Didaktizmas lietuvių vaikų literatūroje: ar naujausi kūriniai vis dar moko?

 

 

 

 

 

Lietuvių vaikų literatūra, susiformavusi didaktinės lietuvių literatūros kontekste, tarsi neatsiejama nuo tam tikro didaktizmo. Tačiau lietuvių literatūra nuo XIX a., savaime suprantama, gerokai pakito, o, modernėjant lietuvių literatūrai, natūraliai kito ir vaikų literatūra – tiesioginis, vienplanis didaktizmas imtas vis labiau derinti su meniniais vaizdais.

Džiuljeta Maskuliūnienė teigia, kad jau Jono Biliūno tekstuose „(…) skaitytojas visų pirma „mokomas“ teksto įtaiga, stipriais meniniais vaizdais, galinčiais sukelti net ir katarsį, o ne nuoga didaktika, atviru tezišku pamokslavimu“1. Nuo Biliūno, Petro Cvirkos kūrybos einama nauja linkme: „Tiesioginio didaktizmo laikai jau praėję. Tekstas suka nauju keliu – psichologizmo, romantikos, poetiškumo link.“2 Svarstymą apie didaktikos aktualumą naujausioje vaikų literatūroje implikuoja ir Tomo Dirgėlos mintis, išsakyta viename interviu. Paklaustas, ką mano apie pamokymus knygose vaikams, rašytojas teigia, kad „(…) atvira didaktika knygoje vaikui nepatiks. Tos didaktikos jis gauna ir iš kitur – tėvų, senelių, mokykloje ir darželyje. Didaktika knygose galėtų būti užslėpta. Galbūt didaktika galima pavadinti knygos pagrindinę mintį. Kad kai vaikas tokią knygą perskaitytų, jis pasidarytų savo išvadas, prisitaikytų tai savo poelgiams.“3 Turint omenyje šio populiariosios vaikų literatūros autoriaus mintį, straipsnyje nuspręsta pasižvalgyti po naujausią lietuvių vaikų literatūrą – patyrinėti didaktizmo ir poetinės raiškos santykį tekstuose, kurie 2016–2020 m. buvo nominuoti „Metų knygos rinkimų“ akcijos knygų vaikams kategorijoje4. Į šias knygas žvelgiama su prielaida, kad didaktizmas – vis dar aktuali ir nuo vaikų literatūros neatsiejama dalis, tačiau moralinės ir etinės vertybės, pamokymai aktualizuojami ne eksplicitiškai, bet paveikiais meniniais vaizdais, poetine kalba, pagaviais siužetais ar kitomis priemonėmis.

Pozityvumas – šiuolaikinės vaikų literatūros dominantė?

Nemažą dalį analizei pasirinktų tekstų būtų galima pavadinti artimais populiariosios literatūros tekstams (Virgio Šidlausko Ulfas ir stebuklinga barzda, Tomo Dirgėlos Benas – sapnų siuvėjas, Selemono Paltanavičiaus Sniego žmogelių žiema ir kt.). Čia į pirmą vietą iškeliamas įvykis, intriguojantis siužetas, nuotykis, siekiama, kad skaitytojas įsitrauktų į pasakojamą istoriją, grožėtųsi magišku, spalvingu pasauliu: „(…) kaip ėmė ridinėtis sniego rutuliukai, kaip iš sniego atsirado mažutės rankytės. Jos judėjo, krutėjo, ir štai ėmė aiškėti nelauktas vaizdas: ant stogo daugybė mažų sniego žmogeliukų lipdė vienas kitą, lygino, rideno ir puošė.“5 Daugumoje aptariamų knygų beveik nėra vaizduojama sunkių išgyvenimų, kurie keltų liūdesį, gailestį, graudulį. Iš tiesų tekstų pozityvumas „Metų knygos rinkimų“ akcijoje iškeliamas kaip vienas atrankos kriterijų, pagal kuriuos nominuojamos knygos. Pasak Eglės Baliutavičiūtės, akcijos nuostatuose6 pažymima, kad: „Knygos vaikams ir paaugliams parašytos aktualia tema, skatina pozityvius jausmus ir mąstymą, teksto kalba taisyklinga, neperžengia skaitytojo vartojamo žodyno bei gramatinių konstrukcijų ribų, jaučiama iliustracijų ir dizaino dermė, sąsajos su literatūrine poetika.“7 Žinoma, vaikų literatūroje šviesi ir laiminga pabaiga tikrai tikėtina, tačiau įdomu tai, kad ir pačiame tekstų naratyve beveik nėra ryškesnių skaudžių momentų, įsimenančių sukrečiančių vaizdinių; čia nerandama biliūniškų pamokų, kur tam tikros vertybės įsisavinamos tik padarius dramatišką, neatitaisomą klaidą (nušovus katytę ir šį taiklų šūvį visą gyvenimą nešiojantis krūtinėje). Jonas Biliūnas išsamiai aprašo katytės nušovimo sceną, į kūnelį įsmigusią strėlę, tamsius kraujo lašus, kontrastuojančius su baltu katytės – nekaltos aukos – kailiuku. Kaip teigia Maskuliūnienė, šiame Biliūno tekste svarbiausias yra autosankcijos motyvas ir permaina nusidėjusio vaiko širdyje8. Daugumoje analizei pasirinktų tekstų, kaip minėta, tokių vaizdinių nėra, jei personažai susiduria su problemomis, padaro kažką negero (Gajos Gunos Eklės knygoje Brolis, kurio nereikėjo Gvidas įskaudina įbrolį Tomą), vėliau sugriauta tvarka nesunkiai atkuriama, problemos išsprendžiamos9. Net ir tekstuose, paremtuose poetiškais, alegoriškais vaizdais (Ilonos Ežerinytės kūrinyje „Atostogos su vandeniais“ ar Evelinos Daciūtės pasakoje Laimė yra lapė), akcentuojamas šviesus, gražus, draugiškas pasaulis, mokoma juo džiaugtis ir žavėtis, skaitytojas vaikas tarsi saugomas nuo liūdesio ar kitų nepozityvių emocijų, kokias provokuoja meniškai itin stiprus, paveikus Biliūno tekstas. Mąstant apie čia aptariamas populiariosios literatūros pobūdžio knygas ar pozityvių pasakojimų aktualizavimą „Metų knygos rinkimuose“, būtų galima kelti prielaidą, kad tokiais tekstais vaikai pirmiausia skatinami apskritai domėtis ir mėgautis literatūra, o jau paskui imtis sudėtingesnės, gilesnės, skaudesnes temas aktualizuojančios literatūros.

Šiame pozityvių temų kontekste (dominuoja pasakojimai apie meilę, draugystę, šeimą, tikrosios laimės paieškas) išsiskiria Jurgos Vilės ir Linos Itagaki komiksų knyga Sibiro haiku. Čia taip pat labai svarbios meilės, draugystės, šeimos kaip atramos temos, tačiau autorės pasirenka sunkią užduotį šias temas aktualizuoti ne smagiais, žaismingais ar stebuklingais herojų nuotykiais, bet skaudžiausių mūsų istorijos puslapių kontekste. Apie tremtį ir bandymą išgyventi Sibire pasakojama švelniai, lyriškai, vaikams suprantama kalba. Būtent poetiniais vaizdais, stipria, kaip ir dera komiksų knygoje, teksto ir vaizdo derme tam tikra prasme sušvelninamas įvykių dramatiškumas. Įtampa kuriama naktį prieš trėmimus neramiu šeimos augintinio žąsino Martyno elgesiu, niūrią, dramatišką atmosferą išduoda „apsiblaususios mėnulio akies“ įvaizdis, o skaudi visos šeimos atsisveikinimo scena, kai tėvas atskiriamas nuo šeimos, atskleidžiama ne žodžiais, bet vaizdu – iliustracijose vaizduojami apsikabinę, verkiantys šeimos nariai; puslapyje tėra vienintelė tekstinė frazė – paskutiniai tėvo Algiukui ištarti žodžiai: „Tausok obuolius, Algiuk, prisimink, kad obuoliai – tai Lietuva.“10 Tokia frazė akcentuoja tiek sunkumą atsisveikinti su namais, tiek idėją, kaip svarbu jų nepamiršti, saugoti simbolinį namų, tėvynės atminimą kaip tam tikrą vidinę atramą: „(…) visą kelią mūsų vagonas kvepėjo obuoliais. (…) Tikriausiai dėl to mūsų mintys tamsioj ir sunkioj kelionėj išliko šviesios.“11 Pasakojama itin taikliai, nedaugžodžiaujant, akcentuojant detales, iš kurių ryškėja baisi Sibiro kasdienybė: alkis, šaltis, skurdas, žeminimas ir kartu bendrumas su kitais lagerių kaliniais, viltis grįžti į Lietuvą. Kūčių šventimas, nors ir skurdus, bet itin svarbus kaip simbolinis aktas: „Viena žuvelė. Jos visiems užteks. Dvylika apčiulptų ašakų surinksim, į miltus sutrinsim, turėsim kuo sriubą pagardint. Kiekvienas trupinys brangus.“12 Tekste nėra perdėtai pozityvios pabaigos, nebijoma vaizduoti mirties, netekčių; mirę žmonės ar minėtas Algiuko žąsinas Martynas vaizduojami kaip dvaselės, sklandančios tarp gyvųjų, net ir po mirties dalyvaujančios veiksme (žąsinas neša laiškus į Lietuvą): „Dvaselės visad šalia mūsų lyg švelnus vėjas.“13 Sukuriamas itin paveikus, įsimintinas tekstas, jis skaudus, skatinantis išsamesnį dialogą su vaiku apie okupacijų laikotarpį, tremtį, bet kartu pritaikomas vaiko sąmonei, nėra pernelyg dramatiškas.

Nuotykio didaktika

Kaip teigia Kęstutis Urba, tradicinėje vaikų literatūroje itin svarbu nuotykiai, įtaigiai sukurti personažai, patraukli istorija14. Kalbant apie analizuotų tekstų dalį, artimą nuotykinei literatūrai, čia dominuoja būtent fantastiniai, pasakiški nuotykiai (keliaujama į kitus pasaulius, ten susitinkama su įvairiomis būtybėmis, susiduriama su personažais, turinčiais magiškų galių, ir pan.). Nuotykio didaktikai – kai skaitytojui gyvenimo tiesos, tam tikri pamokymai, vertybės aktualizuojami vaizduojant personažų nuotykius, keliones – artimame kūrinyje Ulfas ir stebuklinga barzda didaktizmas, tam tikras pamokymas, kad blogai besielgiantieji būna nubausti, juntamas būtent akcentuojant intriguojančius personažo nuotykius. Pagrindinio veikėjo Ulfo kaita vaizduojama aiškiai, suprantamai, patiriami sunkumai motyvuojami blogu jo elgesiu. Ulfas nusprendžia nebebūti geras, neiti į mokyklą, ima krėsti įvairiausias eibes ir nuolat pabrėžia, kad yra jau suaugęs vyras, nebe vaikas, – pažeidžia įprastus ramaus, darnaus gyvenimo dėsnius. Lūžis naratyve, nuo kurio prasideda herojaus nuotykiai, įvyksta tada, kai, nepaisydamas tėčio įspėjimų, Ulfas nusiskuta stebuklinga barzdaskute ir jam išauga milžiniška barzda. Keliaudamas Ulfas susiduria su sunkumais, sutinka įvairiausių būtybių15. Patirti nuotykiai jam padeda labiau vertinti namus, tėvų rūpestį, atsikratyti ydų: vieną didžiausių savo ydų – išdidumą, egoistiškumą – Ulfas įveikia po to, kai atgiję medžiai žaisdami tinklinį jį panaudoja tarsi kamuolį. Ulfas pirmą kartą pasijunta esąs bejėgis, negalintis kontroliuoti situacijos, jam nebenuolaidžiaujama. Po šio įvykio jis ne tik pradeda gerbti kitas būtybes (padėkoja jam pagelbėjusiam katinui, atsiprašo už tai, kad negražiai su juo elgėsi), bet ir atsisako savo, kaip neva suaugusiojo, vaidmens, prisipažįsta esąs vaikas: „Tiesą sakant, kaip tik dėl barzdos ir išsiruošiau į kelionę. Buvau paikas vaikas, norėjau atrodyti kaip suaugęs…“16 Kaip minėta, šioje istorijoje herojaus kaita iš blogo į gerą, išmoktos pamokos aktualizuojamos netiesiogiai: jos išryškėja iš intriguojančio, gana įtempto siužeto, skatinančio toliau skaityti. Tekste įvairiais būdais pristatomos stebuklingos, smalsią vaizduotę aktyvuojančios būtybės (trys milžiniškos pasaulį laikančios miegapelės, kalbantis ežeras, ulfopotamas ir kt.), pamažu kuriama įtampa, kai Ulfas, ryte pabudęs su milžiniška barzda, priverstas bėgti iš namų ir leistis į kelionę, kol tėvai nepabudo, nes yra per išdidus klausti jų patarimo ir prisipažinti, kad jų įspėjimas išsipildė; skaityti skyrių po skyriaus intriguoja ir gerai apgalvoti jų pavadinimai: „Ką Ulfas rado už slyvmedžių giraitės ir kaip nenoromis tapo kamuoliu“ (p. 55).

Aptariamuose tekstuose (t. y. knygose Ulfas ir stebuklinga barzda, Benas – sapnų siuvėjas) nebėra polinkio paaiškinti fantastinių motyvų ar magiškų detalių logiškai, o realistinių kūrinių, kuriuose nebūtų fantastinių elementų, yra labai nedaug – iš pasirinktų tekstų tokie yra tik Gajos Gunos Eklės Brolis, kurio nereikėjo ir Rebekos Unos Aš esu Tomas, seklys. Knygoje Brolis, kurio nereikėjo apie vaiko pasaulį, jo mąstymą, problemas kalbama kasdienybės detalėmis, išgyvenimais, pažįstamais ne vienam vaikui: sukuriamas gyvas, psichologiškai įtikinamas devynmečio Gvido pasaulis, su kuriuo tapatintis galėtų dažnas tokio amžiaus skaitytojas17. Pateikiama reali situacija, galinti nutikti bet kuriam vaikui, – tėvai nusprendžia įsivaikinti berniuką. Čia gana įtikinamai parodoma Gvido emocinė kaita tik išgirdus žinią ir įsivaizduojant, kad jam teks vyresnio brolio vaidmuo, ir vėliau sužinojus, kad mama nesilaukia, o naujuoju broliuku taps įvaikintas Gvido amžiaus berniukas. Pirminę euforiją („Gvidą taip nudžiugino naujiena, kad jis nežinojo, nei kur tą laimę dėti, nei ką su ja daryti“18) ima keisti pavydas ir baimė, kad Gvidas nepakankamai geras ir protingas, tėvai jo nemyli: „Įsivaikinti? Kas čia dabar? Kliedesiai! Ar tėvams jo vieno neužtenka? Ar tėvai jo nebemyli? Ar jis toks negeras, kad jiems prireikė kito vaiko? (…) Gal tikrai Gvidą nori išmainyti?“19 Kad skaitytojui būtų aiškiau, žodžiai, pagrindžiantys Gvido jausmus, rašomi paryškintu šriftu, be to, personažo jausmai įvardijami ir tiesiogiai: „Liūdesys ir nusivylimas keitė pyktį. O pyktis – liūdesį ir nusivylimą.“20 Nepaisant kelių mažiau įtikinamų epizodų, personažai sukurti psichologiškai pagrįstai, istorija pasakojama pagaviai, o pabaigoje apibūdinamas brolių susitaikymas bei į šeimą grįžusi ramybė po to, kai Gvidas išsako jį kamavusias baimes ir suvokia, kad justas priešiškumas Tomui nepagrįstas. Skaitytojas mokomas atvirumo su tėvais ir akcentuojama nepagrįstų, įsikalbėtų baimių žala.

Įdomu, kad Brolyje, kurio nereikėjo skaitytojo gretinimąsi su personažu palengvina ne tik įtaigus, gyvas ir realistiškas Gvido charakteris, bet ir tiesioginiai kreipiniai: „Negi tau taip nebūna?“21, bandoma paaiškinti ir pagrįsti Gvido jausmus: „Galbūt manai, kad taip elgtis negražu? Gal, bet juk Gvidas tik taip temokėjo“22, „Jei manai, kad Gvidas visą laiką labai negražiai elgėsi, esi teisus. Bet jam buvo nelengva, gal net sunkiau nei Tomui. Jį išdavė tėvai. Kaip dabar paaiškėjo, net kelis kartus.“23 Tokie klausimai ar pastebėjimai, šiuo atveju pateikti eksplicitiškai, jaunąjį skaitytoją skatina susimąstyti, kodėl personažai taip jaučiasi, kelti klausimą, kas elgiasi teisingai, lyginti personažų sprendimus su savo, kitaip sakant, skatinama empatiškai reaguoti į tekstą. Ši Gajos Gunos Eklės knyga – ne vienintelė, kurioje kaip meninė priemonė pasitelkiami tiesioginiai kreipiniai į skaitytoją. Tiesioginius kreipinius, kaip bandymą į tekstą įtraukti skaitytoją, parodyti menamo skaitytojo artimumą tekste kuriamai istorijai, aptariamose knygose pasitelkia ir Paltanavičius, Bakas, Skučaitė, Dirgėla.

Tiesa, reikėtų pastebėti, kad ne visuose analizuojamuose pasakojimuose, kur remiamasi modeliu, kad blogai besielgiantis, savanaudiškas, kenkėjiškas personažas, patyręs tam tikrų nuotykių ir taip išmokęs gyvenimiškų pamokų, tampa geras, tokia herojaus kaita vaizduojama įtikinamai ir motyvuotai. Atrodytų, kad tai pavyksta padaryti knygose Ulfas ir stebuklinga barzda, Brolis, kurio nereikėjo, o Dirgėlos knygoje Benas – sapnų siuvėjas pagrindinių antagonistų – Auksakalnių šeimos – kaita iš visiškų blogiukų į geruosius atrodo ne tik nepagrįsta, bet ir visiškai netikėta. Visame tekste šie du personažai išlaikomi gana vienplaniai, aiškiai atitinkantys neigiamą polių – jie nekenčia vaikų, yra beširdžiai, savanaudžiai, kaip didžiausią vertybę deklaruoja pinigus, pasitelkę stebuklingą Beno adatą neleidžia dukrai pabusti iš sapnų, kad ši netrukdytų tėvo Auksakalnio politinei karjerai. Viename paskutinių skyrių šie antagonistai, žinoma, nugalimi, juos išsiveda policininkai, todėl labai nustebina paskutiniame puslapyje atsirandantis itin lakoniškas jų pasikeitimo aprašymas: „Tuo tarpu ponas ir ponia Auksakalniai ėmė ir pasikeitė – prisiminė, jog ir patys kadaise buvo vaikai. Todėl pradėjo be galo mylėti ne tik savo Elžbietą, bet ir vaikų namų gyventojus. O netrukus juos visus pakvietė gyventi į savo rūmus!“24 Turint galvoje, kad prieš tai minėtose Virgio Šidlausko ir Gajos Gunos Eklės knygose personažai Ulfas ir Gvidas širdyje nėra blogi vaikai, jie ima elgtis negražiai, nes yra per daug išlepinti, nori per anksti suaugti, jų pasikeitimą vis dėlto lemia įvairūs iššūkiai ir gyvenimiškos pamokos. Auksakalnių, kurie visame tekste vaizduojami kaip iš prigimties blogi, atveju norėtųsi gilesnės staigaus jų pasikeitimo motyvacijos nei vien to, kad jie prisiminė kažkada buvę vaikai.

Meninių vaizdinių ir didaktinės potekstės dermė

Aptariamose eilėraščių knygose svarbus yra meninis vaizdas, žaismingumas, poetinė kalba, aktualizuojantys vertybes, gyvenimiškas tiesas. Lyrine intonacija, pagaviais vaizdais kalbama Vainiaus Bako eilėraščių knygoje Ką manė kamanė. Pirmajame rinkinio eilėraštyje (to paties pavadinimo kaip ir knyga) pasakojama apie smalsią, daug klausimų turinčią kamanę. Klausimai susiję su aplinka, pasaulio sąranga, reiškiniais, – kitaip sakant, į kamanės lūpas „įdedami“ klausimai, kylantys smalsiam augančiam vaikui: „Kodėl melsvas šilas, kodėl baltas rūkas / pakyla nuo žemės lyg gulbių pulkai? / Kodėl pienės pūkas vis vėjyje sukas? / Kodėl tu man nieko, žmogau, nesakai?“25 Įtaigiais poetiškais vaizdais (rūkas lyg gulbių pūkai, plevena laumžirgis, pušys apsigaubusios skaromis, iš gėdos nuraudusios žemuogės, globėjiškos ir mylinčios miško dvasios ir kt.) tiesiogiai nemokoma: sukuriamas gražus, įdomus ir todėl klausimų keliantis, tačiau iki galo nepažinus („Kodėl dangus mėlynas – mes nežinosim (…)“26) pasaulis. Čia nesiekiama įminti pasaulio mįslių, tik parodoma, kad pažinimo procese kylantys klausimai – natūralūs, svarbūs, akcentuojama, kad pasaulis gražus ir viltingas: „Kamanė (…) / užsnūdo ramiai ant rasotos žolės, / lengva tarsi sapnas užmigusio vaiko, / kurį miško dvasios globos ir mylės.“27 Apie vaiką, kaip iš prigimties smalsų, klausiantį, kalbama ir kitame Bako eilėraštyje „Svogūnų kasa“: „Bet vaikai visada klausinėja, / ir atsakymą rasti sunku. (…) Tik vaikai moka klaust ir gėrėtis, / ir šiuos klausimus mėgsta vis tęst, / kada šviečia žvaigždynas kaip rėtis – / kas ten žvelgia pro jo skylutes?“28 Vaikas čia vaizduojamas kaip gebantis pamatyti pasaulio grožį, domėtis daiktų esme ir nuoširdžiai žavėtis – tai pabrėžiama fraze „Tik vaikai“.

Vaikas, kaip galintis pažinti daiktų esmę, vaizduojamas ir Selemono Paltanavičiaus knygoje Sniego žmogelių žiema: „Mėnulis pamatė tai, ko žiemą negalime regėti mes. Tiesa, vaikai ne tik mato, bet ir girdi tuos stebuklus, tik apie tai niekam nepasakoja.“29 Sniego žmogiukai čia – kaip vaikai, jie stebisi supančiu pasauliu, pastebi ir sureikšmina jo smulkmenas – taip vaikui parodomas jo paties pasaulis.

Analizei pasirinktuose tekstuose yra atvejų, kai didaktinė tezė išsakoma tiesiogiai, tačiau jų nedaug. Vytauto V. Landsbergio knygelėje, skirtoje patiems mažiausiems skaitytojams (0–5 m.), vaizduojamas lapinas Pūkis, susapnavęs, kad yra karalius, ir nusprendęs visiems vadovauti. Tačiau šį jo norą iš karto švelniai sukritikuoja mama ir išsako svarbų pasakos moralą: „– Karalius turi turėti daug tarnų ir valgyti ledus, – išpyškino Pūkis. – Aš viską žinau apie karalius, nes sapnavau, kad esu karalius. / – Tu dar ne viską žinai apie karalius, – nusišypsojo mama. – Tikras karalius yra tas, kurio pavaldiniai irgi jaučiasi kaip karaliai. (…) Tikriausiai susapnavai netikrą karalių!“30 Šios pastabos užtenka, kad Pūkis užsinorėtų tapti tikru karaliumi, tad ima elgtis labai gražiai, paslaugiai, padeda tėvams, todėl namuose, kaip puikiausioje karalystėje, įsivyrauja harmonija ir idilė. Šiuo atveju moralą išsakyti tiesiogiai atrodo svarbu būtent dėl pasakos adresato – jauniausio amžiaus skaitytojo – tam, kad jis būtų nesunkiai suprastas.

Tiesiogiai išsakomą moralą galima rasti ir kiek vyresniems (5–10 m.) vaikams skirtose knygose. Jurgos Baltrukonytės knygos Filmukai istorijoje „Auksinė žuvelė, kuri svajojo tapti paprastu kilbuku“ tam tikrą moralą išsako neįprasti, stebuklingi veikėjai. Mergaitė Paula, pagavusi auksinę žuvelę, prašo, kad ši nugabentų ją prie jūros. Žuvelė norą išpildo, tačiau atgabena prie jūros žiemą, kai ten šalta ir niūru. Paulai pasiskundus, žuvelė sako: „Ne visada turi būti linksma. (…) Kartais įdomiausi dalykai būna liūdni.“31 Tolesniame žuvelės skunde vėl justi tam tikras moralas: „Mane visi kaltina, kad blogai pildau norus. Bet gal žmonės juos blogai sugalvoja? Gal nežino, ko nori? O gal nemoka džiaugtis…“32 Moralizavimas stiprėja, kol teksto pabaigoje pereina į eksplicitišką didaktinę tezę („Kartais pildyti norus smagiau, nei laukti, kol juos kas išpildys“). Įdomu tai, kad ji ne tik tiesiogiai užrašoma, bet netgi rašoma naujoje eilutėje paryškintu šriftu.

Svarbu ne tik, kaip išsakomas pamokymas, bet ir kas jį išsako. Knygoje Ulfas ir stebuklinga barzda tiesioginių pamokymų apie gyvenimo tiesas, kylančių ne iš pavyzdžio retorikos (kai Ulfas pamato gerai ar blogai besielgiantį personažą ir jo veiksmus ima lyginti su savo), nedaug, o jeigu jų yra, juos išsako ne suaugęs žmogus, bet herojaus bendraamžis, taip pat vaikas: „Nors pasaulis ir ne bumerango formos, viskas veikia tuo pačiu principu. Jei padarei ką blogo – neišvengsi atpildo. Jei padarei ką gero – tuo pat atsimokės tau. Padėdama kitiems aš tikiuosi, kad ir man kas nors pagelbės surasti tėvus ir gentainius.“33 Toks sprendimas tam tikra prasme švelnina didaktizmą, nėra pabrėžiama skirtis tarp išmintingesnio pamokančio suaugusiojo ir vaiko.

Kalbant apie išryškėjusias analizuojamų knygų bendras temas ir aktualizuojamas vertybes, kurių mokoma nuotykiniais siužetais, alegorinėmis istorijomis, gražia menine kalba ir kitomis priemonėmis, kaip vienas dažniausių ryškėja darnaus santykio su šeima, artimųjų meilės ir draugystės vaizdavimas. Apie besąlygišką motinos (ar apskritai tėvų) meilę vaikui pasakojama Bako eilėraštyje „Jazminų sūpuoklės“. Juntamas pamokymas, kad nieko nėra svarbiau, trapiau ir gražiau už motinos meilę vaikui, tačiau tai daroma pirmiausia pagaviu, poetiniu vaizdu: motina iš vilnonių siūlų veja vaikui kelią, o mažame atsigniaužiančiame vaiko delniuke telpa motinos skausmas ir džiaugsmas: „ją slepia ir šypso antai šitas vaiko kumštelis, / lėtai atsigniaužia, minkštai prasiskleidžia lyg žiedas…“34 Trapumo, intymumo, artumo jausmą sukelia vaiko kumščio lyginimas su gėlės žiedu. Daivos Čepauskaitės eilėraštyje „Apie meilę“ iš rinkinio Baisiai gražūs eilėraščiai taip pat aktualizuojama vaiko ir tėvų meilė, tik čia kalbama pirmuoju asmeniu: tai vaikas kreipiasi į suaugusįjį. Tekste vis pasikartoja klausimas „Ar mylėsi mane?“, išdėstomos sąlygos, nuo kurių, vaiko akimis žvelgiant, gali priklausyti tėvų meilė: „Ar mylėsi mane, kai netyčia nukris / Ir suduš pats gražiausias puodukas? / O jei tyčia supykęs trankysiu duris? / Jei apversiu namus įsidūkęs?“35 Kitaip sakant, šį eilėraštį būtų galima interpretuoti kaip tekstą apie begalinį vaiko troškimą žinoti, nuolat girdėti, kad jis mylimas, nepaisant laiko tėkmės ir gamtos sąlygų („Jeigu bus apsiniaukęs ir pilkas dangus“), neigiamų kitų ar savo paties jausmų („Kai aštrus liūdesys, tarsi kaulas žuvies, / Durs gerklę ir verkti norėsis“), visų iškrėstų išdaigų („Jei privalgysiu sniego, saldainių, ledų? / (…) Jei išpilsiu uogienę (…) / (…) jeigu būsiu bjaurus / Ir liežuvį parodysiu dėdei?“) ir kt. Eilėraštis paveikus, trumpomis frazėmis taikliai pagaunamos vaikiško pasaulio subtilybės, dažniausios išdaigos, užsispyrimai, dėl kurių kyla konfliktų su tėvais, o idėja, kaip stipriai vaikui reikalinga tėvų meilė ir žinojimas, kad jis mylimas, emociškai paveikia net suaugusį skaitytoją.

Ilonos Ežerinytės apsakyme „Atostogos su vandeniais“ poetiniais vaizdais, gamtos ir meno derme parodoma, kaip sesuo ir brolis atranda vienas kitą: „Smuikas Mildos rankose virpėjo, stygos raudojo, ir pakrantės žolėmis nusirito drebulys… Pasipylė rasos – lyg nematomi pirštai būtų perbėgę fortepijono klavišais… Milda grojo, o su ja grojo viskas aplinkui – visa gamta. Vilius stovėjo apstulbęs – sesuo niekada dar taip puikiai negriežė. O gal griežė, tik jis nemokėjo klausytis?“36 Šis epizodas dvelkia subtilumu, trapumu, tam tikra idile – žolės virpa nuo muzikos garsų, rasos palytėjimai gretinami su pirštais, švelniai liečiančiais klavišus, gamta ir muzika susilieja. Akcentuojamu brolio susižavėjimu sese tarsi parodoma, kad tokiame gražiame pasaulyje, meno ir gamtos harmonijoje, žmogus ir pats tampa geresnis, gražesnis.

Patiems mažiausiems skaitytojams skirtose knygelėse (Mariaus Marcinkevičiaus ir Aušros Kiudulaitės Draugystė ant straublio galo bei Evelinos Daciūtės Laimė yra lapė) taip pat akcentuojama meilė ir draugystė – tam tikslui pasitelkiamas alegorinis pasakojimas. Šiose knygelėse pasakojama gana paprasta kalba, kad patys mažiausi skaitytojai suprastų, tekstą papildo gausios iliustracijos. Marcinkevičiaus ir Kiudulaitės knygoje svarbus tampa straublio galo įvaizdis – pasakojama apie dramblį Džeraldą ir jo geriausią draugę pelytę Patriciją, gyvenančią namelyje ant dramblio nugaros, bei, sprendžiant iš iliustracijų, dažnai su Džeraldu bendraujančią nuo jo straublio galo. Dialogais tarp dramblio ir pelytės netiesiogiai mokoma, kad tikri draugai, nors ir skirtingi kaip šie du personifikuoti gyvūnai, papildo vienas kitą: „O jeigu aš būčiau žuvis? AŠ BŪČIAU UPĖ. O jeigu aš būčiau laiškas? AŠ BŪČIAU PAŠTO ŽENKLAS. O laivas? BURĖ. O kaminas? DŪMAS. O dviratis? RATAS. Dramblys? PELYTĖ.“37 Daciūtės knygoje laimės, gyvenimo džiaugsmo, draugystės stebuklo alegorija tampa berniuko ryšys su lape. Būtent lapė Povilui yra ta būtybė, su kuria jis gali atvirauti, džiaugtis visa širdimi (lekiančių iki dangaus sūpynių įvaizdis). Iš pirmo žvilgsnio berniuko šeimoje tarsi viskas gerai, jie bendrauja, turi savų ritualų (kas vakarą visi kartu susėda prie stalo, valgo berniuko nupirktas bandeles ir geria arbatą), tačiau paaiškėja, kad tėvai labai gerai berniuko nepažįsta. Tėtis gauna geresnį darbo pasiūlymą ir nusprendžia, kad šeima išsikraustys, o Povilo baimę prarasti savo įprastą aplinką, draugę lapę vertina nerimtai, bando paguosti banaliomis frazėmis: „– Viskas bus dar geriau! – pasakė tėtis. / – O jei mums užtenka dabartinio gerumo? – paklausė Povilas. Nes visai nenorėjo niekur kraustytis. / – Gerumo niekada nebūna per daug. Visada gali būti dar geriau, – kaip kirviu nukirto tėtis.“38 Naujoje vietoje berniukas jaučiasi prislėgtas, nelaimingas, kol vieną dieną netikėtai ant sūpynių vėl suranda savo lapę. Grįžta laimė ir ramybė: „Aš taip pasiilgau suptis ir šaukti, kad laimė yra lapė… ir apvalus oranžinis apelsinas… tėčio malūnsparnis ir mamos puodai… auksinė žuvelė, moliūgų uogienė, šermukšniai rudenį… krepšinio kamuolys, ponios Rožės žiurkėnas… ir, žinoma, laimė yra lapė!“39 Kitaip sakant, vaikui suprantamais, pažįstamais vaizdiniais parodoma, kad laimė slypi pačiuose paprasčiausiuose dalykuose (šeimoje, kasdienybėje, gamtos grožyje ir kt.), kai turi artimą sielą, su kuria gali visu tuo pasidalyti – „laimė yra lapė“.

Alegoriškas, poetiškas pasakojimas pasitelkiamas ir kiek vyresniam skaitytojui (5–10 m.) skirtame Dovilės Zavedskaitės pasakojime Lietus ir skafandras. Ši istorija primena didaktinio nuotykių apsakymo modelį – tai pasakojimas apie mergaitę, nejaučiančią gyvenimo džiaugsmo, nes ji nuolat galvoja apie savo baimę ir lietų, bijantį žmonių. Lietus ir mergaitė leidžiasi į kelionę ieškoti dykumos, kurios dar niekas nebuvo radęs, sutinka daug įvairių būtybių (mešką, vėją, bitininką), o pokalbiai su jais padeda ne tik įveikti baimes, bet ir atrasti tikrą draugystę. Šiame kūrinyje analizuojama baimės prigimtis, jos keliamas sąstingis: „– Na, pirmiausia išsirenki asmenį – bijai dėl savęs ar bijai ne dėl savęs. Pavyzdžiui, aš bijau dėl mergaitės. Bijoti dėl savęs yra paprasčiau. / – O ar bijojimas kažkuo praverčia? / – Niekuo nepraverčia. / – Tiesiog eini ir bijai? – stebėjosi baltas pūkuotukas. / – Tiesiog. / – Vadinasi, bijoti neverta. Verčiau eiti ir viskas.“40 Mergaitė siekia surasti dykumą, mano, kad būtent ji išlaisvins nuo visų baimių, bet kelionėje supranta, kad svarbiausia turėti ne pačią dykumą, bet metaforiškai įvardijamą dykumos jausmą, t. y. tikslą, vaizdinį, vertybę, suteikiančią atramą: „Jis man parodė savo dykumą. Ir aš supratau, kad nebūtina turėti tikrą dykumą, užtenka turėti dykumos jausmą. Juk ir bitininkas kalbėjo ne apie bitę, o apie bitės jausmą.“41 Tekste pasitelkiami įtaigūs vaizdai – mergaitė taip bijo lietaus, kad baimė net įgauna fizinį pavidalą: prisilietus vandeniui, jai kyla alergija ir ima berti, todėl mergaitė visada nešioja skafandrą; lokys nesuka galvos dėl nereikšmingų dalykų: „Todėl aš nebesiklausau, kas ką sako. Aš valgau medų, ir viskas. Užtat ir esu linksmas. O tu neatrodai linksma. Vadinasi, mano planas geresnis“42; lietus suranda kitą gyvenimo tikslą, užuot vien lijęs: „Mergaitė prisiglaudė prie lietaus, ir lietus staiga kai ką pajuto. Jis dėl nieko nebebuvo tikras, tik dabar žinojo, kad savyje turi pasaulio su mergaite jausmą, ir šito jausmo jam užteko, kad galėtų gyventi toliau.“43 Simbolinis mergaitės išsilaisvinimas, kai ji pameta skafandrą ir pirmą kartą sušlampa iki siūlo galo, moko, kad svarbu paleisti savo baimes. Lyginant šį Zavedskaitės tekstą su jau aptarta didaktine nuotykine Šidlausko knyga Ulfas ir stebuklinga barzda matyti, kad pastarojoje itin svarbus pats nuotykis, intriguojantis, gyvas, greitai kintantis siužetas. Zavedskaitės tekstas labiau primena alegorinį lyrinį pasakojimą – čia, nors veikėjai taip pat keliauja, patiria įvairių sunkumų ir mokosi iš jų, svarbus yra ne pasakojimas ir veiksmas, o alegoriniai, poetiniai vaizdiniai, pokalbiai su sutiktais personažais, akcentuojami mergaitės jausmai – nuo baimės, sąstingio, liūdesio iki išsilaisvinimo euforijos ir užmegzto nuoširdaus ryšio su kitu palaimos.

Baigiamosios pastabos

Straipsnyje apžvelgus tik mažą dalį naujausios vaikų literatūros ir nesiekiant didelių apibendrinimų norėtųsi akcentuoti mintį, kad literatūros kūrinių poetinių vaizdinių grožiu vaikas, atrodytų, pirmiausia mokomas mėgautis pačiu skaitymo procesu, ugdomi jo skaitymo įgūdžiai, kurių prireiks vėliau, skaitant sudėtingesnius tekstus. „Metų knygos rinkimų“ akcentuotais kūriniais pirmiausia siekiama įtraukti mažąjį skaitytoją į teksto pasaulį pasitelkus tiek nuotykių ir siužeto įtampos prisodrintus pasakojimus, tiek kuriant poetinį gražų, viltingą pasaulį, sklidiną stebuklų ir gėrio. Tada, jau įsitraukęs į literatūrą – skaitydamas apie veikėjų nuotykius, įsijausdamas į poetiškų vaizdų prisodrintą pasaulį, dažnai papildomą taiklių iliustracijų, vaikas mokosi svarbiausių, nesenstančių vertybių: kad meilė ir draugystė – tai gyvenimo atrama, tėvų meilė stipresnė už viską, bet kokie darbai, tiek geri, tiek blogi, sulaukia atpildo. Be šių vertybių ir gyvenimo tiesų suvokimo turbūt neįmanoma užauginti empatiško, atviro žmogaus.

_______________________________

1 Džiuljeta Maskuliūnienė, „Motiejaus Valančiaus, Prano Mašioto, Jono Biliūno proza: didaktinės ir estetinės strategijos“, Peldų takais. Lietuvių vaikų literatūros tyrinėjimai, Šiauliai: VšĮ Šiaulių universiteto leidykla, 2011a, p. 127.

2 Džiuljeta Maskuliūnienė, „Petro Cvirkos apsakymo ,Cukriniai avinėliaiʻ meninių vaizdų pamokos“, Peldų takais. Lietuvių vaikų literatūros tyrinėjimai, Šiauliai: VšĮ Šiaulių universiteto leidykla, 2011b, p. 149.

3 Tomas Dirgėla, „T. Dirgėla: Stebina, ką apie literatūrą vaikams galvoja juos auginantys žmonės“, interviu su T. Dirgėla, parengė Birutė Rutkauskaitė, 2018, interneto prieiga: (žiūrėta 2022-03-04).

4 Aptariamos šios knygos: Jurgos Baltrukonytės Filmukai (2016), Evelinos Daciūtės Laimė yra lapė (2016), Ilonos Ežerinytės Šunojaus diena (2016), Gajos Gunos Eklės Brolis, kurio nereikėjo (2016), Rebekos Unos Aš esu Tomas, seklys (2016), Virgio Šidlausko Ulfas ir stebuklinga barzda (2017), Daivos Čepauskaitės Baisiai gražūs eilėraščiai (2017), Mariaus Marcinkevičiaus ir Aušros Kiudulaitės Draugystė ant straublio galo (2017), Violetos Palčinskaitės Eilėraščiai iš namų (2017), Jurgos Vilės ir Linos Itagaki Sibiro haiku (2017), Tomo Dirgėlos Benas – sapnų siuvėjas (2018), Vytauto V. Landsbergio Pūkis karalius (2018), Dovilės Zavedskaitės Lietus ir skafandras (2019), Vainiaus Bako Ką manė kamanė (2019), Selemono Paltanavičiaus Sniego žmogelių žiema (2019).

5 Selemonas Paltanavičius, Sniego žmogelių žiema, Vilnius: Alma littera, 2019, p. 9.

6 2021 m. spalio 18 d. nutarimu akcijos nuostatai buvo atnaujinti, kalbamasis punktas kiek performuluotas: „Knygos vaikams ir paaugliams parašytos aktualia tema, ugdo emocinį intelektą ir mąstymą, teksto kalba taisyklinga, neperžengia tipinio skaitytojo vartojamo žodyno bei gramatinių konstrukcijų ribų, jaučiama teksto, iliustravimo ir apipavidalinimo dermė, sąsajos su literatūrine poetika“ („Metų knygos rinkimų“ akcijos nuostatai, 2021).

7 Eglė Baliutavičiūtė, „Metų knygos rinkimai“: vaikų literatūros kalvos ir smegduobės“, 2020, interneto prieiga: https:// skaitymometai.lnb.lt/index.php?194637823 (žiūrėta 2022-02-28).

8 Džiuljeta Maskuliūnienė, op. cit., 2011a, p. 127.

9 Įdomu tai, kad Dirgėlos knygos Benas – sapnų siuvėjas pradžioje pasakojama, kaip Beno tėvų automobilius užpuola iš cirko pabėgę hipopotamai ir tol ant jų šokinėja, kol šie „susiploja kaip kokie blynai“ (p. 18), tačiau galimas liūdesys čia pat išsklaidomas ir sukuriama intriga: „Tada Benas dar nežinojo, kad senelis Rapolas iš tikrųjų nėra jo senelis. Kaip ir Adatėlės nebuvo jo tėvai“ (p. 19), be to, netrukus paaiškėja, kad jo tėvai nežuvę. Visa tai įvyksta per keletą puslapių, tad pozityvi teksto nuotaika išlaikoma, skaitytojas nespėja nuliūsti dėl Beno netekties.

10 Jurga Vilė, Lina Itagaki, Sibiro haiku, Vilnius: Aukso žuvys, 2021, p. 41.

11 Ibid., p. 58.

12 Ibid., p. 152.

13 Ibid., p. 229.

14 Kęstutis Urba, „Mediniai personažai vaikų literatūroje“, Acta humanitarica universitatis Saulensis, 2011, t. 13, p. 184.

15 Auklėja tiek teigiami, tiek neigiami personažai: susipažinęs su savanaudžiu, garbėtroška karaliumi, klastingu tinginiu ūkininku, Ulfas supranta, kad nenori būti toks kaip jie; šuniukas Degtukas, erelis, Naylė – teigiamo elgesio pavyzdžiai, išmokę Ulfą, kaip svarbu padėti kitam, kiek daug reiškia draugystė. Teigiami pavyzdžiai Ulfą skatina reflektuoti savo elgesį, savigraužos elementai („Atminty iškilo nuolat viską už jį darantys tėvai, kad ir kokie pavargę būdavo po dienos darbų, ir vėl užplūdo gėda“ (Šidlauskas, 2017, p. 98)) suponuoja mintį: jei nenori jaustis kaip Ulfas, nesielk taip.

16 Virgis Šidlauskas, Ulfas ir stebuklinga barzda, Vilnius: Nieko rimto, 2017, p. 75.

17 Bandymą pabrėžti kuriamų personažų ar lyrinio subjekto panašumą į menamą skaitytoją, jų pasaulių artimumą pasitelkia ir kiti rašytojai, pvz., Violetos Palčinskaitės eilėraščių knyga pradedama šiomis eilutėmis: „Sekiau tave pro durų plyšį – / Kur išeini, kada sugrįši… / Sekiau kieme ir prie namų, / Kada tau buvo neramu. / Juokeis, žaidei, ėjai gatve… / Šita knyga / apie tave“ (Violeta Palčinskaitė, Eilėraščiai iš namų, Vilnius: Tyto alba, 2017, p. 5).

18 Gaja Guna Eklė, Brolis, kurio nereikėjo, Vilnius: Labdaros ir paramos fondas „Švieskime vaikus“, 2016, p. 8.

19 Ibid., p. 21–22.

20 Ibid., p. 22.

21 Ibid., p. 68.

22 Ibid., p. 79.

23 Ibid., p. 109.

24 Tomas Dirgėla, Benas – sapnų siuvėjas, Vilnius: Tyto alba, 2018, p. 125.

25 Vainius Bakas, Ką manė kamanė, Kaunas: Žalias kalnas, 2019, p. 6.

26 Ibid.

27 Ibid., p. 7.

28 Ibid., p. 28–29.

29 Selemonas Paltanavičius, op. cit., p. 5.

30 Vytautas V. Landsbergis, Pūkis karalius, Vilnius: Dominicus Lituanus, 2018.

31 Jurga Baltrukonytė, „Auksinė žuvelė, kuri svajojo tapti paprastu kilbuku“, Filmukai, Vilnius: Alma littera, 2016.

32 Ibid.

33 Virgis Šidlauskas, op. cit., p. 154.

34 Vainius Bakas, op. cit., p. 36.

35 Daiva Čepauskaitė, Baisiai gražūs eilėraščiai, Kaunas: Žalias kalnas, 2017.

36 Ilona Ežerinytė, „Atostogos su vandeniais“, Šunojaus diena, Vilnius: Labdaros ir paramos fondas „Švieskime vaikus“, 2016, p. 81.

37 Marius Marcinkevičius, Draugystė ant straublio galo, Vilnius: Tikra knyga, 2017.

38 Evelina Daciūtė, Laimė yra lapė, Vilnius: Tikra knyga, 2016.

39 Ibid., 2016.

40 Dovilė Zavedskaitė, Lietus ir skafandras, Vilnius: Labdaros ir paramos fondas „Švieskime vaikus“, 2019, p. 40.

41 Ibid., p. 74.

42 Ibid., p. 69. 43 Ibid., p. 74.

 

 

Žurnalas „Rubinaitis“, 2022 Nr. 3 (103)

 

 

Sveiki!

Knyga padeda užaugti ir subręsti

Straipsniai

Iniciacija tarp dangaus ir vandens Yanno Martelio romane „Pi gyvenimas“
„Mus traukia šis mažas stebuklas“: apie skaitmeninę komunikaciją ir socialines medijas šiuolaikinėje paauglių prozoje

Mano vaikystės skaitymai

Vaikystėje tikėjau, kad galėsiu perskaityti visas pasaulio knygas

Nuotraukos pasakoja

Kazio Sajos kelias: nuo paauglio iki karūnuoto vaikų rašytojo

Sukaktys

Sudėtingi pasirinkimai ir pasaulyje pasimetęs paauglys Vytauto Bubnio „Arberone“ (rašytojo 90-osioms gimimo metinėms)
Beatricės Masini istorijos: jausmų atodangos, savivokos nuotykiai, stiliaus viražai (60-ajam rašytojos jubiliejui)

Retro

Spaudos retrospektyvoje – gyvosios piramidės

Kontekstai

„Mažosios moterys“ didžiuosiuose ekranuose

Atidžiu žvilgsniu

Apie gruodžio boružes ir kitokias bėdas
Ne visai žudiko – ne visai beždžionė!

Kronika. Informacija. Skelbimai

Kronika. Informacija. Skelbimai

Vaikų literatūros rašytojai ir personažai meno kūriniuose

Sudargo erdvėse – Jeromeʼo Davido Salingerio akcentai

Summary

SUMMARY

Mūsų partneriai ir rėmėjai