Kita Aldonos Liobytės meilė

Aldona Liobytė (1915–1985) – viena ryškiausių asmenybių lietuvių kultūroje, gūdžiu sovietmečiu buvusi neprisitaikėliškos dvasios nešėja, gebėjusi įvairiais būdais puoselėti tautines tradicijas, telkti menininkų dėmesį į prasmingą, išliekamąją vertę turinčią veiklą. Žodingoji vaikų rašytoja, aktorė, vertėja, redaktorė gimė Vilniuje – jai gražiausiame pasaulio mieste, bet antroje gyvenimo pusėje sakė kaskart vis labiau garbinanti „žaliąjį girios teatrą, be grimo, be gerų režisierių, be dirbtinių šviesų, kupiną malonės žmogui, dosnų ramybės, grožio ir atgajaus“¹.

1974 m. Liobytė, kaip Rašytojų sąjungos narė, gavo leidimą įsigyti seną apleistą sodybą Švenčionių rajone, Labanoro girioje. Kalbėdamasi su poetu Albinu Žukausku paklausta apie ateities planus, rašytoja su jai būdinga humoro doze išdėstė: „Paskutinį kartą keičiu kailį, kaip sakė vienas įžymus mūsų režisierius. Išeinu į girias. Tapsiu ūkininke, beveik Pikčiurniene. Mat Labanoro pagiry įsigijau lūšną kaip perekšlę: langai kumščiu užkemšami, lubos – pakaušiu remiamos, duonkepėj krosny žiurkės lizdus suka. Taip ir apniko mane savininkiški instinktai: mano pelkės, mano gyvatės, mano šarka.“² Sodyba buvo praminta „Gyvatyne“, nes, apsilankius joje pirmąkart, teko išbaidyti saulėje besišildančius žalčius.

Čia, girios viduryje, tarp dviejų ežerų, pasak rašytojos dukters Gintarės Paškevičiūtės-Breivienės, prasidėjo kita jos kūryba: pradedant gėlių darželiu, aprūkusiomis trobos sienomis ir langais, baigiant šeimynos sukvietimu kiekvieną rytą prie pusryčių stalo. Šią „kūrybą“ pripažino visi namiškiai ir niekas nedrįso kištis. „Gyvatynė“ buvo rašytojos kita didelė meilė, čia susitelkė jos viltys ir rūpesčiai dėl nulūžusio medžio ar iššalusio krūmo, čia ji džiaugėsi kiekvienu išdygusiu grybu, naujai pražydusiu gėlės žiedu. Vaikystėje tėvo prižiūrimame šiltnamyje augusias gėles ji perkėlė į žalią girios karalystę – taip sukūrė sau ir aplinkiniams tikrą gamtos idilę. Su dideliu pasitenkinimu laiškuose bičiuliams Liobytė pasakodavo apie darže gausiai žydinčias braškes, miške baltuojančias žemuogių ir bruknių pieveles, žiedais apsipylusias bruknes. Visos miško ir sodo naujienos jos buvo pastebėtos ir suregistruotos – tiek apie namus besisukiojantis zuikelis, kiaunė, „rupūžė kaip kultuvė“, tiek besibaigiančios tulpės, pradedantys žydėti lubinai, nokstantys jazminų ir irisų žiedai.

Viename laiške rašytoja yra išsitarusi norinti būti palaidota „Gyvatynėje“ tarp grybų, šarkų ir žemuogių, tik abejojanti, ar valdžia leis.

Džiaugdavosi Liobytė „žalia vienatve“ savo išpuoselėtoje sodyboje, bet ir žmonių jai reikėjo kaip oro. „Gyvatynė“, kaip ir namai Vilniuje, dažniausiai būdavo pilna menininkų, pažįstamų, giminių. Čia tryško jos sąmojis, skambėjo juokas, netilo kalbos. Tai buvo jos karalystė „su giria prie kožno lango“.

Šiemet minime aistringosios kultūrininkės, daug bendravusios gyvai ir laiškais, 110-ąsias gimimo metines. Rašytojos atminimas gražiai įamžintas 2015 m. IBBY Lietuvos skyriui įsteigus Aldonos Liobytės premiją už reikšmingiausią metų debiutą vaikų literatūroje.

_________________________

¹ Tarybinių lietuvių rašytojų autobiografijos, [sudarė Aldona Mickienė], Vilnius: Vaga, 1989, t. 2, p. 85.

² Šmaikščioji rezistentė Aldona Liobytė: publicistika, laiškai, atsiminimai, [parengė Rūta Zita Saukienė], Vilnius: Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 1995, p. 25.

Parengė Daiva Irena Šarkanauskaitė (Maironio lietuvių literatūros muziejus)

Žurnalas „Rubinaitis“, 2025 Nr. 1 (113)