Tarp žvaigždžių šviesumos ir gyvenimo juodumos

Katherine’os Paterson Smarkuolė Gilė Hopkins (sukurta 1978 m., išversta 1989 m.) lietuvių skaitytojams atvėrė naują paauglių literatūros erdvę, pristatė vadinamąjį problemų prozos (angl. problem novel) tipą. Dabar ir apskritai paauglių literatūros, ir tosios problemų prozos turime daug. (Vien serijoje „10+“ tuoj bus 50 pavadinimų, o kur dar pavienės geros knygos!) Bet Smarkuolė Gilė Hopkins man iki šiol atrodo beveik nepranokstama. Taip mano ne vienas prie trisdešimties artėjantis ar jau ir perkopęs lietuvaitis (-aitė!), skaitęs tą knygą „tinkamu laiku“. Amerikiečiai, išgirdę Paterson pavardę, mums iškart paminėtų Tiltą į Terabitiją – labai jau ta apysaka apdovanota, išgarsinta. Lietuvoje ji, išleista 2000 m., deja, sutikta gerokai santūriau.

Dabar jau skaitome ir trečią, vieną iš naujausių šios H. Ch. Anderseno premijos laureatės apysakų Kaip ir žvaigždės^*, kuri – galime pasakyti iš karto – daug kuo artima Smarkuolei Gilei Hopkins. Pirmiausia – nereikalingo, palikto vaiko tema. „Taip elgiasi visi suaugę. Jie priverčia vaikus jais patikėti, o paskui tiesiog dingsta. Jie nežino, kaip jautiesi taip pamestas, arba jiems tai nerūpi. Kai vaikas paliekamas, jam skauda širdį nė kiek ne mažiau kaip ir suaugusiam žmogui, kai su juo blogai ir neatsakingai elgiamasi“ (p. 200). Tai socialinio darbuotojo žodžiai, atgiję pagrindinės veikėjos atmintyje. „Vaikams reikia savo mamų, senele. Nesvarbu, kokio amžiaus jie būtų“ (p. 220), – dar sykį, dabar jau garsiai, deklaruojama knygai bemaž baigiantis. Toji veikėja – vienuolikmetė (beje, Gilės Hopkins bendraamžė!) Eindžel Morgan – išties skendi gyvenimo juodumoje. Tėvas Veinas sėdi kalėjime, motina Verna, pati niekad nepatyrusi, kas yra tėvų meilė, šeima, menkai rūpinasi vaikais ir namais. Ji psichologiniu ir socialiniu požiūriu nesubrendusi, savanaudė, nepatikima. Duktė Eindžel už ją brandesnė: prižiūri aikštingą septynmetį broliuką Bernį, baiminasi, kad jie nepatektų į globos namus (Dukart taip jau buvo, o dabar beveik metus jie gyvena su motina…) ir – svarbiausia! – kad nebūtų atskirti vienas nuo kito. (Tas sesers ir brolio ryšys tampa vos ne svarbiausia siužeto jungtimi.) Eindžel žino visus broliuko įpročius ir įgeidžius, ji taktiškai paauklėja ir pačią mamą. „Tu kaip maža motina, Eindžel“ (p. 48), – pripažįsta Verna. „Tu tam berniukui – geresnė motina, negu kada nors buvo Verna“ (p. 167), – vėliau pakartoja šią mintį prosenelė. Vernai atsibosta kas savaitę lankyti vyrą kalėjime (o dukrai Eindžel tai – ir šventa pareiga, ir vidinis poreikis), ji, nieko neaiškindama, nuveža vaikus vyro senelei į kaimą, o pati dingsta. Po kurio laiko netikėtai pasigrobia Bernį tiesiai iš mokyklos (gal vis dėlto jausdama jam šiokią tokią meilę?..), taip sukeldama skausmo dukrai. Pabėgęs iš kalėjimo, senojoje Morganų sodyboje slapta pasirodo tėvas Veinas. Jis nori išsigabenti dukrą (gal irgi jausdamas jai meilę, o gal tik iš keršto žmonai?..), tačiau Eindžel atsisako, išsprunka iš tėvo rankų, jausdama atsakomybę vienišai prosenelei Ermai Morgan! Skaudžiausias Eindžel rūpestis atsidūrus naujoje mokykloje (beje, aštuntoje per šešerius metus) – per kiek laiko čia sužinos, kad jos tėvas sėdi kalėjime. Ji visaip stengiasi apginti motinos garbę. „Niekas miestelyje, net ir toks malonus žmogus kaip panelė Liza, neturėjo žinoti, kad mamos nėra“ (p. 144). Apskritai Eindžel ieško vis naujų motyvų pateisinti motinai: „/…/ ji turi uždirbti tiek pinigų, kad užtektų jiems trims, o gauti gerą darbą nelengva, kai esi išmesta iš mokyklos, turi du vaikus, o vyras kalėjime“ (p. 74). Nors ir palikdama vieną kitą šviesesnį potėpį Vernos ir Veino paveiksluose, rašytoja smerkia atsakomybę praradusią, savo malonumams gyvenančią tėvų kartą. Ir siekia parodyti, kokią atsakomybės naštą tokiu atveju užsikrauna patys vaikai. Ne tik brolis Bernis, bet ir prosenelė Morgan mėgaujasi Eindžel paslaugumu. „Jie norėjo, kad ji būtų atsakinga už juos abu. Būtent jai lemta prisiimti atsakomybę. Juk širdies gilumoje ji ir norėjo būti atsakinga?“ (p. 110), – tai, ko gero, pagrindinis knygos motyvas…

Tačiau senojoje, kažkada, atrodo, garsioje, o dabar sunykusioje Morganų sodyboje mergaitę apšviečia ir žvaigždžių šviesa. Jau pirmąjį vakarą ją su broliu išgąsdina aplink namus slankiojantis vyriškis su šautuvą primenančiu daiktu. Netrukus tas paslaptingasis gauna žvaigždžių žmogaus vardą. Jis, apsigyvenęs priekaboje prie pat namų, naktimis stebi, studijuoja žvaigždes ir tampa Eindžel bičiuliu, mokytoju. „Man labai daug reiškia, /…/ kad jūs rodote man žvaigždes“, – pripažįsta Eindžel. „Man labai daug reiškia, /…/ kad tu nori į jas žiūrėti“, – atsako paslaptingasis naujasis draugas (p. 190). Eindžel, „atgręžusi veidą į žvaigždes“, ne tik atitrūksta nuo ją slegiančios gyvenimo juodumos, bet ir praturtėja naujų pojūčių: „Stulbinanti ramybė. Koks tas žodis? Didybė“ (p. 182). Eindžel įsitikinusi, kad Rėjaus „širdis beveik tokia pati didžiulė kaip ir dangus“ (p. 219). Šviesiąją, poetinę, romantinę veikėjos gyvenimo plotmę kuria ir bendravimas su perpus sulinkusia senute bibliotekininke Liza, kuri suranda knygų apie žvaigždes, kuri, pasirodo, puikiai pažįsta ir žvaigždžių žmogų. Žvaigždžių žmogaus figūra, be kita ko, stiprina pasakojimo intrigą, suteikia paslaptingumo. Nors ilgainiui viskas paaiškėja: žvaigždžių žmogus yra prosenelės sūnus Rėjus Morganas – palūžęs, motinos atstumtas, išsižadėtas. Šį paveikslą rašytoja užbaigia iki galo. Rėjus „troško mokytis koledže ir tapti astronomu, tačiau vietoj koledžo išėjo į karą (kalbama apie Vietnamo karą. – K. U.) ir per tą laiką matė tiek baisių žudynių, jog paskui daug metų svaiginosi narkotikais, stengdamasis nuramdyti to siaubo sukeltą skausmą“ (p. 232). O štai prosenelės Morgan (Rėjaus motinos) paveikslas tarsi nebaigtas, tarsi prieštaringas. Bet gal tuo ir įdomesnis? Iš pradžių ją matome nevalyvą, netgi nejautrią, nevengiančią naudotis Eindžel gerumu. Vis dėlto ji, pajutusi būtinybę pagloboti mažąjį Bernį, lyg ir pakyla iš dvasinio snaudulio. Gal tai yra paskutinis vilties lašas – išugdyti bent vieną vyrą, bent vieną Morganą? Mat ir dviejų sūnų, ir anūko Veino gyvenimai nesusiklostė, neįvyko. Prosenelė pravirksta sužinojusi artėjant Rėjaus mirtį. „Verkiu visų tų šuniui ant uodegos nuėjusių gyvenimų, kuriuos regėjo šis namas. Čia gyvenau visą tą laiką, stebėdama veltui švaistomą vyriškumą, bet negalėjau užkirsti tam kelio“ (p. 219). Ankstesnis senolės atsidūsėjimas – „Nesuprantu, ką dariau ne taip“ (p. 186) – irgi suskamba skausmingai ir labai autentiškai.

Pačios Eindžel paveiksle psichologinio autentiškumo pasigestume. Dažnokai jos lūpomis prabyla suaugęs žmogus, dažnokai ji tampa tarsi autorės ruporu. Na, tarkim, kad ir tokia smulkmena – kreipimasis į bibliotekininkę: „/…/ ar turite kokių nors valgių gaminimo knygų, kurias suprastų toks vaikas kaip aš“ (p. 126). Paprastai vaikas savo amžiaus tapatumo niekad nedeklaruoja… Arba štai broliuko auklėjimas su ašaromis akyse: „Stengiuosi tave laikyti toliau nuo kalėjimo, Berni Morganai. Nenoriu, kad užaugęs taptum nusikaltėliu, paliktum žmoną ir nuskriaustum savo vaikus“ (p. 107). Nors ir suvokdami, kad sunkus gyvenimas Eindžel padarė daug vyresnę, vis dėlto girdime šių žodžių deklaratyvumą. Pagaliau pasigendame bent minimalios tokio stipraus, „įgimto“ šeimos pojūčio motyvacijos: „Mums reikia laikytis kartu, Berni. Mes – šeima“ (p. 252). Tai paskutinio puslapio tezė. „Iš kur tas pojūtis, kai šeimoje apskritai negyventa?“ – suabejojame. Tiesą sakant, kritika šiai rašytojai mėgsta prikišti vaikų charakterių netikrumą. Bet gal kaltas ir mūsų inertiškas įprotis viską matuoti vien psichologinio tikrumo matu?

Kad ir kaip ten būtų, visiškai supaprastintai vertindamas naują K. Paterson knygą Kaip ir žvaigždės, turiu pripažinti, jog menine įtaiga ji tikrai nepranoksta Smarkuolės Gilės Hopkins, yra, sakyčiau, truputį literatūriškesnė, dirbtinesnė. Ir vis dėlto ši knyga – saikingai intriguojanti, kelianti skausmingas problemas (taigi ir verčianti mąstyti, verčianti gilintis į žmogaus prigimtį), kviečianti pakelti akis į žvaigždes, laikytis už žvaigždžių, – neabejotinai vertinga, tikra literatūra. Ją skaitys pirmiausia tie, kurie jau pažįsta tikros literatūros skonį, tie, kurie prisirišę prie serijos „10+“. Ši knyga kaip reta serijai tinka. (Užsienio lektologai nurodo tokį jos adresatą: 5–6 klasės, 9–12 metų skaitytojai.)

Žodžiu, gerai, kad ji išleista, kad gražiai ir tvarkingai išleista. (Mano bjaurioji akis aptiko tik vienintelę nekaltą korektūros klaidą…) Vis dėlto vienos abejonės dėl šiaip jau gražaus, sklandaus vertimo negaliu nutylėti. Tai fonetinis herojės vardo Eindžel (orig. Angel) vertimas. Pirmiausia niekaip negalėjau pamiršti iš pačios autorės girdėto aiškinimo, kad vardas šįsyk buvo iš principo svarbus, kad jis siejasi su pačia knygos geneze, idėja, kuri radosi iš vieno pokalbio su kaliniu. Angeliškumo, globėjiškumo idėja persmelkia visą knygą. Tekste ne sykį randame žodžius „angelėlis“, „mano angelėli“… Bet ką lietuvių skaitytojams – ypač paaugliams, ypač nesimokantiems anglų kalbos, – gali pasakyti tokia vieta: “Veinas. Jos tėtis. /…/ Tai ne jo kaltė, kad policija įgrūdo jį į kalėjimą. Jis nieko nepadarė, tegu jie šneka, ką nori. /…/ Argi žmogus, savo kūdikį pavadinęs Eindžel, galėtų padaryti nusikaltimą?“ (p. 169)?

Jokiu būdu nemanau, kad vardą reikėjo visiškai sulietuvinti ir Eindžel vadinti Angele. (Nors knygoje vartojamas visai lietuviškas „Jonuko ir Grytutės“ ekvivalentas, o ne „Anselio ir Grytutės“, kaip naujajame Grimmų pasakos vertime padarė Adomas Druktenis. Taigi lietuvinimo tendencija blyksteli…) Tačiau kitoks sprendimas vis dėlto buvo įmanomas. Arba, – jeigu jau Eindžel, – tai nors su galūne. Žinau, kad ir dabartiniam vardo variantui jokia kalbos komisija nieko neprikiš, tačiau skaityti būtų daug patogiau. Galų gale tai grožinis tekstas… O štai pavadinimas, kuris vertėjai turėjo būti tikras galvosūkis (orig. The same Stuff as Stars), manyčiau, visai pavykęs. Gal recenzijos pabaigoje tiems, kurie šios knygos dar neskaitė, vertėtų paaiškinti, ką jis reiškia. “Žvaigždes sudaro tie patys elementai, tos pačios medžiagos kaip ir tave. Tu sukurta iš žvaigždžių medžiagos. /…/ Tu artima žvaigždžių giminaitė“ (p. 80), – taip herojei aiškina žvaigždžių žmogus. „Mūsų kūnas iš tos pačios medžiagos kaip ir žvaigždės, – pakartoja jis mirdamas. – Pamėgink galvoti, kad aš grįžtu atgal į žvaigždes“ (p. 225). Šios citatos – įrodymas, kaip rašytoja stengiasi metaforizuoti realistinį tekstą. Taip pat įrodymas, kad knygoje yra ir daugiau psichologinių aspektų, užuominų, motyvų, negu aptarta šioje recenzijoje.

———————————————————–

^* PATERSON, Katherine. Kaip ir žvaigždės / iš anglų k. vertė Renata Valotkienė: iliustr. Rima Maminskaitė. – Vilnius: Alma littera, 2005. 256 p.: iliustr. – (10+) ISBN 9955-08-720-X.

Žurnalas „Rubinaitis“, 2005 Nr. 3 (35)