„Mažosios moterys“ didžiuosiuose ekranuose

 

 

 

 

 

 

Prieš 190 metų Amerikoje, mažame Pensilvanijos miestelyje, gimė Louisa May Alcott, išgarsėjusi romanu Mažosios moterys (angl. The Little Women), kuris jau seniai tapo vaikų literatūros klasika. Ši knyga šiuolaikinių literatūros tyrėjų vadinama amerikietiškojo moteriškumo mito formuotoja1. Kaip yra pastebėjusi literatūros kritikė Elaine Showalter, šis amerikiečių rašytojos kūrinys įtaką darė ir tokioms garsioms moterims kaip Simone de Beauvoir, Gertrude Stein, Joyce Carol Oates2. Tad šiame straipsnelyje ketinu trumpai aptarti, kuo gi ypatingas literatūros kūrinys Mažosios moterys ir kas aktualizuojama dviejose paskutinėse – 1994 m. (rež. Gilliana Armstrong) ir 2019 m. (rež. Greta Gerwig) – šio kūrinio kino adaptacijose.

Feminizmas tradicinių vertybių paunksmėje
Louisa May Alcott. 1870 m. „Warrenʼs Portraits“, Boston
Louisa May Alcott. 1870 m. „Warrenʼs Portraits“, Boston

Dviejų dalių romanas Mažosios moterys pirmą kartą buvo išleistas 1868–1869 m. (lietuvių kalba pirmasis vertimas pasirodė 1923 m.) ir iškart tapo didele sėkme: keturių Marčų šeimos dukterų gyvenimai traukė ir tebetraukia skaitytojų dėmesį visame pasaulyje. Nors pasakojimas sukasi apie sunkiai besiverčiančių, tačiau aukštesnio socialinio sluoksnio amerikiečių baltaodžių šeimos kasdienį gyvenimą, rūpesčius ir džiaugsmus, jame keliamos problemos bei vaizduojami personažai atgarsį randa visais laikmečiais ir įvairiose kultūrose. Dėl temų neblėstančio aktualumo kiekviena karta aktualizuoja kūrinį, tik kaskart vis kiek kitaip.

Alcott kūrinyje skaitytojas supažindinamas su Marčų šeima, kurios keturios dukterys (Megė, Džo, Betė ir Eimė), jų mylima mama ir jos pagalbininkė senoji Hana sukasi kukliuose savo namuose. Tėvas, dalyvaujantis pilietiniame kare, visada lieka šeimos moterų mintyse ir maldose, tačiau sunki finansinė situacija priverčia vyresniąsias šeimos dukras – Megę ir Džo – dirbti. Mergaitės stengiasi nenukabinti nosies ir viena kitą seseriškai palaiko, rūpinasi viena kita ir aplinkiniais. Netrukus jos susipažįsta su kaimynu Teodoru Laurencu (Lauriu), apsigyvenusiu pas savo vienišą turtingą senelį. Ypač stipri draugystė užsimezga tarp jo ir Džo – padūkusios, nebijančios pasirodyti „nemergaitiška“ sesers. Džo, turinti aspiracijų tapti rašytoja, įtraukia Laurį į Marčų šeimos gyvenimą, kuris bėgant metams išlieka toks pats dinamiškas kaip ir ji pati: Megė netrunka ištekėti, skaudus išsiskyrimas laukia su Bete, o Eimė, šeimos jauniausioji, paaugusi ir remiama tetos iškeliauja mokytis tapybos į užsienį. Džo gyvenime taip pat įvyksta didelių pokyčių, kai iškeliavusi iš namų susitinka profesorių Bhaerį iš Vokietijos…

Mažosios moterys atsirado ne dėl to, jog Alcott norėjo skaitytojams „išlieti širdį“: kaip pastebi Linda Grasso, paskatos buvo itin praktiškos – norėdama išgarsėti kaip rašytoja, Alcott ėmėsi leidėjo pasiūlymo parašyti kūrinį jaunoms skaitytojoms, kurios, kaip visuomenės dalis, iki tol buvo finansiškai neišnaudotos3. Iš pradžių rašytoja džiaugsmu netryško – jos pačios teigimu, mergaitės jai niekada nepatiko, todėl imtis kurti jaunoms merginoms jai atrodė iššūkis, kurį ji nusprendė įveikti pasiremdama savo pačios ir savo seserų patirtimis4. Taip keturios Alcottų šeimos dukros (Anna, Louisa, Elizabeth ir May) tapo Megės, Džo, Betės ir Eimės prototipais Mažosiose moteryse5.

Leidykla „Nieko rimto“. 2022 m. Viršelio dail. Scott McKowen
Leidykla „Nieko rimto“. 2022 m. Viršelio dail. Scott McKowen

Šis Alcott kūrinys idėjiškai turėjo atitikti auklėjamojo romano (vok. bildungsroman) žanro reikalavimus, kuris, kaip pažymi Showalter, turėjo tapti savotišku tiltu tarp mokyklos ir vedybinio gyvenimo, padėti jaunoms moterims susivokti, kokia yra jų vieta pasaulyje, diegti tokias vertybes kaip šeima, santuoka6. Vis dėlto Louisa nuo pat mažens buvo gana maištinga asmenybė, todėl, kurdama knygą, paremtą autobiografiniais motyvais, moterims dovanojo tokį personažą kaip Džo – patrakusią, nepriklausomybės siekiančią merginą, drąsiai laužančią nusistovėjusius vaidmenis visuomenėje, siekiančią prilygti vyrams, įgalinančią save kaip moterį-kūrėją7. Dėl tos priežasties netrunka šio kūrinio interpretacijų ir feministinės kritikos, ypač dažnai akcentuojant romano pabaigą ir Džo vedybas kaip bendros kūrinio idėjos – moters nepriklausomybės – „kapituliaciją“8.

Tad Mažosios moterys iš pirmo žvilgsnio gali pasirodyti kaip XIX a. antrosios pusės šeimos gyvenimą realistiškai reprezentuojantis kūrinys, tačiau, literatūrologų teigimu, tai hibridinis romanas, kuriame, be minėto auklėjamojo romano, tarpsta realizmo (angl. domestic realism) ir meilės (angl. romance) romanų žanrai, generuojantys šią reprezentuojamų ideologijų trintį9.

Iš puslapių – į ekranus

Dėl savo neblėstančio populiarumo Mažosios moterys susilaukė jau šešių adaptacijų10 didžiuosiuose ekranuose, tarp kurių ir kino klasika laikoma 1933 m. (rež. Georgeʼas Cukoras) versija su Katherine Hepburn, atlikusia Džo vaidmenį. Tačiau toliau straipsnyje susitelksiu ties dviem šio kūrinio ekranizacijomis, pasirodžiusiomis 1994 m. ir 2019 m., ankstesniąsias įtraukdama tik platesniam kontekstui pristatyti.

Robynos McCallum teigimu, kiekviena Mažųjų moterų adaptacija kine atspindi tai, kokie kūrinio aspektai buvo labiausiai vertinami ir akcentuojami tuo laikmečiu, kai filmas buvo sukurtas; kokios ideologijos, apibrėžiančios ir atspindinčios vyriškumo ir moteriškumo sampratą, būdavo įgarsinamos ir įgalinamos11. Ankstesnės ekranizacijos neretai pasirinkdavo eliminuoti arba į paraštę nustumti Džo savarankiškumo ir laisvės siekį akcentuodamos romantinį kūrinio siužetą12 – taip būdavo išvengiama knygoje esančių įtampų. 1994 m. pasirodęs režisierės Gillianos Armstrong filmas nuo šių įtampų nebėga, atvirkščiai – ponia Marč (Mamytė, angl. Marmee) įgarsina daugelį svarbių idėjų, kurios romane neretai lieka „tarp eilučių“13. Galbūt todėl ši Mažųjų moterų ekranizacija iki šiol žiūrovų yra laikoma viena iš geriausių kūrinio adaptacijų didžiajam ekranui14.

Filmas nuosekliai seka romano siužetą, o visas būrys garsių aktorių (Susana Sarandon, Winona Ryder, Kirsten Dunst, Christianas Baleʼas ir kt.) Alcott sukurtus personažus interpretuoja ir papildo, taip gilindami jų psichologinius portretus.

Vis dėlto, kaip pastebi ekranizaciją nagrinėjusi Linda Grasso, nors šis devintojo dešimtmečio filmas yra tarsi langas, leidžiantis žiūrovui suprasti feministinio judėjimo pasiekimus, tačiau kartu ji Armstrong Mažųjų moterų viziją pavadina „vyraujančia feministine fantazija“ (angl. mainstream feminist fantasy), propaguojančia tam tikrus stereotipus ir padailinančia tuometines istorines realijas15. Anot tyrėjos, filmas eliminuoja įtampas, kilusias XIX a. rašančiai moteriai – nuolatinį spaudimą pasirinkti tarp šeimos ir nepriklausomybės, savo siekių paaukojimo ir išpildymo16. Todėl Grasso yra linkusi šį filmą vertinti kaip atvejį, iliustruojantį, kaip populiarioji medija suvokia ir interpretuoja feminizmą17.

Reklaminė filmo „Mažosios moterys“ kortelė, 1933 m.
Reklaminė filmo „Mažosios moterys“ kortelė, 1933 m.

2019 m. kino teatrus pasiekė režisierės Gretos Gerwig Mažųjų moterų interpretacija, kurioje seseris Marč ir Laurį įkūnija XXI a. jaunosios žvaigždės – Saorise Ronan, Emma Watson, Florence Pugh, Eliza Scanlen, Timothéeʼis Chalametas. Anot filmą recenzavusios Judy Simons, Gerwig pasirenka Džo liniją kaip filmo ašį, palikdama kitų seserų gyvenimus kaip bendrą kontekstinį foną18. Filmas tiems, kurie neskaitė romano (nors, tiesą pasakius, ir tiems, kurie skaitė), gali pasirodyti itin painus – siužetas šokinėja tarp filmo dabarties ir praeities, o atskirti, kuriame kurios sesers gyvenimo etape žiūrovas atsiduria, vargiai padeda ir filmo vizualinė pusė – seserų išvaizda vos keičiasi, o kostiumai, galėję būti sėkmingais laikotarpių identifikatoriais, yra vienas iš silpniausių šio filmo dėmenų. Kaip pastebi Simons, filme nebelieka Mamytės pamokų savo dukroms apie „savikontrolę, pasiaukojimą ir paklusnumą“, kurios skaitytojui aiškiai leido suprasti, kokiomis vertybėmis yra grįsta Marčų šeimos filosofija – vietoj to, kaip pastebėjo kritikė, filme įterpiamos ištraukos iš Alcott laiškų, dienoraščių, kuriuose aptariamos temos (lyčių lygybės stygius, socialinė nelygybė etc.) neva turėtų priartinti XIX a. kūrinį prie šiuolaikinių žiūrovų19. Deja, tokia prieiga yra itin ydinga: Robyna McCallum pastebėjo, jog Alcott „feminizmas“ veikė tik XIX a. laikotarpiu – šiuolaikiniame kontekste ji veikiau būtų laikoma konservatyvia nei palaikančia moterų emancipaciją, todėl vienas iš sunkiausių iššūkių, su kuriuo susiduria režisieriai, anot McCallum, yra tikėtis, jog Mažosios moterys atitiks tos epochos, kurioje filmas statomas, feministinius lūkesčius ir vyraujančius naratyvus20. Dėl šios priežasties tiek 1994 m., tiek 2019 m. Mažųjų moterų kino versijos su originaliu tekstu elgiasi anachronistiškai, kiekviena bando jį užtempti ant savo ideologinio kurpalio, taip ištrindamos arba reikšmingai sumažindamos knygoje vyravusias įtampas, konfliktus. Stipriai retušuojant praeitį ir iškraipant kai kuriuos istorinius faktus, dingsta pagrindinė knygos mintis – XIX a. neišvengiami iššūkiai, su kuriais ambicingoms ir save realizuoti siekiančioms moterims buvo lemta susidurti.

_____________________________________

1 Robyn McCallum, „The Present Reshaping the Past Reshaping the Present: Film Versions of Little Women“, The Lion and the Unicorn, January 2000, Volume 24, Number 1, p. 81; Linda Grasso, Louisa May Alcott’s ‘Magical Inkstand’: Little Women, Feminism, and the Myth of Regeneration“, Frontiers: A Journal of Women Studies, 1998, Vol. 19, No. 1, Identity, the Body, and the Menopause, p. 178.

2 Elaine Showalter, Introduction to Louisa May Alcott’s Little Women, Penguin Classics, 2009, p. vii.

3 Grasso, 1998, p. 178.

4 Showalter, 2009, p. xv.

5 Ten pat, p. ix.

6 Ten pat, p. xv.

7 McCallum, 2000, p. 82.

8 Ten pat, p. 82.

9 Ten pat, p. 82.

10 Visą išsamų Mažųjų moterų adaptacijų kinui, teatrui, televizijai sąrašą galima rasti čia: interneto prieiga: https://www.pbs.org/ wgbh/masterpiece/specialfeatures/little-women-adaptations/ (žiūrėta 2022-08-23).

11 McCallum, 2000, p. 81.

12 Ten pat, p. 84.

13 Ten pat, p. 84–85.

14 Little Women (1994). User Reviews: interneto prieiga: https:// www.imdb.com/title/tt0110367/reviews?ref_=tt_urv (žiūrėta 2022-08-22).

15 Grasso, 1998, p. 178–179.

16 Ten pat, p. 180.

17 Ten pat, p. 181–182.

18 Judy Simons, „The Afterlives of Louisa May Alcott: Greta Gerwig’s Little Women adaptation“, 2020, Vol. 13, Nr. 2, p. 279.

19 Simons, 2020, p. 279–280.

20 McCallum, 2000, p. 84.

 

Žurnalas „Rubinaitis“, 2022 Nr. 3 (103)

 

 

Sveiki!

Knyga padeda užaugti ir subręsti

Straipsniai

Iniciacija tarp dangaus ir vandens Yanno Martelio romane „Pi gyvenimas“
„Mus traukia šis mažas stebuklas“: apie skaitmeninę komunikaciją ir socialines medijas šiuolaikinėje paauglių prozoje
Didaktizmas lietuvių vaikų literatūroje: ar naujausi kūriniai vis dar moko?

Mano vaikystės skaitymai

Vaikystėje tikėjau, kad galėsiu perskaityti visas pasaulio knygas

Nuotraukos pasakoja

Kazio Sajos kelias: nuo paauglio iki karūnuoto vaikų rašytojo

Sukaktys

Sudėtingi pasirinkimai ir pasaulyje pasimetęs paauglys Vytauto Bubnio „Arberone“ (rašytojo 90-osioms gimimo metinėms)
Beatricės Masini istorijos: jausmų atodangos, savivokos nuotykiai, stiliaus viražai (60-ajam rašytojos jubiliejui)

Retro

Spaudos retrospektyvoje – gyvosios piramidės

Atidžiu žvilgsniu

Apie gruodžio boružes ir kitokias bėdas
Ne visai žudiko – ne visai beždžionė!

Kronika. Informacija. Skelbimai

Kronika. Informacija. Skelbimai

Vaikų literatūros rašytojai ir personažai meno kūriniuose

Sudargo erdvėse – Jeromeʼo Davido Salingerio akcentai

Summary

SUMMARY

Mūsų partneriai ir rėmėjai