TOBIJO PAISTALAI* (Ištraukos)

 

Tobijas ir kuosa

Kadaise Tobijas, kai dar buvo visai mažulėlis, leidosi pasivaikščioti. Darže, kur jis vakar pasodino saldžiuosius žirnelius, vaikštinėjo kažkoks juodas, labai kilnus paukštis.

– KUOSA! – dingtelėjo Tobijui. Kuosas Tobijas pažinojo iš piešinių PAVEIKSLĖLIŲ KNYGOSE, bet GYVĄ KUOSĄ jis išvydo pirmąkart.

– Kokia toji KUOSA, GRAŽI ir JUODA, ir atrodo tokia PROTINGA! – pamanė Tobijas. Susižavėjęs Tobijas prasižiojo – taip buvo pakerėtas!

KUOSA plastelėjo sparnais, nubrėžė ore ratą ir įmetė kažką Tobijui į burną. Turbūt ji, toji KUOSA, pamanė, kad Tobijas prašo lesti…

– SLIEKAS! – iš karto susivokė Tobijas, nes PAVEIKSLĖLIŲ KNYGOSE ir SLIEKAI piešiami, bet ten jie niekuomet nejudėjo!

Pasisukęs šonu, taip, kad KUOSA nematytų, Tobijas SLIEKĄ išspjovė – juk žaisliniai pliušiniai meškiukai NIEKADA neėda SLIEKŲ!

– AČIŪ! – linktelėjo Tobijui SLIEKAS ir greitai įsirausė į žemę.

Apsukusi ratą, KUOSA vėl suplasnojo Tobijui virš galvos. Galbūt ji manė, kad Tobijui vieno slieko maža?

– AČIŪ! – mitriai nusilenkė KUOSAI Tobijas ir, pridėjęs prie pilvo leteną, pranešė, kad jis LABAI LABAI SOTUS!

KUOSA mostelėjo Tobijui ir nuskrido.

– Nuo to laiko aš NIEKADA nevaikštau išsižiojęs! Ir sliekai visuomet su manimi sveikinasi! – užbaigė savo pasakojimą Tobijas.

 

Tobijas ir jo angelas sargas

Savo vardu Tobijas APSKRITAI buvo patenkintas, tiktai…

Ta raidė O labai dažnai imdavo ir nuriedėdavo, nes buvo labai apvali, ir Tobijui tekdavo jos ilgai ieškoti. Kartais ji pasirisdavo po kanapa arba šmurkštelėdavo į kokią kitą LABAI SUNKIAI PASIEKIAMĄ vietą.

Vieną vakarą, kai Tobijas LABAI ILGAI ieškojo vėl pražuvusios raidės, – „O, – kur toji – VĖL! – slapstosi?“ – į kambarį įskrido Tobijo angelas sargas, irgi Tobijas.

Tobijas angelui sargui išsipasakojo savo rūpesčius ir negandas.

– O tu imk ir prisisiūk ją! – patarė angelas sargas. – Žiūrėk, kaip aš padariau! – Ir parodė rūpestingai pridaigstytą raidę O. – Tik nepamiršk siūdamas užmegzti mazgo!

 

Tobijas ir melas

Kartą Tobijas sutiko MELĄ.

– Matai, kokios ILGOS mano kojos? – paklausė MELAS.

Tobijas negalėjo atsistebėti, kadangi pats buvo girdėjęs, kad MELO KOJOS TRUMPOS! Bet… čia Tobijas įsivaizdavo, kaip jis pats JAUSTŲSI, jeigu jam VISI VISUOMET VISUR primintų, kad JO KOJOS TRUMPOS… BAISIAI blogai jis jaustųsi!

– ILGOS IR GRAŽIOS! – pasakė Tobijas.

– Taip, – pridūrė Tobijas, – ir tada aš kai ką SUMANIAU!

Buvo matyti, kad SAVO SUMANYMU Tobijas LABAI DIDŽIUOJASI!

– Ir ką? – norom nenorom turėjau perklausti. – TAIP REIKĖJO!

– Aš jam, na, tam MELUI, sukaliau KOJŪKUS!

– Ką? – nesupratau.

– KOJŪKUS! Na, MEDINES KOJAS! LABAI ILGAS IR GRAŽIAS! – tai sakydamas, Tobijas ištiesė man leteną. – MATAI? Tai PŪSLĖ! Aš trinktelėjau PLAKTUKU sau per LETENĄ! LABAI SKAUDŽIAI! BŪK GERAS, PAPŪSK!

Kas man beliko? PATIKĖTI, IR TIEK! Aš pūčiau, pūčiau iš VISŲ JĖGŲ!

 

Tobijas ir vaivorykštė

Vieną rytą Tobijas pabudo, nusižiovavo ir pažvelgė pro langą laukan. TAI, ką TEN pamatė, buvo žodžiais neapsakoma, nes TIEK daug žodžių Tobijo namuose paprasčiausiai netilptų.

Pašokęs iš lovos, net nenusiprausęs ir neišsivalęs dantų, – BLOGAI, Tobijas tai pripažino, bet kitaip negalėjo, – puolė laukan. Ten, virš upelio, danguje žėrėjo VAIVORYKŠTĖ.

Ji buvo… toji buvo… tokia…

Visi Tobijui reikalingi žodžiai staiga kažkur išsislapstė. Turbūt jie išsižioję lindėjo krūmuose.

– AAA! OOO! AAA! – susijaudinęs Tobijas šokčiojo ir spiegė. – Apie TAI būtinai turiu papasakoti visiems savo bičiuliams! Kad tik nepamirščiau! (Tobijas buvo girdėjęs, kad TAIP susijaudinus gali pradingti ATMINTIS…)

Kad TAIP neatsitiktų, Tobijas sukt ir ant LAUMĖS JUOSTOS suraizgė mazgą. Dabar TAI tikrai atsimins!

Iš latvių k. vertė Vilma Kaladytė

 ————————————————————–

* Versta iš: Juris Zvirgzdiņš. Tobiasa blēņu stāsti. Ryga: Garā pupa, 2003.

Žurnalas „Rubinaitis“, 2005 Nr. 3 (35)

Įžanginis

SEPTYNIOLIKTOJI „COLIUKĖ“

Straipsniai

NAUJOJI LATVIŲ VAIKŲ LITERATŪRA
POETINIŲ ELEMENTŲ CIKLIŠKUMO TIPAI J. RAINIO VAIKŲ POEZIJOS RINKTINĖSE
ROMANTIZMO PERŽVALGA PHILIPO PULLMANO TRILOGIJOJE „JO TAMSIOSIOS JĖGOS“
GERAS SKAITYTOJAS – VERTYBĖ

Mano vaikystės skaitymai

APIE KNYGAS PRIE ŽIBALINĖS LEMPOS IR NERIMĄ DĖL DABARTIES VAIKŲ SKAITYMO

Supažindiname

LATVIJOS VAIKŲ LITERATŪROS CENTRAS

Atidžiu žvilgsniu

Tarp žvaigždžių šviesumos ir gyvenimo juodumos
Pica – mergaitė, Oskaras – drambliukas
Vaikams ir visiems kitiems
Apie žaidimą – pirmas leidimas

Laiškai

Festivalio „Skaityk, netingėk, o paskaitęs pakrutėk“ atgarsiai

Kronika. Informacija. Skelbimai

KRONIKA. INFORMACIJA. SKELBIMAI

Summary

SUMMARY

Mūsų partneriai ir rėmėjai