Ne visai žudiko – ne visai beždžionė!

 

Viršelio dail. Jacob Wegelius
Viršelio dail. Jacob Wegelius

2008 m. švedų rašytojas ir iliustruotojas Jakobas Wegeliusas išleido paveikslėlių knygą Legenden om Sally Jones (Legenda apie Salę Džouns). 9–12 m. vaikams skirtoje apysakoje autorius pasakoja fantastišką, kraują stingdančią istoriją apie jauną goriliukę Salę Džouns, kuri vos gimusi yra pagrobiama brakonierių ir leidžiasi į ilgą ir pavojingą nuotykį. Likimo vėjai nubloškia beždžionę į Europą, čia ji tampa meistriška kišenvage, jai tenka dirbti cirke, laive, bare. Galop apkeliauja daugybę pasaulio šalių. Knyga Švedijoje sulaukė didelio pasisekimo – meistriškos, XX a. nuotykių romaną menančios iliustracijos, ryškūs veikėjų portretai ir apysakos geografija priviliojo toli gražu ne tik vaikus, – užtarnavo autoriui „visų amžių auditorijai“ rašančiojo vardą. Galop knyga pelnė, ko gero, aukščiausią Švedijos literatūros apdovanojimą – Augusto premiją.

Užaugo legendos skaitytojai, užaugo pati Salė Džouns, ir 2014 m. Wegeliusas pristatė antrąją serijos apie nepaprastą beždžionę dalį Mördarens apa (Žudiko beždžionė), kurią į lietuvių kalbą nuostabiai išvertė dr. Raimonda Jonkutė („Aukso žuvys“, 2021)*. Romanas taip pat pelnė Augusto premiją, pagal jį pastatytas radijo spektaklis, rengiami teminiai pasivaikščiojimai Salės Džouns keliais. Antrasis Salės Džouns nuotykių pasakojimas kompleksiškesnis, jį dar sudėtingiau įsprausti į tam tikrus žanro ar adresato rėmus. Beveik šešių šimtų puslapių romane pasakojama apie jau suaugusios gorilos gyvenimą. Beždžionės kompanjonas, laivo kapitonas Henris Koskela, po nesėkmingo susistumdymo su įtartinu tipu Alfonsu Moro, šiam dingus, apkaltinamas žmogžudyste ir patupdomas į kalėjimą. Salė Džouns lieka viena, išsigandusi ir sutrikusi – ką daryti? Kaip išgelbėti vienintelį draugą pasauly? Gorila netrunka leistis į Alfonso Moro paiešką – radusi jį, galės įrodyti, kad Koskela nekaltas. Pakeliui sutinka naujų draugų – nuostabiai dainuojančią batų fabriko darbininkę Aną Moliną ir jos keistuolį kaimyną Luidžį Fidardo. Šie pasiryžę padėti beždžionei surasti Koskelą, tačiau siaubingai išduota Salė Džouns išgabenama į tolimąją Indiją, kad taptų Bapuro Maharadžos žaisliuku.

Romano pasakotoja – pati gorila. Įžangoje beždžionė negaišta laiko prisistatinėdama (juk skaitytojai ją jau pažįsta iš pirmosios knygos – tikiuosi, Lietuvoje jos irgi sulauksime), tačiau atskleidžia skaitytojams savo, kaip pasakotojos, poziciją: „Vieną dieną, visai neseniai, Šefas man padovanojo seną rašomąją mašinėlę, 1908 metais pagamintą „Underwood No. 5“. (…) Tai pirmosios mano ja parašytos eilutės“ (p. 31). Sužinome, kad Salė Džouns sėdi laive jau po romane pasakojamų įvykių ir juos aprašo retrospektyviai. Atidesnė skaitytoja ir detektyvų mėgėja gali nusiminti: jei Salė Džouns su Šefu sėkmingai plaukioja toliau, vadinasi, beždžionei pavyko jį išgelbėti, abu yra gyvi, sveiki, o detektyvinė šio romano linija išspręsta jau pirmame pasakojimo puslapyje! Negana to, ir vėliau romane Salė Džouns nevengia kišti savo – visažinės pasakotojos – trigrašio ir priminti skaitytojams, kad viskas išsisprendė, tik svarbu ne kad, o kaip: „Dabar, kai rašau šitai jau po visko, žinau, kad mano laiškas taip ir nepasiekė Anos ir sinjoro Fidardo. (…) Tačiau nors ir pražuvęs, laiškas tapo mano išsigelbėjimu. Mat buvau tikra, kad Ana ir sinjoras Fidardo jį gaus ir padarys viską, norėdami man padėti. Šis įsitikinimas man suteikė vilties“ (p. 288). Ir išties, skaitydama kuo toliau, tuo aiškiau matau, kad detektyvinė linija, nors nepaprastai įdomi ir gerai „susukta“, nėra šio romano ašis. Kaip rašo Salė Džouns, išsigelbėti jai padėjo viltis, kad draugai gavo laišką. Štai apie ką yra šis romanas – apie draugus ir priešus. Nors tai, be abejonės, nuotykinė knyga, menanti XX a. nuotykių romano tradiciją, tačiau Wegeliusui svarbiausia veikėjų charakteriai, gėrio ir blogio, laukinio kapitalizmo, kolonializmo temos.

Veikėjų portretai ryškūs ne tik žodiniu, bet ir vaizdiniu lygmeniu. Knygos pradžioje pateikiamas sąrašas: „Veikiantieji asmenys“ ir septyniolika viso puslapio dydžio autoriaus pieštų veikėjų portretų. Šitoks veikiančiųjų asmenų surašymas nuotykių literatūroje toli gražu ne naujiena, tačiau Žudiko beždžionėje portretai įgauna keleriopą ir, mano galva, nepaprastai įdomią reikšmę. Veikėjų sąraše nėra pačios pasakotojos beždžionės – ji puikuojasi ant romano viršelio. Tai, be abejonės, parodo, kad Salė Džouns yra šio pasakojimo ašis, tačiau kartu atkreipia skaitytojų dėmesį, kad, nors istorija jos ir apie ją, svarbiausi naratyvo sraigteliai – veikiantieji asmenys. Salė Džouns, ribojama beždžioniškumo, nevalioja pati stumtis savo naratyviniu taku. Jai vis reikalingi draugai ir priešai. Tai jie generuoja istoriją ir – mano kuklia nuomone – nustelbia pačią pasakotoją. Būtent šie veikėjai yra daugialypiai, spalvingi, ir ne veltui knygos pradžioje portretuose jie vaizduojami neutraliai: nei blogi, nei geri, nes didžiuma jų nėra juodi ar balti, juose slypi ir gėrio, ir blogio, silpnybės ir puikybės, gobšumo ir dosnumo krislų. Paskutiniame romano puslapyje pagaliau randame trūkstamą Salės Džouns portretą: ji alyva tepa savo „Underwood“ rašomąją mašinėlę. Didysis Salės talentas – ne veikti, o pasakoti.

Henris Koskela, įsivėlęs į muštynes, pakliūva į kalėjimą ir „įduoda“ Salei Džouns tikslą – išgelbėti jį. Ana Molina ir Luidžis Fidardo iš tyro gerumo suteikia Salei namus, galimybę užsidirbti duonos, gyventi oriai ir pasislėpti nuo ją persekiojančių blogiukų. Kapinių sargas Žuau papasakoja Salei Džouns apie nelaimingą dingusio Moro meilę ir žuvusią jo mylimąją, Fantastiškasis Forcinis, pakvietęs beždžionę į Anos Molinos koncertą, įvelia Salę Džouns į mirtiną pavojų ir priverčia sprukti, Džefas Džerardas beždžionę šaltakraujiškai išduoda, ponas Vilkinsas ją parduoda, o Maharadža nusiperka, paskui, įsimylėjęs Aną, nutaria Salę Džouns paleisti ir t. t. Šią virtinę įvykių atpasakoju norėdama parodyti, kokie ryškūs ir veiklūs, skirtingi ir spalvingi yra romano veikėjai ir kokia neveiksni jų rankose pasidaro Salė Džouns. Ji turi vieną kilnų tikslą – išgelbėti Šefą. Iš pirmo žvilgsnio atrodytų, kad pagrindinė nuotykinio romano herojė ir pasakotoja bus „savo laimės kalvė“, bet nutinka priešingai: didžiuma jos pačios pastangų nueina niekais – laiškas namo nenukeliauja, pavogti lėktuvo nepavyksta ir t. t.

Čia susiduriu su Salės Džouns intelekto problematika. Ši beždžionė – nepaprastai protinga. Jos protas prilygsta žmogiškajam, o kartais šį ir pralenkia. Ji talentinga laivų mašinistė, muzikos instrumentų meistrė, lėktuvų inžinierė. Laimi šachmatų partijas prieš gabiausius žaidėjus, o svarbiausia – rašo. Rašo be priekaištų, rašo taip pat gerai kaip Jakobas Wegeliusas! Jos kognityviniai gebėjimai nepriekaištingi. Peršasi mintis, kad Salė Džouns tik atrodo kaip beždžionė, bet jos širdis ir smegenys – žmogaus. Kodėl tuomet ji tokia neveiksni? Kodėl pasiduoda gyvenimo tėkmei, žmonių gerumui ar blogiui, kodėl neveikia pati? Grįžkime prie knygos viršelio: beždžionė vaizduojama su ją paleidusio Maharadžos turbanu, o turbaną vainikuoja romano pavadinimas – Žudiko beždžionė. Tiek verbalinis, tiek vaizdinis lygmenys akcentuoja Salės Džouns priklausymą nuo žmonių ir žmonėms. Tai istoriją padaro kartu ir žavingą, ir tragišką. O galop – net kiek nuobodžią, mat, perskaitę pirmus kelis šimtus puslapių, skaitytojai perpranta „pagalbininko ir priešininko“ naratyvinį žaidimą ir yra užliūliuojami cikliškos, bene kiekviename skyriuje atsikartojančios nuotykių struktūros.

Nors apkaltinau Salę Džouns neveiksnumu, nesupraskite manęs neteisingai: ji nepaprastai simpatiškas ir lengvai pamilstamas personažas. Beždžionė, nors ir protinga, bet vaikiškai naivi, tad skaitytojai dažnai pirma jos supras, kas vyksta, kad kažkas bando ją apgauti. Protinga, ypatinga ir naivi – su tokia nesunku ir tapatintis. Juk vaikas dažnai jaučiasi kaip tik toks – labai protingas ir baisiai nesuprastas. Savo paties manymu, puikiausiai suprantantis, kas dedasi, galintis papasakoti visą savo gyvenimo ir nuotykių istoriją, bet apribotas (ne)veikti. Salė Džouns man primena ne tik vaiką, bet ir apskritai Kitą ir Kitokį. Romane matome dvejopą požiūrį į Salę. Viena vertus, XIX–XX a. sociokultūrinę situaciją reprezentuoja kolonistinis Vilkinso, Tersgudo, Garetos žvilgsnis. Salė Džouns, nors ir nepaprastai protinga, miela ir stačiai simpatiška, nėra ir negali būti lygi žmogui, nes yra menkesnė, Kita. Ji perkama ir parduodama kaip daiktas, medžiojama ir kalinama kaip žvėris. Ana Molina ar Kapitonas Andersonas reprezentuoja jau kitokį, šiuolaikišką požiūrį į Kitą – jie priima Salę kaip sau lygią, nekvestionuodami jos kitoniškumo. Ko gero, įdomiausi yra tarpiniai personažai, kurie, pažinę Salę Džouns, pakeičia ir nuomonę apie ją. Sinjoras Fidardo, iš pradžių į beždžionę žiūrėjęs iš aukšto, su panieka, išvydęs, kaip ji meistrauja muzikos instrumentus, susižavi ja ir pripažįsta klydęs. Panašiai ir Maharadža, iš pradžių laikęs beždžionę paprasčiausia tarnaite, sušyla ir net savotiškai pamilsta ją, pamatęs, kokia ji yra talentinga lėktuvų meistrė ir miela kelionių palydovė. Taip tad atsiskleidžia šioks toks pedagoginis knygos momentas: girdi, vien todėl, kad atrodai kitokia, silpnesnė, keista, gauruota ir beždžioniška, toli gražu nesi prastesnė ar mažiau verta meilės ir pagarbos.

Jakobo Wegeliuso iliustr. iš knygos „Žudiko beždžionė“. Leidykla „Aukso žuvys“. 2021 m.
Jakobo Wegeliuso iliustr. iš knygos „Žudiko beždžionė“. Leidykla „Aukso žuvys“. 2021 m.

Kitas į akį krintantis knygos aspektas – nepaprasta svarba suteikiama erdvei. Ir vėl – tai, kas svarbiausia, atliepia iliustracijos. Knygos pirmame ir paskutiniame atvartuose vaizduojami žemėlapiai, nurodantys, kokiomis kryptimis Salė Džouns keliavo, kur sustojo, pažymintys įspūdingiausius jos nuotykius. Šie žemėlapiai alsuoja nuotykių romano dvasia ir su nostalgija primena fantastinius bei realistinius kelionių romanus. Nežinodama, kad knyga parašyta 2014 m., tuojau pat apsigaučiau, kad tai XX a. pradžios romanas. Šie knygos pradžioje ir pabaigoje įdėti žemėlapiai žymi Salės Džouns nuotykio mastą ir pabrėžia romano fantastiškumą, pasakiškumą. Nors su visomis punktyrinėmis linijomis, kruopščiai sužymėtais miestais, kanalais, jūromis ir dykumomis žemėlapiai atrodo nepaprastai realistiški, tačiau jie iš karto nuteikia priešingai, kad knygoje nėra reikalo ieškoti rimto, realistinio pasakojimo – juk visą šį kelią sukorė ne koks žmogus, o beždžionė! O jei jau beždžionė gali sėkmingai apkeliauti pasaulį, vadinasi, belieka patogiai įsitaisyti krėsle ir pasiduoti fantastiškai romano tėkmei.

Liaupsių nusipelnė autorius Jakobas Wegeliusas ir į lietuvių kalbą knygą išvertusi Raimonda Jonkutė. Romano kalba subtili ir turtinga, skaitydama stačia galva šokau į spalvingą, chaotišką Lisabonos gyvenimą, nardžiau siauromis gatvelėmis, kilau ir leidausi tramvajais. Dykumos, jūros ir Rytų miestai, kajutės, kalėjimo kameros ir prabangiausios koncertų salės – viskas aprašyta ir išversta aštriausia plunksna, tad skaityti Žudiko beždžionę buvo didžiausias malonumas.

­______________________________________

* Jakob Wegelius, Žudiko beždžionė, [iš švedų kalbos vertė Raimonda Jonkutė], Vilnius: Aukso žuvys, 2021, 556, [4] p. ISBN 978-609-8120-73-8.

 

 

Žurnalas „Rubinaitis“, 2022 Nr. 3 (103)

 

Sveiki!

Knyga padeda užaugti ir subręsti

Straipsniai

Iniciacija tarp dangaus ir vandens Yanno Martelio romane „Pi gyvenimas“
„Mus traukia šis mažas stebuklas“: apie skaitmeninę komunikaciją ir socialines medijas šiuolaikinėje paauglių prozoje
Didaktizmas lietuvių vaikų literatūroje: ar naujausi kūriniai vis dar moko?

Mano vaikystės skaitymai

Vaikystėje tikėjau, kad galėsiu perskaityti visas pasaulio knygas

Nuotraukos pasakoja

Kazio Sajos kelias: nuo paauglio iki karūnuoto vaikų rašytojo

Sukaktys

Sudėtingi pasirinkimai ir pasaulyje pasimetęs paauglys Vytauto Bubnio „Arberone“ (rašytojo 90-osioms gimimo metinėms)
Beatricės Masini istorijos: jausmų atodangos, savivokos nuotykiai, stiliaus viražai (60-ajam rašytojos jubiliejui)

Retro

Spaudos retrospektyvoje – gyvosios piramidės

Kontekstai

„Mažosios moterys“ didžiuosiuose ekranuose

Atidžiu žvilgsniu

Apie gruodžio boružes ir kitokias bėdas

Kronika. Informacija. Skelbimai

Kronika. Informacija. Skelbimai

Vaikų literatūros rašytojai ir personažai meno kūriniuose

Sudargo erdvėse – Jeromeʼo Davido Salingerio akcentai

Summary

SUMMARY

Mūsų partneriai ir rėmėjai