Apie Šiaulius, Kauną, bet ne tik apie tai
Lietuvos kino teatruose (ne tik Šiaulių!) salės lūžta nuo žiūrovų srauto – skubama žiūrėti kino filmą „Pietinia kronikas“ (režisierius Ignas Miškinis, scenarijaus autorė Eglė Vertelytė), sukurtą pagal to paties pavadinimo Rimanto Kmitos romaną. Romanas Pietinia kronikas (2016) matomas kaip suaugusiųjų literatūros kūrinys, bet iš esmės tai yra ir jaunimo literatūra, įdomi ir gimnazistams. Reikia šį romaną integruoti į vaikų ir jaunimo literatūros lauką.
Kodėl knyga ir filmas sulaukė tokio pripažinimo? Gal nesuklysime pasakę, kad jie populiarūs ir dėl to, jog čia atpažįstame pačius save: savo (ar savo tėvų) gyventą laiką, vietą, kalbą… Pietinia kronikas nustebina šiaulietiškomis intonacijomis, iki kaulų smegenų artimomis, savomis kiekvienam Šiaurės Lietuvos sostinės gyventojui.
Šiaulių temos Rimantas Kmita nepaleido, vėliau jis drauge su bendraautoriumi Povilu Vincentu Jankūnu sukūrė įdomų komiksą Keliuonė. Įmink Šiaulius (2023). Kitas žanras, kitas pasakojimo būdas, bet irgi įtaigus ir vis labiau atrandamas Lietuvos skaitytojų, ypač jaunųjų. Trys draugai mokiniai leidžiasi į kelionę po savo miestą. Komikso puslapiuose atpažįstame Šiaulius: pastatus – istorinius ir naujų mikrorajonų „dangoraižius“, skulptūras, kai kurias istorines asmenybes. „Mitas yra pakartojamas“, – sako autorius.
O štai pernai pasirodė su kita Lietuvos geografine erdve susijusi knyga – Rūtos Baublytės-Kaufmann romanas Vasara Žaliakalnyje (2024). Be to, kad čia vaizduojamas sovietmetis (apie 1968 m.), to laiko realijos, knygoje veikia ir tarsi dar vienas personažas – Kaunas ir jo „kaunietiškiausias“ rajonas Žaliakalnis. Daugybė autentiškų ano laiko buities detalių, praeito laiko reiškinių susieti su kauniečių paauglių gyvenimo vaizdais (meilės reikalai, laisvalaikio leidimo būdai ir kt.), metonimiškai atspindinčiais to meto Lietuvos paauglių realybę. Prisiminkime ir Algimanto Zurbos romaną Melnragės akmenys (2005), kur vaizdingai perteiktas Klaipėdos koloritas, pajūrio peizažai, arba Ignės Zarambaitės romaną Juodavandeniai (2021) su Šilutės potvynių vaizdais, kuriančiais mįslingą atmosferą.
Labai svarbu, kad augantis, bręstantis skaitytojas vaikų ir jaunimo literatūroje galėtų atrasti savo aplinką, savo šalies, miesto ar miestelio vaizdus, vardus ir vietovardžius… Tai, ko beveik niekada neras užsienio literatūroje. Gal ir banalu, bet gera literatūra (ir kino menas) ugdo pasididžiavimo, pasidžiaugimo savo nacionaline kultūra jausmą. Kuria savo tautos, šalies, miesto mitą. Labai gaila, kad Lietuvoje beveik neturime lietuviškų animacinių filmų (juo labiau – serialų) mažiesiems. Tai apleista ar, kalbant optimistiškai, dar neišsiskleidusi mūsų kultūros sritis. Antai mūsų keturmečiai tik ir kalba apie šuniukus patrulius, supermenus, žmogų-vorą, kartoja filmukuose girdėtas frazes, vardija ilgiausius vardus. (Net ir kūdikių žaisliukai kalba angliškai…) Tai verčia susimąstyti. Matydami, kaip stipriai vaikus traukia ir veikia ekrano magija, turime atsakingai rūpintis to ekrano skleidžiamu turiniu. Gal verta inicijuoti ne vien lietuviškų knygų, bet ir kino scenarijų (ir vaidybinių, ir animacinių, ypač mažyliams) konkursus ir pačių filmų kūrimą? Gal nepakanka vien tik atrinkti kinematografiškiausias knygas?
Kas perskaitėme, o vėliau pažiūrėjome „Pietinia kronikas“, skubėkime į kino teatrus pasidžiaugti latvių animacinio filmo „Potvynis“ (rež. Gints Zilbalodis), laimėjusio „Cezarį“, „Auksinį gaublį“, „Oskarą“, triumfu.
Žurnalas „Rubinaitis“, 2025 Nr. 1 (113)
