Apie gruodžio boružes ir kitokias bėdas

 

 

 

 

Kalbėti su vaikais apie užklumpančias baimes ir skaudžias patirtis, be jokios abejonės, yra itin svarbu. Juk nutylėtos jos mutuoja į kur kas baisesnius pavidalus. Literatūra yra viena iš sričių, kurioje įmanoma aptarti gąsdinančias būsenas ar skausmingus išgyvenimus. Vis dėlto reikėtų turėti omenyje, kad pasirinkta tema neturėtų paversti literatūrinio teksto paprasčiausia terapijos forma.

Aptariamose knygose, skirtose nuo ketverių iki aštuonerių metų amžiaus vaikams, autoriai gvildena sudėtingas problemas pasitikėdami skaitytojais ir primindami, kad apie skaudžius dalykus galima kalbėti lengvai, nevengiant humoro.

Viršelio dail. Dovilė Bagdonaitė
Viršelio dail. Dovilė Bagdonaitė

Pelė pianine* – pirmoji poetės, eseistės, meno kritikės, kultūrinio leidinio Šiaurės Atėnai redaktorės Giedrės Kazlauskaitės knyga vaikams, kurią iliustravo dailininkė, poetė Dovilė Bagdonaitė. Gražiai išleistoje, jaukaus, nedidelio formato knygelėje skaitytojai atras tris siaubo istorijas. Autorė koncentruojasi į negatyvias, racionaliam mąstymui nepavaldžias būsenas – baimę, siaubą, nerimą, o jos iliustruojamos kaip tamsoje tūnantys žaislai, skeletas ar nedraugiškai nusiteikusios boružės. Galima sakyti, kad Kazlauskaitė žvelgia į nepageidaujamas jausenas ir būsenas kaip į lakios vaizduotės pasekmę, nevengdama netikėtumų. Sakyčiau, autorė apeliuoja į bent minimaliai kultūriniame gyvenime dalyvaujančio vaiko pasaulėjautą, nes vienas iš knygos veikėjų mokosi skambinti pianinu, o balerinos batelyje apsigyvenęs labai įdomus personažas Nagius slapta dalyvauja repeticijoje. Kita vertus, knygelė itin šiuolaikiška, atspindinti šiandienos vaiko mentalitetą. Mano pirmaklasių simpatijos tik patvirtino, kad Kazlauskaitė puikiai komunikuoja su jaunąja auditorija be dirbtinio tapatinimosi su vaiko pasaulėvoka.

Pirmoji istorija, kurios pavadinimas toks pat kaip knygos, pasakoja apie šiurpius garsus, kuriuos girdime naktimis. Tokia baimės forma turbūt būdinga daugeliui vaikų. Tarsi mėgaudamasi nepagrįstomis baimėmis, autorė pusiau juokais pateikia įvairiausių variantų, kas naktimis gali kelti triukšmą, – nuo žingsnių ant aukšto iki raganų, sena siuvimo mašina siuvančių maišus vaikams grobti. Siuvimo mašina tampa lyg aliuzija į Kazlauskaitės eilėraščių rinkinį Singerstraum (2016), tad tikriausiai neatsitiktinai ir knygoje vaikams atsiranda šis įvaizdis. Vis dėlto istorijoje svarbiausia yra pianino viduje gyvenanti pelė, kurią dėl krebždesių ir kitų bauginančių garsų galime „apkaltinti“: „Niekas kitas nebėgioja po pianiną tokiais mažais balerinos žingsneliais. Pelė užgroja pianino viduje lyg koncerto atlikėja filharmonijos scenoje! Prieš užmigdamas Rapolas galvoja, kad, koncertui pasibaigus, visi žaislai plos pelei už muziką, nugalėjusią šiurpiuosius nakties garsus“ (p. 19).

Antroji istorija – „Boružių antplūdis“ – sudėtingesnė, nes joje ištrinama riba tarp fantazijos ir tikrovės, tačiau ji vaikams patiko labiausiai. Tikriausiai jiems buvo netikėta, kad toks mielas padaras kaip boružė gali tapti grėsmingas. Skaitant šią istoriją svarbu suprasti, kad iš tiesų kalbama apie dalykus, kurių nėra: automobilyje gruodžio mėnesį nei iš šio, nei iš to atsiranda boružių, kurių vis daugėja ir, negana to, jos vis agresyvėja, netgi įkalina keleivius. Pasakojimas baigiamas netikėtai, kai situacija be išeities, galima sakyti, pati pasiūlo sprendimą: „Visus tris keleivius sukaustė siaubas. Jie negalėjo net rėkti, mat boružės šokdavo tiesiai į gerklę. (…) Netrukus visas automobilio vidus virto raudonai juoda, taškuota mase, ji knibždėte knibždėjo ir dauginosi, kol neatlaikę langų stiklai išdužo“ (p. 35). Įspūdingoje istorijoje kalbama apie problemas, kurias mes sprendžiame ne logiškai dėliodami vieną po kito argumentus, bet žaibiškai, it kardo kirčiu, nutraukiame bet kokius mintijimus apie tai, kas kelia nerimą ir baimes. Paskutiniojoje istorijoje – „Nagius keičia būstą“ – susitelkiama į vaikus ir suaugusiuosius vienijantį nerimą, kada baisu palikti jaukų susikurtą pasaulį, atsisakyti senų elgesio modelių ir žengti į naujas erdves.

Svarbu akcentuoti, kad kiekvienas pasakojimas pasirodo kaip užduotis pačiam vaikui suvokti veiksmo eigą ir ieškoti galimų interpretavimo variantų. Nesuklysime teigdami, kad istorijose susijungia tai, kas pasakyta, ir tai, kas tik nujaučiama, todėl vaikai, besiaiškindami, kas veikėjams kelia baimę, gali ir patys suteikti baimei ir siaubui įvairių pavidalų, visaip juos įvardyti. Pelė pianine suteikia akstiną svarstyti, kas iš tiesų yra pavojus, kada būtina bijoti, apsaugoti save ir kitus, o kada baimė tėra gruodžio mėnesį užpuolusios, po kūną ropinėjančios boružės.

Viršelio dail. Martin Baltscheit
Viršelio dail. Martin Baltscheit

Vokiečių rašytojo, režisieriaus Martino Baltscheito knyga Apie Lapiną, kuris pametė protą** linksmai kalba apie nelinksmus dalykus – senatvę, demenciją, aplinkinių pašaipas. Autorius geba šmaikščiai perteikti neretai žiaurią realybę. Žinoma, tai ir vertėjos Rūtos Jonynaitės nuopelnas: „Paskui, būdavo, pamiršta kokią mintį / ir turi grįžti į tą vietą, kur mintis pirmą kartą šovė į galvą. // Arba, būdavo, pamiršęs / draugo gimtadienį, nueina / į svečius be dovanos. // Arba kitąkart nusineša dovanų, / bet niekas nešvenčia gimtadienio“ (p. 12–13). Įspūdingos autoriaus iliustracijos leidžia vaikams jaustis vaizduojamo vyksmo dalyviais, kai net kintantis šriftas, supainiotos puslapių numeracijos sufleruoja apie sušlubavusią Lapino atmintį ir visišką painiavą.

Vienoje iš recenzijų primenama, kad lapės personažas įvairiausiose istorijose ir pasakose simbolizuoja išmintį, gudrybę ir klastą, o štai šioje knygelėje šių savybių Lapinui stinga, tačiau jis yra puikus mokytojas2. Tiesa, Lapinas nėra vien tik teigiamas ar vien tik neigiamas personažas – jis medžioja, bet ir pats yra medžiojamas, tačiau vieną dieną pradeda užmiršti visa, kas jam buvo gerai pažįstama. Iš pradžių Lapinas nesuvokia, kas nutiko, jis tik supainioja savaitės dienas, užmiršta draugų gimtadienius, o vieną dieną neberanda kelio į namus. Vis dėlto ne visi gaili pasenusio, atmintį praradusio Lapino, todėl tai skatina kelti daugybę klausimų apie prigimtį, apie būtinybę išgyventi, pagaliau priartėti prie neretai vaikams nerimą keliančių nykimo ir laikinumo temų bei svarstyti, kaip tai susiję su protu, savivoka, atmintimi. Juolab kad autorius įtaigiai vaizduoja trūkinėjantį tikrovės suvokimą: „Staiga jis išgirdo iš tolo… ką ten tokius? Išgirdo atlekiant kažin kokius, tokius… dalykus. (…) Ant ko gi jie taip niršo? Vis daugiau nasrų, daugiau liežuvių, vis artyn, artyn, ir dar mažytės geltonos… eee, akys, taip, ačiū, akys“ (p. 22).

Išvengdamas laimingos ar lėkštos pabaigos, autorius susitelkia į tai, kas liko Lapinui: „Jis nieko nežinojo, tiktai jautė. / Jis jautė, kai kas nors laižo jam žaizdas. (…) Jam patiko, kaip jauni lapiukai pasakoja apie medžioklę. (…) Jis nepajėgė įsiminti vardų. / Jis nerasdavo kelio namo“ (p. 31). Humoro nestokojantis pasakojimas skatina apsvarstyti, kaip elgtis vienoje ar kitoje situacijoje, ir kelia kur kas daugiau atjautos negu paviršutiniškas moralizavimas ar bandymas paneigti tikrovę tokią, kokia ji yra.

Nors nesustabdomas gyvenimo ratas, kartų skirtumai, kuriuos Baltscheitas iliustruoja knygoje (iš pradžių Lapinas moko lapiukus, po to lapiukai rūpinasi pasenusiu Lapinu), nėra itin stebinanti tema, tačiau neprarandanti savo aktualumo. Netgi esama pastebėjimų, kad ši knyga ne tik apie senatvę, bet ir apie kartų sambūvį2. Baltscheitas išties suprantamai pasakoja vaikams sudėtingus ir skaudžius dalykus, įkvepia apmąstyti, ką reiškia bendrauti su kitaip pasaulį reginčiais asmenimis.

__________________________________

* Giedrė Kazlauskaitė ir Dovilė Bagdonaitė, Pelė pianine, Kaunas: Žalias kalnas, 2021, 52 p. ISBN 978-609-8310-00-9.

** Martin Baltscheit, Apie Lapiną, kuris pametė protą, [iš vokiečių kalbos vertė Rūta Jonynaitė], Vilnius: Odilė, 2020, 32 p. ISBN 978-609-8222-21-0.

1 Dorothea Dohms, „Martin Baltscheit: Die Geschichte vom Fuchs, der den Verstand verlor“, interneto prieiga: https://Startseite| socialnet.de: socialnet Rezensionen: Die Geschichte vom Fuchs, der den Verstand verlor (Kinderbuch) | socialnet.de (žiūrėta 2022-03- 18).

2 Lisa van Treeck, „Montag, Mittwoch, Dienstag, Freitag, Samstag“, interneto prieiga: Universität zu Köln (uni-koeln.de): Lesebar: Baltscheit, Martin: Die Geschichte vom Fuchs, der den Verstand verlor (uni-koeln.de) (žiūrėta 2022-03-18).

 

 

Žurnalas „Rubinaitis“, 2022 Nr. 3 (103)

 

Sveiki!

Knyga padeda užaugti ir subręsti

Straipsniai

Iniciacija tarp dangaus ir vandens Yanno Martelio romane „Pi gyvenimas“
„Mus traukia šis mažas stebuklas“: apie skaitmeninę komunikaciją ir socialines medijas šiuolaikinėje paauglių prozoje
Didaktizmas lietuvių vaikų literatūroje: ar naujausi kūriniai vis dar moko?

Mano vaikystės skaitymai

Vaikystėje tikėjau, kad galėsiu perskaityti visas pasaulio knygas

Nuotraukos pasakoja

Kazio Sajos kelias: nuo paauglio iki karūnuoto vaikų rašytojo

Sukaktys

Sudėtingi pasirinkimai ir pasaulyje pasimetęs paauglys Vytauto Bubnio „Arberone“ (rašytojo 90-osioms gimimo metinėms)
Beatricės Masini istorijos: jausmų atodangos, savivokos nuotykiai, stiliaus viražai (60-ajam rašytojos jubiliejui)

Retro

Spaudos retrospektyvoje – gyvosios piramidės

Kontekstai

„Mažosios moterys“ didžiuosiuose ekranuose

Atidžiu žvilgsniu

Ne visai žudiko – ne visai beždžionė!

Kronika. Informacija. Skelbimai

Kronika. Informacija. Skelbimai

Vaikų literatūros rašytojai ir personažai meno kūriniuose

Sudargo erdvėse – Jeromeʼo Davido Salingerio akcentai

Summary

SUMMARY

Mūsų partneriai ir rėmėjai