Iniciacija tarp dangaus ir vandens Yanno Martelio romane „Pi gyvenimas“

Yannas Martelis (Janas Martelis) yra vienas garsiausių šiuolaikinių kanadiečių rašytojų. Šiemet sukanka dvidešimt metų nuo prestižinės Bookerio premijos suteikimo jo romanui Pi gyvenimas ir dešimt metų nuo režisieriaus Ango Lee (Engo Li) sukurtos šio romano ekranizacijos, apdovanotos net keturiais „Oskarais“.

Yannas Martelis gimė 1963 m. birželio 25 d. Ispanijoje, Salamankoje, rašytojų, dirbančių Kanados diplomatinėje tarnyboje, šeimoje. Dėl diplomatinio tėvų darbo specifikos vaikystę leido įvairiose šalyse, galiausiai apsistojo Kanadoje. Studijavo Kanados Trento ir Konkordijos universitetuose, pastarajame 1985 m. įgijo filosofijos bakalauro laipsnį. Būdamas 27 metų nusprendė išbandyti save kaip rašytojas. Pirmąsias dvi jo knygas kritika sutiko gana palankiai, bet skaitytojų jos nesužavėjo. Tačiau trečioji knyga, 2001 m. publikuotas romanas Pi gyvenimas, tapo pasauliniu bestseleriu. Iš vėliau išėjusių Martelio kūrinių nemenko dėmesio sulaukė knyga, pasirodžiusi rašytojui baigus itin savotišką projektą. Ketverius metus (2007–2011) Martelis kas dvi savaites siųsdavo po knygą tuometiniam Kanados Ministrui Pirmininkui, palydėdamas kiekvieną jų laišku su komentarais apie knygą ir jos autorių. 2012 m. laiškai buvo publikuoti knygoje 101 laiškas Ministrui Pirmininkui.

Pažymėtina, kad tarp siųstų knygų yra ir kūrinių vaikams – paveikslėlių knygų mažiesiems ir vaikų literatūros klasikai priskiriamų kūrinių ūgtelėjusiems skaitytojams (Broliai Liūtaširdžiai, Šarlotės voratinklis). Laiškuose ministrui pirmininkui Martelis rašo, kad esminis vaikų literatūros vaidmuo yra skatinti vaikus pasitelkti savo vaizduotę: jei vaiko vaizduotė nėra plečiama, užaugus ji visiškai sumenksta ir pasekmės būna baisios – toks suaugęs žmogus bus mažiau naudingas visuomenei, nes nesugebės kelti naujų idėjų, rasti naujų sprendimų¹.

Itin stiprus postūmis plėstis jauno žmogaus vaizduotei yra Martelio kūrinys Pi gyvenimas. Kadangi skaitytojų amžiaus požiūriu kūrinys nėra reglamentuotas, bibliotekose, bent jau Lietuvoje, jis atsidūręs suaugusiems skaitytojams skirtose lentynose, tačiau kuo puikiausiai galėtų būti siūlomas ir vyresniesiems paaugliams – juk pasakojama šešiolikmečio berniuko, likusio valtyje vieno su tigru, išgyvenimo istorija.

Kūrinys daugiasluoksnis, jo žanrą sunku apibrėžti. Pristatydami jį, be tokių sąvokų kaip filosofinis romanas, religinė alegorija, magiškasis realizmas, postmodernistinė metaliteratūra, kritikai vartoja ir nuotykių istorijos, maginės fantastikos, pasakos sąvokas, o pastarosios nūdien įprastesnės kalbant apie vaikų knygas nei apie suaugusiųjų. Tiek apdovanojant romaną, tiek aptarinėjant jį kritikos straipsniuose ypač išskirta religinė jo problematika. Esmine ją laiko ir Rūta Šlapkauskaitė, recenzavusi į lietuvių kalbą išverstą knygą: „Pasakojimo centre – žmogaus santykis su šventybe, žemiško baigtumo ir dieviškos amžinybės patirtis.“² Tačiau Pi gyvenimo perskaitymo būdų yra ne vienas, tad, neneigdama religinių aspektų reikšmingumo, šiame straipsnyje į romaną noriu pažvelgti kitu rakursu – iš mito kritikos pozicijų, susitelkdama į dramatiškuosius, paauglius labiausiai jaudinančius, Pi išgyvenimo vandenyne momentus. Straipsnis grindžiamas nuostata, kad romanas yra kuriamas pagal, galima sakyti, klasikinę svarbiausio iš perėjimo ritualų schemą. Pasak Mircea Eliadės, „pats ryškiausias perėjimo ritualas yra įšventinimas sulaukus lytinės brandos, perėjimas iš vieno amžiaus į kitą (iš vaikystės ar paauglystės į jaunystę)“³. Šis ritualas, mokslinėje literatūroje paprastai įvardijamas iniciacijos ritualo terminu, archajinėse visuomenėse būdavo organizuojamas vadovaujantis tai visuomenei atstovaujančiais mitais, daugiausia herojiniais, simboliškai atkartojant juose vaizduojamus įvykius.

Prieš atsidėdama mitopoetinei Pi gyvenimo interpretacijai, noriu pateikti keletą mitą nusakteiginių, kurie tinka ir Martelio romanui apibūdinti. Pirma, mitas yra etiologinis naratyvas, kuriame pasakojama apie kažko naujo sukūrimą, atsiradimą. Antra, mitas yra tekstas, kuriame kalbama apie sacrum sferos įsiveržimą į profaniškąją tikrovę. Trečia, mitinio naratyvo logikos neįmanoma paaiškinti mums įprastais dėsniais. Ketvirta, mito kalba yra simbolių kalba, ypatinga tuo, kad, neprarasdama buitinio konkretumo, drauge yra ir slaptakalbė, todėl gali būti šifruojama labai įvairiais būdais – bergždžias dalykas ieškoti vieno, esą tikrojo, iššifravimo.

Likimiški veikėjų vardai

Mitiniame mąstyme vardas yra neatskiriama objekto dalis, neretai – lemtingoji ir esmingoji. Pagrindiniam romano veikėjui tėvai suteikė itin keistą vardą: pagerbdami artimą šeimos draugą, Paryžiaus baseinų žinovą, naujagimį pavadino Pisino Molitorio (tai vieno iš Paryžiaus baseinų pavadinimas) vardu. Taigi šį vardą su vandeniu sieja tiesioginis ryšys. Berniukas auga, sakytum, derindamasis prie vardo: tampa puikiu plaukiku, baseino vandeny jaučiasi kaip artimoje, jo prigimtį atitinkančioje stichijoje. Tačiau, neapsikęsdamas draugų pašaipų (Pisinas žargoninėje vaikų kalboje – mižnius), perėjęs į naują mokyklą berniukas išmoningai savąjį vardą pakeičia į trumpinį Pi, pabrėždamas šio trumpinio ryšį su iracionaliuoju skaičiumi pi, neturinčiu baigtinio užrašymo (tai 3,14 su begaline tolesnių dešimtainių skaičių seka), skaičiumi, „per kurį mokslininkai bando suprasti visatą“⁴. Vardo keitimas yra ir žmogaus tapatybės keitimas, o tai jau virsminis veiksmas, kurį šiuo atveju galima interpretuoti kaip nesąmoningai, tačiau lemtingai pasirinktą ėjimą į tai, kas neaprėpiama (tai ne ribotas baseino plotas). Vis dėlto toje skaičiaus ir drauge vardo neaprėpiamybėje glūdi visa – taigi glūdi ir vandens paradigma.

Antrasis pagal svarbą romano personažas yra bengalinis tigras, drauge su Pi praleidęs visą kelionę Ramiuoju vandenynu iki pat Meksikos krantų. Dėl komiško atsitiktinumo, girtam raštininkui sumaišius mažo tigriuko vardą su medžiotojo vardu, dokumentuose žvėris buvo įregistruotas kaip Ričardas Parkeris, nors medžiotojas, radęs jį prie vandens, buvo davęs Troškulio vardą. Varde Troškulys užkoduotas likimas pildosi atsidūrus valtyje vidur vandenyno. O atsitiktinai tekusiu Ričardo Parkerio vardu tarsi nulemiamas tigro ryšys su žmogumi – vandenyne Pi tigru rūpinsis kaip artimu šeimos nariu, ieškodamas bendrystės, kreipsis į jį kaip į žmogų.

Patekimas į svetimą erdvę

Iniciacijos procesas susideda iš kelių etapų, kurių svarbiausi yra tokie: 1) atskyrimas nuo įprastinės aplinkos ir patekimas į uždarą svetimą erdvę, 2) fiziniai ir dvasiniai išbandymai, per kuriuos įgyjama gyvenimui reikalingos žemiškos patirties ir maginių galių, 3) simbolinė mirtis, 4) atgimimas nauju asmeniu ir 5) galiausiai grįžimas į sociumą.

Atskyrimo funkciją romane atlieka laivo katastrofa. Priežastys, lėmusios vienintelio Pi išsigelbėjimą katastrofos naktį, įprastine logika yra nepaaiškinamos. Paprastai kietai miegantis Pi pabunda nuo juokingu jam pasirodžiusio triukšmo ir, nepavykus prikelti brolio, vienas pats, tiesiog vedamas vaikiško smalsumo, berniukiško noro patirti nuotykį, užlipa į denį. Realistinei Pi atsikėlimo motyvacijai to pakaktų. Tačiau romanas – ne realistinis. Tad, neprieštaraujant kiek romantiškai šešiolikmečio mąstysenai, nurodoma dar viena išėjimo į denį priežastis: Pi viliasi pamatyti krintančias žvaigždes. Toliau kritimai ir prasideda – tik ne žvaigždžių. Ant pravynioto brezento, dengiančio gelbėjimo valtį, nukrinta jūreivių per bortą išmestas Pi, paskui jį ant paskutinio valties suolo nukrinta zebras. Apvirtus valčiai, Pi drebiasi į juodą, šaltą, įniršusį vandenį, kuriame blyksi ne žvaigždės, o ryklių pelekai. Negana to – vandenyje išvysta ir tigrą Ričardą Parkerį.

Vertinant mitopoetiniu požiūriu, laivo katastrofa Pi – patekimas į akimis neaprėpiamą chaoso begalybę. Pasaulio mitologijose vanduo – ir viena iš chaoso formų, ir pirminė materija, iš kurios kuriamas naujasis kosmosas. Kūrimosi pradžiai reikalingas centras, kuris savo prigimtimi būtų opozicija chaosui. Pi istorijoje tokiu centru, regis, galėtų tapti valtis, tačiau ją užėmę žmogui priešiški svetimieji, iš kurių patys pavojingiausi yra hiena ir tigras.

Vis dėlto, laikantis mitopoetinių naratyvo dėsningumų, Pi gauna įrankį, gelbėjimosi pradžioje atliekantį simbolines centro funkcijas. Tas įrankis – irklas. Iškėlęs irklą oran ir prakišęs pro atsipalaidavusį brezentą į valties pirmgalį, Pi, apsivijęs jį rankomis ir kojomis, per dvi tris pėdas išlenda iš vandens. Taigi Pi gelbstisi kybodamas tarp vandenyno ir dangaus. O Pi statuso pasikeitimą – paprasto berniuko perkvalifikavimą būsimu mitiniu herojumi – romano tekste žymi vienišumo ir centro semantemos: „Vienišas, našlaitis kabojau ant irklo Ramiojo vandenyno vidury.“⁵ Šioje vietoje galima prisiminti, kad archajiškų tautų mituose veikia herojus, kurio vardas reiškia vienišasis ir kuris dažnai vaizduojamas kaip našlaitis.

Mitiniuose naratyvuose iniciacijos erdvė yra mirties erdvė. Pi išgyvenimo istorijoje mirtis laukia vandenyne, mirtimi graso dangus – tiek kepinanti saulė, tiek valtį skandinančios audros, pagaliau pati valtis, kurioje savo teises nuožmiai demonstruoja bengalinis tigras, taip pat yra mirties zona.

Tačiau perdėto dramatizmo nesama, nes pasakojimas yra retrospektyvus: Pi išlikimo istorija pateikiama ne išgyvenant ją čia ir dabar, o prisimenant šešiolikmečio berniuko patirtį ir vertinant ją subrendusio žmogaus požiūriu; atstumą išlaikyti padeda didesnė ar mažesnė saviironijos dozė.

Išbandymai

Pi yra berniukas, apdovanotas kovotojo dvasia. Apie save ir į jį panašius Pi teigia, kad niekad nepasiduoda: „Mes kovojam, kovojam, kovojam. Kovojam nepaisydami, kiek tai kainuoja, kiek prarandame, kokia mažai tikėtina sėkmė. Kovojam iki pačios pabaigos.“⁶ Kovotojo prigimtis turėjo lemiamą vaidmenį įveikiant tekusius išbandymus, o jų būta daug.

Kad pasirūpintų fizinėmis išlikimo galimybėmis, pirmiausia Pi turi išspręsti tris gyvenimiškus uždavinius: susikurti šiokį tokį saugumą teikiančią erdvę, apsirūpinti maistu ir gėlu vandeniu ir apriboti Ričardo Parkerio keliamą pavojų. Kad tai pasiektum, nepakanka kliautis tvirtu ir mikliu paauglio kūnu bei nuovoka – tuo, kas padėjo išgyventi katastrofos naktį. Prireikia ir naujų gebėjimų, ir jų Pi sparčiai įgyja, pasinaudodamas valtyje aptiktais daiktais ir brošiūra, kurioje pateiktos gelbėjimosi instrukcijos. Rašytojas nuosekliai, žingsnis po žingsnio, parodo, kaip Pi dorojasi su minėtais išbandymais.

Visų pirma iš gelbėjimosi rato, liemenių ir irklų jis susirenčia plaustą, bent minimaliai užtikrinantį apsaugą nuo valtyje šeimininkaujančio tigro. Mitiniame diskurse tai atitinka gebėjimų įsirengti būstą pademonstravimą.

Kitas iniciacijos metu tikrinamas gebėjimas – aprūpinti save ir savo artimuosius maistu. Martelio romane tam skiriama nemaža vietos. Aptikęs valtyje sausainių ir skardinėse laikomo gėlo vandens – paskutinių civilizacijos likučių, Pi labai taupiai, kad kuo ilgiau užtektų, tuo naudojasi, o netrukus, verčiamas būtinybės girdyti ir šerti tigrą, išmoksta saulės distiliatoriais išgauti geriamo vandens ir gaudyti žuvį. Šioje vietoje reikia stabtelėti: pastarojo gebėjimo įgijimas yra susijęs su virsminiais Pi asmenybės pokyčiais.

Iniciacinis išbandymų laikas – sakralusis laikas, kada atšaukiamos įprasto gyvenimo taisyklės. Vandenynas yra mirties teritorija, kad galėtum joje palaikyti savąją gyvastį, privalai išmokti žudyti kitus. Iki tol gyvenęs kaip taikus vegetaras, Pi pirmąją žuvį nugalabija „[a]šaroms tekant per skruostus“ ir jaučiasi „toks kaltas, kaip Kainas“⁷. Tačiau kai tą patį vakarą, gerokai pasigalynėjęs, pagauna didžiulę doradą, Pi išgyvena jau kitokius jausmus – medžiotojo išdidumą ir pasitikėjimą savimi.

Mituose inicijuojamieji įgyja maginių galių. Pi istorijoje maginio daikto funkciją atlieka švilpukas, kuriuo priverčiamas paklusti tigras. Iš tiesų magijai čia prilygsta Pi nuovoka, kad Ričardą Parkerį galima išdresuoti, valties siūbavimą, sukeliantį tigrui jūrligę, susiejant su švilpuko, demonstruojančio Pi viršenybę, garsu. Pi išmoko tigrą laikytis ribotoje, tik šiam skirtoje valties teritorijoje, kad likusioje galėtų ramiau jaustis pats, pripratina jį prie tam tikrų komandų. Panašią į švilpuko galią ilgainiui įgyja agresyvus Pi žiūrėjimas Ričardui Parkeriui į akis. Taip, nustatant ribas ir įgyjant tigro pripažinimą, įveikiamas uždavinys sureguliuoti santykius su žvėrimi.

Aptartieji išbandymai, kad ir kokie ekstremalūs, viso kūrinio kontekste skaitytojų gali būti suvokiami kaip daugiau ar mažiau įtikėtini. Tačiau paskutinysis, patekimas į surikatų gyvenamą sodrios augmenijos salą, priklauso kitai kategorijai – sala atrodo perdėm fantastiškai. Bet vėl reikia prisiminti, kad romanas ne realistinis, pasakojimas apie Pi kelionę grįstas mitinio mąstymo logika, o mite nėra skirties tarp tikrovės ir fantazijos.

Vienas iš būdingų mituose vaizduojamų herojų išbandymų – apsilankymas svetimuose pasauliuose, atvirkštiniuose mūsiškiam, žemiškajam, ir gebėjimas iš jų ištrūkti. Šis išbandymas gali būti vertinamas kaip aukščiausios herojaus kvalifikacijos įrodymas. Tokio atvirkštinio pasaulio vaidmenį romane atlieka minėta Pi aptikta skaisčiai žalia sala, į kurią jis patenka kelionės nuvargintas, leisgyvis dėl troškulio ir bado. Aptiktoji sala – vieta tarp dangaus ir vandens, joje nėra žemės kaip atramos ir nėra dirvos: medžiai auga iš dumblių. Sala patenkina visus fizinius išsekusio Pi poreikius, tad jis ketina joje pasilikti visam laikui. Tačiau dieną rojų primenanti sala naktį pasirodo esanti sala-žudikė, nes ji – mėsėdė. Betyrinėjant ją, Pi sukrečia į vaisių panašiuose medžio lapų gumuluose rasti žmogaus dantys, ir jis salą palieka. Šis sprendimas yra lemiamas – neilgai trukus Pi valtis priartėja prie Meksikos krantų, kur berniuko kelionė baigiasi.

Dvasinės patirtys, simbolinė mirtis ir atgimimas

Kad galėtų kovoti su mirtinomis išorinio pasaulio grėsmėmis, Pi visų pirma reikėjo sutramdyti jame pačiame tūnantį priešininką – baimę.

Drąsa pirmykštėse visuomenėse buvo labiausiai vertinamas vyro bruožas, baimės įveikimas – pradinė daugumos iniciacinių išbandymų sąlyga. Kaip paveldėtas instinktas, baimė glūdi prigimties gelmėse ir pavojaus akimirką ūmai iškyla vienokia ar kitokia kūno reakcija. Kai katastrofos naktį vandenyje atsidūręs Pi už keliolikos pėdų pamato ryklio peleką, akimoju jam per nugarą perbėga baisus, šaltas ir skystas virpulys, priverčiantis kuo greičiau nuplaukti iki valties – šiuo atveju baimė pastūmėja veikti. Bet baimės sukeltos kūno reakcijos gali būti ir priešingos. Martelis ganėtinai natūralistiškai parodo valtyje vykusias šiurpias skerdynes, hienai sudorojant zebrą ir orangutangę bei liūtui užpuolant hieną. Pi reakcija matant, kaip draskomi ir ėdami gyvūnai, ir suvokiant, kad jis pats būsiąs kita auka, yra sustingimas iš baimės: iš siaubo netenka žado, jaučiasi suparalyžiuotas, gali tik stebėti. Blogiausia, kad, užvaldydama kūną ir įsimesdama į atmintį, baimė atima viltį ir pasitikėjimą savimi. Vis dėlto, pasitelkdamas analitinį protą, Pi išmoksta ją įveikti: intuityviai išgyvenamą baimę jis stengiasi išsakyti žodžiais ir prisipažįsta, kad tai daryti nėra lengva: „Todėl tenka smarkiai pakovoti, kad sugebėtum ją išreikšti. Tenka smarkiai pakovoti, kad atskleistum ją žodžiais. O jeigu ne, jei baimė taps bežode tamsa, kurios vengsi, o gal net sugebėsi užsimiršti, tai būsi pasmerktas tolimesnėms baimės atakoms, nes taip ir nebūsi rimtai pakovojęs su tave nugalėjusiu priešininku.“⁸

Kita nauja dvasinė Pi patirtis – pakitęs, estetinių pajautų sužadintas santykis su vandenynu ir dangumi. Pirmąkart jų grožį Pi išvysta penktąją dieną – tada, kai yra patenkinęs pirminius gyvybės instinktus: pasisotinęs rastu maistu bei po darbų išsitiesęs ant saugesnio patobulinto plausto. Mėgaudamasis vakaro ramybe ir sąlyginiu saugumu, staiga išgirsta pliaukštelėjimą. Pažvelgęs žemyn išvysta jūrą kaip didelį miestą su magistralėmis, bulvarais, gatvėmis, kelio žiedais, žuvys priminė keisčiausiomis spalvomis nuspalvintus automobilius. „Šis spektaklis buvo nuostabus ir įspūdingas“⁹, – taip miesto vaikas įvertina reginį. Tą pačią naktį prabudęs kitomis akimis išvysta ir dangų: „Žvaigždės taip stipriai žėrėjo, su tokiu spindesiu, kad rodėsi kvaila naktį vadinti tamsia. (…) Glumino visa ko apimtis – oro erdvės virš manęs, galybė vandens aplink ir po manim. Aš buvau pusiau apstulbęs, pusiau priblokštas. Jaučiausi lyg išminčius Markandėja, iškritęs iš Višnaus burnos, kai tas miegojo, ir išvydęs visą visatą.“¹⁰ Taip estetinis išgyvenimas pereina į religinį.

Kaip jau minėta, ne vienas kritikas, analizavęs Pi gyvenimą, išskiria religinį romano lygmenį – tai esą kūrinys apie dievoiešką. Dievo paieškomis Pi labai rimtai buvo užsiėmęs kelionės valtimi priešistorėje. Su atlaidžia šypsena pasakojama, kaip Pi susižavi vis kita religija ir vienu metu praktikuoja jų net keturias. Vaikiškame jo pasaulėvaizdyje ribų tarp skirtingų religinių sistemų nėra. Taigi sakraliųjų žinių apie dieviškąją pasaulio sanklodą Pi turėjo daugiau negu bet koks kitas jo bendraamžis. Kelionės metu parodoma, kaip šios žinios veikia Pi mąstymą ir elgseną, gyvenimą vandenyne nuolat siejant su jam žinomais sakraliaisiais personažais ir dieviškojo pasaulio tvarka.

Romane apstu Pi regimo pasaulio palyginimų su jam žinomų šventraščių vaizdiniais, keli jų jau pacituoti. Vienas keisčiausių – orangutangės Oranžinukės portretas: atplaukdama ant bananų salelės šviesos aureolėje ji pasirodo graži lyg Mergelė Marija. Ji neatlieka jokių Dievo Motinai įmanomų stebuklų, įprastų pasakose ar legendose. Jos mirtis vaizduojama taip pat natūralistiškai kaip ir kitų valtyje atsidūrusių gyvūnų. Vis dėlto netikėtas Oranžinukės pasipriešinimas hienai privertė Pi suprasti, kad mes nežinom, kokios galimybių ribos glūdi bet kokioje esybėje. Platesne prasme – nežinom ir savo paties galimybių ribų. Pi išlikimo istorijoje šis suvokimas yra be galo svarbus, ilgainiui jis padės Pi, laikiusiam save bejėge auka, tapti padėties šeimininku. Drauge Pi visada aiškiai suvokė, kad visa, kas su juo vyksta, yra reguliuojama dieviškųjų galių.

Kalbant apie santykį su šiomis galiomis, išskirtini du dalykai. Tai kasdienybės ritualizavimas: griežtos, rutina virtusios Pi dienotvarkės aprašyme net penkis kartus minimos maldos. Religinės apeigos ramina, bet prisipažįstama, kad tikėti į Dievą, atsiverti ir laisvai mylėti kartais būdavę be galo sunku. Antras santykio aspektas – dėkingumo ir pasitikėjimo jausmas. Neretai jis pateikiamas su šypsena žaidžiant simbolika. Po alkio dienų netikėtai pagavęs doradą, Pi susijaudinęs dėkoja: „Ačiū tau, Jėzau Matsija.“¹¹ Matsija hinduizme yra dievas Višnus, pasivertęs žuvimi; Jėzaus simbolis krikščionybėje – žuvis. O stipriausias, numinozinis, susitikimas su dieviškumu – tai žaibo trenkimas į jūrą visai netoli valties; pirmą kartą trenkus jis išvystamas kaip vandenyne stovintis puikus dangiškas medis, antrą kartą – kaip gigantiška, akinamai balta sudaužyto kosminio lango skeveldra, kritusi prie pat Pi su kurtinančiu triukšmu. Pi tai išgyvena kaip neaprėpiamą ir didžiai stebėtiną dalyką, stebuklą, kuriam nusakyti trūksta kvapo ir žodžių: „Tai tarsi ištraukė mane iš savojo mirtingumo ir sviedė į egzaltuotos nuostabos būseną.“¹²

Religinių žinių taikymas, savo gyvenimo epizodus gretinant su pateiktais šventraščiuose, dabartinės mūsų kultūros kontekste atrodo keistas ir netgi juokingas. Tačiau, interpretuojant Pi gyvenimą kaip mitopoetinį kūrinį, Pi mąstysena liudija jo artumą archajinių kultūrų žmogui, savo gyvenimą suvokiančiam kaip šventuosiuose tekstuose užfiksuotų veiksmų kartotę. O numinozinis dieviškumo išgyvenimas žymi naują, aukštesnio lygmens sakraliojo pasaulio pažinimą: Pi tampa žmogumi, kuris, kaip teigia apie įšventintuosius Eliadė, „pažįsta slėpinius, kuris patyrė metafizinio pobūdžio apreiškimus“¹³.

Dar vieną metafizinį potyrį Pi išgyvena susitaikęs su artėjančia mirtimi. Simbolinę inicijuojamojo mirtį romane atitinka apakusio Pi susitikimas su vandenyne lygiai kaip ir jis klajojančiu, iš bado ir troškulio išsekusiu, irgi apakusiu žmogumi – Pi antrininku. Beje, laikinas apakinimas pirmykštėse iniciacijos apeigose galėjo būti viena išbandymų formų. Tarp susitikusiųjų užsimezga dialogas, jie ima vienas kitą vadinti broliu, daugiausia kalbasi apie maistą. Tai, kas galiausiai tarp jų įvyksta, gali būti laikoma ritualine Pi virsmo kulminacija. Apsikabinimo akimirką Pi antrininkas bando pasmaugti Pi (juk kūną galima panaudoti maistui!), tačiau jau kitą akimirką antrininką užpuola tigras. Scena baigiama sakiniu: „Tada manyje mirė kažkas, kas po to taip ir nebeatsigavo.“¹⁴ Metafizinis simbolinės mirties slėpiningumas išlieka ir vaizduojant Pi elgesį sugrįžus regėjimui: Pi valtyje randa Ričardo Parkerio sudrastą, nukąstu veidu „brolio“ kūną, kurio kelis gabalėlius suvalgo pats.

Regėjimo atgavimas nereiškia staigaus Pi atgimimo kitu žmogumi. Atgimimo simbolika ryškesnė pasakojant apie jo būklę pasiekus Meksiką: gulintis ant smėlio Pi verkia kaip vaikas, jį radę vyrai ant rankų nuneša į kaimą, ten kelios moterys jį išmaudo ir pavalgydina. Simbolinis naujagimio statusas tarsi patvirtinamas sakiniu: „Daktarai ir seselės rūpinosi manimi, lyg būčiau neišnešiotas kūdikis.“¹⁵

Talentingų rašytojų prikelti archetipai yra paveikūs ir šiandien. Struktūruodamas Pi kelionę pagal iniciacijos ritualą, archetipinį įšventinimo modelį Martelis susieja su unikalia berniuko brendimo tarp dangaus ir vandens patirtimi ir taip nepaprastai istorijai suteikia visuotinumo ir kerinčios įtaigos. Kalbant apie knygos poveikį skaitytojui pažymėtina, kad Martelio romano Pi gyvenimas skaitymas yra vaizduotės pratybos, perkeliančios iš profaniškos kasdienybės į sakralią ekstremalių išbandymų erdvę, kurioje, įsijautęs į kūrinio herojaus likimą, skaitytojas gali patirti ir savo paties transformaciją.

_________________________________

¹ Letters to a Prime Minister, interneto prieiga: https://fs.blog/ letters-to-a-prime-minister/ (žiūrėta 2022-06-15).

² Šlapkauskaitė Rūta, „Yanno Martelio „Pi gyvenimas“: Lygtis su transcendentiniu ne/žinomuoju“, Literatūra ir menas, 2011 spalio 17, interneto prieiga: http://eia.libis.lt:8080/archyvas/ viesas/20111017002558/http://www.culture.lt/lmenas/?leid_ id=3115&kas=straipsnis&st_id=9613 (žiūrėta 2022-07-12).

³ Mircea Eliade, Šventybė ir pasaulietiškumas, [iš prancūzų kalbos vertė Petras Račius], Vilnius: Mintis, 1997, p. 130.

⁴ Yann Martel, Pi gyvenimas, [iš anglų kalbos vertė Edita Mažonienė], Vilnius: Jotema, 2004, p. 30.

⁵ Ibid., p. 107.

⁶ Ibid., p. 144.

⁷ Ibid., p. 175.

⁸ Ibid., p. 156.

⁹ Ibid., p. 169.

¹⁰ Ibid., p. 169.

¹¹ Ibid., p. 210.

¹² Ibid., p. 220.

¹³ Mircea Eliade, p. 133.

¹⁴ Yann Martel, p. 242.

¹⁵ Ibid., p. 270.

Žurnalas „Rubinaitis“, 2022 Nr. 3 (103)