Apie žaidimą – pirmas leidimas

 

Monografijas apie lietuvių vaikų poeziją iki šiol skelbė vienas vienintelis autorius – Jonas Linkevičius. Nūnai greta jo atsistojo Loreta Žvironaitė, išleidusi monografija įvardytiną knygą Žaidimas lietuvių vaikų poezijoje*.

„Rubinaičio“ skaitytojai L. Žvironaitę gerai žino kaip vaikų literatūros tyrėją. Ji – daugybės recenzijų, straipsnių, per vienerius metus išėjusių poezijos rinkinių išsamių apžvalgų autorė. Turbūt niekam nekyla abejonių, kad L. Žvironaitė kuo puikiausiai orientuojasi tiek praėjusių amžių, tiek dabartinėje vaikų poezijoje. Be to, daugelis tikriausiai atkreipė dėmesį į tai, kad ji – itin reikli poezijos vertintoja.

Sunku rasti objektą, kuris su vaikų literatūra, o ypač – su vaikų poezija, būtų susijęs labiau nei žaidimas. Šią sąsają gražiai išreiškia prasmingas, o drauge ir žaismingas moto, kuriuo pradedama knygos pratarmė: „Vaikas žaisdamas kuria, poetas kurdamas žaidžia“. Tačiau žaidimo erdvėje susitinka ne tik vaikas ir poetas. Joje išvysime aktorių ir sportininką, muzikantą ir mokytoją, netgi filosofą ir politiką… Tai, kad žaidimo erdvė sunkiai apibrėžiama ir į ją įžengti gali bemaž kiekvienas, gerokai komplikuoja žaidimo fenomeno tyrimą.

Kaip monografijai įprasta, pirmoji L. Žvironaitės knygos dalis – tyrimų apžvalga. Jos pavadinimas – „Žaidimo semantika eilėraštyje vaikams“, bet apie eilėraščius čia rašoma nedaug. Supažindinusi su žaidimo sąvoka, trijuose šios dalies skyriuose – „Estetiniai vaikų socialinės veiklos pradmenys žaidimuose“, „Hedonizmas ir kūryba vaikų žaidimuose“, „Žaidimas – rašytojo menas“ – L. Žvironaitė pristato ryškiausias Europoje žinomas žaidimo teorijas. Kitos dvi dalys – „Meno ir didaktikos sąveika“ ir „Žaidimas moderniosios struktūros eilėraštyje“ – skirtos žaidimo apraiškoms lietuvių vaikų poezijoje aptarti. Šiose vaikų poeziją analizuojančiose monografijos dalyse vyrauja du medžiagos pateikimo principai. Pirmasis – istorinis. Pradedama nuo XIX a. vidurio poezijos (K. Aleknavičius, A. Baranauskas) ir baigiama paskutiniais XX a. dešimtmečiais (S. Geda, J. Erlickas). Antrasis principas – aspektinis. Vaikų poezijoje pastebėtas žaidimines apraiškas knygos autorė surūšiuoja išskirdama žaidimo poetikos modelius, kuriuos vieną po kito, kiek sugeba, išsamiai analizuoja. Didelė dalis modelių įvardijimų figūruoja skyrių antraštėse: „Praktinių edukologinių žaidimų poezija“, „Avangardiniai žaidimai“, „Lingvistinis žaidimas“, „Jausmas, mintis ir vaizdas psichologiniuose eilėraščiuose (meditacinis žaidimas)“, „Tragikomiškasis žaidimas“. Tačiau antraštėse pateikti modelių pavadinimai toli gražu neaprėpia visų žaidimų, patekusių į tyrimo akiratį. Kokie įvairūs kiti žaidimai šioje knygoje išskiriami ir analizuojami, rodo rišliame tekste vartojami žaidimų epitetai: folklorinis, sinkretinis, dialoginis, deklamacinis, utilitarinis, intelektualus, euforinis ir kt.

Labiausiai patraukia tos monografijos vietos, kuriose atsidėta poetinių tekstų interpretacijai. Įdomu skaityti lyginamąja analize paremtus knygos puslapius. Įžvalgiais pastebėjimais išsiskiria K. Jakubėno, K. Kubilinsko, S. Gedos eilėraščių sugretinimas su vaikų folkloru. Dėmesio vertas mergaičių ir berniukų žaidimų skirtumų aptarimas Vytės Nemunėlio eilėraščiuose. Įtikinamai įrodyta, kad žaidimas palyginimais lemia V. Kukulo, o nonsensas, parodija – J. Erlicko žaidiminių eilėraščių savitumą. Pagirtina, kad tyrimų erdvė išplėsta taikomojo pobūdžio vaikų poezija – R. Skučaitės žaidimų-galvosūkių pristatymu.

Monografija baigiama trumpučiu, kiek eseistišku „Pabaigos žodžio“ skyreliu, kurio vienu iš paskutinių sakinių skaitytojas kviečiamas pokalbio: „/…/ tai, kas šioje knygoje dėstyta, analizuota, tai, dėl ko abejota, tebūnie pradžia kontroversiniams problemų svarstymams, tolesniems apmąstymams, diskusijoms“ (p. 108). Tad šiuo kvietimu ir pasinaudosiu. Bet prieš tai dar noriu pasakyti, kad knygos priešlapyje nurodyta: „Pirmasis leidimas“. O antrasis leidimas paprastai būna su prierašu „papildytas ir pataisytas“. Taigi drįstu antrajam leidimui šį tą pasiūlyti.

Gaila, kad L. Žvironaitės monografija neaprėpia visos žaidimo pobūdžiu pasižyminčios lietuvių vaikų poezijos, neatspindi visų žaidimo poetikos modelių. Analizuojamų poetų atranka knygoje perdėm subjektyvi. Pratarmėje L. Žvironaitė aiškina, kad autorius ir kūrinius ji pasirinkusi atsižvelgdama į „ryškesnius žaidybiškumo pradus bei meninę teksto vertę“ (p. 6), tačiau drauge prisipažįsta išgyvenanti dėl tų poetų ir rinkinių, kuriuos atsisakė įtraukti į knygą. Lieka tikėtis, kad antrasis knygos leidimas bus dvigubai storesnis ir visi vaikų poetai, puoselėjantys žaidimines tradicijas, bus įvertinti ir pristatyti.

Nemažai abejonių kelia knygos struktūravimas. Konkretus poetas įspraudžiamas į vieną apibrėžtą skyrių. Dauguma skyrių paremti tam tikro žaidiminio modelio analize. Tačiau dažnas poetas yra ne vieno, o kelių poetinių žaidimų meistras, tad, regis, būtų logiškiau, kad su tuo pačiu poetu susidurtume dviejuose, trijuose ar net daugiau skyrių – priklausomai nuo to, kiek ryškių žaidimo poetikos modelių randama jo kūryboje. Blogiausia, kad pasirinktasis struktūravimo būdas iškreipia realų lietuvių vaikų poezijos vaizdą. Štai perskaičius skyrių „Lingvistinis žaidimas“ galima pamanyti, kad šio pobūdžio žaidimas susiformavęs gana vėlai, tik moderniojoje poezijoje, ir kad iš esmės jį reprezentuoja tik vienas autorius – E. Mieželaitis. Ar taip yra iš tiesų? Bene pirmieji lingvistinių žaidimų pavyzdžiai, su kuriais šiuolaikiniuose vadovėliuose susiduria moksleiviai, yra sukurti tradicinės poezijos atstovo Vytės Nemunėlio. O lingvistinių žaidimų gausa ir kūrybingumu E. Mieželaitį kur kas pranoksta didysis eksperimentuotojas vaikų poezijos kalba A. Matutis. Tiesa, apie jo dėmesį kalbos raiškai užsiminta, tačiau kitame, ne „Lingvistinio žaidimo“, skyriuje. Lingvistinių žaidimų įvairove su A. Matučiu lygintinas S. Geda. Kaip šios rūšies poetinio žaidimo virtuozas jis irgi pranoksta E. Mieželaitį. O kur S. Poškus? Užmiršti šį išradingąjį lingvistinės vaikų poezijos atnaujintoją – tiesiog nedovanotina.

Pagrindiniai mokslinio stiliaus bruožai – objektyvumas, tikslumas, aiškumas, vienareikšmiškumas. Jie tiesiogiai susiję su atitinkamo mokslo terminija. Terminai – apibrėžtos reikšmės žodžiai. Nevalia jų vartoti laisvai, pasikliaujant vien savo nuojauta, ką jie galėtų reikšti, privaloma žinoti tikslią kiekvieno vartojamo termino reikšmę. Neapibrėžtas ar – dar blogiau – klaidingas termino vartojimas kenkia ne tik stiliui, bet ir darbo turiniui. L. Žvironaitės knygoje operuojama ne tik literatūrologiniais, bet ir kitų mokslo sričių terminais. Prie pastarųjų dera stabtelėti.

Pirmiausia noriu atkreipti dėmesį į keliose knygos vietose vartojamą sąvokų junginį smulkiųjų vaikų dainų žanrų (pavyzdžiui, p. 52 rašoma: „K. Jakubėno eilėraštyje dominuoja smulkiųjų vaikų dainų žanrų modelis“). Iš tiesų nėra nei smulkiųjų, nei stambiųjų vaikų dainų žanrų, nes lietuvių tautosakos sistemoje apskritai išskiriamas vienas vienintelis vaikų dainų žanras. Kadangi vaikų dainų esama įvairių, jos skirstomos į žanrines grupes. Netiksliai ir netgi prieštaringai vartojamas erzinimų terminas. Antai p. 23 erzinimai priskiriami smulkiosios tautosakos, o p. 103 – liaudies dainų žanrams. Nė vienu atveju nepataikyta, nes lietuvių folkloristikoje toks žanras neišskiriamas, erzinimai kolei kas laikomi žanrine vaikų dainų grupe. Nėra ir p. 103 minimo gąsdinimų žanro. Rašant apie K. Kubilinską, sakinyje „Utilitariniame žaidime ritualas pagyvina žaidimo eigą“ (p. 61) ne vietoje vartojamas ritualo terminas. Ritualas visų pirma susijęs su sakraliais dalykais, bet apie jokį K. Kubilinsko kūrinių sakralumą knygoje nėra ir turbūt nė negali būti kalbama. Aptariant S. Gedos sukurtą Baltojo Nieko personažą, nei iš šio, nei iš to nukrinta teiginys „grindžiamas bibliniais motyvais“, kurį lyg ir reikėtų laikyti išvada: „Baltojo Nieko kuriamas pasaulis panašus į archajiniuose mituose Dievo kuriamą pasaulį. Poetinis S. Gedos žaidimas grindžiamas bibliniais motyvais“ (p. 91). Deja, nė vieno biblinio motyvo pavyzdžio nepateikta. Be to, terminai archajinis ir biblinis nėra tapatūs, veikiau priešingai – senųjų kultūrų tyrimuose šios sąvokos dažnai sudaro opoziciją. Ir dar reikia pažymėti, kad archajiniuose mituose pasaulį kuria pirmykštis protėvis – kultūrinis herojus, o dievo personažas susiformavęs palyginti vėlyvoje mitų raidos stadijoje. Perdėm pretenzingai atrodo religiniams Vytės Nemunėlio eilėraščiams taikomos transcendentinio pasaulio, transcendentinės plotmės, transcendentinio pasaulio žaidimų (p. 31, 32) formuluotės. Ir apskritai kyla klausimas, ar iš viso vertėjo rašyti apie religinio turinio eilėraščius, juolab skyrių pavadinti „Empirinio ir transcendentinio pasaulio dermė“, jei iš devynių šio skyriaus puslapių šiems eilėraščiams tenka mažiau nei pusė puslapio, nepateikta nė vienos tariamus transcendentinio pasaulio žaidimus iliustruojančios citatos, o galiausiai pareiškiama, kad žaidimo čia esama ne kažin kiek: „Religinio turinio eilėraščiuose žaidimo situacija prislopsta“ (p. 32). Apgailestaujant reikia konstatuoti, kad tokio netikslaus ar nemotyvuoto terminų vartojimo atvejų monografijoje yra daug. Ribotos apimties recenzijoje nėra galimybių visus juos nurodyti, bet dar vieną dalykinę pastabą tiesiog privalau pareikšti: sudurtinių terminų nedera vartalioti kaitaliojant žodžius vietomis, kaip elgiamasi p. 53–62, vienur rašant žaidimai-rateliai, kitur rateliai-žaidimai.

Tikslintini ir taisytini ne tik terminai. Daugiau dėmesio reikėtų skirti minties aiškumui, tikslumui, netgi elementariai logikai. Antai rašoma: „Vaikas į pasaulį žengia kartodamas žmonijos civilizacijos eigą, imituodamas dabarties bei ateities epochas, jų moralę, etiką ir estetiką“ (p. 66). Kaip galima imituoti, lietuviškai tariant, mėgdžioti tai, ko dar nėra iš viso? Arba kitas pavyzdys. Rašant apie žaidimų apeigas (beje, apie tokias neteko girdėti, tik apie apeiginius žaidimus), teigiama: „Žaidimas tapo vieninteliu žmogaus saviraiškos būdu, natūralia emocine išraiška“ (p. 57–58). Norisi paklausti, ar žaidžiant kitokius, su apeigomis nesusijusius, žaidimus, kiti saviraiškos būdai išlieka? Jei taip, tai kaip apeiginis žaidimas panaikina kitas saviraiškos galimybes? Derėtų pašalinti ir akivaizdžius prieštaravimus, kaip antai: „Stebina, kad, net ir būdamas pakankamai didaktiškas, M. Vainilaitis netampa įkyriai pamokslaujančiu („Lokiukai“). Jis sąmoningai vengia didaktikos“ (p. 48). Kaip galima būnant pakankami didaktiškam sąmoningai vengti didaktikos?

Reikėtų labai kritiškai peržvelgti monografijos tekstą, pasitikrinant, ar visos citatos atitinka prieš jas einančius autorės teiginius. Dabar tokių neatitikimų apstu: „Poetas kuria netikėčiausias tikrovės situacijas, taip bandydamas apčiuopti pirmapradę žmogaus jauseną: ‘Čia yra dangus, / Čia yra žemė, / Čia yra žuvis – / Vandeny gyvena’“ (p. 89). Tai kur tos netikėčiausios situacijos? Arba: „Sklandus rimas, skambus ritmas, lengvai įsimenančios frazės melodingumas, garsažodžiai, jaustukai, veiksmažodžių gausa ir ypač išraiškingas žodis lemia M. Vainilaičio poezijos dinamišką žaismą: ‘Nuraudo žilvitis pasviręs, – / Keisti rudenėlio kerai, – / Sidabro valtelėmis irias / Muselių piratai vorai’“ (p. 49). Betgi citatoje – nei garsažodžių, nei jaustukų, nei veiksmažodžių gausos ir drauge – nei dinamiško poezijos žaismo… Nesiginčiju dėl to, kas pasakyta apie M. Vainilaitį, tačiau citatos reikėtų paieškoti kitos.

Apskritai monografijos tekstui trūksta rišlumo. Vientisumo ypač pristinga tada, kai tekstas lipdomas iš atskirų teiginių, pasiskolintų iš įvairių tyrėjų. Monografija tiesiog prikimšta mokslinių citatų, neretai reikalingų tik autorės apsiskaitymui pademonstruoti.

Priekaištų galėčiau pažerti ir daugiau. Tik bijau, kad jais atimčiau viltį parengti antrąjį monografijos leidimą. Tad pažaisdama patarle sakau: pirmasis leidimas – kaip pirmas blynas… Antrasis ir trečiasis paprastai būna labiau pavykę. Tad linkiu sėkmės!

——————————————————————-

*UDRIENĖ, Loreta. Žaidimas lietuvių vaikų poezijoje/Loreta Žvironaitė. – Kaunas: Šviesa, 2005. 124, [1] p. ISBN 5-430-04018-5.

Žurnalas „Rubinaitis“, 2005 Nr. 3 (35)

 

Įžanginis

SEPTYNIOLIKTOJI „COLIUKĖ“

Straipsniai

NAUJOJI LATVIŲ VAIKŲ LITERATŪRA
POETINIŲ ELEMENTŲ CIKLIŠKUMO TIPAI J. RAINIO VAIKŲ POEZIJOS RINKTINĖSE
ROMANTIZMO PERŽVALGA PHILIPO PULLMANO TRILOGIJOJE „JO TAMSIOSIOS JĖGOS“
GERAS SKAITYTOJAS – VERTYBĖ

Mano vaikystės skaitymai

APIE KNYGAS PRIE ŽIBALINĖS LEMPOS IR NERIMĄ DĖL DABARTIES VAIKŲ SKAITYMO

Paskaitykim, mama, tėti!

TOBIJO PAISTALAI* (Ištraukos)

Supažindiname

LATVIJOS VAIKŲ LITERATŪROS CENTRAS

Atidžiu žvilgsniu

Tarp žvaigždžių šviesumos ir gyvenimo juodumos
Pica – mergaitė, Oskaras – drambliukas
Vaikams ir visiems kitiems

Laiškai

Festivalio „Skaityk, netingėk, o paskaitęs pakrutėk“ atgarsiai

Kronika. Informacija. Skelbimai

KRONIKA. INFORMACIJA. SKELBIMAI

Summary

SUMMARY

Mūsų partneriai ir rėmėjai