Beatricės Masini istorijos: jausmų atodangos, savivokos nuotykiai, stiliaus viražai (60-ajam rašytojos jubiliejui)

 

 

 

 

 

 

Beatrice Masini (Beatričė Mazini) – Lietuvoje girdėta, pažymėta, bet dar gerai nepažinta italų rašytoja: jos apysaka Miško vaikai (Bambini nel bosco) 2012 m. Lietuvos IBBY skyriaus premijuota kaip reikšmingiausias ir meniškiausias metų vertimas, tačiau kol kas vienintelė atstovauja gausiai šios autorės kūrybai, kurią mėgsta Italijos skaitytojai ir aukštai vertina kritikai.

Turtingoje ir gyvybingoje XXI a. italų vaikų literatūroje Masini laikoma viena centrinių figūrų, priskiriama šiuolaikinei klasikai, jos kūrinių išversta į daugiau nei 20 kalbų. Kaip neginčijamas tekstų kokybės įrodymas primenama Miško vaikų nominacija svarbiausiai Italijos literatūrinei premijai „Strega“ – nuo jos įsteigimo 1947-aisiais tai buvo pirmas vaikų literatūros kūrinys, patekęs į geriausiųjų dvyliktuką. Įvairūs apdovanojimai lydi Masini nuo pirmųjų iki naujausių leidinių, tarp jų Pepės, Elzos Morantės, Giannio Rodario, Ceppo ir net penkiskart prestižinis Italijos vaikų literatūros apdovanojimas „Premio Andersen“ už kūrybą ir vertimus.

1962 m. balandžio 1 d. Milane gimusi, tebegyvenanti ir dirbanti Masini nuo aštuonerių svajojo tapti rašytoja, tačiau baigusi klasikinės filologijos studijas Milano Šv. Širdies katalikiškame universitete pirmiausia išbandė žurnalistiką, o literatūroje debiutavo 34-erių ir nuo tol aktyviai atlieka tris vaidmenis – rašytojos, vertėjos ir leidėjos. Imdamasi skirtingų žanrų ir temų Masini kuria plačiai auditorijai: paveikslėlių knygos mažiausiems, pasakos, apsakymai ir apysakos vaikams bei paaugliams, romanai suaugusiems skaitytojams. Iš anglų kalbos išvertė penkias Joanneʼos Rowling knygas apie Harį Poterį, Lewiso Carrollio Alisą stebuklų šalyje, Philippos Pearce Vidurnakčio parką ir kt. Prie italų vaikų literatūros raidos Masini įtakingai prisideda ir kaip naujų autorių ieškanti redaktorė (šiuo metu dirba vienoje iš pagrindinių Italijos leidyklų „Bompiani“).

Serijoje „10+“ išleisti Miško vaikai buvo išsamiai aptarti ir palankiai įvertinti lietuvių kritikos1, tad Rubinaičio skaitytojai pažįsta Masini kaip autorę, sukūrusią daugiaplanę distopiją apie bešeimius, apleistus, neįvardytoje planetoje suaugusiųjų griežtai kontroliuojamus, ištrintos atminties vaikus, kurie pasprukę mėgina išgyventi ir skaitydami pasakas mokosi jausti, draugauti, užčiuopti savo tapatybę. Tik viena citata: „Anksčiau mes visi buvome vienodi, tokie kaip kiti, tai yra buvome niekas. O dabar esame mes.“2 Miško vaikai tebėra vizitinis Masini kūrinys, anaiptol neatskleidžiantis visų produktyvios rašytojos literatūrinių linkmių. Skaitytojiškas smalsumas ir dvi formalios priežastys – autorės 60-mečio jubiliejus bei lietuviško vertimo 10-metis – skatina pasidairyti po Masini tekstų visumą. Kadangi ją sudaro per 130 leidinių, teko liūdnai susitaikyti, jog nepavyks pristatyti nė pusės vertingiausiųjų. Stambiu planu aptariamos kūrybos kryptys, temų dominantės, stiliaus įdomybės.

Savitumo pastanga – iš pagarbos skaitytojui

Masini duotuose interviu kartojasi pora leitmotyvų, liudijančių atsakingą, sau ir auditorijai reiklią kultūrinę laikyseną, sykiu užsimenama apie kūrybos pamatų specifiką.

Klausinėjama, kokias idėjas diegia savo knygomis, Masini vengia konkrečių atsakymų ir tvirtina neturinti jokių išankstinių ketinimų, išskyrus tikslą papasakoti įdomią istoriją (toks tvirtinimas veikiausiai kyla iš noro atsiriboti nuo tiesmukai didaktinės tradicijos, nes iš tiesų ugdomasis, vertybinis sluoksnis jos tekstuose yra pakankamai arti paviršiaus). Tačiau Masini nesyk pakartoja esminę nuostatą, kuria nuosekliai vadovaujasi: ieškoti savitumo iš pagarbos adresatui. Gerbti skaitytoją reiškia nenužeminti kokybės kartelės, dirbtinai nepaprastinti pasakojimo ir atkakliai priešintis banalybei. Pritardama požiūriui, kad literatūra nuolat gvildena tą patį gana siaurą fundamentinių temų rinkinį, savo kaip rašytojos užduotimi laiko šviežio rakurso ir neįprastų stilistinių sprendimų paieškas. Masini deklaruojamas siekinys – kalbėti apie tai, ką kiti nutyli, ir tokiu būdu, kaip kiti nekalba3.

Masini svarstymuose vyrauja meniniai kūrybos vertinimo aspektai, o literatūra suprantama kaip vientisas, į vaikų ir suaugusiųjų frakcijas neskaidomas fenomenas. Jos supratimu, gerai knygai būtinas stiprus balsas, tvirtas siužetas ir adresatui pritaikytas pagavus stilius4. Bene vienintelis aspektas, kada adresato amžius jai tampa aktualesnis, yra kalbos sudėtingumo lygis – esą rašant mažiausiems skaitytojams reikia būti ypač budriam, kad norimą dalyką pavyktų pasakyti ir aiškiai, ir be kompromisų dėl estetinės kokybės5.

Kartais sulaukdama priekaištų dėl įmantrios stilistikos ar vaikams sunkiau suvokiamos temos, Masini juos atremia panašiais argumentais: sudėtingesni teksto elementai taip pat liudija rašytojo pagarbą auditorijai, pasitikėjimą skaitytojo gebėjimais bei prisiimtą atsakomybę juos lavinti: „Skaitytojui kūrinys turi kelti iššūkių, jis turi rasti ką nors netikėto, kad ir sunkesnį žodį, įdomesnį pasakymą, kintantį požiūrio tašką.“6

Masini sako leidžianti rašomai istorijai plėtotis pagal vidinę logiką ir iš anksto nesirenkanti adresato. Vis dėlto žvalgant jos kūrybos visumą, tekstų ypatybės, kad ir santykinai, pasidalija į grupes, daugmaž atitinkančias leidėjų taikomas amžiaus kategorijas.

Tekstai mažesniesiems I: edukacija ir šėlionės

Daugiau nei pusšimtį Masini kūrinių leidėjai rekomenduoja ikimokyklinukams ir pradinukams. Tarp jų yra paveikslėlių knygų 2–3 metų mažyliams (apie šeimos narius, gyvūnus, formas, spalvas ir pan.), bet vyrauja iliustruotos trumposios pasakos 4–7 metų vaikams, kai kurios sujungtos į keliatomes serijas. Iš jų didžiausią pluoštą sudaro turbūt plačiausiai vaikų literatūroje naudojamas kūrinio tipas, šviesiom spalvom ir žaismingu tonu beriantis epizodus iš vaikų kasdienybės ar fantastinių nuotykių. Dėl gausaus tiražavimo jis nuolat rizikuoja būti užverstas klišėmis, tačiau Masini kūryboje atrodo žvaliai gyvybingas. Autorė sugalvoja originalesnių temų, situacijų ir veikėjų, išmoningai įpina tiek atpažįstamus tradicinių pasakų dėmenis, tiek nūdienos realijas. Tankaus teksto, žongliruojančio aliuzijomis ir paradoksaliais siužeto vingiais, pavyzdys – pasaka Mamos baimės (ital. Paure di mamma, 2011), kurioje ožka liguistai jaudinasi dėl savo vaikų, tūkstantį kartų perspėja apie gresiančius pavojus ir visad tikisi blogiausio. Tos baimės šaknys atsekamos iki giminės legendos apie žiaurų vilką, tačiau ožką supratingai užjaučiančių skaitytojų finale laukia nauja staigmena: kantrybės netekusi ožka, lyg šiuolaikinės mamos šaržas, pati savo atžalas gąsdina vilku. Realistinių konvencijų knyga Neliesk lėlių namelio (ital. La casa delle bambole non si tocca, 1998) su šypsena fiksuoja reto pobūdžio šeiminį konfliktą ir vaikui netikėtai atveria mamoje glūdintį vaikiškumą. Kai mama draudžia dukrai artintis prie senovinio lėlių namelio, ji elgiasi lyg godus, užsispyręs trimetis. Bet ir davusi leidimą moteris lyg laiminga maža mergaitė prisijungia prie dukters žaidimų. Įvairaus pobūdžio santykiai (tėvų ir vaikų, bendraamžių, su gyvūnais ir daiktais) nuolat išlieka Masini akiratyje.

Smagių pasakų serijoje „Dailios, sumanios ir drąsios“ (ital. „Belle, astute e coraggiose“, 2010–2012) šelmiškos devynmetės visad pasiryžusios su humoru pasitikti iššūkius arba… pačios juos sukelti. Čia, kaip bemaž visoje Masini kūryboje, linksmų siužetų podirvyje glūdi neįkyri, bet lengvai pajuntama moralė ir aiškios vertybės. Knygoje Mergaitė drakonas (ital. La bambina drago, 2010) į nuotykius įvilkta patyčių tema: už ribas peržengusias išdaigas protagonistė metus skraidys paversta drakonu, kad apmąstytų, kokią žalą daro netinkami žodžiai. Apskritai trumposios pasakaitės dažnai rutuliojasi lyg savivokos nuotykiai, nes herojai vis ką nors atranda, supranta ne tik apie pasaulį, bet pirmiausia apie save. Pavyzdžiui, mažutė princesė, įkvėpta senelio pavyzdžio, įgauna pasitikėjimo ir pajunta vidinę jėgą kovoti su slibinu, nes ne dydis svarbu, o drąsa (Tokia maža princesė, bet…, ital. Una principessa piccola così, ma, 2005). Iš kūrinio į kūrinį, rimtais ir komiškais epizodais driekiasi priesakas bet kokiomis aplinkybėmis išlikti savimi, nepasiduoti kitų įtakai. Pasakoje Juokingiausia, gražiausia nuotaka (ital. Una sposa buffa buffissima bellissima, 2002) talentinga kukli siuvėja trokšta stulbinamai pasipuošti savo vestuvėms, bet persistengusi užsivelka tokią audinių stirtą, kad jos nepažinęs ir išsigandęs jaunikis, svečiams kvatojant, pabėga. Skubėdama paskui mylimąjį mergina pameta nereikalingus drabužius ir vėl tampa savimi.

Kitoniškumo problematika užima išskirtinę vietą. Pasakų rinkinyje Sviestinė mergaitė ir kitos istorijos apie keistus vaikus (ital. La bambina di burro e altre storie di bambini strani, 2006) gyvena kuo nors fiziškai neįprasti berniukai ir mergaitės: viena yra iš tirpaus sviesto, todėl negali eiti į lauką, kitas iš popieriaus, tad jį vis kur nors nupučia, trečias iš geležies, tad girgžda vos pajudėjęs. Problema ne keistieji bruožai, o aplinkinių reakcijos. Kaip Lietuvos skaitytojas jau žino iš Miško vaikų, Masini linkusi mažuosius apdovanoti gilesne išmintimi nei suaugusiuosius, tad ir šiose pasakose vaikai ramiai priima kitoniškumą, randa būdų prisitaikyti, o vyresnieji, nors iš tariamai geriausių paskatų, yra ne tokie lankstūs. Pažiūrų ir elgesio kontrastas virsta pernelyg rūpestingų tėvų šaržais, pavyzdžiui, kailiu apaugusią dukrą švaruolė mama higienos sumetimais kasdien grūda į nekenčiamą skalbyklę, o popierinį sūnų nerimaujantys gimdytojai ketina įsirėminti kaip paveikslą. Beje, išradingus Masini veikėjus ir situacijas labai mėgsta pedagogai kaip dėkingą medžiagą diskusijoms su mokiniais apie nūdienos aktualijas (migraciją, skirtingų kultūrų sandūras ir pan.).

Snobiškesnis kritikas gal pabambėtų, jog Masini perdėm flirtuoja su populiariosios produkcijos žanrais ir motyvais, pavyzdžiui, aštuonių knygų serija „Vik ir Vėjas“ (ital. „Vic e Vento“, 2012) atiduoda duoklę mažųjų itin mėgstamai, bet iki trivialumo išrašytai temai apie rožiniu pozityvu nutviekstą mergaičių ir arklių bičiulystę. Kita vertus, bambeklio oponentas galėtų atšauti, jog Masini, atliepdama skaitytojų paklausą, profesionaliai pagerina serijinės literatūros lygį, o formuliniai tekstai nemeta šešėlio ant jos kūrybiškiausių knygų.

Tekstai mažesniesiems II: terapija ir skausmo knygos

Antrą stambų pluoštą jaunesniam skaitytojui sudaro biblioterapinė literatūra, ypač serija „Man reikia istorijos“ (ital. „Ho bisogno di una storia“), rengiama, kad pagelbėtų išgyventi sudėtingas ar nepažįstamas gyvenimo situacijas, kad pasiūlytų tinkamą žodyną vaikų ir suaugusiųjų pokalbiams, kad pateiktų alternatyvius požiūrius ir galimus problemos sprendinius. Masini, bendradarbiaudama su psichoterapeutais, visuomenės krizių institucijomis, sukūrė pasakas apie šeimos nario fizinę negalią, tėvų skyrybas, pamotės vaidmenį, kitos rasės įvaikį, santykį su imigrantais, karantino suvaržymus dėl COVID-19. Pastarąją temą nagrinėjanti paveikslėlių knyga Metai, kuriais nešvenčiau gimtadienio (ital. L’anno che non ho compiuto gli anni, 2021) reprezentuoja visam žanrui būdingą siužeto schemą, sunkumų įveikimo etapus: iš pradžių virusas iškeliamas kaip abstraktus blogis (Kažkas nematomas ir pavojingas), paskui jo baisumas susilpninamas personifikacija į ploną it popierius vagį, gvelbiantį brangiausias mergaitės akimirkas – jos gimtadienį, žaidimų ir mokyklos laiką, kol įsidrąsinusi Ana sugeba jį nugalėti.

Priklausomai nuo nagrinėjamo klausimo rimtumo, šis žanras iš rašytojo reikalauja ypatingos psichologinės jautros, pasakojimo subtilumo, gebėjimo įgyvendinti gydytojų patarimus, bet kartu neleisti praktiniam tikslui užgožti meniškumo, kad literatūrinė istorija nevirstų dirbtine iliustracija. Kad Masini sėkmingai išlaiko pusiausvyrą, liudija emociškai siunkiausios serijos knygos, skirtos ligos ir prievartos problematikai. Pagal tradicinės pasakos optimistinį scenarijų struktūruota ir archetipinius grėsmės / saugos vaizdinius panaudojanti knyga Ana vėl sapnuoja (ital. Anna ritrova i suo sogni, 2004) vaizduoja tėvo seksualiai išnaudotos mažametės atsigavimą. Girioje klaidžiojanti liūdna mergaitė sutinka gerąjį Miško senelį, kuris nuveda ją į jaukius namus pas globėjiškus suaugusiuosius ir panašios patirties bendraamžius, kur ji vėl išmoksta pasitikėti kitais, klausytis ir pati atsiverti. Mergaitės dvasinį stiprėjimą atskleidžia autorės taikliai pasirinkta sapno detalė: naktį regėjusi tik kaip juodą duobę, ilgainiui Ana ją užpildo svajonių įkvėptais sapnais. Dešimtmečiu vėliau Masini išleido kur kas originalesnę, įtaigesnę ir literatūriškai modernesnę pasaką onkologine tema Karalienės kelionė (ital. Il viaggio 36 della regina, 2015). Vėžiu sergančią moterį įkūnija akmenų pripildyta širdimi karalienė, kuriai tenka paklusti Pabaisos reikalavimui ir leistis į pavojingą kelionę. Pavienes metaforas Masini išaugina iki bemaž siurrealistinio pasaulio, kuriame sumyšta grėsmė, baimė, tyla, stoiškumas, laukimas, artimųjų meilė. Tankus emocinis slėgis kūrinyje atliepia realios situacijos dramatiškumą, o finalas išsaugo psichologinį tikrumą: susilaikant nuo dirbtinio happy end siūloma viltis valingais karalienės žodžiais: „Kelias ilgas, o aš pavargusi, labai pavargusi. Bet einu, nesustoju. Lėtai, lėtai, po žingsnelį grįžtu pas jus.“7 Kelionės motyvas tampa visą šeimą paveikiančios ligos simboliu (autorė knygą dedikuoja „Į kelionę išvykusiems mamoms ir tėčiams bei jų grįžimo laukiantiems vaikams“).

2021 m. priimdama Ceppo premiją, Masini išsakė mintį apie emociškai sunkios literatūros svarbą: jai brangiausios tos knygos, kurias skaitant skauda; vienų keliamas skausmas gelia, rėžia, kankina, kitų silpnesnis, bet tikrai esantis, tik jau pakeitęs pavidalą, lyg pasakoje į auksą suaustas šiaudas. Tokios knygos reikalingos, nes jų pažadinta ir išgyventa katarsinė kančia būtina skaitytojo asmenybės brandai8. Masini kūryboje skaudžiausiai pulsuoja apysaka Jei yra mergaitė (ital. Se è una bambina, 1998), parašyta kaip šešiametės įsivaizduojamas pokalbis su žuvusia mama. Tragiškas jau pats mirties / netekties faktas, visiška našlaitystė (bomba pražudė ir tėvą), tačiau graudulį ir įtampą ypač užaštrina nuodugniai ir įtikinamai atskleidžiama mergaitės ir mamos psichologinė būsena. Kūrinys – tai dviejų paeiliui kalbančių balsų pynė, kurioje liejasi mergaitės kančia, vienatvė, ilgesys ir mamos paguoda, prisiminimai, meilė. Autorė itin taikliai parinko moderniai prozai būdingą sąmonės srauto techniką, nes ji sukuria tiesioginio vyksmo ir emocijos įspūdį. Abu balsai srūva ilgais monologais, o dukters tekstas net paliktas be skyrybos ženklų (išskyrus klaustukus): „mama ateik ir pasiimk mane man nepatinka tamsa ji kvepia kaip tamsa ir mažos mergaitės mažos mergaitės nemoka skaniai kvepėti noriu atidaryti tavo spintą ir priglausti veidą prie tavo drabužių ar galiu mama? tikrai nesuversiu, tik uosiu tavo kvapą šilumą kvepalus paskui užsilašinsiu porą lašiukų galiu mama? (…) kodėl neateini manęs pasiimti prašau prašau“9. Kūrinio pradžioje mergaitė nugrimzdusi į gedulą, o mamą slegia neviltis, kad įstrigusi tarp dangaus ir žemės negali padėti dukrai augti. Tačiau Masini tiek šioje knygoje, tiek visoje kūryboje rūpi ne tik parodyti veikėjų skaudulius, bet ir pakeisti tokią būseną. Mama jautriai skatina dukrą užmegzti ryšius su kitais žmonėmis, žvelgti į ateitį. Mergaitės stiprėjimą liudija ne tik jos pačios teiginiai apie sulaikytas ašaras, bet ir niuansuota pasakojimo kaita: mamos monologai trumpėja, trumpėja, kol galiausiai ji visai išeina.

Masini nebijo vaikams rašyti apie mirtį, jos esama ir kituose kūriniuose, tačiau apysaka Jei yra mergaitė pasakojimo būdu ir išgautu psichologiniu tikrumu yra unikali. Galima diskutuoti, ar ji būtų suprantama leidėjų rekomenduojamo amžiaus skaitytojui (nuo septynerių), bet veikiausiai čia tas atvejis, kai tema ir jos įgyvendinimas išlaisvina kūrinį iš panašių apribojimų.

Tarp priešingos įtampos polių: tekstai 10+

Masini kūryboje tekstai ikimokyklinukams turi ryškią kiekybinę persvarą. Antroji pagal dydį grupė – knygos žengiantiems į jaunesniojo paauglio teritoriją. Jos gerokai tarpusavyje skiriasi, bet turi esminį bendrumą – siūlo turtingas veikėjų vidinio pasaulio atodangas. Palyginti su mažųjų lektūra, čia autorė dažniau pasitelkia priemones, leidžiančias skaitytojui iš labai arti stebėti augančio žmogaus būsenas: pasakojimą pirmuoju asmeniu, sąmonės srauto techniką, dienoraščio ir epistoliarikos formą. Sykiu platėja gvildenamos problematikos spektras: meilės patirtys, įtampos šeimoje, žmonijos ateities scenarijai. Žanrų arsenalą papildo distopija, toliau produktyviai rašoma populiarioji mergaičių proza.

Šios grupės kūriniai tokie įvairūs, kad vargas nustatant bendrąsias linkmes tik patvirtina, jog Masini laikosi pažado kuo mažiau kartotis. Be to, išsiaiškinus pagrindines temines linijas, išryškėjo autorės pastanga ieškoti naujų rakursų: į tą patį pogrupį suėję kūriniai pateikia diametraliai priešingas nagrinėjamos temos traktuotes.

Kasdienybės kontrastai

Masini vaizduojama dešimtmečių kasdienybė įsiterpia tarp dviejų priešingų polių – laimingos vaikystės ir žeidžiančių patirčių. Šviesiajame gale smagiausiai strykčioja serijos „Baleto bateliai“ (ital. „Scarpette rosa“, 2005–2011) herojė Zoja, kurios dienų kroniką žaismingai pasakoja net 20 knygų. Ateinanti iš saugių namų, nuoširdžiai palaikoma mamos, mergaitė laisva pasinerti į paaugliškus reikalus ir baleto studijas „žymiausioje pasaulyje“ akademijoje. Dinamiški epizodai veja vienas kitą pagal populiariojoje literatūroje įprastą mokyklinės istorijos modelį: mokslų sunkumai, griežti pedagogai, spalvingi bendraamžiai, pirmieji įsimylėjimai, draugystės ir išdavystės, konkurencija, nesusipratimai ir detektyvinės mįslės. Daugybės autorių nuzulintą schemą pagaviai atnaujina rašytojos sprendimas įtraukti originalių detalių nestokojančią baleto terpę, o labiausiai išvengti banalybės padeda nuolatinis pasakotojo dėmesys veikėjų jausenoms. Pastraipos apie paauglių savistabą, dvejones, charakterio išbandymus suteikia kūriniui psichologinį matmenį ir padeda serijai nevirsti cukriniu skaitalu10.

Priešingame kasdienybės interpretacijų poliuje tvyro emocinis šaltis ir telkiasi kitokios atmosferos kūriniai. Vienas iškalbingiausių – knyga Išeisiu ir negrįšiu (ital. Vado e non torno, 1998), kur poetiško balso ir užjaučiančio žvilgsnio pasakotojas stebi tėvų ignoravimo įskaudintą, sutrikusį devynmetį: „Keisti tie suaugusieji. Pasak jų, egzistuoja dalykai, kuriems visada esi mažas, ir dalykai, su kuriais turi elgtis kaip suaugusysis.“11 Nepakankamas šeimos narių bendravimas, neįsiklausymas, slapukavimas (tėvai vis kažko šnabždasi), šilumos, pagarbos ir atidos stygius augina sūnaus nerimą dėl galimų skyrybų, kol neatlaikęs įtampos berniukas pabėga iš namų. Tik vėliau paaiškėja, kaip žalingai pokalbių stoka ir didelės vaiko baimės akys iškreipia tikrovę ir kelia jausmų sumaištį: tėvai šnekėdavosi ne apie skyrybas, o apie būsimą broliuką.

Meilės registrai

Pasakodama apie paauglystę, Masini neapeina meilės temos ir skirtinguose kūriniuose rodo prieštaringas jos briaunas. Antai žaisminga romantinė istorija epistoliarine forma kibirkščiuoja knygoje Ei, tu, labas! (ital. Ciao, tu!, 1998), kurią Masini parašė dviese su žymiu vyresnės kartos italų vaikų rašytoju Roberto Piumini (g. 1947). Hugo kuprinėje surastas anoniminis raštelis įsiūbuoja jaudinantį susirašinėjimą, kupiną spėlionių, išpažinčių,

artumo, ginčų, laukimo ir visos kitos skaidriai pirmajai meilei bei šiam žanrui būdingos atributikos. Didelis knygos populiarumas paskatino autorius naujai skaitytojų kartai parašyti antrą knygą apie kitą herojų porą Ei, tu, labas! Atspėk, surask, pažink mane (ital. Ciao, tu! Indovinami, scoprimi, sappimi, 2018).

Keliose knygose vyresniems paaugliams Masini atskleidžia griaunančią meilės jėgą. Apysakoje Apsinuodijusi tavimi (ital. Sono tossica di te, 2008) mylimo vaikino atstumta šešiolikmetė klimpsta vis gilyn į kančios ir savigailos pelkę, nykdama fiziškai ir dvasiškai. Autorė sužaidžia paralele tarp nelaimingo įsimylėjimo ir priklausomybės nuo kvaišalų: išsigandusi mama dukroje atpažįsta visus spaudoje paskelbtus narkomanų bruožus. Pagal tvirtai nusistovėjusius Masini pasaulėvaizdžio dėsnius istorija pereina tris etapus: eksplikuoja Karolinos būseną, nagrinėja destruktyvaus jausmo prigimtį, o tada pasiekia būtinąjį išeities ieškojimo slenkstį. Apysaka drąsina, kad jėgos atsitiesti slypi paauglės viduje.

Žmonijos ateitis: distopija / utopija

Rašytojos dėmesys globaliai problematikai nesibaigė ties Miško vaikais – ten išplėtotą niūrią pokatastrofinio gyvenimo viziją priešingu variantu papildo apysaka Rato pabaiga (ital. La fine del cerchio, 2015), suprojektuojanti optimistinį žmonijos likimą. Veiksmas vyksta neapibrėžtoje ateityje, kai žmonės grįžta į kadaise katastrofos ištiktą, bet vėl gyventi tinkamą Žemę. Su poetišku patosu rodoma generacijų darna ir skelbiamas vaiko išaukštinimas: išmintingi Senoliai globoja grupes vaikų ir paauglių, kuriems bus patikėta atkurti pasaulį. Lengvo komizmo ir nuotykių prideda protagonistų specifika: pirmąkart atvykę į Žemę jie nieko nenusimano (kas yra jūra, čiaupas, kaip įmanoma rašyti ranka), ir šis tabula rasa principas (jie visai tušti, net be minčių ir jausmų) yra parankus vaizduoti, kaip nuo nulio formuojasi vaikų tapatybė. Jos atramos lygiai tos pačios kaip Miško vaikų: kaupti žinias apie praeitį, turtinti atmintį, perimti kultūrinį paveldą, mokytis draugystės ir bendruomenės sambūvio. Tiek distopinėje tamsoje, tiek utopiniame rojuje iš esmės vyksta tas pats – abi knygos yra jauno žmogaus savikūros istorija.

Akistata su savimi ir simbiozė su gyvūnu

Visą Masini kūrybą persmelkiantis dėmesys vaiko psichikai ir asmenybės kaitai grynuoliškai atsiskleidžia knygose apie vieną herojų. Įspūdingiausia šiuo požiūriu yra reto daugiasluoksniškumo apysaka-pasaka Vienas su šunimi (ital. Solo con un cane, 2011), kurioje dešimtmetis berniukas iš namų išeina į nežinią, kad išgelbėtų savo šunį (Karalystėje uždraudė juos turėti). Derindama įvairius žanrus (pasakos, distopijos, nuotykių ir Bildungs romanų), pasitelkdama sąmonės srautą, autorė sukuria istoriją apie patį brendimo procesą – sekinantį, gąsdinantį, kupiną netikrumų ir nevienareikšmių pasirinkimų. Išbandymų gausioje kelionėje Miro tenka susidurti su Alkiu, Troškuliu, grumtis su nuolat persekiojančia Baime ir klastinga Abejone, kuri kerta skaudžiausiai, versdama įtarinėti pačius mylimiausius žmones (Masini mėgsta personifikuoti abstrakcijas ir emocijas). Dauguma šios rašytojos protagonistų yra brandūs, mąstantys vaikai, bet Miro ypač kontempliatyvus, svarsto, kodėl ryžtasi gelbėti kitą, nors pačiam gresia žūti? Knygoje nėra atviros didaktikos, priešingai – ji siūlo mąstyti ir svarstyti alternatyvas. Miro prieina išvadą, kad į tokius klausimus nėra visuotinai teisingų atsakymų, kiekvienas pats turime rinktis.

Svarbi kūrinio plotmė – daugiaaspektė santykio su gyvūnu plėtotė. Miro ir nedidelio šuns Tito ryšys apima įspūdingą jausmų paletę: prieraišumas, meilė, atsakomybė, ištikimybė, pasitikėjimas. Dar istorijos pradžioje, jausdamas kylantį nerimą, berniukas drąsinasi: „Betgi nebijau. Gal bijočiau, jeigu būčiau vienas. Bet nesu vienas. Tam tikra prasme taip, bet ir ne. Esu vienas su šunimi. Vienas su šunimi, nenoriu pasakyti, kad esu vienas. Esu su šunimi, taigi nesu vienas. Ir jis nėra kažkoks šuo. Jis yra mano šuo.“12 Siužetui įsibėgėjant simbiozė tvirtėja: berniukas gelbėja šunį, bet ir šuo saugo jo gyvybę – dykumoje randa vandens šaltinį, Miške išlaisvina iš mirtino Pavojaus. Šuo irgi nueina savąjį brandos kelią: išneštas šeimininko kuprinėje, artėjant finalui pats mąsto, imasi iniciatyvos, o galiausiai protagonistai susikeičia vietomis: iš tamsaus tunelio į šviesą išveda šuo.

Šioje apysakoje, kaip ir absoliučioje daugumoje kitų kūrinių, autorė pabrėžia knygos ir atminties svarbą. Terorizuojamas Abejonės, Miro ginasi prisiminimu apie jaukius vakarus, kai šeima susirinkdavo prie židinio tyloje paskaityti: „Gar ir Titas skaitė knygą be puslapių, kurią tik jis galėjo matyti, istoriją to, ką jau nuveikė ir ką vėl darys rytoj.“13 Masini literatūrinio pasaulio pamatuose knyga glūdi lyg koks Gyvybės medžio atitikmuo, veikia kaip žinių, atminties, laisvės, išminties šaltinis, kaip ryšys su praeitimi ir tiltas į ateitį. Gausiai pribarstydama intertekstinių nuorodų, parafrazių, citatų, autorė ne tik papildo kūrinius įvairesnėmis reikšmėmis, bet ir šelmiškai provokuoja skaitytoją pasidomėti paminėta knyga.

Masini kūrybos vertę ir patrauklumą didele dalimi lemia savitas pasakojimo būdas, kompleksiškai pasireiškiantis ir apysakoje Vienas su šunimi. Žodynas pritaikytas suprasti vaikams, tačiau varijuojant sintaksę, pauzes, tempą išgaunama specifinių estetikos ir prasmės efektų. Dažname kūrinyje autorė teikia pirmenybę santūriai supoetintam kalbėjimui, skambančiam apgaulingai ramiai, bet gebančiam sukelti sprogdinančią įtampą. Masini nuolat žongliruoja skirtingų veikėjų perspektyvomis, paviešinamos net šuns Tito mintys – įkeliama jo sąmonės srauto atkarpėlių. Beje, paprastai veikėjai šunys kalba žmonėms būdingomis sintaksinėmis konstrukcijomis, o Masini bando pagal savo įsivaizdavimą sukurti „šunišką“ stilių – Titas mintija trumpai, kapotomis frazėmis, apie save trečiuoju asmeniu: „Šuo pavargęs. / Duobė tuščia. / Berniukas yra. / Pavojaus nėra.“14 Masini pasaulėvaizdyje gaudžia balsų ir požiūrių polifonija.

Žvalgytuvių reziumė: Masini kūrybos visuma mirga lyg kontrastingas kaleidoskopas, tačiau idėjų, temų, veikėjų ir stilių įvairovė sukasi aplink stabilią analizės ašį: vaiko psichologijos ir visokeriopų ryšių anatomiją.

_________________________________________

1 Neringa Mikalauskienė, „Verti paskaityti vertimai (2012 m. verstinių knygų apžvalga)“, Rubinaitis, 2013, Nr. 2, p. 5; Laura Vilkaitė-Lozdienė, „Ar tikrai „Miško vaikai“ gyveno ne mūsų planetoje?“, Rubinaitis, 2012, Nr. 4, p. 35–37.

2 Beatrice Masini, Miško vaikai, [iš italų kalbos vertė Ieva Mažeikaitė], Vilnius: Alma littera, 2012, p. 87.

3 Elisa Fontana, Valentina Ganassin, „Leggere ribelle incontra Beatrice Masini“, interneto prieiga: https://leggereribelle. com/2020/02/28/leggere-ribelle-incontra-beatrice-masini/ (žiūrėta 2022-06-10).

4 „L’editoria per ragazzi oggi. Intervista a Beatrice Masini“, interneto prieiga: http://dustypagesinwonderland.blogspot. com/2015/06/leditoria-per-ragazzi-oggi-intervista.html (žiūrėta 2022-06-10).

5 Beatrice Masini, „Il tempo delle distopie“, interneto prieiga: http://www.liberweb.it/index.php?option=com_content &view=article&id=20929:beatrice-masini-il-tempo-delledistopie&catid=310&Itemid=107 (žiūrėta 2022-06-10).

6 Elisa Fontana, Valentina Ganassin, ibid.

7 Beatrice Masini, Gianni De Conno, Il viaggio della regina, Milano: Carthusia, 2015, p. 31.

8 Beatrice Masini, „I libri che fanno male“, LiBeR, 2021, Nr. 131, p. 56–60.

9 Beatrice Masini, Se è una bambina, Milano: Rizzoli Libri, 1998, Kindle Edition, p. 78.

10 Roberta Pederzoli, „Les collections et les séries pour les petites filles: tendances récentes et nouveaux échanges entre l’Italie et la France“, Transalpina [En ligne], 2015, Nr. 18, interneto prieiga: http://journals.openedition.org/ transalpina/1437 (žiūrėta 2022-06-10).

11 Beatrice Masini, Vado e non torno, 1998, p. 10.

12 Beatrice Masini, Solo con un cane, Roma: Fanucci Narrativa, 2011, p. 15.

13 Ibid., p. 104.

14 Ibid., p. 102.

 

 

Žurnalas „Rubinaitis“, 2022 Nr. 3 (103)

 

 

Sveiki!

Knyga padeda užaugti ir subręsti

Straipsniai

Iniciacija tarp dangaus ir vandens Yanno Martelio romane „Pi gyvenimas“
„Mus traukia šis mažas stebuklas“: apie skaitmeninę komunikaciją ir socialines medijas šiuolaikinėje paauglių prozoje
Didaktizmas lietuvių vaikų literatūroje: ar naujausi kūriniai vis dar moko?

Mano vaikystės skaitymai

Vaikystėje tikėjau, kad galėsiu perskaityti visas pasaulio knygas

Nuotraukos pasakoja

Kazio Sajos kelias: nuo paauglio iki karūnuoto vaikų rašytojo

Sukaktys

Sudėtingi pasirinkimai ir pasaulyje pasimetęs paauglys Vytauto Bubnio „Arberone“ (rašytojo 90-osioms gimimo metinėms)

Retro

Spaudos retrospektyvoje – gyvosios piramidės

Kontekstai

„Mažosios moterys“ didžiuosiuose ekranuose

Atidžiu žvilgsniu

Apie gruodžio boružes ir kitokias bėdas
Ne visai žudiko – ne visai beždžionė!

Kronika. Informacija. Skelbimai

Kronika. Informacija. Skelbimai

Vaikų literatūros rašytojai ir personažai meno kūriniuose

Sudargo erdvėse – Jeromeʼo Davido Salingerio akcentai

Summary

SUMMARY

Mūsų partneriai ir rėmėjai