„Mus traukia šis mažas stebuklas“: apie skaitmeninę komunikaciją ir socialines medijas šiuolaikinėje paauglių prozoje

– Jei nori, – sakau norėdama užpildyti tylą, – gali kada užeiti ir pamėginti tą internetą.

Džošas nubraukia nuo akių plaukus.

– Taisonas sako, kad tai baisu. Kad gali pakeisti visą žmogaus gyvenimą.

– Teisybė, bet jis taip pat mano, kad bet kuris „Draugų“ epizodas keičia gyvenimą¹.

Jay Asherio ir Carolynos Mackler knygos Mūsų ateitis veikėja Ema netrukus pirmąkart pasinaudos internetu ir užsiregistruos feisbuke, kuris šiame kūrinyje yra dar tik ateitis. Jai kyla įvairių klausimų: kaip galima turėti kelis šimtus ir daugiau draugų? kaip galima rašyti tokius asmeniškus dalykus taip viešai? Dabartiniams paaugliams tokių klausimų nekyla, jie pasaulio be išmaniųjų technologijų, interneto ir socialinių tinklų neįsivaizduoja – jie gimė, kai visa tai jau buvo įprasta mūsų gyvenimo dalis.

Paaugliams skirta literatūra apibrėžiama kaip literatūra, gebanti įtraukti jaunus žmones, leidžianti susitapatinti su kūrinio veikėjais ir jų išgyvenamais jausmais. Skaitydami tokią literatūrą, paaugliai gali įsivaizduoti save veikėjų situacijose, nors galbūt jie niekada tiesiogiai to nepatyrė. Tad nieko keisto, kad paaugliams skirtų knygų rinkoje nuolat atsiranda kūrinių, vaizduojančių paauglį, gyvenantį technologijų kupiname pasaulyje. Dažnai labiau gyvenantį virtualiame nei realiame pasaulyje. Tie pasauliai taip susipynę, kad paaugliai neretai bando įsivaizduoti, kaip jų realus pasaulis galėtų atrodyti skaitmeniniame pasaulyje. Štai Penė svarbių jai įvykių sūkuryje ima svarstyti, ką ji parašytų ant savo feisbuko sienos: „Stebėdama nubėgantį į virtuvę, mintyse automatiškai sukuriu feisbuko atnaujinimą: „Penė Porter tuoj važiuos į Brukliną su superžaviu niujorkiečiu, kuris atrodo kaip ką tik nužengęs iš Rolling Stone žurnalo puslapių“ (Girl Online. Interneto mergaitė, p. 138).

Vargiai berasime paaugliams skirtų knygų, kuriose technologijų pasaulio elementai nebūtų tiesiog organiška kūrinio dalis. Tiesa, to nelabai galėtume pasakyti apie lietuvių autorių kūrinius paaugliams: atrodytų, kad mūsų autoriai pernelyg tam dėmesio neskiria, bent jau nepasitelkia šios temos kaip kūrinio atspirties taško. Technologijos tema yra neatsiejama distopinių ir mokslinės fantastikos kūrinių, kuriuose modeliuojami ateities scenarijai, dalis. Čia galima paminėti Rebekos Unos knygą Atjunk, kurioje technologijoms tenka labai svarbus vaidmuo.

Taigi ar galima sakyti, kad Taisonas buvo teisus? Ko gero, taip: internetas, naujosios technologijos pakeitė žmonijos istoriją ir kiekvieno žmogaus gyvenimą. Amerikiečių mokslininkai Kristine E. Pytash ir Richardas E. Ferdigas teigia: „Technologijų vaidmuo (…) jaunimo gyvenime keičia tai, kokios istorijos yra pasakojamos, kaip jos yra pasakojamos ir kaip tos istorijos yra skaitomos. Grožinėje literatūroje jos veikia veikėjų gyvenimuose ir dažnai yra svarbi siužeto dalis. Realiame pasaulyje šios istorijos skaitomos iPaduose, eReadersuose ir išmaniuosiuose telefonuose. Istorijose susijungia spausdintas tekstas su vaizdu, vaizdo įrašu, garsu ir net virtualia realybe.“²

Mokslininkai paauglių literatūroje išskiria tris pagrindines medijų ir technologijų reprezentacines grupes: sekimo technologijos (surveillance technology), dažniausiai pasitelkiamos distopiniuose pasauliuose ir susijusios su valdžios organais; skaitmeninė komunikacija (digital communication), apimanti daugiausia elektroninius laiškus, susirašinėjimą trumposiomis žinutėmis, tinklaraščius ir pan.; socialinės medijos, arba kitaip – socialiniai tinklai (social media)³. Apžvelgus pastarųjų metų Lietuvoje pasirodžiusias verstines knygas paaugliams matyti, kad jose minima gana nemenka dalis populiarių socialinių medijų: jutubas, feisbukas, tviteris, skaipas, instagramas ir kt. Socialinės medijos yra skaitmeninės komunikacijos dalis, dažniausiai jos tame pačiame kūrinyje yra susijusios.

Nors jau niekas nebekelia klausimo, ar technologijos, skaitmeninė komunikacija yra svarbu paauglio gyvenime, vis dėlto aptarti dar yra ką: kaip technologijos formuoja mūsų požiūrį į pasaulį? į save? kaip tai veikia mūsų bendravimą su kitais? kaip apie tai kalba paaugliams skirtų knygų autoriai?

Knygų tematika ir problematika

Jeigu reikėtų išskirti svarbiausias paaugliams skirtų kūrinių temas ir problemas, būtinai tektų paminėti šias: savojo „aš“ paieška ir kūrimas; ryšio su bendraamžiais paieškos; santykiai su artimiausia aplinka – šeima. Šios temos gvildenamos technologijų ir skaitmenizacijos kontekste.

Tapatybės klausimai ir ryšių su kitais paieška

Akivaizdu, kad skaitmeninė komunikacija, socialinės medijos glaudžiai susijusios su paauglio tapatybės formavimusi, identiteto kūrimu. Skaitmeninė komunikacija atvėrė visiškai kitokias galimybes paaugliui išreikšti save. Tapatybė nėra stabili konstrukcija, ji nuolat kinta, ypač paauglystėje. Būtent naujosios technologijos yra ta terpė, kurioje paauglių tapatybės formavimasis vyksta labai intensyviai. Tapatybės konstravimas dažniausiai paremtas dviem intencijomis: noru būti suprastam ir priimtam kitų, troškimu tapti tuo, kuo nesi, bet norėtum būti.

Kūriniuose paaugliams autoriai dažnai naudoja tinklaraščio, kurį galima vadinti šiuolaikine klasikinio dienoraščio versija, formą. Vis dėlto tai nėra įprastas dienoraštis, kadangi neretai tokio dienoraščio įrašus gali komentuoti kiti. „Tik šitam tinklarašty aš buvau visiškai atvira. Toks buvo jo tikslas – kad galėčiau būti absoliučiai savimi“, – rašo Penė, pagrindinė knygos Girl Online. Interneto mergaitė (p. 360) veikėja. Ji atvirai dalijasi savo kasdieniais išgyvenimais, pasakoja apie patiriamas panikos atakas, aptaria įvairius paauglei aktualius dalykus – rašymas jai yra lyg savianalizė. Mergina sulaukia daug palaikymo iš savo skaitytojų – kitų išgyvenimuose paaugliai atpažįsta save. Penė tokiu būdu randa supratimą ir užmezga ryšį su kitais, ko taip trūksta mokykloje, kurioje ji yra visai nepopuliari. Bri, knygos Manifestas, kaip būti įdomiai veikėja, pradeda rašyti tinklaraštį tikėdamasi, kad jis bus pastebėtas leidėjų ir jai bus pasiūlyta išleisti knygą – tai didžiausia merginos svajonė. Kadangi jos literatūros mokytojas lepteli, jog Bri turėtų būti įdomesnė, jei nori sulaukti tokios sėkmės, ji užsidega noru tapti populiari. Savo virsmą aprašo tinklaraštyje – tik čia ji gali būti visiškai atvira. Kurdama naują tapatybę, Bri svarsto, kokia ji iš tikrųjų yra, koks yra šiuolaikinis žmogus, ko jam reikia. Šiuose kūriniuose aiškiai matyti, kad medijos ir technologijos paauglių literatūroje dažnai veikia kaip priemonė, padedanti išspręsti paaugliui kilusias problemas⁴.

Internete labai lengva apsimesti tuo, kuo nesi. Kartais net galima pagalvoti, kad vyksta nuolatinės lenktynės, kuriose visi varžosi, kas yra sėkmingesnis, gražesnis, laimingesnis. Norėdami būti kaip visi, paaugliai stengiasi virtualioje erdvėje atrodyti kitokie: „Dauguma pažįstate mane kaip Lilę, kuri mėgsta makiažą, Instagramą, Twitterį ir sukti filmukus. Bet greičiausiai nežinote, kad mano gyvenimas – tas, kurį gyvenau per Youtubeʼą – nebuvo tikras. (…) Daug kas iš mano žiūrovų mano, kad jei jau sugebu nufilmuoti save milijonams žmonių, tai reiškia, jog gyvenu stebuklingą gyvenimą (…), bet tiesa visai kitokia. Mano gyvenimas nė iš tolo nėra tobulas. (…) bet iš kur jūs galėjot tai žinoti? (…) Nė vieno tikras gyvenimas nėra toks, koks matyti Instagrame. Štai kokia yra tiesa (Mano (slaptas) youtubeʼo gyvenimas, p. 252).

Kalbant apie socialinių medijų įtaką paauglių identitetui reikia nepamiršti, kad dabar nebegalima įsivaizduoti virtualios komunikacijos, neparemtos vaizdine medžiaga. Ne vieno socialinio tinklo (pavyzdžiui, instagramo) egzistavimas paremtas iš esmės vaizdais ar vaizdo įrašais. Tik vaizdas čia dažnai skiriasi nuo realaus gyvenimo: filtrai, programėlės, galinčios viską pakeisti, „patobulinti“. Toks kuriamas turinys patrauklus, tačiau jis neatspindi realybės arba atspindi ją tik iš dalies. Dalydamiesi vaizdo įrašais paaugliai stengiasi atitikti siūlomus standartus. Šešiolikmetė komentuoja draugės nuotrauką: „Fotografuota visai netinkamu kampu – kadre tik pusė deserto, be to, aiškiai matyti, kad ji nemoka reguliuoti šviesos. Vaniliniai ledai nepakankamai balti, mėlyni saldainiai susilieja su dubeniu, o ir braškių užpilas galėtų būti ryškesnis“ (Mano (slaptas) youtubeʼo gyvenimas, p. 272). Nenuostabu ir tai, kad „gražių paveikslėlių“ eroje paaugliams labai svarbi yra jų išvaizda, materialinė šeimos padėtis. „Nesu įspūdinga kaip Instagramo modelis“, – pakomentuoja savo išvaizdą Melisa (Mano (slaptas) youtubeʼo gyvenimas, p. 270), o Nadia (Influencerė) tarsi apsėsta ieško būdų, kaip nusipirkti naujausios kolekcijos drabužį, kurį vilkės tik vieną kartą.

Visuose kūriniuose tokios istorijos baigiasi veikėjų suvokimu, koks iškreiptas gali būti virtualus pasaulis, kaip jis gali sužaloti žmones, priversti juos būti tokius, kokie jie patys nenori būti. Išgyvenusi tai Penė reziumuoja: „Šiemet turiu tik vieną pasižadėjimą – nepamiršti, kad realus pasaulis svarbiau už internetinį“ (Girl Online. Interneto mergaitė, p. 299). Rašytojai siunčia paaugliams žinutę, kad virtualaus pasaulio apgaulę galima atskleisti tik dalijantis savo patirtimi su kitais. Pavyzdžiui, Nadia savo istoriją kitiems paaugliams pasakoja važinėdama po mokyklas, Lilė (Mano (slaptas) youtubeʼo gyvenimas) savo paskyrą paverčia labdaringos veiklos platforma ir šviečia jaunimą. Knygų autoriai kalba ir apie kiekvieno žmogaus atsakomybę internete: „Kiekvieną kartą prieš skelbdami ką nors internete galite rinktis“ (Girl Online. Interneto mergaitė, p. 361).

Ir vis dėlto virtualus pasaulis turi daug priežasčių, kodėl jį galima laikyti mažu stebuklu, kodėl jis yra toks patrauklus, pripažinkime – ne tik paaugliams. Vienas iš reiškinių, puikiai žinomas visame pasaulyje, – nuomonės formuotojų atsiradimas. Nors pavadinimas naujas, tačiau šis reiškinys nėra toks jau nežinomas. Victoras Panicello šią mintį įdeda į vyresnės kartos veikėjo lūpas: „– Aš nesuprantu, girdi, nesuprantu, – sako operatoriui (…). – Ko nesupranti? / – Socialinių įžymybių garbinimo, šitos beprasmybės. / – Būdinga visiems laikams, galvok apie tai kaip apie muzikantus ir jų gerbėjų klanus, – palygina operatorius“ (Influencerė, p. 141).

Skaitmeninės platformos atvėrė paaugliams įvairių galimybių: užsidirbti, atskleisti savo talentą, susirasti bendraminčių. Vis dėlto rašytojai dažniau kalba apie neigiamas šio reiškinio puses. Nadia instagramo paskyroje surinko 25 tūkstančius sekėjų ir jai atrodo, kad atrado gyvenimo prasmę: „Pagaliau esu verta šio to daugiau. (…) Anksčiau merdėjau kasdienybės nuobodulyje, bet tuomet atradau virtualų pasaulį, o jame – savo kelią. Ir savivertę“ (Influencerė, p. 73). Paauglius traukia apčiuopiamas rezultatas: didėjantis patiktukų, peržiūrų, komentarų skaičius. Kuo didesnis jų skaičius, tuo labiau jie jaučiasi įvertinti: „Dabar pirmadienio rytas, ir mano įrašas su Lilės nuotrauka (kurią per Twitterį pakartotinai paskelbė Brajanas!!!) peržiūrėtas jau pusę milijono kartų, o mano sekėjų skaičius išaugo beveik iki 10 000. Tai pats geriausias dalykas, kokį tik gyvenime esu nuveikusi“ (Girl Online. Interneto mergaitė, p. 206). Realiame gyvenime pasiekti savo tikslų yra gerokai sunkiau, o kartais jie yra sunkiai apibrėžiami, taigi nenuostabu, kad paauglius vilioja pasaulis, kuriame galimybė būti sėkmingam yra lengviau įgyvendinama.

Knygose paaugliams pabrėžiama, jog kartu su didelėmis galimybėmis jauno žmogaus pečius užgula ir beprotiška našta: sunku ištverti nuolatinį dėmesį, nuolat galvoti apie tai, ką darai, kalbi, mąstai. Staiga tenka prisiimti didžiulę atsakomybę už tai, ką esi įsipareigojęs atlikti, kaip sugebi efektyviai veikti: „Turi reaguoti į sekėjų žinutes dieną ir naktį, į visas aliai vienos, net į paiką kritiką“, – teigia Nadios agentė Dorisė (Influencerė, p. 115). Visa tai dažnai būna didelių psichologinių problemų priežastis, sukelia emocinį ir fizinį išsekimą.

Kadangi technologijos nuolat keičiasi, jos keičia ir mūsų socialines praktikas, komunikavimą, sąveiką vienų su kitais⁵. Paaugliai, kaip ir suaugusieji, naudojasi šiomis technologijomis norėdami užmegzti naujus santykius, rasti draugų. Skaitmenines priemones paaugliai naudoja tiek bendraudami su realiais draugais, tiek ir su nepažįstamais žmonėmis. Virtualioje erdvėje užmegzti santykiai paaugliams tokie pat svarbūs kaip ir realiame gyvenime: „Aš turiu draugų. Galbūt jie gyvena per šimtus mylių nuo manęs, ir galbūt su jais galiu kalbėtis tik ekrane, bet jie vis tiek mano draugai“, – teigia Eliza (Radau tave tarp žvaigždžių, p. 40). Vyresniems paaugliams draugai, jų nuomonė dažnai yra svarbiau nei šeima, todėl priklausymas tam tikrai bendraamžių grupei jiems yra be galo svarbus – skaitmeninė komunikacija tampa būdu rasti draugų, įsilieti į jų ratą.

Santykis su tėvais ir internete tykantys pavojai

Paauglių knygų rašytojams labai svarbus tėvų vaidmuo, paauglių ir tėvų santykiai. Dažnu atveju dabartiniai tėvai skaitmeninį pasaulį vertina remdamiesi savo požiūriu – jie gali palyginti, kas buvo prieš ir kas nutiko po. Kūriniuose tėvai vaizduojami kaip nesuprantantys, nepalaikantys paauglių – bent taip atrodo paaugliams. Jei ir vaizduojami supratingi tėvai (Nadios mama pasisiūlo tapti dukters agente, tvarkyti jos socialinį profilį), dažniausiai viskas vis tiek pasisuka kitaip. Tiesa, beveik visų knygų pabaigoje tėvai ima geriau suprasti savo vaikus, o vaikai tėvus.

Skaitmeninis pasaulis paaugliui dažnai tampa būdu pabėgti nuo nesutarimų šeimoje. Specialistai pastebi, kad paaugliai, šeimoje negaunantys pakankamai dėmesio, linkę daugiau naudotis skaitmeninėmis priemonėmis. Neretai patys paaugliai nenori dalytis savo problemomis, su kuriomis susiduria internete, nes bijo būti tėvų nubausti. Tėvų draudimas naudotis telefonu, internetu paaugliams, Elioto lūpomis tariant, ne šiaip paprasta bausmė: „Aš pareiškiau tėvui: „Tu negali iš paauglio atimti internetinio bendravimo priemonių – tai tas pats, kaip atimti teisę kvėpuoti“ (Girl Online. Interneto mergaitė, p. 347). Technologijos yra tiesiog natūrali paauglio gyvenimo dalis: „Kokie nenuovokūs suaugusieji! Anot jų, esame priklausomi nuo šio aparato, negalime be technologijų, tačiau taip nėra. Mus traukia šis mažas stebuklas, nes jis – langas į pasaulį, kasdienis vadovas ir atrama. Ten draugai ir naujos perspektyvos, kritika ir komplimentai, saldi galimybė susikurti save iš naujo“ (Influencerė, p. 134).

Nors technologijos yra neatsiejama paauglio kasdienio gyvenimo dalis, vis dėlto virtualus pasaulis yra kitoks – jis turi savų taisyklių, magijos, pavojų. Suaugęs žmogus tai puikiai suvokia. Būtent socialinių tinklų pavojai ir su jais susijusios skausmingos patirtys yra viena ryškiausių temų knygose paaugliams. Virtualiame pasaulyje paaugliai irgi susiduria su patyčiomis. Svarbus interneto bruožas – anonimiškumas. Kartais anonimiškumas gali būti vertinamas teigiamai: jis leidžia atsiverti, rasti palaikymą, tačiau dažniau jis siejamas su pavojais. „Kai susipažįsti su kuo nors per internetą, viską, ko apie jį nežinai, turi įsivaizduoti. Todėl dažnai klysti“, – sako Care Santos knygos Melas veikėja Ksenija (p. 22).

Kita interneto savybė – neribotos sklaidos galimybė: informacija gali pasiekti beprotiškai didelį skaičių žmonių. Knygos Kiaulystės dėsnis kiaulėms negalioja pagrindinė veikėja Mirėja ir kitos nepopuliarios mergaitės kasmet „rungiasi“ dėl Auksinės kiaulaitės titulo: viskas vyksta internete, kur mergaitėms tenka iškęsti daug patyčių, skaityti nemalonių komentarų apie save. Penė nuvirsta nuo scenos ir pasimato jos kelnaitės, ši scena daugybę kartų buvo peržiūrėta jutubo kanale – dėl to mergaitė nebenori eiti į mokyklą (Girl Online. Interneto mergaitė). Vaikinas nufilmuoja Bri ir įrašą paviešina (Manifestas, kaip būti įdomiai). Informacijos internete negalima taip paprastai panaikinti: „Mano veidas tapo memu. O memai niekur nedingsta. Jie lieka internete. Amžinai“, – konstatuoja Melisa (Mano (slaptas) youtubeʼo gyvenimas, p. 243). Visa tai neabejotinai veikia paauglio gyvenimą, todėl čia labai svarbus vaidmuo tenka suaugusiems žmonėms.

Įdomus Johno Davido Andersono pasirinkimas knygoje Priklijuoti kalbėti apie technologijų ir socialinių medijų trūkumus naudojantis prieš ir po dimensijomis. Ši knyga žavi pirmiausia tuo, kad autorius aiškiai pasiunčia žinutę: skaitmeninis pasaulis nėra blogas ar pavojingas. Įžeisti – net ir anonimiškai – galima ne tik internete, esmė yra veiksmas, o ne priemonė. Taigi net ir atėmus visus telefonus, planšetes, atjungus internetą, paaugliai vis tiek gali tyčiotis, įžeidinėti. Tėvai turi suprasti, kad tai problemos neišspręs – pokalbiai ir tinkama edukacija apie interneto pavojus, prevencija ir jau įvykusios situacijos apmąstymas gali padėti sumažinti tokių atvejų skaičių, išsaugoti paauglių norą savo mintimis dalytis su tėvais. Ne vienas tyrimas įrodė, kad paaugliai, įvardijantys savo santykį su tėvais kaip glaudų, rečiau patiria patyčių internete⁶.

Ar tokios knygos gali padėti apsaugoti paauglius nuo technologijų keliamų grėsmių? Neabejotinai. Kaip ir daugelis kitokio pobūdžio paaugliams skirtų kūrinių. Galima netgi kalbėti apie kūrinių, atliekančių aiškią didaktinę funkciją, bumą. Tokiuose kūriniuose pabrėžiami skaitmeninės eros keliami pavojai – kad ir Ksenijos susirašinėjimas elektroniniais laiškais su nepažįstamuoju, nuo kurio labai greitai ji tampa priklausoma. Kūrinio autorė labai aiškiai parodo skaitytojui, į ką reikia atkreipti dėmesį: „Pavyzdžiui, iškart pastebėjau, kad Marselas atsako į mano žinutes pirmadieniais, trečiadieniais ir penktadieniais tarp ketvirtos ir penktos valandos popiet. Labai retai parašydavo rytais. Niekada – antradieniais, ketvirtadieniais ar šeštadieniais. (…) Jei būčiau tada su kuo nors pasišnekėjusi, gal tai būtų man padėję pažvelgti į situaciją kitu kampu ir suprasti, kokia visa tai beprotystė“ (Melas, p. 22). Nors knygoje ir paaiškėja, kad vaikinas rašo iš kalėjimo, tačiau yra nieko pikta nepadaręs paauglys, bet knygos autorė kūrinyje sumaniai prevencijos tikslais pasinaudoja realiame gyvenime įprastomis apgavystės schemomis. Tokie kūriniai gali tapti puikia atspirtimi pasikalbėti su paaugliais apie internete tykančias grėsmes.

Kūrinių išskirtinumas

Naudojimosi technologijomis pavaizdavimas kūriniuose dažnai lemia ne tik jų turinį, bet ir formą. Kai kurios knygos paaugliams sukurtos kaip tinklaraščio įrašai. Labai dažnai knygose yra trumpųjų žinučių (SMS) susirašinėjimų, elektroninių laiškų ištraukų, pokalbių iš pokalbių svetainių ir kt. Dažnai pasitelkiama ne tik verbalinė, bet ir grafinė išraiška – imituojami pokalbių langai, forumų puslapiai, žinutės ir kt. Knygos Mūsų ateitis kiekvieno skyriaus pavadinimas – interneto adresas; Francescos Zappia knygoje Radau tave tarp žvaigždžių pateikiami forumo vartotojų profiliai. Toks raiškos formatas yra itin patrauklus paaugliams: technologijos paveikė jų gebą ilgiau išlaikyti dėmesį, tad skaityti vientisą tekstą jiems gana sunku.

Vis dažniau išleidžiama knygų, susietų su išmaniosiomis technologijomis, internetu: pavyzdžiui, prie knygų serijos pridedamos su jų turiniu susijusios kortelės, jas galima registruoti specialiame knygų serijai skirtame tinklalapyje, žaisti, varžytis tarpusavyje, diskutuoti forumuose apie knygos veikėjus, siužetą ir pan. Būdų toliau pratęsti ir interpretuoti knygos pasaulį ne vienas skaitytojas rasdavo ir anksčiau (puikiai prisimenu, kokie buvo populiarūs forumai, skirti Hario Poterio knygoms!), tačiau dažniau tai daro didžiosios užsienio leidyklos.

Galima kalbėti netgi apie atskirą kalbą, būdingą ir vartojamą skaitmeninėje komunikacijoje. Dažnai paauglių pokalbiuose rasime iš anglų kalbos pasiskolintų trumpinių OMG, LOL, OFC ir kt. Siekdami autentiškumo, rašytojai juos pritaiko ir kūriniuose. Skaitmeninėje komunikacijoje nesilaikoma įprastų rašybos, skyrybos taisyklių, dažnai pasitelkiamos didžiosios raidės norint suteikti tekstui papildomą prasmę. Egzistuoja ir visai atskiras žodynas (trolis, memas ir pan.), kitos raiškos ir komunikacijos galimybės, neįmanomos ne virtualioje erdvėje, pavyzdžiui, grotažymės (hashtags). Skaitmeninė komunikacija neįsivaizduojama be įvairių jausmaženklių. Tai visai kita komunikacijos forma nei gyvas bendravimas – pokalbio dalyviai nemato pašnekovo kūno kalbos, kuri dažnai išduoda žmogaus emocijas, jie tik spėja, kaip pašnekovas gali reaguoti. Atsakant esančiajam už ekrano visada yra laiko pamąstyti, kaip sudėlioti mintis, kaip viską aiškiai ir tiksliai pasakyti, – tai pastebi ir Eliza knygoje Radau tave tarp žvaigždžių: „(…) internetas man tuo ir patinka – leidžia apgalvoti, ką nori pasakyti dar prieš pasakant“ (p. 37). Paauglių pastangos kurti dialogą, jų bandymas numatyti pašnekovo reakcijas puikiai vaizduojamas knygose: „Pažvelgusi į žinutę susiraukiu. Trijų bučkių per daug. Juk jis man neatsiuntė nė vieno. Ištrinu juos. Dabar žinutė atrodo tuščia ir nedraugiška. Pridedu šypsenėlę. Bet ši atrodo kažkaip vaikiškai. Gal geriau mirktelėti?.. Ne, ne, atrodo per daug dviprasmiškai. Ištrinu ir parašau pirmąją savo vardo raidę. Dabar atrodo lyg kopijuočiau jo žinutę. Reikia, kad maniškė būtų originali ir su polėkiu. Liftas atvažiuoja ir nuvažiuoja, o aš tebestoviu ir vis rašau ir trinu, rašau ir trinu. Kaip parašyti, kad būtų originalu, brandu ir neatrodyčiau per daug džiūgaujanti? Galiausiai parašau: „Ačiū TAU, Penė“ ir pridedu pakelto kumščio paveikslėlį. Kol neišsiunčiu, atrodo puikiai sugalvota“ (Girl Online. Interneto mergaitė, p. 183).

Knygų veikėjai paaugliai moka elgtis ir komunikuoti skaitmeninėje erdvėje, jie išmano ten galiojančius dėsnius, bendravimo etiketą – yra to pasaulio gyventojai. Paaugliai suvokia žodžio galią. Tiesa, paprastai tokie paaugliai vaizduojami kaip mėgstantys skaityti ir patys kuriantys. Eliza knygoje Radau tave tarp žvaigždžių svarsto: „Abu esame interneto žinovai, formuojame savo tekstą taip, kad jis reikštų tai, ką norime, kad jis reikštų, ir taip, kaip įsivaizduojame, ką jis turėtų reikšti“ (p. 249).

Tenka išgirsti tėvų nuogąstavimų, kad toks kalbėjimas yra žalingas, neva vaikai taip visada ir kalbės. Atliktų tyrimų rezultatai leidžia teigti, kad vaikai puikiai supranta, kaip ir kokioje aplinkoje reikia kalbėti. Jeigu kartais daro kitaip, greičiausiai tai yra maišto, prieštaravimo forma. Įvairūs trumpiniai, susikurtas žodynas yra dar viena kalbos atmaina, būdas išreikšti save. Tokios kalbos pasitelkimas knygose yra tiesiog būtinas siekiant autentiškumo, padeda paaugliams tapatintis su knygos veikėjais.

Kritika

Nors paauglių elgesio, kasdienio gyvenimo įpročių atspindėjimas knygose, skirtose paaugliams, yra sveikintinas dalykas, vis dėlto šį diskursą neretai lydi kritika. Kai kurie literatūros tyrinėtojai pastebi, kad daugėja autorių, savo kūriniuose pasitelkiančių medijas tam, kad sukurtų šiuolaikiškumo įspūdį, veikėją, artimą dabartiniam paaugliui, tačiau jie stokoja atidesnio žvilgsnio į paauglį, teksto nesusieja su aktualia problematika. Dažnai knygose vengiama įvardyti konkrečias socialinių medijų platformas, kadangi paauglių pamėgtų medijų kaita yra gana didelė, jie labai greitai gali pamiršti vieną ir imti naudotis kita, o tai nėra paranku galvojant apie tokių knygų tęsinių pardavimą. Todėl knygose dažnai galima rasti labai apibendrintai vartojamą socialinių tinklų sąvoką, kartais paties autoriaus sukurtą, tik kūrinyje egzistuojančią platformą.

Itin dažnai tokie kūriniai kritikuojami dėl veikėjų ir jų patirčių įvairovės trūkumo, t. y. dažniausiai pagrindinis veikėjas yra didesniame mieste gyvenantis, pasiturintis, heteroseksualus, baltaodis krikščionis. Tačiau paauglių yra labai įvairių, dėl to jiems tokiose knygose sunkiau atpažinti save. Būtina paminėti, kad tokia kritika atspindi dėmesio įvairovei tendencijas ir tikrai nėra taikytina visiems kūriniams. Ji būdinga amerikiečiams literatūros tyrinėtojams.

Vietoj išvadų

Apie lietuvių ir užsienio prozą paaugliams, kurioje svarbi naratyvo dalis yra skaitmeninės komunikacijos vaizdavimas, kalbėti apibendrintai yra gana sunku, kadangi nedidelė Lietuvos leidybos rinka neatskleidžia bendros situacijos. Juo labiau nedaug ką galima pasakyti apie lietuvių autorių kūrinius – tokių knygų yra mažai, daug kur skaitmeninis pasaulis vaizduojamas fragmentiškai. Tačiau tai nereiškia, jog mūsų paaugliams neaktualios šios temos, kad jie ne taip smarkiai yra įsitraukę į virtualų pasaulį. Ne viename užsienio literatūros tyrinėtojų straipsnyje galima rasti mintį, kad skaitmeninė komunikacija, kaip paauglių literatūros ypatybė, yra per mažai apmąstyta ir ištirta. Ši tema neabejotinai verta analitiškesnio žvilgsnio.

_________________________________

¹ Jay Asher, Carolyn Mackler, Mūsų ateitis, Vilnius: Alma littera, 2015, p. 10–11.

² Kristine E. Pytash, Richard E. Ferdig, Understanding Technology-based Young Adult Literature, p. 49 in: The ALAN review, 2016, interneto prieiga: https://scholar.lib.vt.edu/ejournals/ALAN/v43n3/pdf/pytash.pdf (žiūrėta 2022-08-27).

³ Ryan M. Rish, Representation of Media and Technology in Young Adult Literature, 2019, p. 2, interneto prieiga: https://www. researchgate.net/publication/332986240_Representation_of_ Media_and_Technology_in_Young_Adult_Literature (žiūrėta 2022-08-27).

⁴ Ten pat, p. 1.

⁵ Kristine E. Pytash, Richard E. Ferdig, Understanding Technology-based Young Adult Literature, p. 52 in: The ALAN review, 2016, interneto prieiga: https://scholar.lib.vt.edu/ ejournals/ALAN/v43n3/pdf/pytash.pdf (žiūrėta 2022-08-27).

⁶ Melissa J. Dagel, The influence of digital communication on young adult contemporary fiction, 2012, p. 28, interneto prieiga: https://scholarworks.uni.edu/cgi/viewcontent. cgi?article=1012&context=grp (žiūrėta 2022-08-27).

ŠALTINIAI

John David Anderson, Priklijuoti, [iš anglų kalbos vertė Gediminas Auškalnis], Vilnius: Alma littera, 2021.

Jay Asher ir Carolyn Mackler, Mūsų ateitis, [iš anglų kalbos vertė Virgilijus Čepliejus], Vilnius: Alma littera, 2015.

Clémentine Beauvais, Kiaulystės dėsnis kiaulėms negalioja, [iš prancūzų kalbos vertė Erika Sabaliauskaitė], Kaunas: Debesų ganyklos, 2019.

Holly Bourne, Manifestas, kaip būti įdomiai, [iš anglų kalbos vertė Rūta Montvilienė], Vilnius: Tyto alba, 2017.

Victor Panicello, Influencerė, [iš ispanų kalbos vertė Aurelija Lieponytė], Vilnius: Alma littera, 2021.

Care Santos, Melas, [iš ispanų kalbos vertė Eglė Naujokaitytė], Kaunas: Debesų ganyklos, 2020.

Charlotte Seager, Mano (slaptas) youtube‘o gyvenimas, [iš anglų kalbos vertė Vytautas Čepliejus], Vilnius: Alma littera, 2019.

Zoe Sugg, Girl Online. Interneto mergaitė, [iš anglų kalbos vertė Rita Pilkauskaitė], Vilnius: Baltos lankos, 2015.

Rebeka Una, Atjunk, Vilnius: Alma littera, 2015.

Francesca Zappia, Radau tave tarp žvaigždžių, [iš anglų kalbos vertė Eugenijus Ališanka], Vilnius: Alma littera, 2020.

Žurnalas „Rubinaitis“, 2022 Nr. 3 (103)