GERAS SKAITYTOJAS – VERTYBĖ
Vis neduoda ramybės vienas klausimas: koks skaitytojas yra geras? Gal tai žmogus, žinantis atsakymus į visus „kodėl“? Toks rimtas gudruolis?
Kiek pagalvojus, gerų skaitytojų kasdien matyti troleibuse, kur koks nors pirmaklasis močiutei uoliai perskaito pro šalį šmėkštelintį parduotuvės pavadinimą, ar prekybos centre, kur kokia paauglė neperka nesveiko maisto ir parodo smulkiomis raidelėmis aprašytą pakelio sudėtį. Gerų skaitytojų sutinki ir mokykloje, kur vaikams nieko nereiškia per penkias pertraukos minutes išmokti kontrolinio darbo temą. Taip pat bibliotekoje, kurioje aš dirbu, jų būna kasdien: jie sugeba perskaityti bibliotekos darbo laiką, žino populiariausių žurnalų pavadinimus, jie staiga atranda ir tyrinėja kokį nors interneto puslapį, jiems patinka skaityti ir atsakinėti į žurnalų testų klausimus, užduoti juos draugams ir kartu pasijuokti…
Geriausius skaitytojus nuo gerų skaitytojų skiria SKAITYMO DŽIAUGSMAS. Tai labai užkrečiama bacila… Ji visagalė, ją sveika naudoti, o Latvijoje ji – dar ir nacionalinė.
„Infekcija“ išplito prieš ketverius metus Nacionalinės bibliotekos Vaikų literatūros centre, kai bibliotekininkėms atėjo į galvą mintis, kaip įkvėpti vaikus skaityti. Metodo esmė labai paprasta: pirmiausia reikia pateikti patrauklų knygos vertinimą. Tai nebuvo mūsų idėja. Jau daug metų kaimynės šalys Lietuva ir Estija tam naudoja viešųjų bibliotekų tinklą. Rūpestingai renkamos ir vienoje vietoje kaupiamos skaitytojų mintys apie populiariausias knygas. Vis dėlto jų darbas turi trūkumų, tai vertė mus ieškoti geresnių sprendimų. Sužinojome, kad Austrijoje ir Vokietijoje darbuojasi jaunimo grupės, skiriančios geriausioms knygoms prizus. Kanadoje, JAV ir Australijoje labai paplitusios geriausioms vaikų ir jaunimo knygoms skirtos nominacijos. Skandinavijoje taip pat veikia vaikų komisija, susikūrusi Nyderlandų nacionalinės vaikų komisijos pavyzdžiu. Švedijos vaikų komisija veikia daugiau nei septynerius metus. Pirmiausia buvo sukurtas Nacionalinis skaitymo skatinimo projektas, vaikai balsuodavo už geriausias knygas. Visi kiti apdovanojimai, kaip ir Latvijoje, Švedijoje, buvo skiriami suaugusiųjų.
Tačiau juk tas knygas skaito vaikai, todėl patys turi jas ir išrinkti. Nors vaikų nuomonės ne visada sutampa su suaugusiųjų vertinimu, tačiau jos taip pat yra reikšmingos ir į jas turi būti atsižvelgiama.
Susipažinę su pasaulio patirtimi, labai nustebome, kad požiūris į skaitymo rėmimą įvairiose valstybėse nėra toks jau teigiamas. Reikia pasakyti, kad išsivysčiusiose šalyse originaliosios vaikų ir jaunimo literatūros padėtis visai kitokia nei Latvijoje. Tačiau ir ten politikai ne visada suvokia, kaip svarbu motyvuoti skaitymą, tiesiog džiaugsmingą skaitymą.
Tik todėl, kad Valstybės kultūros kapitalo fondas teikia paramą, Latvijoje jau ketvirti metai sėkmingai dirba programa „Vaikų komisija“, sulaukusi tik teigiamų atsiliepimų. Ši programa – tai ilgalaikė investicija. Štai keletas citatų iš jos vertinimo anketų: „Geras skaitytojas yra pranašesnis“, „Tai įdomu“, „Aktyvi gyvenimo pozicija, asmeninis požiūris yra vertybė“, „Knyga yra vertybė“, „Bendradarbiavimas yra didžiausia šiuolaikinė jėga“, „Biblioteka – tai vieta, kur nutinka daug įdomių dalykų“. Tokios yra ir vaikų, ir suaugusiųjų nuomonės.
Dauguma vaikų komisijų 2004 m. veikė 450-yje bibliotekų, vaikai ekspertai sulaukė visiško vietos bendruomenių pritarimo. Pirmaisiais, 2002-aisiais, programos metais į jos veiklą įsitraukė maždaug 5000 vaikų, o šiemet jų jau padaugėjo daugiau kaip du kartus (13 000 vaikų). Tikiuosi, kad šis skaičius iškalbingas savaime.
Kiekviena Latvijos biblioteka gali ir turi įsitraukti į šią programą, tobulinti darbą su vaikais. Tik bendra veikla duos rezultatų. Šiemet ši programa jau prieinama ir mokyklų bibliotekoms. Savivaldybėje, kurios biblioteka šioje kultūros programoje nedalyvauja, visos sąlygos aktyviai įsitraukti į skaitymo skatinimo sąjūdį sudaromos mokyklų bibliotekoms. Tai yra vasaros programa, ir šešias knygas (tokį skaičių parinko programos autoriai, manydami, kad jis tinkamiausias) perskaityti pajėgtų kiekvienas jaunasis skaitytojas, net jei skaityti pradėtų rugsėjį.
„Vaikų komisija“ yra labai turtinga skaitymo skatinimo programa. Valstybė iš Kultūros kapitalo fondo jai skyrė 50 000 latų. Iš šios sumos bibliotekos, kurios įsitraukia į projektą, gauna knygų kolekciją, kurią dar papildo bibliotekų plakatai, lankstinukai, ženkliukai, blankai, skaitymo sutartys, tušinukai su užrašu „Vaikų komisijos ekspertas“ ir „Skaitymo ekspertas“, kita informacija apie programą. Apskaičiavome, kad pastaraisiais metais vietos savivaldybės šiam projektui dar skyrė 150 000 latų. Šie pinigai atitenka pačių bibliotekų sumanytoms programos akcijoms: šventėms, ekskursijoms, susitikimams ir pan. Dalis lėšų įskaičiuojama net į bibliotekininkų, skiriančių projektui daug laiko, atlyginimus. Atskirų savivaldybių šiam projektui skiriamos sumos labai nevienodos. Ir vis dėlto bendra projekto sąmata (įskaitant ir Kultūros kapitalo fondo dotaciją) įspūdinga – 200 000 latų!
Projektui parinktos knygos skirstomos į 4 grupes: 1–2, 3–4, 5–7 ir 8–9 klasėms. Kaip tai vyksta? Atsižvelgdama į vaikų leidybos produkciją, grupė Latvijos nacionalinės bibliotekos Vaikų literatūros centro darbuotojų parenka 40–50 literatūriškai ir pedagogiškai vertingų knygų. Tada sąrašas perduodamas 5–6 narių, kurie atstovauja Rašytojų sąjungai, Latvijos universitetui, Savivaldybių asociacijai, Kultūros ministerijai, Bibliotekininkų draugijai, ekspertų komisijai. Ši kiekvienai skaitytojų grupei atrenka po 6 knygas, iš viso 24 pavadinimus. Stengiamasi, kad kiekvienos grupės knygos būtų įvairios, atitiktų tiek berniukų, tiek mergaičių skaitymo interesus, būtų įvairaus sudėtingumo, žanrų ir pan. Atrinktosios knygos, kaip minėta, perkamos ir dovanojamos bibliotekoms, dalyvaujančioms projekte. (Bibliotekos, turinčios itin daug skaitytojų, kartais iš savivaldybių lėšų perka daugiau egzempliorių.)
Kiekvienas vaikas, dalyvaujantis vaikų komisijos darbe, pasirašo ypatingą skaitymo sutartį – raštišką įsipareigojimą per nustatytą laiką perskaityti šešias savo grupės knygas. Šią sutartį siūloma sudaryti perskaičius pirmąją arba antrąją iš tų knygų – taip jaunajam ekspertui pirmiausia leidžiama išmėginti jėgas. Įvertinę savo grupės knygų kolekciją, vaikai, atsižvelgdami į anketą, įvardija tris geriausias knygas iš tų šešių. Galima tris savo sąrašo knygas pakeisti trimis kitos grupės sąrašo knygomis, jeigu jos skaitytojui atrodo įdomesnės. Anketas iki metų pabaigos reikia siųsti centrinei komisijai, kuri veikia Nacionalinės bibliotekos Vaikų literatūros centre ir skaičiuoja, apibendrina rezultatus. Kartais susivienija kelių projekte dalyvaujančių rajonų ar miestų bibliotekos, kurios atlieka pirminį anketų tvarkymą. Rezultatai paprastai publikuojami arba skelbiami per skaitymo šventes, kuriose pagerbiami stropūs skaitytojai, knygų autoriai, iliustruotojai, vertėjai ir leidėjai, sudaromi vietiniai populiariausių knygų sąrašai, kurie vėliau palyginami su visos valstybės rezultatais.
Sumanyta tolesnė „Vaikų komisijos“ programa (šventės, diskusijos su mokytojais, tėvais, susitikimai su kūrėjais) gali tapti reikšmingu vietos bendruomenės įvykiu, suburti žmones, skatinti švietimo, kultūros ir kitų įstaigų bendradarbiavimą. Bet yra viena sąlyga: reikia skatinti knygų skaitytojus dalytis mintimis, nuomonėmis, problemomis, vertybėmis. Kaip tai padaryti? Žengę kiek toliau, pamatytume, kad suaugusiajam, kuris priklauso šiai skaitymo rėmimo programai, reikia perskaityti visas siūlomas kolekcijos knygas, kurių tik 24! (Tie suaugusieji – tai pirmiausia 5–6 konkrečios vietos projekto organizatoriai: bibliotekininkas, literatūros mokytojas, kultūros centro, savivaldybės atstovai ir t. t.)
Į suaugusiuosius kreipiamasi įvairiais motyvais. Kaipgi jūs ir kiti suaugusieji žinosite, kodėl vaiko skruostu nuriedėjo ašara ir kodėl, atvirkščiai, per kiemą nuaidėjo skardus juokas. Kalbant apie knygas, prasiplečia mūsų pasaulis, nesvarbu, kokie būtume – jauni ar seni. (Kai 2002 m. ėmėmės įgyvendinti šią programą visoje šalyje, mums net į galvą neatėjo, kad kaip tik suaugusiesiems reikės tiek daug visko aiškinti, nes vaikai susižavi per vieną akimirką, o suaugusieji spyrėsi, kad kartu su kolekcija atsiųstume ir knygų anotacijas. Bet taip nedera!) Skaitykite knygas, kurias skaito jūsų vaikai. Nevarginkite jų nuolatiniais prašymais skaityti literatūrą, neatitinkančią jų interesų, – duokite jiems laisvę skaityti savo džiaugsmui. Galų gale retai kuris suaugęs žmogus skaito knygas turėdamas pragmatišką tikslą lavinti savo mąstymą!
Prancūzų rašytojas ir pedagogas Danielis Penakas yra pasakęs: „Jei vis tik skaitymo malonumas dingo (jei, kaip sakoma, mano sūnus, mano dukra, jaunimas nemėgsta skaityti), jis nepradingo labai toli. / Jis tik pasimetė. / Jį lengva surasti. / Tik reikia žinoti, kur jo ieškoti”1. D. Penakas nurodo dešimt skaitytojo teisių, tarp kurių yra ir teisė neskaityti, teisė skaityti bet kur, bet ką, perskaičius patylėti… „Ir jei norime, kad mano sūnus, mano dukra, jaunimas skaitytų, turime skubiai suteikti jiems teises, kurias taikome sau“2.
Domėkitės, ką skaito jūsų vaikas, paskaitykite knygų, kurios jam patinka, pasikalbėkite, kuo jums tos knygos patiko. Atminkite, kad didžiausias stebuklas, kurį gali sukurti knyga, – tai suartinti vaiką ir tėvus.
Šiemet projektui pasiūlytoje kolekcijoje yra ir tokių knygų, kuriose kalbama apie rimtus, labai rimtus dalykus – apie priklausymą nuo narkotikų, smurtą, pasyvią gyvenimo poziciją. Mes tikimės, kad projektą palaikantys suaugusieji neliks abejingi ir pasikalbės su vaikais, paaiškins, kuo tos knygos juos sudomino. Žinoma, tai reikia daryti gerbiant vaikų pasirinkimą. Tokių pokalbių tikrai būta pernai, 2004-aisiais, kai daugiausia teigiamų jaunųjų skaitytojų vertinimų gavo anglų rašytojos Jacqueline’os Wilson knyga Vaikas iš lagamino, – 2037 komisijos ekspertai pripažino ją geriausia. (Lietuvių kalba išleista kita šios autorės knyga Mes – dvynės. – Red. past.) Tačiau neką prasčiau – 1133 balsais – buvo įvertinta ir latvių rašytojo Mario Rungulio knyga apie paauglių santykius Veidmainys ir Bukaprotė.
Pačių mažiausiųjų grupėje tikro estetinio pasimėgavimo sulaukia paveikslėlių knygos. Iliustracijas drauge su vaikais apžiūrinėkite neskubėdami! D. Penakas teisus: „Skaitymo laikas, kaip ir meilės laikas, prailgina gyvenimo laiką”3.
Štai pagaliau Didžioji skaitymo šventė! Jau antri metai joje dalyvauja vaikų komisijos ekspertai iš visos šalies. Šventė vyksta kovo mėnesį knygų mugėje Kypsaloje. Iš kiekvienos bibliotekos vaikų komisijos kviečiama po vieną ekspertą dalyvauti ceremonijoje, kurios metu šokoladinė pelėda, Emilio Gustavo šokolado fabriko gaminys, „nuskrenda“ pas laureatus – rašytojus, leidėjus, vertėjus. (Tai tarsi knygų kūrėjams pačių vaikų skiriamas saldusis prizas, kurį komisija perka iš fabriko su nuolaida.) Kad galėtų aktyviai klausinėti rašytojus, išsakyti savo požiūrį ir pasiūlymus leidėjams, vaikai turi rūpestingai pasiruošti. Šventei vadovauja Žaliasis žmogeliukas – visų pažįstamas vaikų komisijos simbolis, kurį galima pamatyti kiekviename plakate, informaciniame lape ar laiške.
Visa bendruomenė turi padėti įgyvendinti skaitymo skatinimo programos nuostatas, jeigu siekiate: 1) skatinti vaikų ir jaunimo skaitymo džiaugsmą; 2) gerbti vaikų pasirinkimą; 3) įsteigti literatūros apdovanojimą, kurį teikiant padėties šeimininkai būtų patys vaikai; 4) plėtoti bendradarbiavimą visos valstybės mastu ir daryti didžiulę įtaką skaitymo aktyvumui vietose; 5) nustatyti privilegijas, kurias geriems skaitytojams suteikia vietos bendruomenė; 6) aprūpinti vaikus literatūra, kad jie galėtų turiningai leisti laisvalaikį net ir priklausydami pačiai neturtingiausiai savivaldybei.
Žymus švedų pedagogas ir psichologas Larsas H. Gustavsonas, antrasis po D. Penako svarbiausias mūsų programos įkvėpėjas, savo knygoje Vaikų tėtis rašo: „Aktyvūs tėveliai yra tie, kurie, panašiai kaip ir šventasis Juris, stoja į kovą su piktžolėmis, išlaiko viltį ir požiūrį į aplinkinius bei ateitį. Kol ką nors daro, jiems atrodo, kad gali pagerinti padėtį pasaulyje. O kol suaugusieji kaip maži vaikai taip ilgai tiki, kad viskas gali būti geriau, galbūt padėtis nėra visiškai beviltiška“4.
Iš latvių k. vertė Aušrinė Mockevičiūtė
————————————-
1 PENNAC, Daniel. Kaip romanas. Kaunas: Šviesa, 2004, p. 43.
2 PENNAC, 1 išnaša, p. 142.
3 PENNAC, 1 išnaša, p. 123.
4 GUSTAVSONS, Lars H. Bernu tetis. Rīga: Zvaigzne ABC, 1995.
Žurnalas „Rubinaitis“, 2005 Nr. 3 (35)
