Jei ištiktukai vėl siaustų ir išdykautų

Gražina Skabeikytė-Kazlauskienė 2024 m. Rubinaityje (Nr. 1–2)¹ lietuvių poezijos vaikams situaciją 2023 m. apibūdina kaip badmetį ir išskiria vos vieną knygą – Mariaus Marcinkevičiaus eilėraščių rinkinį Ilgi eilėraščiai trumpiems (leidykla „Misteris Pinkmanas“, iliustravo Ieva Gvazdaitytė). Pernai (2024 m.) badmečio turbūt išvengta, o Pauliaus Norvilos eilėraščių knyga Išprotėję eilėraščiai (leidykla „Nieko rimto“, iliustravo Salvija Vaičikonytė), mano nuomone, tiesiog sužibėjo lietuvių poezijos vaikams padangėje.

Tik kažkaip apmaudu, kad neaptarta liko kiek anksčiau – 2022 m. – išleista Česlovo Navakausko eilėraščių knyga Aibė raibė begalinė^*, kurią aptarti tikrai verta. Tiesą sakant, ir pati būčiau ją pražiopsojusi, jeigu pernai Navakauskas nebūtų pelnęs tarptautinio poezijos festivalio „Poezijos pavasaris 2024“ apdovanojimo už poeziją vaikams – eilėraščių knygas Aibė raibė begalinė ir Žiogas. Elementorius (leidykla „Alma littera“).

Poetas Navakauskas vaikams rašo jau seniai. Jo eilėraščių knyga Burbulų lietus buvo išrinkta 2012 m. geriausia vaikų poezijos knyga, eilėraščių rinkinys Linksmažodžiai išdykauja įtrauktas į geriausių knygų vaikams šimtuką. Viename interviu užsiminęs, kaip svarbu rašant poeziją vaikams pačiam išlikti vaiku, Navakauskas iš tiesų geba pasaulį matyti tarsi vaiko žvilgsniu, įsijausti į jo jausenas ir būsenas.

Knygos Aibė raibė begalinė lyrinio „aš“ žvilgsnis vaikiškas, žiūrintis pažemiui ar kaip tik – dangop, kreipiantis dėmesį į detales, kurios suaugusiems žmonėms nesvarbios ar jau nepastebimos – susipešę batuoti vabalai, šokantys lietaus burbulai ar jaučiama baimė, kad pintinėje nešami debesys neimtų lyti. Subjekto žvilgsnis yra nuolat besikeičiantis ir fiksuojantis vis kitas tikrovės detales, lyg jis žaistų akimis – tai užsimerkia, tai atsimerkia. Matomi vaizdai tarsi šokinėja, kaip ir tas mažas, vietoje nenustygstantis vaikas (eil. „Netikėtai nelauktai“, p. 8). Eilėraščių lyrinis „aš“ pasižymi vaikišku elgesiu – ketina žirklėmis nukirpti šešėlį, jam viskas pinasi po kojomis.

Poetas lengvai ir grakščiai dirba savo svarbiausią darbą – žaidžia kalba, kas, man rodos, ir yra poezijos esmė. Poezijoje ryškėja pasaulis, dėl netikėtų sąsajų skaitytojui atsiskleidžiantis kiek kitoks nei kasdienoje – čia adata yra akyla, pasaga – kantri, o tėvynė neprapuls dėl… ūsų. Navakauskas geba kurti netikėtas sąskambio ir prasmės dviprasmybes, parodyti pasaulį tokį, kokio vaikas gal ir nesitikėjo pamatyti. Arba kaip   tik priešingai – tik vaikas ir galėjo tokį pasaulį pastebėti. Kažkoks vienas dalykas, kurį pastebi lyrinis „aš“, pavyzdžiui, ūsai, ima koncentruoti jo žvilgsnį. Navakausko poezijoje jauti kalbos ritmą ir minties žaismę – čia išties galima kvailioti poezijos „žvėryne“:

pleškina teškina

kiauninas šeškiną

urzgina burzgina

šerninas meškiną.

(eil. „Kas ten dedasi žvėryne“, p. 37)

Poetas kuria savitą kalbą, kurią norint perprasti reikia ir paties skaitytojo žaidybiškumo, jis tarsi kviečia vaikus įsilieti į šį žaidimą, patiems jį tęsti. Navakauskas kuria naujadarus ir daro tai organiškai, žodžiai lengvai tampa jo pasaulėvaizdžio dalimi, tinka jo sukurtam poetiniam pasauliui. Kalbėdamas apie tingų katiną, lyrinis „aš“ jį vadina „atinu gatinu“ (aliuzija į ispaniškąjį „gato“), šis dvižodis ir pakitusio skambesio gyvūno pavadinimas bei eilėraščio rimas padeda kurti lėtumo ir tingumo nuotaiką (eil. „Nemandagus katinas“, p. 42). O gal net nemandagumo – prasivardžiavimo.

Labai džiugu, kad Navakauskas žaidžia ne tik žodžiais, bet ir kalbos dalimis, tiksliau, kalbos dalys tampa jo poezijos objektu. Apie kalbos dalis knygoje Aibė raibė begalinė rašoma skyriuje „Kas ištiko ištiktuką?“ (p. 14–25). Navakausko eilėraščiuose skaitvardžiai ūkininkauja ir mėto pėdas, ištiktukai ir jaustukai siaučia ir smagiai keliauja. Lyrinis „aš“ dėl ištiktukų jaučia rūpestį: vaikai juos mažai savo kalboje bevartoja, todėl poetas agituoja juos prikelti. Ir turbūt geriausia prikėlimo priemonė, kurios imasi autorius, – pačiam juos vartoti savo kūryboje. Rūpinamasi ir daiktavardžiais – samprotaujama, kas nutiktų, jeigu jie išnyktų. Aptariamos kalbos dalys eilėraščiuose paryškinamos – taip į jas atkreipiamas dėmesys:

Triokšt pokšt

Keberiokšt

Dviračiu į kelmą.

Bumpt trinkt

Mes abu

Kūlvirsčiais per galvą. (eil. „Smagi kelionė“, p. 21)

Mokomieji dalykai natūraliai integruojami į poeziją ir (o džiaugsme!) tokiu būdu gali būti išmokstami nė nesimokant. Rašydamas apie stalą, poetas išryškina stalo pavardes – Apvalus, Dailus, Medinis, Brangus, Senas. Tad nepasakysi, kad autorius tik žaidžia poetinėmis priemonėmis – poezijoje jis ieško ir apibrėžimų, paaiškinimų, galinčių padėti vaikui geriau suprasti aprašomas kalbos dalis.

Žaismingai autorius atkreipia dėmesį ir į homonimus – jų neįvardija, tik išryškina eilėraštyje „Tapytojas“. Eilėraštyje „Orūs orai“ kalbėtojas darkart pakartoja seną tiesą, kad nėra prastų orų, yra tik blogai pasirinkta apranga, tačiau pavadinimas pirmiausia byloja apie puikų autoriaus kalbos jausmą, nuolatinį grakštų žaidimą kalba.

Jeigu knygelę vaikas skaito ne vienas (knygelė skirta pakankamai jauno amžiaus vaikams, tad suaugusieji lyg ir turėtų skaityti kartu), suaugęs skaitytojas su vaiku gali aptarti, kokios kalbos dalys yra išvardytos, kuo jos ypatingos. O jeigu šio aptarimo ir nebus – kartais juk išmokstame tiesiog skaitydami, pajausdami ritmą, kartodami. O pamatai apie kalbos dalis, tikėkime, jau padėti, todėl vėliau mokytis bus lengviau. Poeziją skaityti reikia – peršasi toks atsakymas, nes ne tik pajusime rimo ir ritmo teikiamą naudą, bet ir išmoksime kalbos dalių. Juk vis atsiranda skeptikų, klausiančių, kokia iš tos poezijos nauda? Tai šekit – poezija naudinga.

Tiesą sakant, pasigendu tokio pobūdžio knygų Lietuvoje, kada vienai temai, pavyzdžiui, daiktavardžiui, skiriama visa knygelė, kurioje rimuotu tekstu aiškinamasi, kas yra tas daiktavardis², pateikiama jo pavyzdžių. Ir tuomet žaismingai, versdamas puslapį po puslapio, skaitai, žiūri, mokaisi daiktavardžio. Ar kitų kalbos dalių. Sąskambiai tarp skirtingų žodžių padeda įsiminti esminius dalykus, bet niekur nedingsta ir žaidybiškumas. Man rodos, toks būdas mokytis yra labai patrauklus, įtraukiantis ir priimtinas vaikams, tik pas mus dar kiek nepritapęs. Navakauskas savo poetiniame pasaulyje šį būdą labai vykusiai panaudoja.

Knyga skirta jaunesniojo amžiaus vaikams, tad natūralu, kad subjektas savo kalboje nevengia vartoti priešpriešų, padedančių vaikui suprasti pasaulio sąrangą: jūrų ežiams rūpi dugnas, o jūrų lelijoms – dangus (eil. „Du jūros ežiukai“, p. 10), pūkas ką tik norėjo skrajoti danguje, bet atsidūrė purvyne (eil. „Keistuolės pienės“, p. 12).

Atskiro paminėjimo vertas ir Navakausko poezijos vaikams gamtiškumas. Poetiniame pasaulyje savo vietą randa ir vabalai, ir gyvūnai, ir augalai – musė, bitė, žiogas, kirmėlė, aguona, pienė, arkliai, vorai, driežiukas, vilkas, hipopotamas, dramblys, pelė, katinas ir dar daugybė kitų. Kartais eilėraščio subjektas stebi gyvąją gamtą, o kartais eilėraščio „aš“ tampa ir pati gyvoji gamta (eil. „Vorų dainelė“):

Pinam, rezgam,

Siuvam, mezgam,

Laimę surišam

Į mazgą,

Akutes

Jums užlipinam,

Kai palėpėn

Lįst ketinat. (p. 33)

Tokį glaudų gamtiškojo ir žmogiškojo pasaulių artumą, galima numanyti, suponuoja būtent vaikiška pasaulio samprata – čia viskas išvien. Subjektas stebi gamtą, gamta stebi jį, kalbėtojai keičiasi vietomis, dalijasi savo patirtimis.

Bijau, kad čia atsiranda ir šiokia tokia problema. Žmogaus santykis su gamta yra gerokai pakitęs. Gamtos pasaulis jau nebėra tokia svarbi ir taip tiesiogiai patiriama vaikų pasaulio dalis, kaip ją patirdavo ankstesnių kartų žmonės. Būtent dėl šios priežasties kai kurie Navakausko poezijos aspektai gali būti nesuprasti, galbūt net neįdomūs, nes vaikui jie nebeaktualūs.

Retkarčiais Navakausko knygoje Aibė raibė begalinė iškyla vaizdinių, kurių šiuolaikiniai vaikai, man rodos, jau niekaip neįsivaizduoja, pavyzdžiui, ant karties kabančios dešros. Kartais pasigirsta ir kiek pamokslaujantis kalbėtojo tonas. Matyt, čia jau sukaupta autoriaus gyvenimiškoji patirtis „iškiša galvą“, šiek tiek pamiršdama jauną skaitytoją. Poetas geba perteikti vaikišką patirtį, bet kartais jam pritrūksta šiandienio vaiko pasaulio pažinimo, bandymo suprasti, kas iš tiesų jam rūpi.

Kita vertus, Navakausko poezijoje atidus žvilgsnis į gamtą atlieka ir pažintinę funkciją. Vaikai gali matyti pasaulį taip, kaip jo jau nemato ir nepatiria. Ir toliau nuo gamtos esantiems vaikams tai tampa susitikimo ir susipažinimo galimybe. Šioje knygoje vaikai (ir ne tik jie) sužinos, kokie yra arklių spalvų pavadinimai, skyriuje „Šiaušiam kuodus, vartom puodus“ (p. 52–60) ne tik susipažins su devyniais paukščiais, bet eilėraščiuose pajus jų giesmių ritmą.

Kiek paburbėjus dėl įžvelgiamų trūkumų norisi grįžti prie esmės. Navakausko Aibė raibė begalinė yra žaisminga knyga ir semantiniu, ir formos požiūriu. Poetas kuria savitą pasaulėvaizdį, kuris vaikui yra artimas, bet drauge ir plečia jo žvilgsnio ir suvokimo galimybes. Poetas geba įžodinti vinių svajones, surengti snaigės ir sraigės varžybas, jo lyrinis „aš“ kalba apie pirštus badančią paslaptį, neklusnų trintuką, pačią geriausią jūrą, kalba apie pesimizmą ir optimizmą, apie belaikį pasaulį ir spirgančias sekundes, meilę ir tiltus:

Jei nebūtų

Žemėj tiltų,

Niekas nieko

Nepamiltų. (eil. „Tiltas dirba“, p. 50)

Ir vėl norisi grįžti prie įžangoje išsakytos minties, kad vis dėlto lietuvių poezijos vaikams maža. Į sudėtingus klausimus paprastų atsakymų nėra. Bet žinau, ką gali daryti skaitytojai. Pirmiausia – skaityti poeziją vaikams. Nė kiek ne mažiau svarbu pirkti vaikų poezijos knygas – juk visi nuolat ieškome dovanų draugų, pažįstamų ar giminių vaikams. Dovanokime knygas. Dovanokime poezijos knygas. Gal problemų neišspręsime, bet vaikai bent poeziją skaitys. Paklausykime ir gero Česlovo Navakausko patarimo: pasistenkime savo kalboje vartoti daugiau ištiktukų ir jaustukų. Tekšt – dedu tašką.

______________________

^* Česlovas Navakauskas, Aibė raibė begalinė, [iliustravo Luka Va], Vilnius: Alma littera, 2022, 60 p., ISBN 978-609-01-5316-1.

¹ Gražina Skabeikytė-Kazlauskienė, „Vaikų poezijos badmetis (2023 m. lietuvių vaikų poezija)“, Rubinaitis, 2024, Nr. 1–2 (109–110), p. 18–20.

² Remiuosi JAV leidyklos pavyzdžiu (jų yra ir daugiau), kai rimuotais tekstais nusakoma, kas yra daiktavardis. Brian P. Cleary, Jenya Prosmitsky, A mink, a fink, a skating ring: what is a noun?, Minneapolis: Carolrhoda Books, Inc., 1999.

Žurnalas „Rubinaitis“, 2025 Nr. 1 (113)