinukams ar pradinukams skirtų knygų, ypač gerų, talentingų, yra labai paprastos. Mums, suaugusiesiems, tarsi per daug paprastos. Nors dažnai tai apgaulingas, vadinamasis genialus paprastumas.

Šias mintis sukėlė neseniai pasirodžiusios ir nežinia ar daugelio pirkėjų jau pastebėtos trys vokiečių rašytojo Achimo Brögerio knygos apie Picą ir Oskarą^*. Nenustebtume, jeigu ir nepastebėtos. Vis puošnėjančių (arba net ir kičiškai blizgančių) vaikų knygų kalne jos atrodo palyginti paprastai: beveik minkšti viršeliai, dvispalvės iliustracijos… Bet savaip žavios, tarsi iliustracijos-užuominos, reikalaujančios mintyse nuspalvinti vieną ar kitą piešinį, įsivaizduoti iki galo veikėjo išvaizdą, detales. O ką mums sako autoriaus pavardė? Na, jeigu kas nors ir atsimena, kad prieš ketverius metus lietuvių kalba išėjo knyga vyresniesiems (!) paaugliams Tu man patinki, nelabai turbūt ją susies su šiomis knygelėmis… Pagaliau – pavadinimas! Ką tai reiškia? Skubame paaiškinti: Pica – mergaitė, kuri yra „labai apvalutė“ ir mėgstanti picą, užtat visų taip ir vadinama. Oskaras – mažas drambliukas iš zoologijos sodo, kuris moka kalbėti. Tiesą sakant, kokio jis mažumo, kiekvienas suprasime savaip. Žinome tik tiek, kad ateidamas pas Picą į namus jis turi truputį „susiploninti“ (tai yra sulaikyti orą), kad pralįstų per duris.

Iš to, kas pasakyta, jau galima suprasti, kad knyga – apie tų dviejų herojų draugystę, apie tai, kad trys dienos – „tai daug valandų, kai trokšti ką matyti, bet negali“… Užtat trys dienos pralekia labai greitai, „kai būni kartu“. Taip pat akivaizdu, kad tai nonsensiškos pasakos. Be to, kad Oskaras moka kalbėti, dar jis sugeba gudriai užsimaskuoti (tai yra užsimaukšlinti iš zoologijos sodo prižiūrėtojo pasiskolintą kepurę) ir „apsimesti niekuo dėtas, nekaltutis“. Šitaip jis su Pica be didesnių keblumų išeina į viešąjį pasaulį. Graži naivumo perspektyva, primenanti mums Tove’s Jansson muminukus!..

Visos trys knygos turi aiškų, neraizgų, kryptingą siužetą. Pirmojoje Pica ir Oskaras keliauja į Afriką, nors nežino, kurioje pusėje ji yra. (Ar nepanašu į Tigriuko ir Meškiuko kelionę į Panamą?..) Nesvarbu, kad tos Afrikos jie nepasiekia, kad, užuot „kirtę sieną“, jie teperkopia tvorą, o užuot atsidūrę „didžiajame vandeny“, pliumpteli į plaukimo baseiną – juk naktis, kaip ten susigaudysi… Svarbiausia – patirti nutikimai. Pica pripažįsta: „Žinai, buvo tikrai nuostabu ieškoti Afrikos su tavimi. Mudviem juk vis dėlto pasisekė šiek tiek jos rasti“ (p. 70). Antrojoje knygoje herojai patenka į Picos kambaryje kabantį paveikslą. (Meninis triukas nenaujas, pažįstamas kad ir iš Pamelos Travers knygų apie Merę Popins.) Ten jie susigalvoja salą, siuntinėja vienas kitam laiškus, skraido, pasakojasi apie piratus ir vaiduoklius, apskritai patiria visokių „vidutinio garsumo nuotykių“. (Mat Picos kambarys, regis, trečiame aukšte, o po juo – jautrūs kaimynai…) Trečiojoje dalyje Oskaras atlydi Picą į mokyklą ir… netikėtai mielai sutinkamas ūkvedžio, netgi direktorės. Pagaliau jis oficialiai priimamas mokiniu – ypač kad mokinių skaičius toje mokykloje labai mažėja, o drambliukas juk gali atstoti kokius šešis mokinius. Jis ir sėdi šalia Picos 2b klasėje ne ant vienos, o ant kelių kėdžių… Kiek džiaugsmo Oskaras sukelia Picos bendraklasiams ir visai mokyklai, neverta nė aiškinti. Ūkvedys taip pat labai patenkintas jo paslaugumu, o direktorė su mokytoja, matydamos, kaip Oskaras įtraukia visus į draugišką žaidimą, net pačios ima mėgdžioti dramblišką laikyseną.

Suaugusiųjų paveikslai šioje knygoje nėra vienatipiai – ne vien tik šviesūs. Tiesa, dauguma iš jų pasakos herojui Oskarui palankūs, kiti jo tiesiog… nepastebi. Visuose trijuose siužetuose išryškintas vienas Picos šeimos, namiškių bruožas – jie visi įnikę į televizorių. Nusprendusi išvykti į Afriką, Pica, kaip paklusni mergaitė, bėga apie tai pranešti tėvams, bet netrukus parlekia ir paaiškina Oskarui: „Jie visi žiūri televizorių. Du mano broliai, dvi seserys ir tėvai. Aš pasakiau, kad išeinu į Afriką. „Tsss! – garsiai sušnypštė visi. – Nešūkauk, neįmanoma suprasti nieko, ką filmo veikėjai kalba.“ – Tada aš pakartojau tyliau: Mamyte, aš į Afriką išeinu. – „Labai įdomus filmas, – pasakė ji. – Ilgai neužsibūk“. – Kartu pasiimu ir drambliuką, dar paaiškinau jai. – „Gerai, pasiimk“, – sutiko ji“ (p. 19). Trečiojoje knygoje Oskaras vėl lankosi Picos namuose, bando pasisveikinti su šeimynykščiais, įsitaisiusiais prie televizoriaus, bet išgirsta tik „Tylos!.. Negalima nieko suprasti, kas filme dedasi“ (p. 64). „Per tą televizorių jie net dramblio šalia savęs nemato“, – nusistebi pats Oskaras, o po tokių žodžių autoriui nebereikia nei moralizuoti, nei dar ką nors aiškinti. Kritinė mintis išsiskleidžia kartu su šypsena.

Vienintelis dalykas, kuris truputį trikdė šiose skaidriose, aiškiose knygose, – tai tokio žaisliuko Paguoduko paveikslas. Jis beveik nematomas, jis seka pagrindinius veikėjus, yra pasirengęs paguosti, jeigu jiems pasidarytų baugu, liūdna ar nuobodu. Bet Picai ir Oskarui taip gera vienam su kitu, kad paguodos neprisireikia. Pica ima sielvartauti: „Jam tikrų tikriausiai labai liūdna, kad negali mūsų paguosti. Tad šį kartą aš paguosiu jį. / – O taip! – nudžiugo Oskaras. – pasveikink jį nuo manęs“ (p. 70). Šiaip jau viskas žavu: išradingas, subtiliai sumanytas personažas. Tik… tas jo nuolatinis prisistatymas: „Esu pusiau žaislas, pusiau idėja“. Kažkodėl abejoju, kad „idėja“ jau yra kasdienis antroko žodyno žodis. Galgi originaliame tekste buvo kokių nors sinonimų?.. O kad toji knyga puikiausiai tinka būtent antrokams, tai jau mane patį apsėdusi idėja. Juk Pica, o paskui ir Oskaras lanko 2b klasę. Ir visas knygos pasaulis, net teksto apimtis, man atrodo, idealiai tinka vidutiniam antrokui, o gal ir gabiam pirmokui. O gal ir dar neskaitančiam, bet atidžiai klausančiam: darželyje auklėtojos arba mamos, tėčio – prieš miegą, namuose.

Ketvirtajame pirmosios knygos viršelyje įrašyta frazė, kad tai – „vokiečių vaikų literatūros klasika tapęs pasakojimas“, šįkart nepasirodė įprastinis reklaminis triukas. Aš tuo patikėjau.

—————————————————————

^* BRÖGER, Achim. Pica ir Oskaras / iš vokiečių k. vertė Elena Zambacevičiūtė; iliustravo Gisela Kalow. Vilnius: Gimtasis žodis, 2005. 72 p.: iliustr. ISBN 9955-512-98-9; BRÖGER, Achim. Pica ir Oskaras ieško nuotykių / iš vokiečių k. vertė Elena Zambacevičiūtė; iliustravo Gisela Kalow. Vilnius: Gimtasis žodis, 2005. 72 p.: iliustr.: ISBN 9955-16-001-2; BRÖGER, Achim. Pica ir Oskaras eina į mokyklą / iš vokiečių k. vertė Elena Zambacevičiūtė; iliustravo Gisela Kalow. Vilnius: Gimtasis žodis, 2005, 72 p.: iliustr. ISBN 9955-512-99-7.

Žurnalas „Rubinaitis“, 2005 Nr. 3 (35)