Linksminanti vaikų poezija (2024 m. lietuvių vaikų poezija)
2023-iųjų vaikų poezijos apžvalgą pavadinau „Vaikų poezijos badmetis“, nes detalesnio pristatymo verta buvo tik viena knyga. Juokaujant galima sakyti, kad 2024-ieji buvo dvigubai geresni, nes tokių knygų – dvi.
Smagiai nuteikė Indrės Pliuškytės-Zalieckienės, neseniai vaikų literatūroje žybtelėjusios poetės ir iliustruotojos, knyga Neatlikau namų darbų („Alma littera“). Šiuolaikinės vaikų poezijos kontekste ši knyga – naujovė, nes joje atgaivinama mokyklinė vaikų poezijos tematika. Iki šiol ryškiausias mokyklinės poezijos autorius buvo Vytė Nemunėlis. Pasiremdamas edukologinėmis tarpukario mokyklos nuostatomis, jis rašė didaktiškus, tinginėlius satyriškai pajuokiančius ar oratoriškus, mokyklą poetizuojančius, šviesius jausmus jai išreiškiančius eilėraščius. Mokykla daugiausia vaizduota vaikams primetant juos ugdančio suaugusio žmogaus požiūrį. Panašios mokyklos traktavimo tradicijos vyravo ir vėlesnių laikų vaikų poezijoje, tik šios tematikos eilėraščių pasirodydavo nedaug. Pliuškytės- Zalieckienės knyga kitokia. Nei vaikus žeminančios didaktikos, nei pakylėto džiaugimosi mokykla joje nėra. Knyga Neatlikau namų darbų parašyta įsikūnijus į vaiką ir perteikiant tai, ką iš tiesų išgyvena ir kaip mąsto pradinukas.
Visi knygos eilėraščiai vienaip ar kitaip susiję su mokykla – tai atspindi ir skyrių pavadinimai „Prieš pamokas“, „Per pamokas“, „Po pamokų“. Į vienumą eilėraščius jungia tas pats lyrinis herojus, labai atvirai kalbantis apie savo santykį su mokykla. O jis ganėtinai konfliktiškas, nes daugybė dalykų kelia nepasitenkinimą. Pirmomis eilėraščių eilutėmis dažnai kuriamas įspūdis, kad herojus – niurzgus aimanuotojas, kuriam būti mokiniu kančia: „Kaip kieta man / sėdėti ant kėdės, / kai laukia dvi / lietuvių iš eilės!“ („Dvi lietuvių iš eilės“), „Aš jaudinuos, / man prakaituoja delnai – / eilėraštį mokiausi / atmintinai, // dabar priešais klasę / turiu jį sakyti, / bet džiūsta gerklė – / ką galiu padaryti?“ („Eilėraštis apie tai, kaip ruošiuosi deklamuoti eilėraštį“), „Ir kas išrado / namų darbus? / Kodėl jie turi būti / svarbūs?“ („Būdai namų darbams pribaigti“). Bet aimanavimas greitai liaujasi, nes herojus duoda valią fantazijai, ir nemaloni situacija virsta komiška. Geriausias pavyzdys, kaip pykstantis ant namų darbų su jais susidoroti ketina jau cituoto eilėraščio „Būdai namų darbams pribaigti“ kalbėtojas: „Aš juos išmesiu / į šiukšlyną, / padėsiu juos / į skruzdėlyną. // Išsviesiu juos iš / šešto aukšto / ir tvatinsiu piktai / su šaukštu. // Paraštėse pripiešiu / blusų / ir juos į kosmosą / išsiųsiu. // Paklosiu į katės / dėžutę, / įmesiu pečiun / pas bobutę.“
Nuolatinis fantazavimas yra ryškiausias šios knygos herojaus bruožas, juo jis išsiskiria visoje mokyklinės tematikos lietuvių vaikų poezijoje. Vienos fantazijos, palankiai susiklosčius, galėtų tapti realybe, pavyzdžiui, įsivaizdavimas, kokie skanumynai įdėti į jo priešpiečių dėžutę. Kitose fantazijose keliamasi į neįmanomybės sferą. Antai eilėraštyje „Pingių košė“ visi, vaiko supratimu, varginantys reikalai susitvarko patys: „PING plaukai / susišukuoja. / Lova – PING! / ir pasikloja. // Pats nusilupa / kiaušinis, / išsilygina / megztinis, // kojinės save / suranda, / muilas pats nuplauna / ranką, // pasikaso niežulys…“ Fantazijos ne tik padeda susidoroti su nemalonumais, bet ir leidžia įprastą gyvenimą paversti ypatingu, išskirtiniu ir svarbiausia – linksmu. Herojaus klasė – stulbinanti, nes tai klasė „keisčiausių vaikų / su cypsinčiais varnų vaikais / ant galvų“ („Varnų lizdai ant galvų“). Nepaprasta prie budėtojos stovinti radinių dėžė, iš kurios, herojui joje rausiantis pamestos kepurės, pasigirsta kvatojantis Tasmanijos velnias, sprunka kvoka, iššoka emu („Kaip aš ieškojau savo kepurės“). Neeilinė moteris ir pati budėtoja, mat, suskambus skambučiui į pamoką, ji užsisega balerinos sijoną, ima suktis, o tada: „Įtraukia į sūkurį / tuos, kas vėluoja, / ir liepia iškelti / tai ranką, tai koją! // O jeigu penktadienis – / šakės, brolyti! // Tuomet ir špagatą / turėsi daryti!“ („Budėtojos baletas“). Nonsensas – pagrindinis fantazuojančio herojaus mąstymo būdas, bet alogiški vaizdiniai gali plūsti ne tik iš lakios jo vaizduotės. Išorinis jų šaltinis yra dabartinė tikrovė: juokingų jutubo vaizdelių prisižiūrėjusios virėjos išvirė blynų ir iškepė sriubą; be saiko kursuose tobulėjanti mokytoja vietoj lentos klasėje pastato krepšinio stovą; ekspertui pasakius, jog reikia nebijoti klaidų ir jas netgi švęsti, ironizuojama, kad taip ir bus elgiamasi: ant raidžių neužkabinus nosinių ar vietoj A parašius E, žadama ant stalo dėti tortą.
Vyraujantis šios knygos eilėraščių modelis yra grįstas įsivaizduojamų dalykų vardijimu, kuris dažniausiai nutraukiamas staigiai grįžtant į realybę. Pavyzdžiui, eilėraštyje „Aukščiausio lygio maistas priešpiečių dėžutėje“ trokštamų gardumynų išskaičiavimas sustabdomas pauzėmis ir rimu išryškinant šypseną keliantį kontrastą tarp geidžiamo ir dėžutėje randamo maisto: „Ir, žinoma, dar būtų / kruasanas… // Atidarau. // Ten morkos ir / bananas.“
Tuose eilėraščiuose, kur herojus nesileidžia į fantazijas, realusis pasaulis vaizduojamas kaip komiškų nutikimų vieta. Įspūdingiausias iš jų – itin dinamiško siužeto eilėraštis „Kas nutiko, kai piešiau amongą“, kuriame į juokingą raizgalynę susipina vienas ant kito sugriūvantys ir tai asmenukėmis fiksuojantys herojaus bendraklasiai.
Poetė laisvai naudojasi šiuolaikinio pradinuko šnekamąją kalbą atitinkančiu žodynu ir vaiko emocinę savijautą perteikiančiomis intonacinėmis priemonėmis. Rimai ir ritmas tokie, kad eilėraščiai savaime įstringa į atmintį. Kūriniuose daug tiesioginės minčių raiškos, beveik nėra metaforų, vietoj jų – nedažni, bet taiklūs, psichologinę savijautą gerai perteikiantys palyginimai (štai kaip apibūdinami nekenčiami namų darbai: „Jie kaip drambliai pečius man / spaudžia, / jie kaip vapsva, kai valgai / kriaušę. // Jie sugadina visą / dieną, / jie nepatrauklūs kaip / šaltiena“) bei hiperbolės (štai tokia yra radinių dėžė: „Dėžė radinių prie / budėtojos stovi. / Aukšta ir didžiulė / tarytum tvirtovė. // Čia šimtas megztinių, / trys kojinės, šliurė (…)“, o va taip herojus giriasi savo sparta: „Rašau per sekundę / aštuonis žodžius“, „aš greitas kaip koks / 5 G internetas“).
Pliuškytės-Zalieckienės knygai tiktų vaikų poezijai retai taikomi epitetai – pramoginė, populiarioji. Nūdien, kada retas jaunesniojo mokyklinio amžiaus vaikas savo noru renkasi skaityti poeziją, būtent tokios knygos ir reikia – smagios, įtraukiančios, vaiko balsu kalbančios apie tikrą jo savijautą ir su fantazijomis susipynusį tikrą dabartinį jo gyvenimą.
Pauliaus Norvilos eilėraščių rinkinys Išprotėję eilėraščiai („Nieko rimto“) jau pavadinimu siekia atkreipti į save dėmesį, pavadinimas nurodo ir vyraujančią stilistiką – nonsensą. Tačiau, lyginant su nonsensiškais Pliuškytės-Zalieckienės knygos eilėraščiais, kuriais, manau, mėgausis visi Lietuvos pradinukai, Išprotėję eilėraščiai kitokie – „neišprotėjusiam“ skaitytojui maždaug pusę jų priimti bus sunkoka. Nebent skaitytojas greitai sumotų, kad tai absurdo poezija, todėl neverta erzintis nepagaunant prasmės – „išprotėjusiuose“ eilėraščiuose tiesiog žaidžiama alogiškais vaizdais.
Pirmojoje knygos dalyje „Kai linksma“ vyrauja eilėraščiai, kuriuose pasaulis kuriamas iš žodžių, vienas po kito krintančių (beje, žodžiai „krenta“, „krinta“ šiuose eilėraščiuose gana dažni) be jokios skaitytojui įžvelgiamos tvarkos: „Užsigavau į stalą, / Užsigavau į spintą, / Liūdnas barsuko galas, / Slieko lėktuvas krinta, // Lipa į burną žodžiai, / Vištos kiaušinį peri, / Viskas labai nuobodžiai, / Labas ir viso gero, // Labas ir nieko blogo, / Sniegas seniai ištirpo, / Bėga per lauką nuogas, / Nuogą plikai nukirpo (…)“ („Užsigavau“). Žodžių atranką lemia asociatyvūs arba rimų sąlygoti ryšiai, tačiau stengtis įžvelgti visą kūrinį vienijančią mintį – bergždžias darbas. Eilėraščiai primena proto nekontroliuojamą improvizacinį žaidimą žodžiais, kuriam retsykiais atsiduoda mažamečiai vaikai. Tokių eilėraščių netrūksta ir antroje knygos dalyje „Kai liūdna“. Improvizacinei „išprotėjusių“ eilėraščių stilistikai būdinga, kad iš keistai sukritusių žodžių kartais susiformuoja netikėtai poetiški („Graužia pavasarį šuo, / Nusidanginęs po tiltu“), bet dažniau – gluminantys komiški vaizdai („Paukščių raguotų būriai / Taikosi žmogų pritrėkšti“, „Burokėlis labai svarbus, / Jo kišenėj pingvinas tupi“), paprastai išsitenkantys dviejose eilėraščio eilutėse. Bet pasitaiko ir tokių eilėraščių, kuriuose iš alogizmų išauga visą kūrinį siejantis vaizdinys, pavyzdžiui, mįslinga naktinė būtybė, mokanti vaikus skraidyti („Sparnai“).
Antroje rinkinio dalyje tarp žodžių žaidimu grįstų kūrinių įsiterpia ir emociniu įtaigumu ryškiai išsiskiria lyriniai eilėraščiai, atveriantys troškimą turėti artimą asmenį. Eilėraščiai mažumėlę įvairuoja: vienur lyrinio subjekto vaiko balsu įžodinamos įvairios mažamečių išgyvenamos šio troškimo apraiškos, kitur parodomas universalus, būdingas ir mažam, ir dideliam, troškimo turėti artimąjį pobūdis, trečiur lyrinis subjektas savo jausenomis labiau primena suaugusįjį.
Eilėraštyje „Būk“, kurio kiekviena strofa pradedama tokia pat pasikartojančia eilute („Būk visą laiką šalia“), pabrėžiamas egzistencinis vaiko poreikis visada jausti saugumą laiduojančią globą. Vaikiškumas čia skleidžiasi per nusišypsoti verčiančias mažamečio baimes („Būk visą laiką šalia, / Kai aš naktį pabusiu, / Nes bijosiu, kad mano sapne / Zyzia tūkstančiai musių“), o komplikuotasis šio troškimo aspektas, geriau pažįstamas suaugusiajam, perteikiamas dramatizmu sugildančioje pabaigoje: „Būk visą laiką šalia, / Kai šešėliuose ūkia. / Būk! Ir labiausiai tada, / Kai sakysiu – nebūki.“ Neįvardyto artimojo glėbys yra ta vieta, į kurią iš ašaromis išsiliejusios jausmų jūros, prisipūtus plaustą, sugrįžtama („Verksiu“), vieta, kurioje bėgiojimo džiaugsmą patyręs („Niekas manęs nepagaus, / Aš greitas kaip vėjas“) vaikas nori būti pagaunamas („Bėgu“). Pastarieji du kūriniai remiasi vaiko patirtimis, o apie artimojo ilgesį kalbantis eilėraštis „Labiau“ iš esmės yra suaugusiojo jausenas atspindintis kūrinys, kurį prie vaikų priartinti bandoma įterpiant jau folkloriniu tapusį nonsensišką palyginimą: „Nieko tau nedariau, / Tik stovėjau prie didelio lango, / Ir kas dieną buvo gražiau, / Ir kas dieną buvo geriau, / Ir kas dieną buvo labiau, / Tarsi karvei, šokančiai tango. // (…) // Nieko tau nedariau, / Tik rašiau ir rašiau raides, / Ir kas dieną buvo liūdniau, / Ir kas dieną buvo ilgiau, / Ir kas dieną buvo labiau, / Nesulaukiant tavęs.“
Tikėjausi, kad nudžiugins ir Lino Bitvinsko knyga Slapto gyvenimo kronikos (asociacija „Aukštaitijos komunikacijos projektai“), nes ankstesni du jo rinkiniai paliko visai neblogą įspūdį. Deja, teko nusivilti. Pagal iliustracijas atrodo, kad knyga leista pradinukams, tačiau tekstai liudija ką kita. Štai viena citata iš eilėraščio „Karo kapelionas ir bulvių maras“: „Karo kapelionas Ropė / Egzorcizmo / Daržą mokė. / Jis išaiškino, ką daro, / Kad išvengtų bulvių maro: „Reikia taip lapus sudėti, / Užsimerkti ir kalbėti: / „Tu, daržų pikta dvasia, / Greitai / Kraustykis iš čia. / Įsakau galia / Svogūnų, / Kad neliestum šito kūno.“ Bet ar vaikai žino, kas yra bulvių maras? Ar jie girdėję žodį „egzorcizmas“? Ar pajėgūs iššifruoti, ką slepia bulvių maro alegorija? Pagrindinė stilistinė knygos tendencija ta pati kaip Norvilos ir Pliuškytės-Zalieckienės – komizmas. Tačiau knygos turinys – ironiška, vietomis sarkastiška, personifikuotų daržovių įvaizdžiais užmaskuota šiuolaikinės socialinės tikrovės pajuoka – tolima vaikų auditorijai.
Knygų, kurios išleidžiamos mažais tiražais ir dažniausiai suerzina dėl neįvaldytos poetinės technikos bei lėkšto didaktiškumo, 2024-aisiais išėjo nedaug. Bet kartais ir tarp mažatiražių pasitaiko išimčių. Iš pernykščių kiek geresni yra Vidos Gustaitytės-Bubnienės rinkiniai, ypač Ačiū, žiema, kad esi! (Lietuvos nepriklausomųjų rašytojų sąjunga). Eilėraščiai vykusiai sueiliuoti, lengvai įsimenami, perteikiantys džiaugsmingą vaiko pasaulėjautą. Tik gaila, kad vaizduojama vaikystė – tarsi iš XX a. vidurio ar dar anksčiau. Autorė lygiuojasi į lietuvių vaikų poezijos klasiką, o labiausiai – į Anzelmą Matutį, net vyraujantis eilėraščio modelis, sakytum, perimtas iš šio poeto: eilėraštis gamtinės tematikos, neilgas, grakštus, su dinamiškai besikeičiančiais vaizdais ir dažnai su netikėta pabaiga. Štai vienas tokio Gustaitytės-Bubnienės eilėraščio pavyzdys: „Kartais pūgai / oi kaip maga / sniego dovanot / pyragą. // Šast šermukšnių / gan rūgštokų, / žvirblio čirškesį / nuo stogo, // beržą pakedenus / kantrų, / šerkšno įkrečia / skeveldrų. // Varvekliu / sumaišo viską. // Kildamas / pyragas tviska… // Bet bėda yra / viena – / paragaut / neleis mama“ („Sniego pyragas“).
Iš taikomosios poezijos knygų ryškiomis naujovėmis neišsiskirianti, tačiau geriausias tradicinių eiliuotų abėcėlių savybes perėmusi pasirodė Laimos Petronienės Voveriukų abėcėlė (Labdaros ir paramos fondas „Švieskime vaikus“). Eiliavimas lengvas, sklandus, gyvumo teikia intonacijų kaita. Nustebino gebėjimas į prasmingą ketureilio tekstą sutelkti nemažai žodžių, prasidedančių rečiau vartojamomis raidėmis, pavyzdžiui, c: „Citrina ir cinamonas… / Dar cikorijos bus skonis. / Capt ciberžolių, cukatų – / Ar be cukraus jums arbatos?“ O štai f raidei skirtas ketureilis patraukė minties dinamika lakoniškai pasakojant mini istoriją: „Tai fantastiškos tos fėjos! / Filmą nufilmuot norėjau / Apie fėjų festivalį – / Neradau pas fėjas kelio…“
Visiškai kitokio pobūdžio, netradiciška yra kelių autorių – Vainiaus Bako, Gitos Balžekaitės, Justės Kutkienės – parengta Čiurlionio abėcėlė (Nacionalinis M. K. Čiurlionio dailės muziejus). Knygos pratarmėje „Labas“ personifikuotos Kibirkštėlės vardu nusakoma šios abėcėlės specifika: „Kviečiu Tave į žaidimą, kurio metu ieškosi raidelių Čiurlionio paveiksluose“ (p. 3). Patikslinu: prie kiekvienos raidės pateikiama kurio nors Čiurlionio paveikslo reprodukcija, joje reikia atrasti vieną ar keletą objektų arba jų detalių, savo forma primenančių tą raidę. Sumanymas įdomus, nes taip vaikai skatinami įsižiūrėti į Čiurlionio paveikslus.
Tačiau bėda ta, kad paveikslų reprodukcijos prastos, blankios, tad raides kai kuriuose jų įžvelgti sunku ar net ir visai neįmanoma. Bako eiliuoti tekstai, pateikiami prie kiekvieno paveikslo, nėra žodinės jų interpretacijos. Su paveikslais juos sieja vienas ar keli vaizdiniai elementai, su raide – keletas ja prasidedančių žodžių, be to, į teksto erdvę paprastai įtraukiama ir Kibirkštėlė. Pavyzdžiui, štai toks yra tekstas „D“, įdėtas prie Čiurlionio paveikslo „Gėlės ir gluosniai“ reprodukcijos: „Dideli drugiai plazdena, / Dūzgia bitės – vėją gena, / Kibirkštėlė ant gėlės / Pasisupt smagiai galės. // Pievoje tiek daug gėlių, / Suskaičiuoti negaliu. / Kibirkštėle, kurgi tu? / Leiskimės skaičiuot kartu!“
Taigi 2024-ųjų vaikų poezija nėra gausi. Išskiriant ryškiausias knygas reikia pažymėti, kad pastaruoju metu joje vis labiau įsigali komizmas, o iš jo atmainų – nonsensas. Beje, nonsenso poetika būdinga ir geriausiai 2023-iųjų vaikų poezijos knygai. Kai komizmas grindžiamas autentišku vaikų mąstymu, knygos lentynose neužsistovi, yra greit išgraibstomos. Seniai žinoma, kad linksmos knygos turi daugiau galių patraukti jaunuosius skaitytojus. O būtent šito – būti skaitomai – vaikų poezijai ir norisi linkėti.
Žurnalas „Rubinaitis“, 2025 Nr. 1 (113)
