Wilhelmo Hauffo pasakų vertimų tankmėse (150-osioms Juozo Balčikonio gimimo metinėms)

Juozas Balčikonis (1885–1969) – kalbos normintojas, žodynininkas, tautosakos rinkėjas, vertėjas, pedagogas, kalbininkų ir redaktorių ugdytojas. Visi šie apibūdinimai vienas su kitu susiję, vienas kitą papildo.

Šiame straipsnyje rašoma tik apie vieną Balčikonio veiklos sritį – pasakų vertimus. Iš gausaus Balčikonio pasakų vertimų aruodo pasirinkti penki Wilhelmo Hauffo (1802–1827) pasakų rinkinių leidimai: du išleisti trečiajame XX a. dešimtmetyje¹, trys – sovietų Lietuvoje². Nagrinėjamus fragmentus kai kur siekiama palyginti su atkurtosios Nepriklausomybės metais pasirodžiusiu Alfonso Tekoriaus vertimu³. Dėmesys sutelkiamas į lietuviškąją raišką ir jos pokyčius, o ne į vertimo santykį su originalu. Rinkiniai nevienodos apimties (ypač kuklus 1949 m. leidimas), tad siekiant nors bendriausiais bruožais palyginti šių leidimų kalbą pasirinktos keturios pasakos, patekusios į visus penkis leidimus: „Kalifas gandras“, „Mažasis Mukas“, „Nykštukas Nosis“, „Pasaka knygos drabužiais“. Šių pasakų tekstų lyginimas atspindi įvairių kalbos lygmenų variantų pasirinkimą, atskleidžia įdomių sovietmečio redagavimo niuansų ir kelia klausimų vertimo bei redagavimo istorijos tyrėjams.

Vertimo pratybos – kalbos mokykla

Pirmieji Balčikonio vertimai – apsakymai, teatro veikalai, poezija, mokslo populiarinimo straipsniai – pasirodė XX a. pirmojo ir antrojo dešimtmečių sandūroje⁴. Ėmęsis pedagoginio darbo, Jono Jablonskio (1860–1930) mokinys, jo kalbos norminimo ir ugdymo tradicijos tęsėjas Balčikonis perėmė savo mokytojo kalbos mokymo būdą – vertimo pratybas su mokiniais ir studentais – ir rėmėsi juo daugiau kaip penkis dešimtmečius. Apie Balčikonio vertimo pratybas yra pasakoję daug žmonių, kuriems jis dėstė nuo pat savo pedagoginio darbo pradžios įvairiuose kursuose, Voroneže Martyno Yčo Vilniaus berniukų gimnazijoje, paskui Panevėžio vyrų gimnazijoje, Panevėžio mokytojų seminarijoje, Lietuvos (vėliau Vytauto Didžiojo) universitete, Vilniaus universitete. Mokiniai ar studentai gaudavę versti tą patį tekstą, paskui jų vertimai auditorijoje būdavo analizuojami, lyginami, ieškoma tinkamiausių variantų⁵. Bronius Antanaitis, buvęs Balčikonio studentas Panevėžio mokytojų seminarijoje, atsimena: „Kai supratome, kaip reikia tinkamo žodžio ar pasakymo ieškoti, ir šiek tiek įgudome, kitos pasakos ėjo sparčiau ir sklandžiau. (…) Balčikonis daug vakarų sugaišo tam, kad norėjo mums parodyti, kaip dirbamas vertėjo darbas ir kaip reikia naudotis liaudies sukurtais žodyno ir frazeologijos lobiais. Pasakų vertimas buvo įdomiausios valandos. Gyvais pavyzdžiais mokėmės pajusti gimtosios kalbos gražumą, jos turtingumą.“⁶

Vertimas, matyt, Balčikonį rimtai domino. 1923 m. vasario 21 d. laiške Jablonskiui jis rašė: „Eiti vienu kalbos keliu, kaip Tamsta rašai, aš, tiesą sakant, seniai galvoju: seniai turiu kitą projektą – pasitraukti iš mokyklos ir atsidėti siauram darbui, vertimams.“⁷

Mokinių ir studentų pasakojimai apie vertimo pratybas atskleidžia Balčikonio veiklos krypčių ryšį. Įsitraukęs į didžiojo „Lietuvių kalbos žodyno“ darbą, jis ragindavęs jaunimą rinkti savo gimtosios šnektos žodžius, juos aptardavęs per paskaitas, o paskui tie žodžiai kartais atsidurdavę bendruose vertimuose.

Svarbus Balčikonio vertimo pratybų (ir, matyt, apskritai jo vertimo strategijos) bruožas – pasitelkti kelių kalbų vertimus. Arnoldas Piročkinas, pasakodamas apie Jonathano Swifto Guliverio kelionių vertimą, atsimena, kad Balčikonis turėjęs kelis šio kūrinio tekstus. Ne visi studentai mokėję angliškai, tad jis davęs jiems versti iš rusiško vertimo, greta pasidėdavęs vokišką ar lenkišką vertimą, o kilus neaiškumų žiūrėjęs į anglų kalba išleistą kūrinį⁸. „Be lietuvių kalbos, profesorius gerai mokėjo rusiškai, lenkiškai, vokiškai, prancūziškai, lotyniškai, latviškai ir kt.“⁹

Balčikonio vertimo pratybų tikslai buvo mažų mažiausia du: rengti patrauklią, gera kalba parašytą literatūrą jaunimui ir ugdyti būsimuosius kalbos darbininkus.

„Į vertimus Balčikonis linko tų pačių tikslų vedamas, kaip ir Jablonskis: kai nėra arba per maža tėra gera kalba parašytų originalių knygų, iš kurių jaunimas galėtų mokytis pavyzdinės kalbos, reikia verstinių. Taigi vertimuose, abiejų senosios kartos kalbininkų manymu, visų pirma buvo svarbu gyva ir taisyklinga kalba, tokia, kuria „šneka žmonės“, t. y. liaudies kalba. Ji turėjo atsverti laikraščių bei knygų medinę, nutriušusią ir netaisyklingą kalbą. Tokie kalbiniai tikslai lėmė ir kalbinį metodą. Kas atsimena, kaip Balčikonis su savo studentais versdavo Haufo pasakas ar „Guliverio keliones“ ir kaip išvertęs taisydavo, sutiks, kad tada originalo kalbinė forma mažiau rūpėjo, o puoselėtas savas galvojimo ir sakymo būdas. Balčikonis neklausdavo: kaip tą pasakymą ar įvaizdį tiksliau perteikti? Primygtinai aiškindavosi, stačiai rinkte rinkdavo balsus auditorijoje: ar jau čia pasakymas tikrai gyvas? Kaip tą pat kaime sakytų (…)? Taigi ne stiliaus adekvatumo ieškojo, o stiliaus lietuviškumo. (…) Balčikonio pasakų vertimai (…), kaip ir Jablonskio vertimai, atitiko ankstyvąjį rašomosios kalbos tvarkymo laikotarpį, kai buvo ypač akcentuojamas kalbos liaudiškumas, gyvumas ir taisyklingumas. Kaimo pasakorių būdu perpasakotas kitų tautų pasakas skaitė kelios kartos, iš jų daugiau kaip pusę amžiaus jaunimas sėmėsi geros gimtosios kalbos.“¹⁰

„Jų autoriaus keliamos visos tos dorybės, kurios žmogų aukština“

Hauffo pasakų vertimo būdas ir istorija trumpai nusakyti Balčikonio pasirašytoje pirmojo leidimo „Prakalboje“: „Čia leidžiamos Haufo pasakos buvo pradėtos versti Voroneže 1917 metų pavasarį M. Ičo Vyrų Gimnazijos mokinių, kurie tą darbą varė ligi pat mums grįštant 1918 metais birželio mėnesį į Lietuvą. Prie to vertimo yra kiek prisidėję ir 1917–18 mokslo metais atidaryto Voroneže Lietuvių Mokytojų Instituto klausytojai, kuriems man tada teko dėstyti lietuvių kalbą. Toliau jos buvo verčiamos Panevėžio Vyrų Gimnazijos mokinių nuo 1918 metų rudens ir jų pabaigtos 1920 metų pavasarį. Kaikurios pasakos, tiesą sakant, mokinių buvo tik pradėtos ar gerai įpusėtos, o mano paties baigtos. Suprantamas daiktas, visų vertimų kalba ir stilius buvo mano taisoma ir lyginama, todėl skaitytojas nelabai galės matyti, kad čia yra ne vienos plunksnos darbas. Vertimui paimtas pilniausias originalo tekstas“ (1921, p. 3).

Antrojo leidimo „Prakalboje“ apie vertimo būdą nebepasakojama – čia Balčikoniui svarbiau paminėti redagavimą ir leidybos dalykus: „Antrojo Haufo Pasakų leidimo kalba, kiek buvo galima, ištaisyta, taisant buvo daugiausia naudotasi prof. Jablonskio nurodymais, už ką jam čia reiškiu didžiausią padėką. Šio leidimo knygos formatas pamažintas, paveikslų skaičius beveik dvigubai padidintas“ (1925, p. 5).

Abiejuose leidimuose po „Prakalbos“ įdėtas J. B. inicialais pasirašytas dviejų puslapių apimties straipsnis „Haufas“. Jame glaustai papasakota apie rašytojo gyvenimą ir kūrybos ypatumus. Paskutinė pastraipa – tarsi paaiškinimas, kodėl Hauffo pasakas verta skaityti ir lietuvių skaitytojams: „Haufo pasakos yra skaitomos ne tik jaunų, bet ir suaugusių: savo turiniu ir forma jos tinka skaityti visokiam amžiui. Kaikurios beveik nieku nesiskiria nuo paprastų apysakų. Doros skaistybė, jausmų prakilnumas, tėvynės meilė ir galų gale nepaprastai graži ir aiški kalba – štai svarbiausios Haufo pasakų ypatybės, kurios traukia į save skaitytojo širdį ir visados trauks“ (1921, p. 5).

Balčikonio pastangos, kad lietuvių skaitytojai galėtų skaityti Hauffo ir Grimmų pasakas savo gimtąja kalba, ne visų vertintos palankiai. 1927 m. Lietuvio laikraščio 76-ajame numeryje paskelbtame A. Giedriaus¹¹ kreipimesi „Į visuomenę“ priekaištauta: „Mūsų vaikai dabar dažniausiai tenkinas verstomis iš kitų tautų pasakomis – Haufo, Grimmų ir k., kurios, be abejonės, dabar daro ir neigiamos mūsų vaikų sielai įtakos.“¹² Balčikonis nedelsdamas sureagavo, Giedrius tuoj pat paskelbė atsakymą, o jam atsakydamas Balčikonis parašė straipsnį „Pono Giedriaus orientacija“, kuriame, vėsindamas oponento įkarštį, aiškino, kuo skiriasi Hauffo ir Grimmų pasakos, ramino, kad tos verstinės pasakos vaikams žalos nepadarysiančios: „Lietuvių pasakos gali būti lyginamos tik su Grimmų pasakomis. Haufo pasakas galėtum lyginti su tokia literatūra, kaip, sakysim, Edmondo de Amičio „Mokinio dienoraštis“. Haufo pasakų auklėjama tendencija aiškiai matyti per visas pasakas. Skaitytojas negali nepastebėti, kad jų autoriaus keliamos visos tos dorybės, kurios žmogų aukština: doros skaistumas, teisingumas, pasiaukojimas kitų labui, vyresniųjų klausymas, savo šalies institucijų gerbimas, tėvynės meilė ir t. t. Jei tos dorybės daro vaikų sielai neigiamos įtakos, tai kokių gi norėtų p. Giedrius?“¹³

Rašybos ir formų variantai

Hauffo pasakų vertimai atspindi, kaip keitėsi ir nusistovėjo lietuvių rašybos normos (žr. 1 lent.).

1 lentelė. Rašybos normų kaita

Linksniuojamųjų žodžių galūnių variantai rodo dabartinei vartosenai būdingų formų įsigalėjimą (žr. 2 lent.).

2 lentelė. Formų kaita

Tačiau kai kuriais atvejais į vėlesnius leidimus grįžta linksniuojamųjų žodžių formos iš pirmųjų leidimų, panašiai pasielgta ir su prielinksnio šalia formomis (žr. 3 lent.).

3 lentelė. Grįžimas prie pirmųjų leidimų formų

Tokį pat reiškinį galima pastebėti ir žvelgiant į veiksmažodžių priesagų variantus. Kartais atrodo, kad vėlesniuose leidimuose pripažįstami 1949 m. leidimo taisymai: jis visai nejuokuoja (1921, p. 52, 1925, p. 82), jis visai nejuokaująs (1949, p. 11), jis visai nejuokauja (1956, p. 74, 1962, p. 90)¹⁵. Tačiau kitais atvejais į 1949 m. leidimo taisymus neatsižvelgiama ir pasirenkamos pirmuosiuose leidimuose vartotos formos: pradėjęs čiaudyti, čiaudė vis labiau ir labiau ir pagaliau bečiaudydamas nubudo (1921, p. 81, 1925, p. 129 ir 1956, p. 119, 1962, p. 147), ėmęs čiaudėti, čiaudęs vis labiau ir labiau ir galiausiai bečiaudėdamas nubudo (1949, p. 71).

Atskirai verta paminėti vieną Balčikonio taisytą mandagumo raiškos atvejį. Kalbininkas pabrėždavo, kad mandagiam prašymui reikšti su bendratimi vartotinas prieveiksmis prašom ar veiksmažodis prašyčiau, o ne veiksmažodis prašau¹⁶. O štai 1949 m. Hauffo pasakų leidime Balčikonio teiktasis prieveiksmis nežinia kodėl suveiksmažodintas (žr. 4 lent.).

4 lentelė. Vienas mandagumo raiškos atvejis

Sintaksės variantai

Atvejų, kai vėlesniuose leidimuose grįžtama prie pirmuosiuose leidimuose vartotų variantų, galima pastebėti ir gretinant sintaksės variantus: jis ne toks atrodė tose laimingose dienose (1921, p. 85, 1925, p. 134, 1956, p. 124, 1962, p. 152) ir Jis ne taip atrodė tomis laimingomis dienomis (1949, p. 75). Pirmuosiuose leidimuose pavartotas laiko vietininkas yra taisyklingas, tad 1949 m. leidime nebuvo būtinybės jį keisti laiko įnagininku ir „grįžimas“ visai suprantamas.

Kai kurie junginiai pavartoti tik pirmuosiuose leidimuose, o kituose leidimuose jie nebekartojami. Vietoj dalies kilmininko, vartoto pirmuosiuose leidimuose, paskui pasirinktas kontekstą labiau atitinkantis galininkas: Vadinas, betarnaudamas įgijo daiktą, kuris jam galėjo padėti rasti laimės (1921, p. 81, 1925, p. 81); kuris jam galėjo padėti rasti laimę (1949, p. 10); galintį jam padėti rasti laimę (1956, p. 73, 1962, p. 89).

Paskirtį apibūdinančiame junginyje nebeliko pirmajame leidime buvusio galininko ir atsirado tinkamesnis naudininkas: Bet jam trūko sveikatos iškelti puodą, pilną aukso (1921, p. 53); Bet jam trūko sveikatos iškelti puodui, pilnam aukso (1925, p. 84, 1956, p. 77, 1962, p. 93); Bet jam trūko sveikatos iškelti pilnam puodui aukso (1949, p. 14).

Gerokai svyruota, kaip nusakyti būvį: amžinai paliksi gyvuliu (1921, p. 12, 1925, p. 21); amžinai liksi gyvulys (1949, p. 104); amžinai paliks gyvuliu (1956, p. 15); amžinai liksi gyvulys (1962, p. 104).

Vis tobulintas junginys su veiksmažodžiu tikėti: bet ji labiau tikėjo savo kates, kurios taip nekaltai žiūrėjo, negu savo tarną (1921, p. 50); bet ji mažiau tikėjo, ką sakė tarnas, negu katės, kurios taip nekaltai žiūrėjo (1925, p. 78, 1956, p. 72); bet ji mažiau tikėjo tarnu negu katėmis, kurios taip nekaltai žiūrėjo (1949, p. 8); bet ji mažiau tikėjo, ką sakė tarnas, negu kačių nekaltai spoksančios akys (1962, p. 86)¹⁸.

Vietoj verstinės konstrukcijos su prieveiksmiu atgal pamažu įtvirtintas junginys su prielinksniu prieš: Penkios dešimtys metų atgal buvo daug geresnių! (1921, p. 78, 1929, p. 24); Prieš penkiasdešimt metų buvo daug geresnių (1949, p. 68); Prieš penkias dešimtis metų buvo daug geresnių! (1956, p. 114, 1962, p. 142).

Leksikos variantai

Balčikonis savaip vertino kai kuriuos žodžius. Pavyzdžiui, šeštajame dešimtmetyje išsiaiškinęs, kad gandras yra germanizmas, jis keitė šį žodį tarmėse vartojamu gužu¹⁹. Grįžimą prie gužo matome ir 4 lentelėje pateiktuose pavyzdžiuose. „Balčikonis nemėgo „negyvų“ kaltinių ir ypač nevykusios darybos žodžių. Neturint gero savo žodžio, jam buvo geriau vartoti skolintą, ne kaltinį žodį.“²⁰

Lyginant Hauffo pasakų vertimų leksiką galima įžvelgti, kaip keitėsi Balčikonio požiūris į kai kuriuos žodžius, pavyzdžiui, trečiojo dešimtmečio leidimuose randame rūbą, kuris po karo jo imtas keisti drabužiu (žr. 5 lent.). Ilgokai ieškota, kuo pakeisti pirmųjų leidimų dratą, ir čia krinta į akis 1949 m. leidime, redaguotame lietuviškų naujadarų kūrėjo ir diegėjo Stasio Dabušio (1898–1974), pavartotas sakuotsiūlis. Svarstytina, kas lėmė, kad į 1956 ir 1962 m. leidimus sugrįžo pirmųjų leidimų sekretas ir divanai.

5 lentelė. Skolinių keitimas ir grįžimas prie kai kurių skolinių

Atidesnio žvilgsnio vertos pasakų vertimuose aptinkamos retesnės, kai kada senstelėjusios savų lietuviškų žodžių reikšmės. Stabtelėkime ties keletu konkrečias realijas įvardijančių daiktavardžių: daiktas „vieta“, knygynas „biblioteka“, kimšinys „kamšatis“, ūglis (ūglys) „augimas“, viršelis „dangtis“, padarymas ir nuoveika „niekšybė“ (žr. 6 lent.). Ir vėl galima pastebėti, kad Balčikonis buvo linkęs nepaisyti kai kurių 1949 m. leidimo taisymų ir grįžti prie pirmuosiuose leidimuose vartotų žodžių.

6 lentelė. Retos lietuviškų žodžių reikšmės

Dievas, Hauffo tėvynė ir Dabušio redagavimo mįslė

Iš nagrinėtų pavyzdžių matyti, kad daugiausia taisymų ir keitimų būta 1949 m. leidime, redaguotame Dabušio. Kada ir kaip Dabušis jį redagavo, kol kas neaišku, nes, pasak Visuotinės lietuvių enciklopedijos, 1941 m. Dabušis buvo sovietų ištremtas iš Lietuvos ir į tėvynę iš Komijos lagerių grįžo tik apie 1950-uosius³¹. Galbūt leidykla turėjo kokį nors šio kalbininko dar prieš sovietmetį redaguotą tekstą ir davė jį peržiūrėti ideologiniam redaktoriui? Kol kas aiškaus atsakymo nėra. Kad ideologinio redagavimo būta, rodo keli dalykai – vengiama minėti Dievą, šventuosius, maldas, vartoti „buržuazinius“ kreipinius su šaknimi pon-, palankiai atsiliepti apie Vokietiją (žr. 7 lent.). Kai kurie iš šių ideologinių redagavimų buvo perkelti ir į vėlesnius leidimus. Beje, 1949 m. pasakų teksto pokyčiai, lyginant su pirmaisiais leidimais, primena ideologinį didžiojo Lietuvių kalbos žodyno redagavimą pokario metais. Reikalauta žodyne Dievą rašyti mažąja raide, iliustraciniuose sakiniuose atsisakyti „buržuazinių atgyvenų“, o vyriausiasis redaktorius Balčikonis kaltintas „politiniu žlibumu“³².

7 lentelė. Ideologinio redagavimo pavyzdžiai

Galimas dalykas, kad 1949 m. pasakų leidimo redagavimas Balčikoniui asocijavosi su didžiuliu spaudimu, patirtu dėl žodyno, tad rengdamas spausdinti vėlesnius pasakų leidimus jis stengėsi atitaisyti ne tik (kol kas) nežinomo cenzoriaus taisymus, bet ir grįžti prie pirmųjų leidimų kalbos.

Apibendrinimas

Lyginant penkis Balčikonio verstų Hauffo pasakų leidimus (1921, 1925, 1949, 1956 ir 1962 m.) matyti, kad iš jų ypač išsiskiria 1949 m. leidimas. Jame labiausiai taisyta kalba, ryškūs ir ideologinio redagavimo ženklai. Vėlyvuosiuose leidimuose pastebimas vertėjo polinkis nepaisyti dalies 1949 m. leidimo redagavimų ir grįžti prie 1925 m. leidime pasirinktų kalbos variantų.

Balčikonio verstų Hauffo pasakų redagavimo istorija dar laukia tyrimų, apimančių ir kalbos redagavimą, ir platesnes šių tekstų rengimo aplinkybes. Tiriant kalbos redagavimą, reikėtų sudaryti visų kalbos lygmenų variantų sąvadą, palyginti jį su kitų Balčikonio verstų pasakų leidimais, atsižvelgti į paties Balčikonio skelbtus kalbos taisymus ir kalbinių pažiūrų raidą. Domintis ideologiniais Hauffo pasakų redagavimo aspektais sovietmečiu, reikėtų į šias pasakas pažvelgti visame to laikotarpio verstinės vaikų literatūros leidybos kontekste. Hauffo pasakų vertimų leidimų analizė suteiktų naujos medžiagos ne tik Juozo Balčikonio, bet ir Stasio Dabušio bei kitų redaktorių gyvenimo ir veiklos tyrėjams. Ir, kaip prieš 20 metų rašė Aldonas Pupkis: „Gal ne iš fantastikos srities būtų mintis galvoti apie akademinį Balčikonio vertimų leidimą.“³³

_________________________

¹ Haufo pasakos: su 30 paveikslų / mokinių vertimas, Berlynas [i. e. Kaunas]: Švietimo ministerijos leidinys, 1921, 219 p. [redaktorius nenurodytas]; V. Haufo pasakos: su 57 paveikslais / vertė J. Balčikonis, 2-asis leid. [Kaunas]: Švietimo ministerijos leidinys, 1925, 350 p. [redaktorius nenurodytas]. Cituojant pavyzdžius nurodomi leidimo metai ir puslapiai.

² V. Haufas, Pasakos, Vilnius: Valstybinė grožinės literatūros leidykla, 1949, 124 p. [vertė J. Balčikonis, redaktorius S. Dabušis, viršelis V. Banio]; V. Haufas, Pasakos, Vilnius: Valstybinė grožinės literatūros leidykla, 1956, 317 p. [vertė J. Balčikonis, redaktorė R. Butkutė, korektorė M. Sakalauskaitė, viršelis E. Jatulytės]; Vilhelmas Haufas, Pasakos, Vilnius: Valstybinė grožinės literatūros leidykla, 1962, 388 p. [vertė J. Balčikonis, redaktorė D. Krištopaitė, korektorė L. Greblikienė, viršelis V. Banio, iliustracijos G. Gosmano]. Cituojant pavyzdžius nurodomi leidimo metai ir puslapiai.

³ Vilhelmas Haufas, Pasakos: vidutiniam ir vyresniam mokykliniam amžiui, Vilnius: Vyturys, 1993, 292 p. [iš vokiečių kalbos vertė Alfonsas Tekorius, redaktorė J. Barcienė, korektorė L. Vasiliauskaitė, viršelio dailininkas Vilius Jurkūnas]. Išnašose cituojant pavyzdžius nurodomi leidimo metai ir puslapiai.

⁴ Aldonas Pupkis, Vytautas Mažiulis, „Juozas Balčikonis“, Juozas Balčikonis. Rinktiniai raštai [sudarė Aldonas Pupkis], t. 1, Vilnius: Mokslas, 1978, p. 10–12.

⁵ Dominykas Urbas, „Apie J. Balčikonio vertimus“, Kalbotyra, t. 14, 1966, p. 39.

⁶ Bronius Antanaitis, [atsiminimai], in Dėk žodį prie žodžio – turėsi žodyną [sudarė Birutė Goberienė ir Aldonas Pupkis], Vilnius: Lietuvių kalbos institutas, 2006, p. 82.

⁷ Juozas Balčikonis, Rinktiniai raštai [sudarė Aldonas Pupkis], t. 2, Vilnius: Mokslas, 1982, p. 270.

⁸ Arnoldas Piročkinas, [atsiminimai], in Dėk žodį prie žodžio – turėsi žodyną, p. 137.

⁹ Vytautas Sirtautas, [atsiminimai], in Dėk žodį prie žodžio – turėsi žodyną, p. 250.

¹⁰ Aleksandras Žirgulys, [atsiminimai], in Dėk žodį prie žodžio – turėsi žodyną, p. 212.

¹¹ Greičiausiai tai buvo Antanas Giedrius-Giedraitis (1892–1977).

¹² Juozas Balčikonis, op. cit., p. 252.

¹³ Ibid.

¹⁴ Plg. būdamas grandinėmis prirakintas prie sienos (1993, p. 54).

¹⁵ Plg. Tačiau mažasis Mukas įtikinėjo, kad juokų nekrečiąs (1993, p. 51).

¹⁶ Juozas Balčikonis, op. cit., p. 275–276.

¹⁷ Plg. Prašom, prašom, ponai gandrai (1993, p. 15).

¹⁸ Plg. šeimininkė labiau tikėjo savo katėmis, kurios atrodė tokios nekaltos, negu tarnu (1993, p. 49).

¹⁹ Juozas Balčikonis, op. cit., p. 283.

²⁰ Aldonas Pupkis, Vytautas Mažiulis, op. cit., p. 28.

²¹ Plg. iškrito iš rankų batas, viela ir yla (1993, p. 83).

²² Plg. Iš griuvėsių kyšojo gražios kolonos (1993, p. 14).

²³ Plg. tai paslaptis (1993, p. 14).

²⁴ Plg. apdengtos brangiais kilimais (1993, p. 80).

²⁵ Plg. Toje vietoje (1993, p. 14).

²⁶ Plg. didžiavosi turėdamas savo bibliotekoje senų rankraščių (1993, p. 11).

²⁷ Plg. kilo tokia maišatis (1993, p. 87).

²⁸ Plg. piktoji senė subjaurojo jo išvaizdą (1993, p. 86).

²⁹ Plg. netrukus pasirodė metalinis dangtis (1993, p. 52).

³⁰ Plg. apie savo niekingus darbus (1993, p. 16).

³¹ Algirdas Sabaliauskas, „Stasys Dabušis“, interneto prieiga: https://www.vle.lt/straipsnis/stasys-dabusis/ (žiūrėta 2025-02-09).

³² Aldonas Pupkis, Juozas Balčikonis ir didysis „Lietuvių kalbos žodynas“, Vilnius: Lietuvių kalbos institutas, 2013, p. 222–241.

³³ Aldonas Pupkis, „Didžiojo gimtosios kalbos ugdytojo profesoriaus Juozo Balčikonio palikimas“, Kalbos kultūra, t. 78, 2005, p. 12.

Žurnalas „Rubinaitis“, 2025 Nr. 1 (113)