Sudėtingi pasirinkimai ir pasaulyje pasimetęs paauglys Vytauto Bubnio „Arberone“ (rašytojo 90-osioms gimimo metinėms)

 

 

 

 

 

Lietuvoje ir kitose šalyse paaugliai iki šiol tebeskaito geriausius praeito amžiaus viduryje Vakaruose parašytus kūrinius jaunimui apie jaunimą. Jeromeʼo Davido Salingerio Rugiuose prie bedugnės ar Susanos Eloise Hinton Autsaideriai – tik pora itin ryškių pavyzdžių, atlaikiusių laiko išbandymą. Reikia pripažinti, kad yra ir to laikotarpio tekstų, jau nuėjusių užmarštin.

Vytautas Bubnys apie 1955 m. Maironio lietuvių literatūros muziejaus nuosavybė
Vytautas Bubnys apie 1955 m. Maironio lietuvių literatūros muziejaus nuosavybė

Studijų metais galvodama apie tai, naršiau po atmintį ir užrašus mėgindama suvokti, ar pati kada skaičiau ką nors iš XX a. lietuvių autorių kūrinių paaugliams apie paauglius, ar prisimenu bent vieną tekstą, kuris būtų vertinamas kaip klasika, būtų skaitomas ir tebeaktualus net ir praėjus keliems dešimtmečiams nuo jo pasirodymo? Ne nuotykinės literatūros, bet tos, kuri esmingai kalba apie paauglio patirtis, psichologiją, problemas, su kuriomis jis susiduria, kitaip tariant, problemų prozos, savo esme priartėjančios prie paauglių pasaulio. Deja, net lietuvių problemų prozos neprisiminiau, neskaičiau jos ir paauglystėje. Tik pokalbis su dėstytoju Kęstučiu Urba pravėrė uždangą. Su gana kukliu sąrašėliu sovietmečio paauglių literatūros – Algimanto Zurbos, Mykolo Sluckio, Vytauto Bubnio ir kelių kitų autorių – patraukiau į biblioteką. Vienas labiausiai įsiminusių autorių kaip tik ir buvo Vytautas Bubnys, ypač jo Arberonas (1969).

Vytautas Bubnys (1932–2021) parašė nemažai knygų suaugusiems skaitytojams, paaugliams, šiek tiek vaikams. Paaugliams apysakas Baltas vėjas (1974), Anoj pusėj (1983), pjesę Kaltė (1971).

Be abejonės, ryškiausias jo kūrinys paaugliams yra Arberonas, pagal jį buvo pastatytas kino filmas „Maža išpažintis“ (rež. Algirdas Araminas, 1971), sovietmečiu pasirodė dar du knygos leidimai (1972, 1978), be to, perleista ir jau Lietuvai atgavus nepriklausomybę (2009). Todėl būtent šiam kūriniui straipsnyje skirsiu didžiausią dėmesį.

Trumpai apie problemų prozą
Restauruoto filmo „Maža išpažintis“ viršelis. Dizainerė Jūratė Šatūnė
Restauruoto filmo „Maža išpažintis“ viršelis. Dizainerė Jūratė Šatūnė

Paauglių literatūra, kaip atskira ir specifinė literatūros ir leidybos rūšis, yra XX a. išradimas, o problemų proza – ypatingas paauglių literatūros žanras – pradėjo formuotis XX a. antroje pusėje vykstant dideliems socialiniams, ekonominiams pokyčiams pasaulyje, keičiantis visuomenės požiūriui į vaikystę ir paauglystę. Tuo metu pasirodė kūriniai Rugiuose prie bedugnės (1951, liet. 1966, vertė Povilas Gasiulis), Autsaideriai (1967, liet. 2013, vertė Vytautas Čepliejus).

Problemų proza apima temines ir retorines konvencijas, o šiam konvenciniam žanrui priskirtinų kūrinių pagrindinė teminė ašis – paauglio susidūrimas su krize ir patirties įgavimas ją įveikiant, sąlygiškos brandos pasiekimas. Šio žanro knygose svarbiausia ne veiksmas, bet vidiniai veikėjo išgyvenimai, mintys, psichologinė būsena, jo ir kitų veikėjų charakteriai. Tradiciškai šio žanro temų spektre atsirasdavo tokių problemų, apie kurias su jaunesne auditorija kalbėtis būdavo laikoma tabu – tėvų skyrybos, alkoholizmas, seksualumas ir kt. Tai dažniausiai realistiniai kūriniai, o pats žanras socialus, turintis stiprių biblioterapinių impulsų, dažniausiai paklūstantis vaikų literatūros topui – laimingos pabaigos motyvui, todėl neretai tokiame kūrinyje paauglį ištikusi krizė baigiasi laimingai arba viltingai, taigi leidžiama suprasti, kad anksčiau ar vėliau protagonistas išsivaduos iš bėdų, atras arba supras save ir bus laimingas. Itin būdinga tokiuose kūriniuose paaugliams artima kalba, slengas, kita nenorminė leksika, gali būti keiksmažodžių.

Problemų prozos formavimasis po raudona vėliava

Literatūra sovietmečiu negalėjo vystytis laisvai, todėl jos raida penktame–devintame dešimtmečiuose Vakarų šalyse ir TSRS respublikose gerokai skiriasi. Literatūra TSRS pirmiausia buvo suvokiama ne kaip menas, estetika, bet kaip utilitarinė terpė sovietų režimo ideologijai skleisti, vaikų literatūros esmė – išugdyti būsimą komunistą, socialistinei ideologijai atsidavusį pilietį.

Pirmame sovietmečio dešimtmetyje vaikų ir paauglių literatūra buvo kontroliuojama taip pat griežtai kaip ir suaugusiųjų literatūra bei kitos meno, kultūros, viešo ir privataus gyvenimo sritys. To meto pasitarimų vaikų literatūros klausimais apžvalgose fiksuojamos konkrečios tobulintinos sritys, kaip tiksliai laikytis socialistinio realizmo normų, net išsakomi teminiai reikalavimai rašytojams: „Kūriniuose reikia pavaizduoti, kaip vaikai, mokytojų ir komjaunimo padedami, nugali visas kliūtis ir tampa šauniais Lenino-Stalino reikalo pionieriais, puikiuoju komjaunimo ir bolševikų partijos rezervu.“1

Septintame dešimtmetyje pastebimas sąlyginis laisvėjimas, atsiranda galimybių literatūrai modernėti. Nors ir toliau labai svarbu paklusti ideologiniams reikalavimams, vaikų ir paauglių literatūroje vis daugiau dėmesio skiriama meninei kokybei ir formai (atsiranda sąmonės srautas), įvairesnėms vaikų problemoms ir nuotykiams, vidinio pasaulio plėtotei, nes iki tol veikėjų pasaulis turėjo būti orientuotas į išorę ir bendruomenę. Vincas Auryla, apibendrindamas to meto vaikų literatūros pasakojimo meno pokyčius, teigia, kad „septinto dešimtmečio viduryje prasidėjęs tam tikras ryškus prozos modifikacijos etapas iš pradžių palietė tik temas, tipažą ir išorinę atributiką, o paskui žanrus, struktūrą, charakterius, siužetą bei kitus komponentus. (…) Gilesnis tapo psichologizmas, pagausėjo asociatyvinių vaizdų, sustiprėjo dėmesys detalei, potekstei, pasakojimo ekspresijai“2.

Lietuvoje pirmieji problemų prozos kūriniai pasirodė panašiu metu kaip ir Vakaruose – pirmuoju tokio pobūdžio kūriniu bent iš dalies galima laikyti Mykolo Sluckio romaną vaikams ir paaugliams Geri namai (1955), kuriame nagrinėjamos sudėtingos asmenybės ir šeimos dramos, tėvų paliktų ar išnaudojamų vaikų problemos, visa tai, žinoma, neišvengiamai derinama su tuomet privalomomis socialistinio realizmo konvencijomis.

Taigi tolesnė lietuvių problemų prozos raida sutapo su prasidėjusiu atšilimu ir sąlyginiu suaugusiųjų literatūros modernėjimu. Kaip tik septinto dešimtmečio pabaigoje pasirodė Bubnio apysaka Arberonas, vėliau tokių kūrinių atsirado ir daugiau: Bubnio Baltas vėjas (1974), Anoj pusėj (1983), Algimanto Zurbos Šimtadienis (1975), Integralas (1981). Šių autorių kūriniuose labai svarbios šeimos, asmenybės tapsmo, brendimo problemos, prie jų taip pat prišliejamos tokios temos kaip sovietinėje sistemoje susiformavusių blogybių kritika, alkoholizmas, paauglių nėštumas, savižudybė.

Minėtuose kūriniuose ryškios vidinio monologo tendencijos, fragmentiškas, psichologinis dramatizmas, asociacijomis grįstas pasakojimas, paraleliai pasakojami skirtingu laiku vykę įvykiai, forma neretai artima dienoraščiui, įpinama paaugliška leksika, nagrinėjamos moderniai paauglių literatūrai būdingos temos: autoritetų netekimas, maištas prieš autoritetus, susvetimėjimas, tėvų skyrybos, destruktyvus paauglio elgesys susidūrus su sudėtingu ir neteisingu pasauliu ir kt.

Paminėtinos ir Jono Mikelinsko knygos O laikrodis eina (1965) bei Žvaigždžių dulkės (1975). Nors taip susiklostė, kad šie kūriniai buvo priskirti suaugusiųjų literatūrai, juose irgi vaizduojamas perėjimo tarpsnis, mokyklą bebaigiantis jaunimas ir jų susidūrimas su suaugusiųjų pasauliu bei naujomis atsakomybėmis, iššūkiais.

Galima pastebėti, kad lietuvių problemų proza mažai kuo atsiliko nuo Vakarų problemų prozos tendencijų. Tiesa, lietuvių literatūroje problemų ratas kiek siauresnis. Vengiama ar neleidžiama plačiau nagrinėti su seksualumu, lytine tapatybe, narkotikais susijusių temų, tačiau pasakojimo raiška, psichologiškumu, gilinimusi į paauglio santykį su irstančiomis vertybėmis, autoritetų netekimu, melo, dvigubų standartų kupinu pasauliu lietuvių problemų proza yra artima pasaulinėms tendencijoms, kaip ir Bubnio kūryba paaugliams su Arberonu priešakyje.

Suirusi šeima ir sudėtingi pasirinkimai

Vidinės prieštaros, netobulas pasaulis, svarbūs moraliniai, etiniai ir kiti pasirinkimai ieškant išeičių gyvenime – Bubnio prozos paaugliams ašis, pradėjusi ryškėti, formuotis dar ankstyvesnėje kūryboje, pavyzdžiui, vyresniems vaikams ir jaunesniems paaugliams skirtoje apysakoje Ramūnas (1964).

Bubnio veikėjai paaugliai dažnai turi spręsti, ką jiems daryti, o pagalba iš išorės neateina, išorinis pasaulis dažniau tik sudaro kliūčių, erzina, trukdo, skatina elgtis netinkamai, tad veikėjams tenka pasikliauti savimi. Pavyzdžiui, Donata turi nuspręsti, ar jai likti atokiame kaime ir sekti motinos pėdomis, ar ieškoti naujų galimybių mieste (Anoj pusėj), Paulius turi apsispręsti, ar pasiduoti prie jo besikabinėjančio bendraklasio Kurmio spaudimui ir pasielgti netinkamai, nors tai tarsi ir niekam jokios žalos neatneštų, jis gautų trokštamą ramybę, tačiau susiteptų sąžinę pats (Baltas vėjas). Ne visada klausimai ar sprendimai, kuriuos turi priimti veikėjai, iš šalies žiūrint yra lengvi ir aiškūs, tad telieka stebėti, ar tinkamai pasielgs veikėjas ir koks atpildas jo lauks. Neretai tai gyvenimiški, su pasaulėžiūra susiję klausimai, neturintys vienareikšmių atsakymų, todėl paaugliams tenka ieškoti to, kas arčiausiai širdies ir sąžinės.

Pirmasis „Arberono“ leidimas. 1969 m. Viršelio dail. Ada Skliutauskaitė
Pirmasis „Arberono“ leidimas. 1969 m. Viršelio dail. Ada Skliutauskaitė

Vidiniu monologu, sąmonės srautu ir asociacijomis grįstame Arberone pagrindiniam veikėjui Arūnui taip pat tenka daug spręsti. Knygos centre – šešios pagrindinio veikėjo septyniolikmečio Arūno Gulbino dienos. Jo tėvai išsiskyrė, likęs su tėvu nesukuria su juo ryšio, vaikinas neranda vidinės ramybės, gyvenimo atsvarų nei namuose, nei mokykloje, net ir tarp draugų.

Arūnas, kuris yra pasakotojas, kalba ne tik apie savaitės kasdienybę – pasakotojo žvilgsnis retrospektyvus. Į šiandieninę savo būklę, save ir šeimą Arūnas žvelgia iš poros metų perspektyvos. Toks žvilgsnis suteikia galimybę skaitytojui suvokti protagonisto psichologiją, jo dabartinio elgesio priežastis, o pačiam Arūnui – permąstyti savo gyvenimą ir per naujai išgyventą šeimos irimą, moralinių vertybių tvirtumo išbandymą suartėti su artimaisiais, nuo kurių per pastaruosius metus stipriai nutolo. Kas buvo sunkiai suprantama 14–15 metų paaugliui, septyniolikmečiui, sprendžiant iš jo veiksmų, paaiškėja.

Nuo pat pirmųjų apysakos puslapių kuriamas įtemptas Arūno, jo tėvo ir motinos santykis. Dviejuose atskiruose kambariuose, kuriuose anksčiau sutilpo visa šeima, taigi dar motina ir brolis, dabar gyvena tik jiedu – tėvas ir sūnus – Gediminas ir Arūnas Gulbinai. Jų dviejų pasauliai atskiri – kiekvienas sekmadienį užsiima savais darbais, Arūnas nerodo noro bendrauti nei su tėvu, nei girdėti apie (ne)esamus šeimos narius.

Arūnas gyvena šeiminio gyvenimo griuvėsiuose, šviesūs prisiminimai po truputį nyksta, taigi nyksta bet kokia viltis, kad buvęs gyvenimas sugrįš. Jiedu su tėvu čia pat, bet tarsi atskirai, motina su broliu ir nauju vyru – Kaune. Net žodžiai, terminai, kadaise apglėbę juos keturis, nustoja egzistuoti (pirmiausia tėvo sąmonėje). Arūnas reflektuoja tėvo žodžius: „(…) mano ausyse suskamba anie jo žodžiai: „Tavo motina…“ Anksčiau jis sakydavo: mūsų mama… O į mamą kreipdavosi – Ele. Netgi – Elyte, lyg ji būtų maža mergaitė. Bet dabar „tavo motina“… O jam kas ji, mano motina? Elė, Elytė? Vardas, tiesa, tas pats, bet tėvas pirmiausia pridėtų: „Buvusi…“3

Estiškas „Arberono“ leidimas. 1971 m. Viršelio dail. Edgar Valter
Estiškas „Arberono“ leidimas. 1971 m. Viršelio dail. Edgar Valter

Tėvo žodžiai skaudina Arūną ir verčia grįžti į praeitį, ją analizuoti. Arūnas, prisimindamas laikus, kai visa šeima dar buvo kartu, dabar mato tai, ko anksčiau nepastebėjo, – griūties ženklus. Įžvelgia tuo metu, rodos, kasdienius ir įprastus dalykus, kurie šiandien rodo, kaip po truputį vienas nuo kito tolo tėvai, prarado ryšį, kuris turėjo laikyti jų šeimą, be to, paauglys pamato vis daugiau ir daugiau tėvo kaltės ženklų.

Arūno mama – menininkė. Ji grafikė, pasinėrusi į savo darbą, apmąstymus, jautrios sielos asmenybė, trokštanti daugiau nei įprastas šeimos gyvenimas, rutina, nieko nereiškiančios kalbos. Ji gana emancipuota moteris, kurios visaverčiam gyvenimui neužtenka vien šeimos. Paauglio prisiminimuose ryškėja motinos kančia santykiuose su vyru, kuris yra pernelyg paprastas ir tiesmukas. Menas, idėjų pasaulis, filosofija – jam svetimi dalykai, todėl neįvertina nei žmonos išraižyto jo portreto, nei sugeba kalbėtis apie jai svarbius dalykus. Šios veikėjų trintys apysakoje parodomos trumpais, bet labai charakteringais Arūno prisiminimų epizodais.

Gėdą ir pyktį Arūnui daro ir tėvo fabrikuojama praeitis. Jo tėvas – buvęs sovietinis partizanas. Tačiau tėvo istorija ne apie didvyrį, bet apie paprastą žmogų, norėjusį gyventi ir besistengusį kaip tik gali išnešti sveiką kailį.

Nuoširdžiai papasakota istorija apysakos protagonistui jokios įtakos nedaro, neigiamai prieš tėvą nenuteikia iki tol, kol tėvas, susitikęs su buvusiais sovietų partizanais, sumano užsiimti edukacine veikla ir pasakoti kitiems apie jų partizanavimą ir kovą už tėvynę, t. y. Sovietų Sąjungą. Tačiau tai, ką tėvas pasakoja jaunimui, yra kardinaliai priešinga tiems autentiškiems pasakojimams, kuriuos jis pasakodavo sūnui. Slapčia su sūnumi pasiklausyti vyro kalbos nuėjusi Arūno motina nusivilia ir pasibaisi išgalvotomis istorijomis. Motinos patirta gėda ir vyrui išsakyti kaltinimai dėl istorijos fabrikavimo įstringa Arūnui, tuo metu dar vaikui. Neherojiškas ir apskritai sovietinio partizano-didvyrio mitą nuvainikavęs autentiškas tėvo pasakojimas Arūnui neatrodo nei baisus, nei nesuprantamas, o nebūtų istorijų pasakojimas, karo didvyrio mito kūrimas – moralinis nuosmukis, dar viena tėvo kaltė, prisidėjusi prie šeimos iširimo.

Tokių nusivylimų fone brendęs Arūnas dabar, jau septyniolikmetis, šeimoje neturi žmogaus, kuriuo pasitikėtų, kuris galėtų būti autoritetas ar atrama. Motina toli tiek fizine, tiek psichologine prasme – Arūno akyse ji taip pat išdavė šeimą, pasirinkusi savo asmeninius interesus, naują vyrą, o ne šeimos gerovę, o su tėvu ryšiai jau irgi seniai sutrūkinėję.

Arūnas, nusivylęs visuotiniu melu, destruktyviu elgesiu siekia atkreipti į save dėmesį, numalšinti įsiūtį, pyktį, bejėgiškumą, tačiau alkoholis ir bastymasis po miestą nepadeda paaugliui nuraminti širdies.

Svarbus epizodas, kai jis vyksta aplankyti motinos į Kauną. Nors Arūnui ir pritrūksta drąsos bei noro nuoširdžiai pasikalbėti su motina, pažinti jos naują buitį, vis tik jis bando su ja užmegzti kadaise nutrūkusį ryšį, o tėvui patekus į ligoninę, rodos, pirmą kartą po daugelio metų iš tiesų su juo nuoširdžiai pasikalba. Taigi vaikinas auga, bręsta, jis nebelaukia, kol už jį viską padarys suaugusieji, o pats bando, kad ir ne visada sėkmingai, ieškoti išeičių.

Tėvo ir sūnaus pokalbis ligoninėje sukasi apie tėvo sovietinio partizanavimo metus ir dabartinę edukacinę veiklą. Gediminas Gulbinas prisipažįsta, kad tai, ką jis pasakoja jaunimui, nėra jo autentiški prisiminimai, tačiau teisinasi, kad tai daro tam, jog didvyrių, kurie nebegali nieko papasakoti, istorijos nebūtų užmirštos. Ir šio paaiškinimo Arūnui užtenka, jis bando suprasti tėvo darbo prasmę, nuoširdus pokalbis atveria kelią jiems atkurti tėvo ir sūnaus ryšį. Tiesa, pernelyg džiaugsmingos pabaigos nematyti, Gediminui Gulbinui – vėžys, tad Arūną greičiausiai nuo šiol užguls tokia atsakomybė už savo gyvenimą, kokios nėra patyręs maištaudamas prieš tėvą ir bandydamas gyventi neva laisvą suaugusiojo gyvenimą.

Knygoje svarbi skaičių simbolika. Arberoną sudaro šeši skyriai – tai šešios dienos. Per šį realiai trumpą, bet retrospektyviai ištęstą laiką Arūnas nagrinėja savo santykius su šeima (tėvu, motina, jaunėliu broliu), mokykla, draugais ir sovietine sistema. Savaitės ciklas – septynios dienos, septyni yra svarbus simbolis įvairiose pasaulio kultūrose. Krikščionybėje tai pilnatvės simbolis – per tiek laiko buvo sukurtas pasaulis. Tačiau Bubnio Arberone tradicinės savaitės – septynių dienų ciklo – sąranga ir simbolika yra nepilna. Vaizduojamas laikas prasideda sekmadienio rytą ir baigiasi šeštadienio dieną. Pradedant nuo pirmosios Arūno dienos emocinis ir probleminis apysakos krūvis vis didėja, jaunuolis prisimena ir išgyvena vis sunkesnes dilemas, o į savaitės pabaigą pamažu viskas slūgsta, einama išeities link, tačiau septintoji diena dar neatėjo, ciklas nesibaigė ir nežinia, ar pasibaigs laimingai, bet viltis suteikiama. Tokios pabaigos dar vadinamos atviromis pabaigomis, turint omenyje, kad pačiam skaitytojui reikia nuspręsti, kaip vis dėlto baigiasi istorija.

Pabaigoje svarbi ir namų erdvės simbolika. Arūnas, supratęs savo ydingą elgesį, suvokia, kad nebegali ir toliau žaisti vaikiškų žaidimų4, tačiau jis dar nežino, ką reiškia būti suaugusiu žmogumi ir kaip juo būti. Todėl jis stovi prieškambaryje, vietoje, panašiai kaip ir slenkstis, žyminčioje namų ribą. Tai nėra nei buvimas lauke, laiptinėje, kažkokioje svetimoje erdvėje, bet ir ne iš tiesų namuose. Prieškambaris yra vieta, į kurią gali užeiti ir prašalaitis, ji nėra intymi šeimos erdvė. Ir vis dėlto skirtis tarp prieškambario ir slenksčio akivaizdi. Slenkstis – absoliuti riba, prieškambaris – sąlygiškesnė riba, esanti arčiau šeimos erdvės. Arūnas žino, kad „rytoj“ (nebūtinai tiesiogiai) jam teks išeiti pro duris, t. y. suaugti, prisiimti atsakomybę, eiti teisingais keliais, bet kol kas jis dar namuose, kol kas jis dar nėra suaugęs.

Paauglys sovietiniame režime

Sovietmečiu bet kuriai literatūros sričiai buvo sunku pabėgti nuo socialistinio realizmo klišių, ypač realistinei problemų prozai, vaizduojančiai paauglių kasdienybę ir iššūkius. Kūrinys, kurio chronotopas yra to meto Lietuvos tikrovė, net jei ji apribota paauglio pasaulio ribų (namai, šeima, mokykla, gatvė ir pan.), vienaip ar kitaip susipina su režimu, kuris, kaip žinoma, apėmė visas gyvenimo sritis – juk net vaikams nuo pat mažumės buvo diegiamos socialistinės idėjos.

Dar septinto dešimtmečio pradžioje sovietinė sistema buvo vaizduojama kaip ėjimas į komunistinį rojų, kaip jėga, galinti jai atsidavusių žmonių likimus pakreipti laiminga linkme, garantuoti triumfą prieš „buržuazinius“ priešus ir kitas blogybes. Tačiau tokios vizijos Bubnio Arberone nematyti. Buvusias iliuzijas čia keičia nusivylimas, apsimetinėjimas, žmogiškumo trūkumas, tačiau esamą tvarką iš inercijos ir neretai baimės ir toliau palaiko aukštesnieji sluoksniai5.

Skaitant Bubnio Arberoną į akis iš karto krinta itin kritiškas jaunuolio santykis su sovietine sistema, tiesa, kritika išsakoma kiek nepatikimo maištaujančio paauglio lūpomis, tačiau neabejotinai skaitytojui keliančio pasitikėjimą ir simpatiją. Paauglys mato daugybę ydų, kurių nesugeba paaiškinti nė suaugusieji, o universalus atsakymas į bet kokius jaunuoliui kylančius klausimus yra aptakios ir nieko nereiškiančios frazės: „Reikia tikėti“ arba „Taip reikia“.

Toks paauglio santykis su sovietiniu režimu gali pasirodyti naujoviškas, drąsus, tačiau čia būtina pažymėti, kad Arberonas pasirodo tuo laikotarpiu, kai vienareikšmišką sistemos idealizavimą ir suaugusiųjų kūriniuose keičia kritiškesnis santykis6, o nauji griežtesni reikalavimai literatūrai vėl užgrius tik po kelerių metų, tiksliau – 1972 m. susideginus Romui Kalantai.

Tiesa, ir toliau pati sistema nėra ir negalėjo būti kritikuojama viešai, visa kritika apsiriboja nebe tiek ideologinių priešų demaskavimu, kiek sistemai lojalių, bet netinkamai jai tarnaujančiųjų kritika. Per neigiamą pavyzdį, pasitaiko, išryškinamas tikras sovietinis herojus, o kartu randamas būdas, kaip pašlovinti sistemą, revitalizuoti jos prasmę, išaukštinti sistemai lojalius žmones kaip tikrus moralinius orientyrus. Taigi ieškoma naujo herojaus – komunisto „su žmogišku veidu“, vertinamas ne kovingas principingumas, neretai paremtas bailumu ir pataikavimu, bet gilus psichologinis atsidavimas kitiems, kuriuo perteikiama komunistinė vienybės, bendrystės idėja, pasiaukojimas dėl svarbesnio, bendro reikalo.

Pastabioje ir reflektyvioje Arūno Gulbino sąmonėje kitų idealizuojama tikrovė nedera su realybe, kupina melo ir apsimetėliškumo, todėl jis paaugliškai šaiposi iš šios prieštaros. Arūnas su keliais bendraklasiais komjaunimo susirinkimų metu rašo Arberoną7 – slaptą „laikraštėlį“, kuriame fiksuoja įvairias mintis, pastebėjimus. Iš pirmo žvilgsnio, rodos, nekaltas užsiėmimas turi didesnę prasmę: „Žinoma, tai žaidimas, tačiau įdomus. Rašyti viską, ką galvoji, sakyti visą teisybę. „O koks tikslas?“ – kartą paklausė Naglis. Jis visur ieško tikslų. „Širdį apvalyti“, – atsakiau. Jis pagalvojo ir tarė: „Iš tikro, kartais prisirenka daug nuosėdų.“8

Ištraukų iš bendraklasių užrašų apysakoje daug nėra pateikiama, tačiau daugelyje pateiktų apmąstoma jų padėtis, minimas komunizmas, šaipomasi iš ritualų ar frazių, tapusių tuščiomis klišėmis, taip pat mokytojų, jas vartojančių: „Ant aukštos, stačios tribūnos įsižiebė komjaunuoliška ugnelė…“9 Taip vienas iš Arberono rašytojų pašiepia chemikės, pramintos Kolba, patetiškas kalbas.

Kaip minėta, laikraštėlyje ne vien tik pašaipos, vienas iš vaikinų svarsto, kaip jie tapo komjaunuoliais: „Galvoju, kaip mes tapome komjaunuoliais. Juk visi mes serijinės gamybos. Visa klasė užpildėme anketas, iškalėme keletą sakinių iš įstatų. Mus sveikino, mums sakė kalbas ir mūsų kolektyvinio sąmoningumo pavyzdžiu siūlė pasekti kitoms klasėms. Spaliukai netgi po gėlę įbruko kiekvienam ir žiūrėjo į mus lyg į kokius didvyrius. O grįždami namo sulindom į tamsią tarpuvartę, išsitraukėm tris butelius vyno – „ta proga“ ir susimušėm. Klasės vadovė viską užglaistė, kad tik niekas nesužinotų. Kai pagalvoji, nelinksma.“10

Tapimas ir buvimas komjaunuoliais, priklausymas Visasąjunginei Lenino komunistinio jaunimo sąjungai kūrinyje jaunuoliams jau nieko nebereiškia – tai formalumas, keli išmokti sakiniai ir dar viena proga pasimėgauti tuo, kas uždrausta, – alkoholiu. Butaforiškas sistemos pobūdis niekam ne paslaptis: po išoriniu sluoksniu, kuris privalo blizgėti, – puvėsiai. Apysakos protagonistas ir jo draugai supranta tai ir naudojasi nebaudžiamumu, žino, kad jų nedidelis chuliganizmas bus užglaistytas taip, kad „niekas nesužinotų“. Komjaunuoliai turi atrodyti gerai, net jei nėra tokie, ir šią butaforiją palaiko ne tik žemiausios sistemos grandys, bet ir esančios aukščiau: „Kaip gerai, kad yra kas prispaudžia mokytojus, kad jie nerašytų daug dvejetų, o kai parašo, kad juos ištaisytų.“11

Tai, kad sistema, turinti auklėti jaunąją kartą, būsimus komunizmo statytojus, yra neįgali, realiai neveiksni, įrodo „laikraštėlio“ istorijos pabaiga. Vienas Arūno bendraklasis, pavogęs Arberoną, jį perduoda mokyklos direktorei. Direktorė, kuri vietoj mokiniams žadėtų muzikinių instrumentų perka raudoną medžiagą vėliavoms pasiūti, kad per paradą mokykla gerai atrodytų, susijaudina ne dėl to, kas laikraštėlyje parašyta: ką jaunimas galvoja, kokie dalykai vyksta mokykloje ir mokinių sąmonėje. Ji išsigąsta dėl to, kad čia pašiepiami sovietiniai (ir ne tik) biurokratai, – o jei kas nors sužinos? Direktorė, turinti institucinį autoritetą, nesiekia juo disponuoti dėl valstybinės ideologijos ar dėl jaunimo, kuriam reikalingas nuoširdus palaikymas, supratimas. Vienintelis jai rūpintis dalykas – išsaugoti stabilią ir privilegijuotą savo padėtį: „– Ką jūs padarėt… Ką jūs padarėt… Ar jūs galit įsivaizduoti, kas bus, kai sužinos?.. / Man net pasirodo, kad jos akyse sužvilga ašaros. Ji tokia menka ir, rodos, staiga puls mane maldauti… kažko prašyti… nes jai taip reikia, kad mokykloje būtų ramu ir tylu, kad niekas nieko blogo nepagalvotų.“12

2009 m. „Arberono“ leidimas. Viršelio dail. Irma Sujetovaitė
2009 m. „Arberono“ leidimas. Viršelio dail. Irma Sujetovaitė

Sovietinis režimas nuo pradžios iki pabaigos patyrė nemažai pasikeitimų: keitėsi valdžios, asmenys, šiek tiek kito idėjos. Sovietmečiu bet kokie didesni valdžios pokyčiai darė įtaką visiems tuo metu gyvenusiems žmonėms, taip pat ir jaunimui. Lenino, Stalino, vėliau – Komunistų partijos pirmųjų sekretorių atvaizdai ant sienos buvo įprastas kiekvienos valstybinės įstaigos atributas. Oficialūs režimo diktatorių, taigi autoritetų, atvaizdai turėjo kelti pagarbią baimę, į juos turėjo būti atsižvelgiama, lygiuojamasi. Tačiau įrėmintų portretų kaita Arberono protagonistą tik glumina ir kelia esminį klausimą: „Kuo tikėti?“13: „Mūsų klasėje kabėjo portretas. Kai mane priėmė į pionierius, aš, į jį žvelgdamas, prisiekiau. Vieną rytą portreto neberadome. Tik balta dėmė ant aprūkusios sienos. Žirafa [klasės auklėtoja – E. B.] tarė: „Mes klydome… Tačiau turime tikėti…“ Po kelerių metų stojau į komjaunimą. Ant sienos kabėjo naujas portretas. Tačiau jau kitą dieną per ilgąją pertrauką įėjo sargas ir nukabino. Žirafa vėl pakartojo: „Klydome. Tačiau mes turime tikėti….“ – „Kuo tikėti?“ – paklausiau aš. Mokytoja suglumo, nežinojo, ką atsakyti. Ir aš pagalvojau, ar auklėtoja viskuo tiki, ką mums kalba? Gal liepia tikėti, pati netikėdama?“14

Tikėjimo ir pasitikėjimo klausimas Arūnui Gulbinui yra itin svarbus. Jaunuoliui reikia atramos, idėjos, kuri jį vestų į priekį, įkvėptų norą gyventi. Jis pavydi motinai, tokį tikėjimą turinčiai: „Mama, žiūrėdama kažkur į tolį pro langą, pasakė: „Jeigu aš niekuo netikėčiau, tai kam dar gyventi.“ Ji tiki, mama. Ji žino, kuo tikėti. Ir aš noriu pamatyti jos tikėjimą.“15 Tačiau motinos tikėjimas – menas ir kūryba, nors ir nėra tai, ko reikia Arūnui, vis dėlto vilioja nesumeluotu tikrumu. Tačiau neįgalioje sistemoje ir suskeldėjusiuose žmonių gyvenimuose reikiamos atsvaros, autoriteto, galinčio padėti išspręsti problemas ir augti, Arūnas neras, vienintelis būdas – viską daryti pačiam.

Sunkiausias išbandymas Arūną, jo draugus, komjaunuolius ir visos mokyklos bendruomenę, ypač direktorę, ištinka netikėtai žuvus bendraklasiui Romui (tai retrospektyviai prisimenama istorija, nutikusi prieš dvejus metus). Romo motina, nepaisydama to, kad jos vaikas buvo komjaunuolis, tvirtai laikosi religinių įsitikinimų ir rengia laidotuves su kunigo teikiamais patarnavimais. Direktorė, kuriai itin svarbu, ką pagalvos kiti, pasitarusi su švietimo skyriumi, kuriam yra atsakinga ir kurio baiminasi, paskelbia, kad į tokias laidotuves mokiniams ir mokytojams eiti nevalia. Kyla sąmyšis, jaunimas protestuoja, nori nepaisyti nurodymų, vis dėlto žmogiškumo egzaminą išlaiko vienintelis Arūnas. Jis pasipriešina aklam mokyklos bendruomenės paklusnumui ir baimei būti nubaustam ir nueina į laidotuves. Ši patirtis Arūnui itin stipriai įsirėžė į atmintį, draudimas pranoko viską, ką jam teko kada nors patirti, – tai nebe melas gyvenimo realybei pagražinti, bet visiškas abejingumas, nusigręžimas nuo vertybių.

Arberone žmogiškumo egzaminą laimi maištaujantis paauglys, išdrįsęs pasipriešinti sistemai, kurią kūrinyje simbolizuoja mokykla ir direktorė. Tačiau niekas nepasikeičia – tinkamai neveikiančią sistemą palaiko ne tik valdžia (direktorė ir švietimo skyrius), bet ir tie, kurie iš baimės arba abejingumo paklūsta (mokyklos bendruomenė). Arūnas laimi tik asmeninį išbandymą. Vaikinas nubaudžiamas, o ilgainiui šį įvykį, rodos, prisimena tik jis vienas, kitiems tai nebeaktualu.

Ir vis dėlto tikėjimas ir pasitikėjimas sistema revitalizuojamas kūrinio pabaigoje, kai Arūnas perpranta ir priima tėvo elgesį kaip moralų, o tai netgi suteikia jaunuoliui palengvėjimą ir susitaikymą. Kūrinio pradžioje sugriautas sovietinio partizano-didvyrio, kovojusio už pažangią ideologiją ir tėvynę, mitas pabaigoje grąžinamas kaip pamokoma istorija. Arūno tėvas nebuvo tikras idėjos gynėjas, tačiau dabar yra. Savo istorijomis jis aktualizuoja sovietų partizaninės kovos svarbą ir prasmę. Taigi galiausiai Arberone sistema parodoma kaip morali, tikinti žmogumi, suteikianti jam progą pasikeisti, tai sistema „su žmogišku veidu“, nors ir dar turinti tobulėti. Gediminas Gulbinas kovų metu, galima sakyti, buvęs prasisiekėlis, net ideologinis priešas, dabar įgyja galimybę išpirkti savo kaltę (beje, tik jam ir jo šeimai žinomą) ir pasitarnauti komunizmui. Tokia kūrinio pabaiga nulemta sovietmečio konteksto, socialistinio realizmo kanono – aštresnės, neužglaistančios pabaigos kūrinys vargu ar būtų garantavęs kūrinio pasirodymą 1969 metais.

Vietoj pabaigos

Neabejotinai laikau Arberoną vienu geriausių, o gal net pačiu geriausiu sovietmečio paauglių literatūros kūriniu, smarkiai forma, turiniu, charakterio gelme pralenkiantį irgi itin žymų to laikmečio Algimanto Zurbos Šimtadienį. Bet vis dėlto kyla klausimas, ar dabartiniams paaugliams šis kūrinys galėtų būti įdomus, prasmingas?

Tai patikrinau prieš kelerius metus Nacionalinėje bibliotekoje organizuotame knygų klube, į kurį susirinkdavo vyresni paaugliai. Šis tekstas jiems pasirodė iš dalies artimas ir įdomus – Arūno išgyvenama šeimos drama, paaugliškas maištas, mėginimas atrasti moralines atramas ir teisingus sprendimus ten, kur taip lengva suklysti. Tačiau sovietinės realijos ir aktualijos kūrinyje paaugliams buvo svetimos, sunkiai suprantamos ir iššifruojamos, nes tų žinių, kurias gavo mokykloje, jiems neužteko, apie kai kuriuos dalykus apskritai nebuvo girdėję. Tad įspūdis apie kūrinį liko dvilypis. Paaugliai pripažino, kad jei ne mano raginimas, ši knyga jų rankose vargu ar būtų atsidūrusi…

Straipsnyje remtasi autorės magistro darbu „Autoriteto paieškos sovietmečio lietuvių vyresniųjų paauglių prozoje“ (2014).

______________________________

1 „Kelti vaikų literatūros idėjinį-meninį lygį“ (iš J. Šimkaus pranešimo respublikiniame pasitarime vaikų literatūros klausimais), Literatūra ir menas, 1952 m. sausio 20 d., Nr. 3 (273), p. 4.

2 Vincas Auryla, Lietuvių vaikų literatūra, Vilnius: Vaga, 1986, p. 223–224.

3 Vytautas Bubnys, „Arberonas“, Vytautas Bubnys, Arberonas, Baltas vėjas, Vilnius: Vaga, 1978, p. 10.

4 Ten pat, p. 170.

5 Šioje apysakoje – tai mokyklos valdžia (direktorė) ir neįvardyti švietimo skyriaus atstovai.

6 Vytautas Kubilius, „Nuo ,atlydžioʻ iki Nepriklausomybės“, XX amžiaus literatūra: lietuvių literatūros istorija, Vilnius: Vaga, 1996, p. 517.

7 Arberonas – pavadinimas, sudarytas iš keturių jį rašiusių bendraklasių vardų pirmųjų raidžių – Arūno, Beno, Romo ir Naglio.

8 Vytautas Bubnys, „Arberonas“, Vytautas Bubnys, Arberonas, Baltas vėjas, Vilnius: Vaga, 1978, p. 41–42.

9 Ten pat, p. 43.

10 Ten pat, p. 41.

11 Dar viena ištrauka iš laikraštėlio. Ten pat, p. 40.

12 Ten pat, p. 76–77.

13 Ten pat, p. 118.

14 Ten pat, p. 117–118.

15 Ten pat, p. 118.

 

 

Žurnalas „Rubinaitis“, 2022 Nr. 3 (103)

 

Sveiki!

Knyga padeda užaugti ir subręsti

Straipsniai

Iniciacija tarp dangaus ir vandens Yanno Martelio romane „Pi gyvenimas“
„Mus traukia šis mažas stebuklas“: apie skaitmeninę komunikaciją ir socialines medijas šiuolaikinėje paauglių prozoje
Didaktizmas lietuvių vaikų literatūroje: ar naujausi kūriniai vis dar moko?

Mano vaikystės skaitymai

Vaikystėje tikėjau, kad galėsiu perskaityti visas pasaulio knygas

Nuotraukos pasakoja

Kazio Sajos kelias: nuo paauglio iki karūnuoto vaikų rašytojo

Sukaktys

Beatricės Masini istorijos: jausmų atodangos, savivokos nuotykiai, stiliaus viražai (60-ajam rašytojos jubiliejui)

Retro

Spaudos retrospektyvoje – gyvosios piramidės

Kontekstai

„Mažosios moterys“ didžiuosiuose ekranuose

Atidžiu žvilgsniu

Apie gruodžio boružes ir kitokias bėdas
Ne visai žudiko – ne visai beždžionė!

Kronika. Informacija. Skelbimai

Kronika. Informacija. Skelbimai

Vaikų literatūros rašytojai ir personažai meno kūriniuose

Sudargo erdvėse – Jeromeʼo Davido Salingerio akcentai

Summary

SUMMARY

Mūsų partneriai ir rėmėjai