Vaikystėje tikėjau, kad galėsiu perskaityti visas pasaulio knygas

 

 

 

 

Unė Kaunaitė. 2016 m. Eglės Jociūtės nuotr.
Unė Kaunaitė. 2016 m. Eglės Jociūtės nuotr.

– Kokia buvo jūsų vaikystė? Kokie ryškiausi įspūdžiai?

– Skirtingi laikotarpiai sukelia skirtingų prisiminimų. Buvau su visais norintis draugauti vaikas, nenustygau vietoje, tryškau energija. Susipažindavau su žmonėmis net parduotuvėje. Senelis nenorėjo manęs vestis į miestą, nes kur nors pradingdavau. Vasaras leidau kiemuose su kitais vaikais žaisdama gaudynes, slėpynes, dūkdama su sese ir pusseserėmis. Močiutė neprikviesdavo valgyti, nes kam maistas, kai gali žaisti?

Tačiau taip pat dažnai sirgau, tad gyvenimas mane priverstinai sustabdydavo. Tada kaip tik pasidarydavau labai liūdna ir mąsli. Šešerių metų mėnesį gulėjau ligoninėje, per plauką nuo atsisveikinimo su visais. Net jei esi per mažas tai suprasti, tokie dalykai palieka įspaudų. Kai pasveikdavau, vėl nenorėjau savęs saugoti, labai išgyvendavau, jeigu susirgusi negalėdavau kažkur dalyvauti. Ilgai ilgai mokiausi, kad fizinės galimybės yra ribotos. Ir dabar dar to mokausi.

Vaikystė pilna atsiminimų. Dabar matau čirvinius blynus senelių virtuvėje: močiutė kepdavo juos beveik baltus, o senelis – rudus, tad mes, vaikai, visada bandydavom išprašyti, kad keptų senelis. Kartą leido kepti pačioms, o mes taip užsiplepėjom, kad atidariusios keptuvę net neradom blyno – jis buvo juodas juodas. Kaip mes vėdinom virtuvę, tikėdamos, kad močiutė nespės pareiti…

Pamenu žygius į mišką su tėčiu. Kartais jis sakydavo, kad pasiklydo, bet aš niekada tuo netikėjau – juk tėtis visada viską žino. Be to, galiausiai visada rasdavom kelią. Kai buvau šešerių, namuose atsirado šuo, pavadinome kalytę Gera arba Gerute. Ji irgi nenustygo vietoje ir krėtė mums vieną eibę po kitos, bet buvo labai geras šuo. Žiemą ji mane vežiodavo rogėmis. Pamenu, kaip verkiau, kai bandžiau ją vedžioti, bet tik įkritau į sniego pusnį – buvau tikra, kad niekada jos neišlaikysiu. Bet galiausiai išlaikiau.

Unė su Gera. 2010 m.
Unė su Gera. 2010 m.
Unė ir sesė. 1995 m.
Unė ir sesė. 1995 m.

Augau jauniausia iš keturių pusseserių, tad veik visi mano drabužiai buvo kieno nors kito. Ne viską galėjom sau leisti. Bet gal tada ir išmokau, kad ne drabužiai ar daiktai apibrėžia žmogų. Nebuvo tai prabangi vaikystė – užtat labai turtinga dėmesio. Visko joje buvo, bet ji tikrai šviesi.

– Jūsų močiutė Lilija Žadeikytė – aktorė, skaitovė, režisierė, prosenelis Aleksandras Žadeikis – aktorius, režisierius, jūs pati – rašytoja. Ar yra ir daugiau jūsų giminės žmonių, susijusių su kultūros sritimi? Kaip jų asmenybės ir veikla veikė jus vaikystėje ir dabar?

– Kai esi vaikas, šių sąsajų nesupranti, tačiau vėliau jos visos susilipdo į gražų paveikslą. Mano tėvai – architektai, dizaineriai, tad užaugau klausydamasi diskusijų apie tai, kas gražu, o kas ne. Prisimenu, kaip važiuojant troleibusu mama man aiškino, kas yra kičas. Kelionėse su tėvais kartais tekdavo pusdienį praleisti važiuojant link kokio nors architektūriškai įdomaus pastato. Man, kaip vaikui, tai buvo baisiai nuobodu, bet dabar vertinu jų išlavintą skonį.

Su močiute teko vaikystėje kartu vaidinti, įgarsinti radijo pjeses. Vėliau vaidinau „Elementoriaus“ dramos teatre, baigiau „Skalvijos“ kino akademiją, tad aktorystė ir režisūra daug metų sukosi mano galvoje kaip galimas ateities kelias. Mano a. a. senelis buvo žinomas psichiatras, todėl nieko keisto, kad baigiau psichologijos bakalauro studijas, nors su seneliu šio pasirinkimo nesiejau. Senelis niekada man apie psichologiją nepasakojo – jis visomis progomis dovanojo knygas, o mudvi su sese nuolat vesdavo į Operos ir baleto teatrą. Aišku, tada mes labiausiai laukėme karšto šokolado per pertraukas, bet ir vėl – po laiko viską įvertini. Tokių sąsajų vėliau prisimeni vis daugiau, ir jos neabejotinai tave formuoja, net jei tada to nesupratai.

Su mama. 1995 m.
Su mama. 1995 m.
Su tėčiu. 1995 m.
Su tėčiu. 1995 m.

– Ar vaikystėje knygos, skaitymas jūsų aplinkoje buvo svarbūs? Ar pati mėgote skaityti?

– Kiek dabar pamenu, knygų buvo visur – mano vaikystės namuose, pas visus senelius. Buvau surinkusi visą „10+“ seriją, sesė kolekcionavo serijos „Iliustruota didžioji klasika“ knygas.

Daug vasarų praleidau Marijampolėje, pas mamos tėvus, iš ten ryškiausiai pamenu miesto biblioteką, jos vaikų skyrių. Eidavau ten beveik kasdien – bibliotekininkė pradžioje žvelgė skeptiškai, sakė, kad aš greičiausiai tik perverčiu paveikslėlius – juk negaliu perskaityti tiek per dieną. Bet aš tikrai perskaitydavau. Net dabar pasakyčiau, kur toje mažoje bibliotekėlėje buvo sudėtos visos Astridos Lindgren knygos, kur buvo Šerloko Holmso serija… Vaikystėje tikėjau, kad galėsiu perskaityti visas pasaulio knygas. Bet, kaip ir daugelis, turėjau skausmingai suprasti, kad nepavyks.

Kokie svarbiausi jūsų vaikystės skaitiniai? Galbūt kai kurios vaikystės knygos šildo širdį iki šiol?

– Paklausta vis miniu, bet negaliu ir čia nepradėti nuo Januszo Korczako knygos Karalius Motiejukas Pirmasis ir Vytautės Žilinskaitės knygos Kelionė į Tandadriką. Apie šiuos kūrinius buvau parašiusi straipsnį ir Rubinaityje, pasiremdama baigiamuoju dvyliktos klasės darbu. Jie ir šildo, ir graudina širdį iki šių dienų.

Užaugau kartu su Hario Poterio karta, pamenu, kad pirmąją knygą man paskolino draugė ir aš nežinojau, kad jų bus daugiau – internetas tuo metu nebuvo pasiekiamas pirštais. Perskaičiusi verkiau, nes pagalvojau, kad niekada neperskaitysiu, kaip veikėjams sekėsi toliau… Tad Hario Poterio gerbėja buvau anksčiau, nei sužinojau, kad tai populiaru. Šiaip jau mylimų knygų sąrašas buvo begalinis…

Esate iš tų rašytojų, kuriems nusišypso sėkmė publikuoti savo kūrybą knygos pavidalu gana anksti, dar mokykloje ar vos ją baigus. Ar nuo vaikystės svajojote tapti rašytoja?

– Pirmąją „knygą“ – šešių puslapių pasakojimą apie savo rajoną – parašiau būdama šešerių. Su tėčio pagalba išspausdinau, įrišau. Ten yra skyrelis apie žiemą po ledu mirštančias žuvis, kurias mačiau parke ir dėl kurių labai liūdėjau… Rašiau begalę „knygų“ – pradėtų ir nebaigtų: detektyvus, pasakas, istorijas… Ką tik sugalvojau. Dažniausiai visos jos buvo vieno ar dviejų skyrių, nes neturėjau kantrybės tęsti, vis pradėdavau naują knygą… Mokykloje nebuvo laikraščio, tad klasėje leidau sienlaikraštį. Vėliau dalyvavau jaunųjų filologų konkursuose. Ir net negaliu pasakyti, kodėl. Tos istorijos pačios gimdavo mano galvoje, rašyti man patiko. Norėjau būti daug kuo. Nežinau, kada sugalvojau, kad norėčiau būti ir rašytoja, bet tikrai visada norėjau rašyti. Ir dabar man sunku pasakyti, kodėl rašau – kartais kitaip neišeina

– Kaip jautėtės rašytojos karjerą pradėjusi taip anksti? Ar įžvelgiate tame ir pliusų, ir pavojų?

– Visada buvau sau reikli ir kritiška, tad paleisti į pasaulį knygą nėra lengva – ji niekada nėra tokia, kokios tikėjaisi. Pamenu, kaip pirmoji pirmosios knygos skaitytoja – mano mokytoja, perskaičiusi Sudie, rytojau juodraštį pasakė, kad vieną dalyką ji būtų parašiusi kitaip. Dabar aš ją suprantu – šiandien tą knygos veikėją irgi būčiau sukūrusi kitokį. Bet gal po dvidešimties metų visas savo knygas norėčiau perrašyti? Tad išmokau su šiuo jausmu gyventi, dabar netgi džiaugtis, kad turiu galimybę matyti, kaip keitėsi mano mąstymas, per knygas matyti, kaip brendau, todėl matau gerokai daugiau pliusų nei pavojų. Gali dešimt metų rašyti knygą ir nebūti ja patenkintas, gali ir visą gyvenimą. Bet jei sieksi tobulos knygos, niekada jos neparašysi. Kai kurie žmonės visą gyvenimą pralaiko stalčiuose savo kūrybą, taip ir neišdrįsę jos parodyti niekam. Pirmoji knyga užaugina antrąją ir taip toliau – atgalinis ryšys, kurį tau suteikia skaitytojai, kritikų vertinimai padeda tobulėti. Aišku, kai esi jaunas, reikia mokėti atsirinkti ir nemėginti kiekvienos kritikos strėlės priimti giliai į širdį – to irgi mokiausi. Tačiau galimybė gauti atgalinį ryšį yra labai vertinga.

– Pirmojoje knygoje Sudie, rytojau rašėte apie talentingo jauno žmogaus dramą: kai iš jo aplinka ir artimieji reikalauja, tikisi labai daug, o pats jaunas žmogus jaučiasi sutrikęs, rodos, visi kiti už jį geriau žino, kur jam eiti, ko jam siekti. Tai originali tema, juk dažniau knygose paaugliams kalbama apie sudėtingą vaikystę, paauglystę, o jūs pasirinkote kalbėti ne mažiau sudėtinga, bet vis dėlto kitokia tema. Kas jus pavedėjo jos link? Ar tai susiję su jūsų pačios patirtimi, juk mokėtės gerai, lankėte prestižiniu laikomą Vilniaus licėjų?

– Turbūt didžioji dalis rašytojų vienaip ar kitaip į kūrybą įtraukia savas patirtis. Bent man labai svarbu pasirinkti tikrai rūpimą temą – kūrinys negimsta per pusmetį, kartais užtrunka ir labai daug metų. Beveik visada išgyvenu vidurio kūrinio krizę, kai norisi viską mesti į šalį… Tad toli gražu ne visos temos šį išbandymą „išgyvena“. Ir dabar, žvelgdama iš ilgesnės laiko perspektyvos, jau galiu matyti, kad neretai knygos tampa tam tikra paieška, klausimu, į kurį pati ieškau atsakymo. Sudie, rytojau kelti klausimai man buvo tikrai artimi, buvau viena iš tų labai gerai beveik viską besimokančių mokinių, norėjusių persiplėšti, kad tik pasirinktų „teisingai“.

Tačiau kūryba tuo ir įdomi, kad joje keistu, visiškai nenuspėjamu būdu susipina savos patirtys ir vaizduotė. Štai ir dabar yra begalė būdų, kaip galėčiau atsakyti į šį klausimą, bet dėl įvairių aplinkybių galiausiai skaitytojas pamato tik vieną variantą. Taip ir su knyga. Daugybę dalykų sukuri, nors ir atsispiri nuo savo patirčių. Dar baugiau, kai tie užrašyti dalykai sugrįžta realybėje. Tokių momentų turėjau dešimtis, nuo mažų iki didelių, kad ir knygos Sudie, rytojau pabaigoje šliaužiantis Gedimino bokštas… Gal kas dabar skaitydamas galvos, kad parašyti pabaigą mane įkvėpė ant kalno susidariusios nuošliaužos. Bet tuomet nieko panašaus dar nebuvo, tenorėjau simbolio… O jis ėmė ir virto realybe.

– Pirmojoje knygoje labai svarbi yra Vilniaus tema. Prisimenu, labai jautriai rašėte, pavyzdžiui, apie Stebuklų plytelės likimą. Skaitant justi, kad jis svarbus ne tik knygos veikėjai, bet ir rašytojai… Kuo jums svarbus buvo Vilnius? Ką jis reiškia dabar? Ar santykis pasikeitė?

– Tai mano gimtasis mietas. Ir šiaip jau geriausias miestas pasaulyje. Jis man buvo ir yra labai brangus. Būdama paauglė labai jautriai reagavau į visus pokyčius mieste. Labai išgyvenau dėl „Lietuvos“ kino teatro, „Pieno baro“, kuriame valgydavau bandeles po mokyklos… Su metais tuos pokyčius imi vertinti kiek nuosaikiau, patiri jų daugiau, giliau pasidomėjęs miesto istorija, vertini ją iš laiko perspektyvos. Tačiau man vis dar labai rūpi, kad miestas išlaikytų savo unikalumą. O dabar, pradėjus darbuotis Vilniaus miesto savivaldybėje, santykis dar kitoks – jaučiu padidėjusią atsakomybę prisidėti prie miesto kūrimo, kad ir per jauniausių miestiečių ugdymą.

– Galbūt klystu, bet spėju, kad jūsų knygoje Žmonės iš Alkapės yra ir daug asmeniškų patirčių, susijusių su emigracija, svarstymais apie santykį su tėvyne. Ji ir pasirodė kaip tik tada, kai studijavote Škotijoje… Ar klystu? Gal papasakotumėte šios knygos užkulisius, idėjas?

– Pradėsiu nuo tolėliau – Škotijoje studijavau socialinę antropologiją. Ji man patiko ne tik savo temomis – skirtingų kultūrų tyrinėjimais. Ji mane patraukė ir metodais, primenančiais rašytojo darbą – stebėti, perleisti per save, visa tai susintetinti į bendrą vaizdą. Aišku, antropologas mėgina būti objektyvus, bet turi suvokti, kad toks būti negali – jį riboja jo paties mąstymas, patirtys. Rašytojas, priešingai, turi daug laisvės būti subjektyvus, bet kartais to visai nereikia. Gyvenime nutinka tokių dalykų, kuriuos aprašius knygose niekas nepatiki jų realumu…

Pasakoju apie tai, nes nesijaučiau aprašiusi tik savo išgyvenimus. Rašiau apie tai, ką mačiau. Tai ne vieno žmogaus istorija. Gyvenau kartu su daugybe studentų, atvykusių iš įvairiausių šalių, su skirtingomis jų istorijomis. Nuolat bendravau su užsienyje studijuojančiais lietuviais. Ir labai džiaugiausi, kai tiek daug knygą perskaičiusių bendraamžių man sakė, kad šią knygą nešė tėvams, seneliams ir sakė: „Paskaitykit, kaip ten buvo.“ Jei būčiau mėginusi aprašyti tik savo patirtis, vargu ar tai būtų pavykę. Kad knygoje keliami klausimai tuo gyvenimo laikotarpiu buvo man labai svarbūs – be abejonės.

– Su trečiąja knyga Laiškai Elzei nutolote nuo pilietiškumo temų ir rašėte apie patyčias, jų dalyvių ratą – besityčiojančius, kenčiančius nuo patyčių ir stebinčius. Kuo ši tema jus patraukė? O gal bandėte rašyti visai kita tema?

– Paprastai galvoje visada nešiojuosi bent kelias knygų idėjas. Kurios iš jų virsta knygomis, gali būti mistika net rašytojui. Bet kadangi studijavau psichologiją, švietimą, daug bendravau su paaugliais, skaičiau jiems paskaitas, patyčių tema visada buvo arti. Be to, tam tikras istorijas atsineši ir iš savo paauglystės – kūrybiškai, bet knygoje Laiškai Elzei atsidūrė ir asmeniniai išgyvenimai, ir kitų pasakotos istorijos… Kita vertus, nesu tikra, ar ši knyga labai nutolusi nuo dviejų pirmųjų – ji kalba apie asmeninę atsakomybę. Ar tai tikrai taip toli nuo pilietiškumo?

Kartu su Šiaulių Stasio Šalkauskio gimnazijos teatro trupe po spektaklio „Laiškai Elzei“. 2017 m.
Kartu su Šiaulių Stasio Šalkauskio gimnazijos teatro trupe po spektaklio „Laiškai Elzei“. 2017 m.

– Pradėjusi eiti svarbias pareigas (apie tai pakalbėsime vėliau), atrodo, nutolote nuo kūrybos? Ar stinga laiko? Įkvėpimo? O gal jau svarstote apie naujus kūrinius? Anksčiau jūsų kūryboje svarbios buvo pilietiškumo, asmeninės atsakomybės temos. Ar dabar jau domina kas kita?

– Laikas, deja, tikrai prapuolė – kai esi studentas, mokinys, esi apdovanojamas ilgomis atostogomis. Dabar vis dar mokausi, kaip šalia darbų rasti erdvės rašymui. Nors nutolau gal ne tik dėl to. Pamenu vieną susitikimą su skaitytojais pirmaisiais metais, kai dirbau Ministro Pirmininko patarėja. Pasiėmiau laisvą dieną, nuvažiavau, man atrodė, kad užsidėjau kitą kepurę – šiandien būsiu rašytoja. Susitikimas, žinoma, vyko mokykloje, su mokiniais. Ir labai greitai visi klausimai, kurių sulaukiau, buvo tik apie mano darbą – ar savaitgalis, ar laisva diena, ta užimama pozicija kitiems yra nuolatinė, apibrėžianti tavo identitetą, „suvalganti“ tave kaip asmenybę. Po susitikimo išėjau skaudančia širdimi, jausdama, kad praradau dalelę savęs. Pamenu, važiuodama atgal labai aiškiai sau pasakiau, kad kol dirbu šį darbą, tikrai neleisiu jokios knygos, nes tai būtų nesąžininga kūrinio atžvilgiu.

Taip planuotas kūrinys pakibo, nors jo idėją jau nešiojuosi labai daug metų. Dabar jis pagaliau baigtas ir, viliuosi, per artimiausius metus išvys pasaulį. Juodraštį perskaičiusi draugė man pasakė, kad iš pradžių negalėjo patikėti, jog knygą parašiau aš – jai atrodė, kad kūrinys per toli nuo mano ankstesniųjų. Ilgiau pagalvojusi nusprendė, kad mano braižą ten vis dėlto mato. Bet temas paliksiu nusakyti kitiems…

– Iki šiol rašėte kūrinius tik paaugliams ir jaunimui. Ar niekada nekilo minčių įžengti ir į vaikų literatūrą?

– Reikėtų sakyti, kad nuo vaikų literatūros iš tiesų ir pradėjau… Buvo toks portalas „rašyk.lt“, kuriame būdama septintokė ar aštuntokė ir prisidengdama pseudonimu rašydavau pasakas vaikams. Bet interneto platybėse tai tikrai nebuvo populiarus žanras ir komentarai tokio amžiaus paaugliui augino storą odą.

„Mamų unija“ 2014 m. pakvietė keliolika kūrėjų sukurti ir iliustruoti pasakas vaikams, visos lėšos buvo skirtos paramai. Tuomet sukūriau pasaką „Elzė, visų ilgšių užtarėja“ ir ilgai nešiojausi mintį, kad norėčiau parašyti daugiau istorijų apie šią mergaitę. Tik gerokai vėliau supratau, kad tą patį vardą pasirinkau savo kitai knygai – Laiškai Elzei. Sutapimas nebuvo sąmoningas. Tad gal ne artimiausioje ateityje, bet vaikams parašyti tikrai norėčiau.

– Anksčiau aktyviai bendraudavote su skaitytojais, o kaip yra dabar? Ar jums svarbūs susitikimai, pokalbiai su skaitytojais, ar mieliau kaip autorė liktumėte užkulisiuose?

– Kūrybinė pertrauka savaime diktavo susitikimų pertrauką. Pakviesta, jei tik pavyksta, stengiuosi niekada neatsisakyti susitikimo. Man labai patinka bendrauti su jaunimu, susitikimai įkvepia kurti toliau. Pamenu vieną, kurio metu priekyje sėdėjo kelis klausimus uždavęs paauglys. Jis man iškart labai patiko ir nuo pradžių kirbėjo jausmas, kad gal ir pats stalčiuje slepia savo kūrybą… Po susitikimo prie manęs priėjusi mokytoja paaiškino, kad tas berniukas per pamokas niekada nekalba, todėl jai buvo gera matyti, kaip jis įsitraukė į pokalbį – už tai ji man buvo labai dėkinga. Vien dėl tokių momentų verta rašyti knygas.

Man pačiai apie savo knygas kalbėti nelengva, ypač pradžioje taip buvo. Labai nenoriu pasakyti per daug, nenoriu primesti savo matymo, ypač tiems, kurie dar neperskaitė knygos. Bet man labai įdomu išgirsti, ką tuose kūriniuose perskaito kiti.

– Esate Lietuvos rašytojų sąjungos narė, IBBY Lietuvos skyriaus narė. Kuo jums svarbus buvimas šiose organizacijose, apskritai priklausymas organizacijoms?

– Rašytojo profesija yra pakankamai vieniša, tad galimybė kartkartėmis sutikti kitus yra privalumas. Nežinau, kaip yra kitiems rašytojams, bet mane bendravimas su kitais rašančiais žmonėmis tikrai motyvuoja rašyti – kitų kūrybingumas užkrečia. Be to, tikiu, kad stipri demokratija remiasi stipriomis bendruomenėmis, organizacijomis. Yra šalių, kuriose tokios sąjungos labai stiprios, padeda kūrėjams kovoti dėl užmokesčio ir pan. Jos keičiasi ir Lietuvoje. Pati dar tikrai neturėjau pakankamai laiko įsitraukti į šių organizacijų veiklas, bet labai gerbiu žmones, tam skiriančius savo laiką, ir viliuosi, kad ateityje turėsiu daugiau galimybių prisidėti ir pati.

– Studijavote Škotijoje, iš pradžių baigėte psichologijos ir socialinės antropologijos bakalauro studijas, vėliau švietimo studijų magistrantūrą. Ar visada linkote į socialinius mokslus? Ar visada domino švietimo sritis?

– Kadangi mokykloje sekėsi daug dalykų, sunku pasakyti, kur linkau. Gal netgi priešingai – nuolat balansavau tarp humanitarinių ir tiksliųjų mokslų, dalyvaudavau matematikos olimpiadose, domėjausi kompiuterių mokslais. O socialiniai mokslai atsirado tarsi išsigelbėjimas – vieta, kur reikia ir to, ir to, ir man nebereikia rinktis (juokiasi). Man patinka mokslas – patinka tyrinėti, bandyti kažką išsiaiškinti. Buvau įstojusi į psichologijos doktorantūrą tyrinėti žmogaus atsiminimų, sąlygojamų sąsajos su autizmo spektro sutrikimais, ir tikrai ilgai vertinau save kaip mokslininkę. Bet kartu labai norėjau grįžti į Lietuvą, o tada buvau atrinkta dalyvauti „Kurk Lietuvai“ programoje ir radau dar didesnį iššūkį – švietimą. Jis man nebuvo svetimas – visada domėjausi, kas vyksta mūsų švietimo sistemoje, ne vienus metus dėsčiau Nacionalinėje moksleivių akademijoje, bet tokios gyvenimo trajektorijos tikrai nebraižiau. Gal ir gerai, nes viskas susidėlioja netgi įdomiau.

– Kone visą laiką, jei gerai atsekiau jūsų karjerą, dirbote viešosiose ar valstybinėse institucijose: dalyvavote „Kurk Lietuvai“ programoje, buvote Ministro Pirmininko patarėja švietimo, mokslo, kultūros ir sporto klausimais, dabar vadovaujate Vilniaus švietimo pažangos centrui. Ar niekada nedomino privati švietimo sistema?

– Nesakysiu „niekada“, nes nežinia, kas ir kaip gyvenime pasisuks, tačiau šiandien atrodo, kad dirbančiųjų privačiame švietimo sektoriuje yra, jie daro daug puikių dalykų, nes gali būti laisvesni, mažiau bijo eksperimentuoti… Tačiau man norisi, kad visi vaikai, nepriklausomai nuo finansų, šeimos, gyvenamosios vietos, turėtų galimybę gauti geras švietimo paslaugas, todėl matau didžiausią prasmę dirbti viešajame sektoriuje. Gal čia iš tiesų ir yra tų vaikystėje skaitytų knygų įtaka? Nors Motiejuko ar Kuto istorijos nėra laimingos, man jos visada atrodė prasmingos.

– Šiuo metu vadovaujate „Edu Vilnius“, t. y. Vilniaus švietimo pažangos centrui. Kuo užsiima ši įstaiga? Kokie didžiausi jūsų asmeniniai išsikelti tikslai?

– „Edu Vilnius“ įkurtas tam, kad švietimas Vilniuje būtų kokybiškesnis. Dirbame pirmiausia su mokytojais ir mokyklų administracijomis. Finansuojame naujų mokytojų ir vadovų rengimą, organizuojame pagalbą naujiems mokytojams ir vadovams, keliame kompetencijas, buriame mokytojus į bendruomenes… Be to, stengiamės mokykloms pasiūlyti įvairių ugdymo inovacijų, pavyzdžiui, „Minecraft“ žaidimo pritaikymą pasaulio pažinimo pamokose ar matematikos mokymąsi pasitelkiant suomių sukurtą užduočių platformą, šiemet išbandėme fenomenais grįsto ugdymo diegimą keliose mokyklose, kviečiame mokytojus su vaikais mokytis už mokyklos ribų – taip norime priminti, kad mokykla nėra pastatas. Siekiame suteikti pagalbą toms mokykloms, kurioms labiausiai reikia. Veiklų tikrai daug.

Vilniaus pasiekimai Lietuvos kontekste geri, tačiau turime labai skirtingų mokyklų, didelę atskirtį. Aš nuoširdžiai norėčiau, kad kiekvienas vaikas turėtų galimybę eiti į gerą mokyklą – tokią, kurioje svarbūs ne tik pasiekimai, bet ir vaikų emocinė sveikata, kurioje ugdomos ateities kompetencijos, kurioje mokiniai gali kurti, nebijoti klysti. Tai nėra lengvas siekis, nes sąlygas mokykloje suformuoja begalė veiksnių, kai kurie iš jų visiškai nepriklauso nuo pačios mokyklos. Matau didelę prasmę padėti mokykloms, kurioms šiandien kažkas sekasi sunkiau. Juolab kad Vilniuje turime tokį platų spektrą mokyklų, lyderių įvairiose srityse – reikia tik sudaryti sąlygas joms dalytis gerosiomis praktikomis.

– Dirbdama švietimo srityje turbūt pastebite atskirų švietimo sričių stiprybes ir silpnybes. Kaip jūs vertinate Lietuvių kalbos ir literatūros bendrojo ugdymo programą, dėl kurios nerimsta diskusijos? Gal tyrinėdama kitų šalių veiklą pastebėjote praktikų, kurias būtų verta pritaikyti ir pas mus? Ar jus tenkino literatūros programa, kai buvote mokinė?

– Kai buvau vaikas, per daug apie tai negalvojau – atsakingai skaičiau tai, ką užduodavo, ir tai, ko neužduodavo. Pamenu tik vieną kartą, kai neįveikiau privalomos knygos – tai buvo Vaižganto Pragiedruliai. Juokinga, nes tas prisiminimas labai ryškus: atostogavome su tėvais prie jūros, pamenu kambarį, lovą, ant kurios sėdėjau, ir suvokimą, kad tos knygos paprasčiausiai neįveiksiu. Jaučiausi savimi nusivylusi. Dabar tai mergaitei pasakyčiau, kad ji tikrai neturi jaustis dėl to blogai – jaustis blogai turi tie, kuriems atrodo, kad tokias knygas reikia duoti skaityti tokio amžiaus vaikams.

Kadangi skaičiau daug kitų knygų, programoje nieko ir nepasigedau – pati ją pripildydavau užsienio literatūra. Ir ji man neabejotinai buvo įdomesnė nei lietuvių. Vienuoliktoje klasėje pradėjau mokytis pagal Tarptautinio bakalaureato sistemą, kurioje visi dalykai, išskyrus, žinoma, kalbas, mokomi angliškai. Paradoksalu – lietuvių kalbos programa man ten patiko labiausiai. Pirmą kartą atradau man tikrai patikusius lietuvių autorius, net poeziją, kurios anksčiau per daug nemėgau. Žinoma, daug kas priklauso ir nuo mokytojo – mane gyvenimas apdovanojo rašytoja Vile Vėl. O kai mokytojas geras, net palyginti neįtraukiantys kūriniai gali virsti įdomiomis diskusijomis.

Su močiute Lilija Žadeikyte
Su močiute Lilija Žadeikyte

Lietuvių literatūros programa tikrai yra karšta tema jau daugybę metų. Visada esu už tai, kad kūrinių būtų mažiau, jie būtų nagrinėjami nesutrumpinti – ne prabėgomis, ištraukomis. Pritariu minčiai, kad mokytojui reikia suteikti didesnę laisvę pasirinkti kūrinius, nes kai yra įdomu mokytojui, bus įdomu ir mokiniams. Programoje turi būti daugiau šiuolaikinių kūrinių, kurie sudomintų mokinius aktualiomis temomis – kas iš to, jei mokiniai, baigę dvylika klasių, nebenori paimti knygos į rankas? Nebijau ir užsienio literatūros – noras mokyti tik lietuvių literatūrą nėra kultūros stiprybė, greičiau priešingai. Lietuvių literatūra turi kuo didžiuotis, bet tai labai gražiai atsiskleidžia pasaulio kultūros kontekste. Ir Žemaitė visai kitaip skaitoma, kai ją sieji ne su kaimu, o su, sakykim, Louisos May Alcott romanu Mažosios moterys ir feminizmo judėjimu…

– Kokią grožinę, pažintinę literatūrą dabar pati skaitote? Kokie žanrai, temos, problemos labiausiai domina? Ar pati vis dar skaitote vaikų, paauglių literatūrą, ar tai jau praeitas etapas?

– Skaitymui dabar nuolat trūksta laiko, todėl knygas renkuosi labai atsakingai. Nemažai skaitau naujai išleistų lietuvių grožinės literatūros knygų – tai jau beveik profesinis skaitymas, nes daugelį rašančiųjų pažįstu, įdomu pamatyti, kaip dera žmonių asmenybės ir jų rašymo stilius, stebėti, kaip vystosi mūsų literatūrinis laukas.

Jeigu kur nors keliauju, labai mėgstu skaityti su ta šalimi susijusias knygas. Mėgstu skaityti skirtingų kultūrų knygas – tai, kaip rašo visai kitoje kultūroje užaugęs žmogus. Čia grįžtu prie literatūros programos: kažkada su draugais svarstėme, kaip būtų įdomu, jei panašiai taip, kaip geografijos pamokose susipažįsti su skirtingais žemynais, literatūros pamokose perskaitytum po knygą iš skirtingo žemyno. Labai liūdna buvo skaityti anksčiau prie programos rengimo dirbusių žmonių pasisakymus, kad tokia literatūra nėra pakankamai gera, neverta atsidurti šalia lietuvių autorių kūrinių. Pastaraisiais metais skaičiau pasaulinėmis premijomis apdovanotas knygas rašytojų, kilusių iš Nigerijos, Maroko, Malaizijos… Skaitydamas jas gali visai kitaip įvertinti ir savo šalies literatūrą.

Knygos „Laiškai Elzei“ pristatymas Vilniaus Martyno Mažvydo progimnazijoje. 2013 m. Lino Žukausko nuotr.
Knygos „Laiškai Elzei“ pristatymas Vilniaus Martyno Mažvydo progimnazijoje. 2013 m. Lino Žukausko nuotr.

Skaitau ir daug negrožinės literatūros, tik susiformavau keistą įprotį – beveik visada grožinę literatūrą skaitau lietuvių kalba, o negrožinę – anglų. Gal dėl to, kad šia kalba mokiausi universitete, kaip mokslinė kalba man labiau pažįstama anglų kalba. Renkuosi knygas apie įvairias socialines problemas, visuomenę, ateitį, politiką. Bet jei atvirai – tiesiog ieškau gerų knygų. O gera knyga gali būti pačia netikėčiausia tema, nes galiausiai ji kalba ne apie vieną ar kitą temą, o apie didesnes idėjas, neskirstomas į siauras kategorijas.

Vaikų ir paauglių literatūros dabar skaitau kiek mažiau, nors įdėmiai seku – turiu mažus dukterėčią ir sūnėną, kuriems visada stengiuosi nupirkti įdomiausių knygų ir kartu paskaityti. Bent taip su knygomis vaikams susipažįstu. Suaugusiems žmonėms skaityti vaikų ir paauglių literatūrą neįprasta – pamenu, kaip prieš beveik dešimtį metų, jau išleidusi pirmąją knygą, užėjau į Adomo Mickevičiaus biblioteką pasiimti vienos iš lietuvių autorių paauglių knygos, bibliotekininkės mane užpuolė su begale klausimų, kodėl man įdomi paauglių literatūra. Kol nepasakiau, ką veikiu, nepaleido. Gal dėl to, kad dabar galvoje sukasi temos suaugusiems skaitytojams, vaikų ir paauglių literatūra laukia lentynoje. Bet neabejoju, kad jų laikas dar ateis…

– Dėkoju už pokalbį.

 

 

Žurnalas „Rubinaitis“, 2022 Nr. 3 (103)

 

Sveiki!

Knyga padeda užaugti ir subręsti

Straipsniai

Iniciacija tarp dangaus ir vandens Yanno Martelio romane „Pi gyvenimas“
„Mus traukia šis mažas stebuklas“: apie skaitmeninę komunikaciją ir socialines medijas šiuolaikinėje paauglių prozoje
Didaktizmas lietuvių vaikų literatūroje: ar naujausi kūriniai vis dar moko?

Nuotraukos pasakoja

Kazio Sajos kelias: nuo paauglio iki karūnuoto vaikų rašytojo

Sukaktys

Sudėtingi pasirinkimai ir pasaulyje pasimetęs paauglys Vytauto Bubnio „Arberone“ (rašytojo 90-osioms gimimo metinėms)
Beatricės Masini istorijos: jausmų atodangos, savivokos nuotykiai, stiliaus viražai (60-ajam rašytojos jubiliejui)

Retro

Spaudos retrospektyvoje – gyvosios piramidės

Kontekstai

„Mažosios moterys“ didžiuosiuose ekranuose

Atidžiu žvilgsniu

Apie gruodžio boružes ir kitokias bėdas
Ne visai žudiko – ne visai beždžionė!

Kronika. Informacija. Skelbimai

Kronika. Informacija. Skelbimai

Vaikų literatūros rašytojai ir personažai meno kūriniuose

Sudargo erdvėse – Jeromeʼo Davido Salingerio akcentai

Summary

SUMMARY

Mūsų partneriai ir rėmėjai