Festivalio „Skaityk, netingėk, o paskaitęs pakrutėk“ atgarsiai
Ši vaikų ir jaunimo skaitymo programa vyko 2003–2004 m. Jos metu Šiaulių, Panevėžio ir Klaipėdos bibliotekų skaitytojai susirašinėjo, bendravo internetu, dalijosi vasaros įspūdžiais, skaitė knygas, rengėsi baigiamajam susitikimui Šiauliuose ir, aišku, su nekantrumu laukė festivalio dienos.
„Padūkėlių“ kapitonas apie festivalį
Sulaukę TOS dienos, sėdome į autobusiuką ir aidint dainoms patraukėme Šiaulių link. Festivalyje daugiausia bendravome ir mezgėme naujas pažintis. Kitą laiką skyrėme viktorinai ir įvairiems žaidimams. Viktorinos metu trijų didžiųjų Lietuvos miestų atstovai turėjo progą pasigalynėti bandydami savo žinias. Artėjant laikui važiuoti namo, vis dar vyravo linksmos nuotaikos. Niekas nenorėjo išvykti… Festivalis truko ilgiau, nei planavo jo rengėjai, nes jaunimas susėdęs dideliu ratu pasakojo linksmas istorijas, anekdotus, žaidė žaidimus… Galiausiai atėjo pati liūdniausia festivalio akimirka – kelionė namo. Atrodė, kad tai jau ir viskas… Bet taip nėra. Festivalis mums tęsiasi iki šiol… Bendraujame ne tik internetu, virtualiai, bet ir realybėje. Važiuojame vieni pas kitus į svečius ir leidžiame laiką kartu…
Šiame festivalyje radau daugybę draugų. Kiekvienąsyk važiuodamas pro Šiaulius ar Klaipėdą pirmiausia pagalvoju apie draugus, gyvenančius tuose miestuose…
Šiauliuose radau daug draugų. Visiems linkiu jų turėti tiek daug ir tokių gerų. Tikiuosi, kad ši programa bus tęsiama, nes tai puiki galimybė praplėsti akiratį ir apsilankyti kituose Lietuvos miestuose.
„Harių Poterių“ klubo narė apie susitikimus
Nuo pat pirmojo mūsų klubo susitikimo visi nekantriai laukėme tos dienos, apie kurią jau rašė „Padūkėlių“ kapitonas… Visi labai ruošėmės tam įvykiui, kuris daugeliui iš mūsų buvo didžiausias vasaros nuotykis, todėl atėjus didžiajai dienai visi į biblioteką, kur turėjo vykti festivalis, susirinko daug anksčiau, kad tinkamai pasiruoštų sutikti ilgai lauktus svečius iš kitų miestų… Kiekvienas padėjo, kaip galėjo: kas kabino papuošimus, kas, pasitelkę visą savo išmonę, ruošė vaišes ar puošė vaišių stalą. Taigi, kai pasirodė pirmieji svečiai, kilo neįtikėtinas sąmyšis, nors viską buvome surepetavę gal tūkstantį kartų. Kai visos trys komandos jau buvo pasirengusios, prasidėjo viktorina… Buvo labai smagu varžytis su „Padūkėliais“ ir „Robinzonais“, nes visi bet kokia kaina stengėmės laimėti (nors galiu jus nuraminti, kad apsiėjome be sukčiavimo). Pasibaigus viktorinai ir įteikus apdovanojimus, visi apspitome vaišių stalą. Pasistiprinę pradėjome kalbėtis ir juokauti… Netrukus visi radome bendrą kalbą – juk reikėjo aptarti viktoriną… Niekas net nepastebėjo, kaip greitai prabėgo laikas… Kai pamatėme, kad naujiesiems draugams jau laikas namo, labai nusiminėme, tačiau nieko nepadarysi. Susitarėme, kad kitąmet vėl dalyvausime šioje skaitymo programoje.
Atrodo, viskas buvo tiesiog puiku, tačiau kai šios vasaros pradžioje paklausiau, kada rinksis klubas, man pasakė, kad šiemet festivalis nevyks. Priežastis labai paprasta – negauta pinigų. Man pasirodė, kad tai baisiai neteisinga… Tačiau aš nenutraukiau su savo draugais ryšių, užsimezgusių per dvejus festivalio metus… Kartais susitinku su klubo nariais, bet vis tiek tai ne tas pat kaip dalyvauti festivalyje. Renginys „Skaityk, netingėk, o paskaitęs pakrutėk“ – puiki proga perskaityti įdomių knygų ir susirasti draugų. Norėčiau, kad jis vyktų toliau.
Parengė Ignas Gutauskas,
Marija Ganusauskaitė
Žurnalas „Rubinaitis“, 2005 Nr. 3 (35)
