SEPTYNIOLIKTOJI „COLIUKĖ“
Dar vidurvasarį, sužinojęs, kad išeis H. Ch. Anderseno Coliukė, „pakalbinau“ Nacionalinės bibliotekos kompiuterinį katalogą ir sužinojau: jau yra šešiolika knygų tokiu pavadinimu. Vėliau kituose kataloguose jų radau dar daugiau. Prisiminę, kad ši pasaka publikuota ir gausybėje Anderseno pasakų rinkinių, suvoksime, kad „Coliukių“ Lietuvoje daug. Bet mano galvoje taip ir liko epitetas – septynioliktoji… Ir ypatinga. Mažiausiai dėl dviejų priežasčių.
Pirmiausia dėl to, kad ją gausiai ir meniškai iliustravo vėl aktyviai Lietuvoje kuriantis Kęstutis Kasparavičius. Dailininkas prisipažino, kad tai buvo jo svajonė. Pasirodo, dailininkui įgyvendinti savo svajonę, tai yra kurti ne pagal užsakymą, – prabanga. Šią prabangą jam sukūrė leidykla „Nieko rimto“. Knyga įspūdinga, bet tegul ją vertina skaitytojai, vartytojai ir dailėtyrininkai. Man toji knyga šiuo atveju tėra pretekstas pasidžiaugti viena iš naujesnių mūsų leidybos tendencijų – paveikslėlių knygų atgijimu. Visai neseniai dejavome, kad leisti tokias knygas mums per brangu, nepakeliama, o štai dabar kone kas savaitę asmeninę „Paveikslėlių knygų“ registracijos bylą papildau nauju pavadinimu. Metų pradžioje gražų pluoštą verstinių paveikslėlių knygų išleido „Gimtasis žodis“. (Vien Atsikrausto kiaulė ko verta! O ir kitos ne blogesnės.) Plačių užmojų turi vien gražias knygas leidžianti leidykla „Nieko rimto“. Jai ir reikia dėkoti už K. Kasparavičiaus sugrįžimą, už paties dailininko parašytas Kvailas istorijas ir kitas knygas. Atrodo, ilgas sąrašas „Baltų lankų“ leidyklos paveikslėlių knygų projekte. Sigito Gedos ir Eglės Gelažiūtės Pelytę Sidabrytę, Laisvydės Šalčiūtės Raudoną kamuolį ir Sauliaus Žuko Uodą jau matėme. (Tik norėtųsi tokių knygų viršeliuose matyti ir dailininkų pavardes…) Nei visų knygų, nei visų leidyklų nesuminėsi, tačiau akivaizdu, kad įsibėgėta. Mestas iššūkis kičui. O nuo jo lentynos vis dar lūžta, nes mat mažiausiems vaikams jauni tėveliai knygas perka… geriausiai. Bet gal dabar ir jie apsidairys, ką perka? Anot vieno leidėjo, paveikslėlių knygos, kad ir brangios, vienu metu buvo perkamos daug geriau už tekstines knygas, paauglių knygas. Matyt, ir pirkėjai pradeda suvokti, kad mokama ne tik už raidžių skaičių knygoje, bet ir už piešinį, paveikslą, kurį irgi reikia savitai skaityti, kuris irgi ne mažiau svarbus.
Kitas džiaugsmas dėl naujosios Coliukės – tai, kad pagaliau išversta ji iš danų kalbos, autentiškai. Tad ir skiriasi nuo anų šešiolikos, verstų iš įvairiausių kalbų, perpasakotų, pergromuliuotų, skirtų paišyti, dėlioti, karpyti ir galbūt net kramtyti… Pamažu vis dar to paties vertėjo Liudo Remeikos dėka kaupiame tikrąjį, autentišką Anderseną.
Vos iškenčiau nepradėjęs vardyti vis dar kartojamų leidimų, verstų iš tarpinių kalbų, nors jau turbūt nėra kalbos, kurios lietuviai nemokėtų ir negalėtų versti iš originalo. (Turbūt pakartoti seną, o kartais ir visai pasenusį vertimą – keliais litais pigiau…) Ypač šiuo požiūriu apmaudu dėl garsiųjų klasikų. Deja, ne tik tokie vertimai, bet ir perpasakojimai, klasikų „patobulinimai“ vis dar entuziastingai leidžiami. O liūdniausia, kad ir perkami – net ir didelius pinigus mokant.
Bet apie tai – kita kalba. Coliukė paskatino džiūgauti. Tad padžiūgaukim dar dėl dviejų dalykų. Pirma, kad po ilgesnės tylos į vaikų ir jaunimo literatūrą su naujais kūriniais sugrįžo mylimieji mūsų klasikai: Bitė Vilimaitė, Kazys Saja, Algimantas Zurba. Antra, išgirstas lygiai prieš metus mūsų skelbtas šūkis „Nėra mažų literatūrų“: ką tik išleista estų rašytojos Aidi Vallik apysaka jaunimui. O netrukus pasirodys ir daugelio mamų vaikystėje pamėgtas Eno Raudo Cypliukas. Jau svarstoma ir dėl latvio Jurio Zvirgzdinio Tobijo paistalų leidimo. Galbūt šis žurnalo numeris, ypač dėmesingas kaimynų latvių vaikų literatūrai, tuos svarstymus suaktyvins. O gal ir ne tik tuos…
Kęstutis Urba
Žurnalas „Rubinaitis“, 2005 Nr. 3 (35)
